Full text of "Stasys Šalkauskis. Rinktinė"

See other formats

STASYS 
ŠALKAUSKIS 


RAŠTAI 


V 


UDK 1019 
Ša55 


Serija leidžiama nuo 1987 m. 


Parengė 
ARŪNAS SVERDIOLAS 


Redagavo 
MIMOZA KLIGIENĖ 


ISBN 5-417-00723-4 © Įvadinis straipsnis — Egidijaus Va- 
reikio, 1996 
© Sudarymas ir paaiškinimai — Arūno 
Sverdiolo, 1996 


STASYS ŠALKAUSKIS IR DABARTIS. 


Išvydus Stasio Šalkauskio referatus, sveikinimo kalbas, krei- 
pimusis į Prezidentą, politinės padėties analizes, pastabas ir 
pamokymus, gali kilti klausimas: ar reikia mums viso to da- 
bar — keliaujant į XXI amžių? Galima klausti ir kitaip: ar šis 
Stasio Šalkauskio raštų tomas šiandien tėra anų laikų ateitinin- 
kijos bei praėjusių dešimtmečių politinės ideologijos paminklas, 
ar, vis dėlto, programa dabarčiai? 

Pasiryžusiems perskaityti „Ateitininkų ideologiją“ teks pa- 
mąstyti, ar tai viso labo straipsnių rinkinys, derantis būti sutal- 
„pintas į akademinius raštų tomus, ar vienintelis Lietuvoje rimtas 
ateitininkijos vadovėlis. Prieš pradedant gilintis į Stasio Šal- 
kauskio sukurtą ateitininkijos ideologiją, nebūtų bergždžias dar- 
bas pagalvoti, kas yra ateitininkija šiandien, išsaugota išeivijos 
ir sugrįžusi į Lietuvą vos prieš kelerius metus. Aišku, kad atei- 
tininkai šiandien nėra tokie,-kokius norėjo matyti jų ideologijos 
kūrėjas, nėra tuo, kuo turėtų būti. Negalima už tai nei bartis, 
nei tyčiotis — antspaudą uždeda gyvenamasis metas ir sovie- 
tizmo pėdsakai. Šiandien ateitininkai nevienodai stropiai puo- 
selėja visus savo principus, neretai susikūrę savus paaiškini- 
mus, kodėl katalikiškumas neva gali būti svarbiau už inteli- 
gentiškumą, kodėl tautiškumas, žvelgiant Rytų ir Vakarų kryp- 
timi, nėra visiškai vienodas, ir t. t. 


Vis dėlto politinių transformacijų epochoje svarbiausias klau- 
simas — koks yra universaliosios katalikiškos pasaulėžiūros ir 
politikos santykis. Šiandien, bendraujant su ateitininkais (be- 
je, ir ne tik su jais), kyla nemaža nesusipratimų dėl požiūrio 
į kataliko intelektualo vaidmenį sprendžiant Tikėjimo, Bažny- 
čios, Politikos, Valstybės ir asmeninio gyvenimo klausimus. 
Stereotipai, kuriais operuojama (pvz., katalikas negali būti kai- 
rysis, politika yra nešvarus, katalikui nederantis reikalas, baž- 
nyčia yra puiki vieta rinkiminei agitacijai ir pan.), skaudžiai 
paliečia ne kurią nors atskirą visuomenės dalį, bet mus visus. 


vV 


Neįtikėtinai atrodytų tvirtinimas, kad šiame Stasio Šalkauskio 
raštų tome rasime aiškius ir vienareikšmiškus atsakymus į mi- 
nėtas problemas. Po šešių septynių dešimčių metų ne visi spren- 
dimo algoritmai tinka, tačiau norintiesiems spręsti problemas 
šiandien Šalkauskio skaitymas suteiks ne vien teorinių Žinių, 
bet ir praktinių patarimų. 


Mėgstantiesiems intrigą reikėtų pradėti šio tomo skaitymą. .. 
nuo paskutiniojo skyrelio, pavadinto „Tautininkų režimo kri- 
tika". Stasys „Šalkauskis buvo vienas iš nedaugelio metodiškai 
nurodžiusiųjų, kuo žalingas Lietuvai tautininkų režimas. O 
mums vertėtų pamąstyti, kiek ano režimo ideologija būdinga 
šiandien visoms nepriklausomos Lietuvos valdžioms, kad ir ko- 
kiais — dešiniųjų ar kairiųjų — vardais ji vadintųsi. Pagalvoki- 
me apie mūsų politikus ir jų kelią į valdžią. Ar visai nekaltai 
skambės sakinys: „Tautininkų režimas yra diktatūra palyginti 
negausios grupės žmonių, kurie normaliomis teisėto veikimo 
sąlygomis negalėjo įsigyti valdžios" (p. 585). Jei ir sugebėsime 
įrodyti, kad visi, esantieji valdžios viršūnėse, pasiekė jas teisė- 
tai, sukluskime ties išvardijimu tų blogybių, kuriomis pasi- 
žymėjo minėtasis režimas. Tai beprincipiškumas, spaudos bandi- 
tizmas ir demagogija, valdžios geidimas, religijos naudojimas 
partiniams tiksiams, ekskliuzyvinis partiškumas, korupcija, vi- 
suomenės skaldymas. Visa tai skatina inerciją, iniciatyvos stoką, 
pasyvumą bei vergiškumo instinktą, nyksta teisėtumo jausmas, 
plinta apatiškas fatalizmas, moralinis ir politinis bolševizmas. 
Kiekvienas, kuriam realybės jausmas svarbesnis už kurios nors 
partijos „munduro garbę", supras, kad mūsų laikai turi anų 
laikų bruožų, vadinasi, susivoks, kad pristatomojo tomo per- 
skaitymas nėra tuščias laiko gaišinimas. 


Tačiau kaip galima kalbėti apie politiką ateitininkų organizaci- 
jos, kuri pagal savo nuostatas laikoma nepolitine? 


Atrodo, kad didžiausi mūsų laikų depolitizacijos sunkumai kyla 
dėl to, kad depolitizacija neretai painiojama su departizacija 
ir deideologizacija. Politikams praktikams tai reiškia, kad Lie- 
tuvos institucijas de facto reikia departizuoti, t. y. neleisti jose 
veikti partijoms ar panaudoti pačių institucijų veikimą parti- 
niams interesams realizuoti. Kaip rasti ribą ir depolitizacijos 
vardu nevykdyti deideologizacijos, dechristianizacijos ir nutau- 
tinimo, depolitizuojamųjų nepaversti apolitiškais? ` 


Katalikybės kontekste problema, kurios nesugebame išspręs- 
ti — bandymas katalikybę padaryti politinių pažiūrų sistema. 
VI 


Tuo tarpu Šalkauskis pažymi: „Socialinio bei politinio veikimo 
srityje katalikai gali skirtis savo pažiūromis, kadangi čia nėra 
dar vienos visiems katalikams privalomos programos, suformu- 
luotos visose smulkmenose“ (p. 23). Tai teorema, kuriai įrodyti 
Šalkauskio raštuose argumentų netrūksta. Šiandien mus slegia 
keletas baubų — partijų ir politinių pažiūrų įvairovės baubas, 
įsitikinimas, kad įvairovė silpnina mūsų nebrandžią visuome- 
nę. Kaip tada su nuomonių pliuralizmu — vienu svarbiausių 
demokratijos požymių? 


Dar vertingesnis yra tolesnis teiginys: „„..„Ateitis“ turi, iš vie- 
nos pusės, drausti neturintiems brandos liudymo nariams pri- 
klausyti prie bet kurios partijos ir kištis į partijų veikimą, o 
iš kitos pusės, palikti laisvę turintiems brandos liudymą na- 
riams priklausyti prie partijų ir dirbti partijos darbą..." (ten 
pat). Priklausymas kokiai nors partijai reiškia specialios užduo- 
ties vykdymą ir jau nebe lavinimąsi ar tiesos ieškojimą. 
Jaunimui svarbiau yra daugiau išmokti, o ne nuo pat jaunystės 
metų tapti vienos kurios misijos vykdytojais ir gynėjais. Visai 
neatsitiktinai ne partinės jaunimo ar jaunimėlio organizacijos, 
o nepartinė „Ateitis“ išugdė visą plejadą politikų ir politikos 
mokslininkų. Beje, ne vienos politinės krypties. Stasys Šalkaus- 
kis neigia katalikybės kaip politikos dešiniojo sparno dogmą: 
„„. „nemaža katalikų... įtikėjo, kad katalikai esą dešinysis, va- 
dinasi, vienašališkai konservatiškas, sparnas visuomeniniame ir 
ypač politiniame veikime. Tuo tarpu katalikai pagal krikščio- 
niškąją pasaulėžiūrą ir ideologinį savo nusistatymą yra visuo- 
menėje ir todėl taip pat politikoje pusiausvyros, pastovios tai- 
kos, nuoseklios pažangos, prigimtų teisių gynėjai, žodžiu ta- 
riant, yra centro žmonės“ (p. 170—171). Aišku, kad centras 
čia suprantamas kaip gebėjimas sutaikyti politikus, o ne gilinti 
konfrontaciją. 


Verta, pažymėti, kad daug dėmesio skiriama ne vien ideologijos 
kūrimui, bet ir jos stabilumui. Šiandieniniame gyvenime to, 
kas vadinama principu, yra kur kas daugiau nei prieš keletą 
dešimtmečių. Principai devalvuojasi iki taisyklių ar net papras- 
čiausių ritualų. Principų devalvacijos pavojų matė ir autorius 
teigdamas: „Tariamieji praktikai dažnai pateisina principų su- 
siaurinimą nurodytose aplinkybėse, vadindami jį realiosios po- 
litikos reikalavimu; bet pažiūrėjus drąsiai tiesai į akis, dera tai 
pavadinti nekultūringuų principo supratimu arba net tuo atsipa- 
laidavimu nuo principų, kuris anaiptol nereiškia realiosios po- 
"litikos tikra to žodžio prasme, kadangi, regimai patogus iš 
arti, jis pasirodo kenksmingas plačioje visuomeninio gyvenimo 


VII 


perspektyvoje" (p. 14). Principų devalvacija suponuoja įstaty- 
mo ir pareigos menkystę, įstatymo netobulumas — nevalyvu- 
mas, kuriuo teisinamasi, veda prie nepagarbos įstatymui ir abe- 
jingumo nesilaikančiųjų įstatymo atžvilgiu. 


Nestinga teigiančiųjų, kad šiandien jau XX amžiaus pabaiga, ir 
siūlymas viską atnaujinti Kristuje kiek nutolęs nuo gyvenamojo 
meto dvasios. Europos integracija rodo, kad ekonominiai inte- 
resai tampa politikos esme. Stasio Šalkauskio tekstai verti dė- 
mesio diskusijų dėl Europos integracijos kontekste. Europos in- 
tegracija, realiai prasidėjusi prieš kelis dešimtmečius, suderino 
tai, kas, rodės, bus suderinama nelengvai. Rodos, su kataliky- 
be nieko bendro neturintis anglies ir plieno pramonės bendros 
rinkos sukūrimas buvo katalikiškosios pasaulėžiūros įkūnijimo 
ekonomikos tvarkyme padarinys. Ir neperpasakojant Europos 
integracijos laimėjimų bei trūkumų galima nesunkiai įrodyti, 
kad Europos Sąjunga laimi, kai vadovaujasi universalia kata- 
likiška ideologija, ir susikuria sunkumų, kai bando būti perne- 
lyg racionali bei „pasaulietiška“. 


Ateitininkai Šalkauskio idėjų šviesoje šiandien bene vienin- 
teliai sugeba paaiškinti, kuo teigiamas gali būti tautiškumo 
jausmas. Šiuolaikinis žmogus yra pasimetęs tarp dviejų kraš- 
tutinumų, kurie abu laikomi neigiamybėmis: perdėtas tautišku- 
mas siejasi su nacionalizmu, o perdėtas kosmopolitizmas — su 
sovietiniu internacionalizmu. Ateitininkams pavyko rasti ne 
kažkokį aukso vidurį, kuris tikriausiai būtų tiesiog sekli po- 
litika, o formuluotę, teigiančią, kad katalikiškas tautiškumas pa- 
sireiškia pagarba kitoms tautoms ir pagarbiu bendravimu su 
jomis. Autorius ne vienoje vietoje ragina stengtis pažinti kitas 
tautybes iš gerosios pusės. 


Perskaičiusieji šį raštų tomą supras ir tikriausiai mokės paaiš- 
kinti, kodėl Stasys Šalkauskis agitavo už inteligentiškumą, ku- 
rio pagrindas visada buvo geras bendrasis išsilavinimas. Rasi- 
me atsakymą, kodėl negalima išsilavinimo paversti elitiniu da- 
Jyku, kodėl elitas atsiranda ne tuomet, kai atsiskiria nuo vadi- 
namųjų masių, o tuomet, kai masės turi sąlygas tą elitą gene- 
ruoti. Kalbant apie katalikybę ir inteligentiškumą, verta turėti 
galvoje, kad „nekultūringoje visuomenėje ir religija yra ne- 
kultūringai suprantama ir netinkamai praktikuojama“ (p. 37). 
Dėmesio! Ar tai ne priekaištas visam tam, kas nesvetima mūsų 
gyvenimui! 


VIII 


Kalbant apie katalikybės universalumą didžiai vertinga atrodo 
Stasio Šalkauskio studija „Ideologiniai dabarties krizių pagrin- 
dai ir katalikiškoji pasaulėžiūra“, skambanti visai šiuolaikiškai 
ir šiandien. Pasak autoriaus, krizes sukelia suvokimas, kad 
viskas galima, t. y. pareigos prieš Dievą nebuvimas. Krizei iš- 
spręsti dažnai reikia principų revizijos beje, principų, o ne 
tradicijų, o tai kartais šiandien supainiojama. Jei katalikybė 
laikoma tradicija, o ne principų, jos kaip tradicijos galima 
ir nepaisyti, galima laisvai keisti, nes tradicija iš esmės neįpa- 
reigoja. 


Kalbėdamas apie būtinybę kovoti dėl deklaruojamų idealų, 
Šalkauskis teigia, kad bet kurios kovos tikslas nepateisina prie- 
monių. Pasak autoriaus, ,...katalikams itin privalu žinoti, kad 
toli gražu ne visos priemonės yra leistos kovoje net už ge- 
riausią tikslą. Kova, kurią katalikai veda spaudoje už tiesą 
ir teisybę, turi būti griežtai suderinta sų krikščioniškosios eti- 
kos reikalavimais ir todėl visų pirma su tiesa ir teisybe. Aišku, 
kas nusideda prieš tiesą ir teisybę, niekados negali patarnauti 
nei tiesai, nei teisybei. Taigi gilus objektyvumo jausmas ir di- 
delis teisingumo pajautimas yra privalomi kiekvienam katalikui, 
kuris stoja į spaudos kovą už krikščioniškąją pasaulėžiūrą ir 
krikščioniškąją pasaulio santvarką“ (p. 89). 


Neatsitiktinai daug vietos Stasio Šalkauskio raštuose skiriama 
šeimyniškumo principo analizei ir svarbai. Šiandien šeimos 
situacija paradoksalį. Civilizuotose šalyse priimami ir įgyven- 
dinami vis tobulesni įstatymai, saugantys moters ir vaiko tei- 
ses, tačiau jie praktiškai nedidina šeimos stabilumo. Sulygintos 
teisės nesuvienodina biologinių ir socialinių priedermių, tad 
šiuolaikinis šeimos krizės etapas paliestas ir nevykusiai įgy- 
vendintos emancipacijos. Šioji moterį iš buvusios vyro vergės 
pavertė ekonominių; interesų verge. O šeima ir toliau išgyvena 
krizę, šeima netvirtėja. Šalkauskis teigia, kad šeimyniškumo 
laimėjimas yra ne teisių ir pareigų suvienodinimas, o pagarba 
skirtingumui. 


Kalbant apie šio tomo autorių kaip asmenį, pravartu atkreipti 
dėmesį į tai, kad Stasys Šalkauskis puikiai sugeba savo mintis 
išdėstyti ir sisteminti ne tik specialiais veikalais, bet ir pasisa- 
kymais, kuriuos galima pavadinti šventinėmis kalbomis. Vargu 
ar koks nors šiandienos politikas, istorikas ar filosofas įvairio- 
mis iškilmingomis progomis pasakytus žodžius galėtų nesigėdy- 
damas dėti į savo raštų tomus. Dėl Šalkauskio kalbų (o jos 
yra daugiausia pirmoje šio tomo dalyje) galime būti ramūs: 


IX 


šventinės kalbos jam buvo paskaitos, kurioms, regis, ilgai ir 
kruopščiai ruoštasi. Tad visi, kuriems nesvetimas pasisaky- 


mų žanras, gali susipažinti su aukšto skrydžio šventinėmis kal- 
bomis. 


Taigi skaityti Šalkauskį reikia, nes atkūrėmė valstybę, kurios 
intelektualinį potencialą dar reikia sukurti, reikia išugdyti in- 
telektualus, laisvus nuo praeities kompleksų. Ne visi praeities 
kompleksai blogi, tačiau sovietinės mąstysenos ar ideologinės 
konfrontacijos palikimas slegia labai skausmingai. 


Egidijus Vareikis 


ATEITININKŲ | 


IDEOLOGIJA 


PASKUTINIŲJŲ LAIKŲ 
FORMAVIMOSI VYKSME 


Pratartis 


Ateitininkų ideologija penktame organizacijos gyva- 
vimo penkmetyje yra jau tokia idėjų visuma, kuri negali 
būti vienu pažvelgimu aprėpta ir pasisavinta. Jau vienas 
tik tas faktas, kad ateitininkų ideologijos pagrinde glūdi 
universalinė katalikų pasaulėžiūra, padaro tai, kad ši ideo- 
logija giliausioje savo esmėje ir išsivystyme nėra apribota 
nei į platumą, nei į gilumą, nei į aukštumą. Vadinasi, ne- 
žiūrint į tai, kokia yra aktuali ateitininkų sąmonė ideo- 
loginio susipratimo klausimuose, jų ideologija, atremta į 
katalikiškąją pasaulėžiūrą, kuriai sudaryti dirbo ištisi am- 
žiai ir nesuskaitomos žmonių kartos, principialiai yra ne- 
išsemiama savo turtingumu ir tolimesnės pažangos gali- 
mybėmis. 

Antra priežastis, kuri didina ateitininkų ideologijos 
sudėtingumą, yra reikalas pritaikyti universalinę katalikų 
pasaulėžiūrą prie vietos ir laiko aplinkybių. Ateitininkai 
gyvena Lietuvos krašte, sudaro lietuvių tautos dalį ir dar- 
gi gyvuoja XX šimtmetyje. Universalinė sudėtinga pasau- 
lėžiūra, pritaikyta prie šių konkretinių aplinkybių, sudaro 
sudėtingus sintetinius nusistatymus, kurie nėra paprasto 
primityvumo padaras. Šituose nusistatymuose pasireiškia 
arba bent privalo pasireikšti ilgos tradicijos, dideli kul- 
tūriniai laimėjimai ir kilnios religinės intencijos. Žodžiu 
tariant, ir nusistatymai gyvenimo statomuose konkreti- 
niuose klausimuose yra katalikams subtilūs ir sudėtingi 
dalykai. | 

Dauguma eilinių ateitininkų nė nespėja net, kiek svar- 
bu ideologiniai ateitininkų klausimai tinkamai išspręsti 
akivaizdoje, iš vienos pusės, universalinės katalikų pa- 
saulėžiūros, o iš antros pusės — tų konkretinių gyvenimo 


3 


aplinkybių, kuriose ateitininkams tenka gyventi, Juk yra 
aišku, kad čia negali būti įžeista nei katalikiškoji pasau- 
lėžiūra, nei normali gyvenimo eiga. Nusidėję katalikiška- 
- jai pasaulėžiūrai, ateitininkai negalėtų pretenduoti į kata- 
likiškosios jaunuomenės titulą; apsilenkę su teisėtais gy- 
venimo reikalavimais, jie savaime būtų išbraukti iš gy- 
venimo. . 

Taigi, iš vienos pusės, ateitininkų ideologijos sudėtin- 
gumas, o iš antros pusės, teisingo ideologinio jų susipra- 
timo bei nusistatymo svarbumas reikalauja iš jų ypatin- 
go susirūpinimo ideologiniais klausimais ir atsidėjimo ideo- 
loginėms studijoms. Tuo tarpu iki šiolei nėra dar nė 
vieno veikalo, kuris maždaug „pilnai apimtų jų ideologijos 
visumą, kad ir tame netobulame stovyje, kokiame ji šiuo 
metu yra. Tą trūkumą šio rinkinio sudarytojas tikisi bent 
iš dalies užpildyti. 

Jam teko kiek specialiau padirbėti ateitininkų ideolo- 
gijos srityje, einant, taip sakant, pašauktuoju savo palin- 
kimu. Jis su pamėgimu dirbo šitą darbą ir dabar tik gai- 
lisi, kadį leido save nuo jo atitraukti prie labiau praktinio 
vadovavimo darbo, kuris netiko nei išvidiniam jo pašau- 
kimui, nei silpnoms jo jėgoms. Šitas nukrypimas tikriau- 
siai bus žymia dalimi kaltas, kad ateitininkų ideologija 
tegali šiuo metu pasirodyti vien tik gana žalios medžia- 
gos išvaizdoje, bet ne susistemintu ir sukodifikuotu pa- 
vidalu. Laukti, kol tokiu pavidalu galima būtų paleisti 
viešumon ateitininkų ideologija, gal reiktų dar gana il- 
gai, juo labiau kad, nepadarius menkos pradžios, negali- 
ma tikėtis ir geresnės ateities. 

Į šį rinkinį įėjo ne tik grynai asmeniški rinkinio su- 
darytojo raštai, bet ir tie mažiau ar daugiau oficialūs 
sutelktiniai aktai, kurių projektavime ir redagavime jam 
artimai teko dalyvauti. Prie aktų, į kuriuos rinkinio su- 
darytojas neturi autoriškumo teisių, visų pirma priklauso 
visi aktai, įėję į antrąjį rinkinio skyrių, įvardytą „Oficia- 
lioji ateitininkų ideologija“. Šiame skyriuje pirmuodu 
skirsniu, išplėstoji ir sutrauktoji ateitininkų principų bei 
pareigų redakcija, sudaro, taip sakant, įstatymo leidžia- 
mojo organo, būtent Reorganizacinės Palangos konferen- 
cijos, aktus. Einą toliau keturi Ateitininkų federacijos Vy- 
riausiosios valdybos atsišaukimai yra taip pat oficialieji 


4 


ateitininkų organizacijos aktai, nors ir sudaryti vykdomojo 
vadovavimo tvarkoje. 

Tarp neoficialiųjų aktų yra tik du, į kuriuodu rinkinio 
sudarytojas neturi autoriškumo teisių, t. y. „'Romuvos' 
pradmens“ pirmajame skyriuje ir „Bendroji Politinio 
centro ideologija“ trečiajame skyriuje. Šitų dviejų aktų 
svarstyme ir redagavime yra dalyvavęs ateitininkų sen- 
draugių būrelis, kuris buvo net susiorganizavęs į „Ro- 
muvos“ draugiją, kuri dėl savo neveiklumo yra jau da- 
bar susilikvidavusi. „'Romuvos' pradmens“ pirmoje savo 
redakcijoje buvo suformuluoti 1918—1919 m. Šveicarijo- 
je be sąryšio su ateitininkų organizacija. Radę paskui 
pritarimo rinktinių ateitininkų sendraugių grupėje ir nau- 
jai pataisyti, jie yra įgavę didesnės ideologinės reikšmės 
ateitininkų gyvenime. „Bendroji Politinio centro ideologi- 
ja“ buvo tos pačios sendraugių grupės apsvarstyta ir pa- 
taisyta kaipo grynai teorinė platforma, kurioje, grupės 
supratimu, galėtų sueiti didžiausia katalikų dauguma ir 
iš kurios katalikai neturėtų išsilenkti politiniame savo 
veikime. Šitas ideologinis aktas turi todėl grynai idėjinės 
reikšmės ir jokia prasme nėra surištas su organizacinių 
ateitininkų gyvenimu. Tas pat reik pasakyti ir apie anks- 
čiau paminėtus „'Romuvos' pradmenis“. Jei jie rado vie- 
tą pirmajame skyriuje tarp ,„Paruošiamųjų ideologinių for- 
mulavimų“, tai vien todėl, kad jų dvasioje buvo parašytas 
autoriaus straipsnis „Ateitininkų principai bei pareigos“, 
kuris paskui patarnavo platesniu pagrindu, ant kurio ga- 
lėjo susidaryti pirma oficialioji ateitininkų principų bei 
pareigų redakcija. Todėl visai teisinga „'Romuvos' prad- 
mens“ ir rinkinio sudarytojo straipsnis „Ateitininkų prin- 
cipai bei pareigos“ laikyti artimesniais paruošiamaisiais 
ideologiniais formulavimais, kurie, žinoma, savo ruožtu 
remiasi visu ankstybesniu ideologiniu ateitininkų išsivys- 
tymu. Faktinai šis rinkinys yra ne kas kita kaip tęsinys 
rinkinio „Mūsų idėjos“, kuris pasirodė Kaune 1922 m. 
kaipo „Ateities“ leidinys Nr. 25. 

Viso trečio ir ketvirto skyriaus aktai, kaipo susidariu- 
sieji laisvos privatinės iniciatyvos ir ideologinio projekta- 
vimo tvarkoje, neturi oficialinės reikšmės, nors, rinkinio 
sudarytojo giliu įsitikinimu, ir yra surašyti katalikų pa- 
saulėžiūros ir nuoseklios ateitininkų linijos dvasioje. 


Beveik visi spausdinami čia rašiniai, išskyrus keturis 
iš jų, būtent: „Bendroji Politinio centro ideologija“, „Ve- 
damosios idėjos moterų klausimui spręsti“, „Ateitininkų 
vėliavą pašventinant“ ir „Vedamosios idėjos naujų tauti- 
nių šokių reikalu", buvo įdėti įvairiais laikais į įvairius 
spaudos organus, kuriuos rinkinio sudarytojas laikė da- 
bar reikalinga tiksliai nurodyti atitinkamose išnašose. Ra- 
šiniai dedami į šį rinkinį be esminių pakeitimų. Jo suda- 
„ rytojas tesistengė vien, tiesa — ant greitųjų, išlyginti ra- 
šybą, terminologiją ir šiaip jau visai aiškius formalinius 
teksto trūkumus. 

Baigdamas šitą pratarties žodį, rinkinio sudarytojas 
negali nepareikšti pageidavimo, kad iki jubiliejinio 25 
metų ateitininkų gyvavimo kongreso, kuris turi įvykti 
1935 metais, ateitininkų ideologija būtų labiau susiste- 
minta, sukodifikuota ir sukonkretizuota, kad kongresas 
galėtų priimti oficialioje redakcijoje pilnesnę ir tobules- 
nę ateitininkų ideologiją. Tuo tarpu tegul šis rinkinys 
tarnauja ideologiniam ateitininkų susipratimui ir nusista- 
tymui. 


Pirmas skyrius 


PARUOŠIAMIEJI IDEOLOGINIAI 
FORMULAVIMAI 


I. „ROMUVOS“ PRADMENS* 
1. „Romuvos“ pagrindas ir tikslas 


Kilusi iš tautinės lietuvių kultūros pagrindo „„Romu- 
va“ yra savo siekimu pilnutinio gyvenimo draugija: ji 
spiečia artimo nusistatymo žmones ir stengiasi laisvo su- 
sidraugavimo keliu pakelti į aukščiausią laipsnį indivi- 
dualinį bei kolektyvinį lietuvių visuomenės kuriamąjį 
veiklumą, kiek to reikalauja tobulas Tautos, Valstybės ir 
Katalikų Bažnyčios klestėjimas. 


2. „Romuvos“ idealas 


Idealas, prie kurio „Romuva“ eina, yra pilnutinis gy- 
venimas, t. y. toks, kuris, jungdamas prigimtuosius ir ant- 
gamtinius veiksnius, derina sutartinėje prigimtį, kultūrą 
ir religiją. Romuvietis tad privalo būti sykiu kūnininku, 
kultūrininku ir dvasininku gerąja šitų žodžių prasme. 


3. Prigimtis 


„Romuva“ aukštai vertina prigimties dovanas žmogaus 
gyvenime ir todėl stengiasi jas ugdyti sutartinai su idea- 
liniu žmogaus uždaviniu. Šitam tikslui ji saugoja ir gai- 
vina lietuvių tautoje teigiamąsias padermės ypatybes, be- 
sireiškiančias: a) sekant kosminį ritmą, b) valdant mate- 
rialinį pasaulį, c) kuriant savaimingu būdu. 

A LO P NRTIC D 

* Spausdinti 1921 m. „Romuvos“ Nr. 1, p. 15—19. Vėliau kiek 
taisyti ateitininkų sendraugių būrelio.— St. Š. 


4. Kultūra 


„Romuva“ stengiasi kurti bei vykdyti visuotinę kul- 
tūros sintezę. Joks kultūrinis žmogaus dvasios laimėji- 
mas, nežiūrint į tai, kada ir kame jis yra apsireiškęs, ne- 
privalo būti romuviečiams svetimas, nes tautinė „lietuvių 
kultūra pašaukta būti savo turiniu tiek pat universalinė, 
kiek savo lytimi jinai yra individualinė. 

a. Žinija. Plačioje žinijos dirvoje „Romuva“ nusistato 
tąja sintetine linkme, kuri eina nuo Aristotelio per šv. To- 
mą Akvinietį ir pasiekia mūsų laikus atnaujinto integra- 
linio sintetizmo pavidalu. 

b. Praktinis veikimas. Griežtai laikydamasi savo vei- 
kime krikščioniškosios etikos, „Romuva“ lygiai rūpinasi 
tiek individo, tiek ir visuomenės reikalais. Šituo tikslu ji 
deda sintezėn tai, ko yra teisingo ir individualizme (in- 
divido pirmenybė), ir kolektyvizme (visuomenės pirmeny- 
bė). Šitokiu būdu „Romuva“ yra pasiryžusi tarnauti tikram 
demokratizmui, kuris, nesitenkindamas viena katra iš 
šitų dviejų kraštutinių pakraipų, privalo vykdyti tokią 
visuomenės santvarką, kur jos nariai, visi drauge ir kiek- 
vienas skyrium, turėtų daugiausia lygių laisvės bei ge- 
rovės teisių. 

c. Menas. Matydama mene aukštesnę materialinio gy- 
venimo lytį, būtent tokią, kur tarsi apčiuopiamai apsireiš- 
kia grožis, t. y. ta pati ideali pirmapradė, kuri kitaip ver- 
tus yra tiesa ir gėris —, „Romuva“ kelia aikštėn tikrą me- 
no reikšmę. Ji laiko dailiąją kūrybą trečia kultūrinio vei- 
kimo sritimi, lygiai teisėta su kitom dviem (religija ir 
dora), ir jos organizacijai nesigaili pastangų. Atsižvelg- 
dama tarp kitko į auklėjamąją meno rolę visuomenės gy- 
venime, „Romuva“ ypatingai vertina tą simbolinį doros 
ir meno derinimą, kuris sudaro religinio meno pagrindą ir 
kuris taip yra artimas tautinei lietuvių dvasiai. 


5. Religija 
Kaip prigimtis, kultūros netvarkoma, virsta neproduk- 
tyvia jėga, taip kultūra, nustojusi religijos, tampa lytimi 
be tikro turinio. Matydama tad religijoje aukštesnę kul- 


8 


tūros prasmę, „Romuva“ laiko vieninteliai tikra tą reli- 
ginės organizacijos lytį, kuri reiškiasi Katalikų Bažny- 
čioje. Pagal tris pagrindines kultūros sritis jai lygiai rūpi 
gaivinti lietuvių visuomenėje šiuos tris bažnytinio gyve- 
nimo apsireiškimus: 

a. Dogmų išpažinimas. Laikydama Katalikų Bažnyčią 
neklaidinga apreikštųjų tiesų saugotoja bei skelbėja, „Ro- 
muva“ žadina lietuvių visuomenėje tikybinę katalikybės 
sąmonę, kuri privalo apimti visas žmogaus gyvenimo sri- 
tis. Tai, kas gamtos srityje įgaunama jusliniais kosmiš- 
kųjų apraiškų patyrimais, kas kultūros srityje organi- 
zuojama proto galia kaipo moksliškoji žinija ir kas pa- 
galiau religijos srityje apreiškimo skelbiama, — visa tai 
romuvietis stengiasi suvesti sutartinėn aukščiausioje vi- 
suotinės žinijos sistemoje. 

b. Šventųjų bendravimas. Atsižvelgiant į tai, kad Ka- 
talikų Bažnyčia yra tikriausia visuotinio susidraugavimo | 
lytis, „Romuva“ gaivina lietuvių visuomenėje religinio 
bendravimo jausmą bei įpročius. Romuvietis tad stengia- 
si būti ne vien vardu, bet ir visa savo būtybe gyvu nariu 
tos idealios visuomenės, kur žmonės protingai valdo ma- 
terialinį gamtos gaivalą, tarpusavy tvarkosi laisvės, ly- 
gybės ir meilės principais ir sykiu patys laisvai pasiduoda 
religiniam autoritetui, kurio aukščiausiu individualiniu ap- 
sireiškimu yra vyriausioji Romos popiežiaus valdžia. 

c. Sakramentalinė praktika. Tikėdama, kad sakramen- 
talinė praktika keičia pasaulį pagal aukščiausius religijos 
reikalavimus, „Romuva“ laiko ją privaloma kiekvienam 
romuviečiui ir prie jos skatina lietuvių visuomenę. Tai, 
kas gamtos srityje apsireiškia kaipo savaimingos kūrybos 
versmė, kas kultūros srityje įgauna dailiojo meno lytį. 
religijos srityje vainikuojama sakramentaliniu gyvenimu. 
Šituo vardu pareiškiama tiek sakramentų, tiek ir sakra- 
mentalijų praktika, nes abiejuose atvejuose materialinis 
prigimtasis gyvenimas keičiamas pagal aukštesnę religinę 
idėją. 


6. Veiksena 


Sudarydama vieną laisvo susidraugavimo lytį, „Romu- 
va" atlieka padedamąją rolę tiek atžvilgiu į individus, 
tiek ir atžvilgiu į tokias organizacijas, kokiomis yra eko- 
nominis organizmas, valstybė, Bažnyčia. Ji stengiasi pa- 
didinti pirmųjų veiklumą ir teikia pagalbos antrosioms, 
kiek jųjų klestėjimas reikalauja bei priklauso nuo laisvai 
suorganizuotos iniciatyvos. Savo veikime „Romuva“ yra 
tvirtai pasiryžusi griežtai laikytis visose gyvenimo srityse 
krikščioniškosios etikos principų. 

a. Socialinė akcija. Laikydamasi socialinio gyvenimo 
srityje krikščioniškojo solidarizmo principų, „Romuva“ 
norėtų Matyti ekonominiame žmonijos gyvenime solida- 
rinio gamtos valdymo lytį, kur bendromis jėgomis inten- 
syviai gaminama ir teisingai išdalijama tarp žmonių 
materialinės gėrybės. Norėdama eiti šita linkme, „,„Romu- 
va" remia ir steigia visokių rūšių kooperatyvus, lavin- 
dama sykiu darbininkuose ir vartotojuose solidarinius ga- 
mybos bei suvartojimo įpročius. Be to, laikydama socia- 
linę šių dienų santvarką ne tik netobula, bet dažnai ir 
neteisinga, „Romuva“ dirba naudai gilių socialinių refor- 
mų, kurios turėtų paremti visuomenės santvarką liaudies 
(fizinis triūsas) ir šviesuomenės (intelektualinis darbas) 
solidarumu. À 

b. Politika. „Romuva“ kelia krikščioniškosios politikos 
įbalsius, t. y. pagrindžia visą politinį savo veikimą krikš- 
čioniškosios etikos principais. „Romuvos“ supratimu, 
krikščioniškoji politika yra iš pagrindo demokratinė po- 
litika, nes vien krikščionybė tepajėgia visiškai suderinti 
nelygstamąją individo vertę, bendrą visiems žmonėms, su 
visuomenės autoritetu. Todėl „Romuva“ lygiai rūpinasi ir 
laisvės, ir tvarkos reikalais, stengdamasi juos derinti pri- 
gimtosios ir apreikštosios teisės dėsniais. Norėdama ma- 
tyti valstybės valdžioje tvirtą visuomenės autoritetą, ku- 
ris tikrai laiduotų laisvę ir palaikytų tvarką, ji dirba de- 
mokratiniam valstybinės valdžios sutvarkymui. 

c. Religinė akcija. Dogmų srityje ir apskritai religinio 
bei dorinio gyvenimo dalykuose „Romuva“ visiškai pa- 
siduoda Katalikų Bažnyčios autoritetui, jo kompetencijos 
ribose. Ji nesisavina jokių Bažnyčios prerogatyvų ir, jei 


10 


siekia religinių tikslų, tai vien tiek ir taip, kiek ir kaip 
pati Bažnyčia reikalauja savo akcijai kultūrinės pagalbos.. 
„Romuva“ tad rūpinasi, kad kultūrinis jos veikimas stip- 
rintų plačioje visuomenėje religinę iniciatyvą. 


7. Tautinis gyvenimas 


Būdama savo pagrindu tautinės lietuvių kultūros reiš- 
kėja, „Romuva“ derina liaudies kultūrą, patiekiančią in- 
dividualinę tautybės lytį, su šviesuomenės kultūra, sutei- 
kiančia šitai lyčiai visuotinio turinio, t. y. stengias apreikš- 
ti visuotinį pilnutinio gyvenimo idealą tautinės lietuvių 
individualybės lytyse. ` 


8. Moterų uždaviniai 


„Romuva“ pripažįsta ir vyrams, ir moterims lygias mo- 
ralines bei politines teises, nors sykiu nepamiršta, kad vy- 
rų ir moterų pašaukimas nėra vienodas ir kad jų užda- 
viniai dažnai esti skirtingi. Kad moterys lemtai atsakytų 
savo pašaukimui ir atliktų savo uždavinius, „Romuva“ lai- 
ko būtinu dalyku tinkamai sutvarkyti jų auklėjimą bei 
lavinimą. Be to, matydama svarbią moterų reikšmę šei- 
mos ir visuomenės gyvenime, „Romuva“ kelia jų ini- 
ciatyvą, tikėdamasi, kad sąmoningas moterų - veiklumas 
jų pašaukimo dalykuose yra viena iš svarbiausių sąlygų, 
nuo kurių pareina „Romuvos“ idealų laimėjimas tikro- 
vėje. 


II. ATEITININKŲ PRINCIPAI 
IR PAREIGOS* 


Įžanga 


Įvedamosios pastabos 
apie principus ir pareigūs 


Kalbėti apie principus bei pareigas, reiškia kalbėti apie 
dalykus, kurie labai dažnai yra žmonėms įkyrūs tuo, kad 
jie yra atitrauktiniai, vadinasi, jie verčia galvoti, ir kad 
jie ragina daryti ne tai, kas norima, kas malonu ir nau- 
dinga, bet tai, kas privaloma, vadinasi, — jie verčia kovoti 
visų pirma su savimi. Šitų dviejų priežasčių pakanka, 
kad žmonės, paskendę gyvenimo praktikoje ir kasdieni- 
niuose įpročiuose, jaustų nesąmoningą palinkimą niekinti 
įkyrias jiems kalbas apie principus bei pareigas. Todėl 
iš žmonių, vienašališkai įsivariusių į veikimo karštį, taip 
dažnai tenka patirti keistas nusistatymas kalbamuoju klau- 
simu: jie su išdidžiu pasigailėjimu laiko teoretikais idea- 
listais tuos, kurie rimtai yra susirūpinę principų bei pa- 
reigų klausimu,— ir faktinai mato realinį praktiškumą at- 
sipalaidavime nuo principų ir, kas seka neišvengiamai to- 
liau, lengvabūdžiame apsidirbime su savo pareigomis. 

Savo laimei, šiandien neturiu reikalo įtikinėti panašius 
gyvenimo bei veikimo filisterius, t. y. pasenusius dvasia 
žmonas, nes turiu prieš save žmones, kurie susirinko čia 
į „Ateities“ kongresą kaip tik todėl, kad jų širdyse dega 
jaunasis idealizmas, nesugundytas tamsiais gyvenimo vi- 
liojimais. Šitas jaunasis idealizmas, gimstąs savaimingai 
iš jaunatvės prigimties, jei ir neatneša su savimi tikslaus 
teorinio principų bei pareigų supratimo ir praktinio su- 
gebėjimo juos realizuoti gyvenime bei veikime, tai, iš ki- 


* Referatas, skaitytas Kaune 1925 m. rugpjūčio 12 d. per jubi- 
liejinį Ateitininkų sąjungos kongresą, 15 metų sukakus nuo organi- 
zacijos įsikūrimo. Spausdinta 1925 m. „Ateities“ jubiliejiniam nume- 
ryje p. 33—79 ir „Židinio“ 1925 m. Nr. 8—12, p. 225—268.— Si. Š. 


12 


tos pusės, jo prigimčiai taip pat nepritinka tasai ciniškas 
paneigimas principų bei pareigų, kuris charakterizuoja. su- 
rūgusius filisterius. Todėl tikiuosi, kad kalbamasis nusi- 
teikimas leis mano gerbiamiesiems klausytojams ryžtis 
kiek patverti tame gana sausame minties darbe, kurio 
Ieikalauja principų bei pareigų klausimas. 

Visų pirma svarbu tinkamai suprasti, mūsų atveju, 
principo bei pareigos prasmė. Taigi, kas yra principas ir 
kas yra pareiga?— Principas turi įvairios prasmės įvai- 
Iiose žmogaus protinio gyvenimo srityse. O mums ypatin- 
gai turi rūpėti praktinis gyvenimo bei veikimo principas, 
kaipo jųdviejų pradžia, arba pradas: principium, iš kur 
yra kilęs principo terminas, kaip žinome, lotyniškai reiš- 
kia pradžią. Šitoje praktinėje srityje principas yra bend- 
ras proto teigimas, kuriuo nustatoma tai, kas privalo būti. 
Tai, kas privalo būti dažniausiai, bet ne visuomet, yra tiks- 
las. O tikslas yra veiksmo pradžia ta prasme, kad tikslas 
stumia žmogų veiksmą atlikti. Todėl, jei tikslo atsiekimas 
yra vykdymo tvarkoje veiksmo galas, tai sumanymo ir pa- 
siryžimo tvarkoje tikslas yra jo pradžia. Štai kokia pras- 
me principas, nustatąs paprastai veiksmo tikslą, yra veiks- 
mo pradas. Ir iš tikro, joks žmogiškasis veiksmas, są- 
moningas ir tikslingas, negali apsieiti be protingo prado, 
kuris yra ne kas kita kaip idėja, arba plačiai suprantamas 
principas. Žmogaus veikimas, neturįs savo pradedamuoju 
punktu protingos minties, yra instinktyvus arba automa- 
tiškas krutėjimas, kuris atsitiktinai gali būti naudingas, 
bet niekados negali būti protingas bei tikslingas veikimas, 
kuris tik vienas tepritinka protingai bei laisvai žmogaus 
prigimčiai. Žmogiškasis veikimas, iš esmės esąs kultūrinis 
veiksmas, tuo ir skiriasi nuo neprotingo gyvulio veiksmų, 
kad jo pagrinde glūdi proto mintis, arba bendra idėja. 

Principas yra vadovaujamasis pradas, turįs bendros 
reikšmės. Vadovaujamoji reikšmė ir bendrumas yra dvi 
esminės principo savybės. Sakysime, turime principą, ku- 
ris mums skelbia, kad yra gera mylėti savo artimas, ir 
kad todėl yra bloga jis neapkęsti. Nustatydamas tai, kas 
privalo būti mūsų santykiuose su kitais žmonėmis, t. y. 
nustatydamas meilę kaip tikslą, šitas proto teigimas įgau- 
na mums tos vadovaujamosios reikšmės, kokios kad turi 
praktinis elgimosi principas. Sykiu šitas principas pasi- 


13 


žymi tikra reikšme tik tol, kol jis yra.imamas kuo ben- 
driausia prasme. Jei pasakysime, jog gera yra mylėti 
tik tuos, kurie mums yra malonūs, tai principo grynu- 
mas bus jau sudrumstas simpatijos sąlyga ir tuo pačiu 
žymiai prisiartins prie pataikavimo mūsų užgaidoms. Pa- 
našiai yra su bet kuriais praktinio veikimo principais: 
principai tik tol yra tikrai vertingi, kol jie imami bendra 
prasme ir kol jie turi tikros vadovaujamosios reikšmės. . 
Bet kaip tik principo išlaikymas su šitomis pagrindinėmis 
savybėmis sudaro visą jo realizavimo sunkumą. Yra juk 
lengva skelbti demokratizmo principas, stengiantis įsigyti 
lygybės teisių, bet daug yra sunkiau pripažinti lygios tei- 
sės savo priešininkams, esantiems mažumoje. Lengva yra 
pripažinti proporcionalumo principas, kai jis išeina mūsų 
naudai, bet daug sunkiau išlaikyti šitas principas tada, kai 
tenka atiduoti keletas vietų parlamente mažumoms. Leng- 
va yra skelbti laisvo žodžio ir susirinkimų principas, kai 
su šitos laisvės pagalba tikimės nugalėti savo priešus, bet 
daug sunkiau pagerbti žodžio ir susirinkimų laisvės prin- 
cipas, kai šita laisvė turi būti pripažinta opozicijai, ir t. t. 
ir t. t. Tariamieji praktikai dažnai pateisina principų su- 
siaurinimą nurodytose aplinkybėse, vadindami jį realio- 
sios politikos reikalavimu; bet pažiūrėjus drąsiai tiesai į 
akis, dera tai pavadinti nekultūringų principo suprati- 
mu arba net tuo atsipalaidavimu nuo principų, kuris anaip- 
tol nereiškia realiosios politikos tikra to žodžio prasme, 
kadangi, regimai patogus iš arti, jis pasirodo kenksmin- 
gas plačioje visuomeninio gyvenimo perspektyvoje. 
Pareigos sąvoka yra artimai susijusi su principo sąvo- 
ka. Jei principas yra bendras proto. teigimas, kuriuo su- 
statoma tai, kas privalo būti, tai pareiga yra tai, kas yra 
darytina, kad įvyktų tai, kas privalo būti. Jei, pavyzdžiui, 
principu konstatuojama, kad gera yra mylėti savo arti- 
mas ir bloga jis neapkęsti, tai mūsų pareiga bus vengti 
„visa tai, kuo reiškiasi artimo neapykanta, ir stengtis įsi- 
gyti visa tai, kuo reiškiasi artimo meilė. Taigi pareiga yra 
tai, kas privalu daryti pagal principą, kuris mums nu- 
rodo tai, kas privalo būti. Jei principas dažniausiai mums 
nurodo tikslą, tai pareiga paprastai mums stato uždavinį. 
Pavyzdžiui, principas mums sako, kad protingai žmogaus 
prigimčiai tepritinka geri tikslai ir kad sykiu nepritinka 


14 


+ 


blogos priemonės. Tada pareiga mums stato uždavinį rink- 
tis gerų tikslų ir aplenkti blogas priemones.— Pasirodo 
tokiu būdu, kad kalbėti apie principus bei pareigas yra 
faktinai beveik tas pat, ką kalbėti apie tikslus bei užda- 
vinius. Todėl žmogus, neturįs aiškaus susipratimo princi- 
pų bei pareigų atžvilgiu, negali būti visai sąmoningas sa- 
vo tikslų bei uždavinių klausimuose. 

Tuo tarpu sąmoningumas tikslų bei uždavinių klausi- 
muose yra viena iš sąlygų veikimo sėkmingumui, kadangi 
normaliame veikime yra neišvengiamas sąmoningas sude- 
rinimas tikslo, uždavinio ir dargi priemonių. Tikslas yra 
gėrybė, siekiama kaipo tai, kas privalo būti. Uždavinys 
yra užduodamas tikslo atsiekimas. Priemonė yra tai, su 
kieno pagalba uždavinys yra atliekamas ir tikslas alsiekia- 


` mas. Išimkime iš veikimo nors vieną iš nusakytų pradų, 


ir tikrai žmogiškasis veikimas negalės įvykti. Jei nėra 
tikslo, negali būti ir tikslingo veikimo, kuris tepritinka 
žmogui. Jei nesistatoma uždavinio, nesiryžtama atsiekti 
tikslas. Jei nevartojamos priemonės, negali būti atliktas 
uždavinys. 

Šitoje normalioje veikimo eigoje principas turi nor- 
muojamosios reikšmės, tuo tarpu kai pareiga turi vykdo- 
mosios galios. Kitaip tariant, principas veda veikimą nor- 
maliomis vėžėmis, o pareiga daro uždavinius vykdytinus. 
Todėl žmogus, nesivadovaująs principais, neišvengiamai 
iškryps savo veikime iš normalių vėžių, 0 žmogus, nesi-- 
skaitąs su pareigomis, nesistatys jam privalomų uždavinių. 
Iš čia jau matyti, kad susipratimas principų bei pareigų 
atžvilgiu yra vienas reikiamų laidų, kad veikimas būtų 
sąmoningas, tikslingas ir sėkmingas. 

Su principų bei pareigų supratimu tampriai yra surištas 
klausimas, kas yra veikime teoriškumas ir praktiškumas, 
idealizmas ir realizmas, maksimalizmas ir reliatyvizmas. 
Paprastai žmonės yra linkę laikyti geromis savybėmis vie- 
ną tik pusę iš minėtų dvejetų: idealizmą arba realizmą, 
maksimalizmą arba reliatyvizmą, teoriškumą arba prak- 
tiškumą. Tuo tarpu šitokiame vienašališkajame nusista- 
tyme yra nelemto nesusipratimo, ir būtent todėl, kad nor- 
malus veikimas nėra imamas su visu savo sudėtingumu, 
kuris faktinai pateisina vienu atžvilgiu idealizmą, antru 
atžvilgiu — realizmą, trečiu atžvilgiu — maksimalizmą, ket- 


15 


virtu atžvilgiu — reliatyvizmą, penktu atžvilgiu — teoriš- 
kumą, šeštu atžvilgiu — praktiškumą. Nesigilindamas į ši- 
tą veikimo sudėtingumo analizę, tepažymėsiu vien labai 
trumpai atitinkantį kiekvieną sąvoką. atžvilgį. Idealizmas 
turi pasireikšti veikime, pasirinkime gerų tikslų ir įsitiki- 
nime, kad šitie tikslai yra atsiekiami vadovaujantis teisin- 
gais ir padoriais principais. Realizmas turi charakterizuoti 
veikimą, statantis eilinių uždavinių ir renkantis sėkmin- 
gų priemonių. Kitaip tariant, tikslus ir principus nustato 
visų pirma idėjos; tuo tarpu vykdomieji uždaviniai ir prie- 
monės pareina visų pirma nuo realybės, arba tikrovės. 
Toliau, maksimalizmas turi charakterizuoti galutinius tiks- 
lus, kas politiniame veikime dažnai vadinama programa 
maximum. Reliatyvizmas turi pasireikšti prisitaikyme prie 
realių gyvenimo reikalavimų, statantis eilinius uždavinius, 
ir sėkmingame parinkime vartotinų priemonių, kas politi- 
niame veikime dažnai vadinama programa minimum. Sa- 
vaime suprantama, kad programa minimum neprivalo prin- 
Ccipialiai prieštarauti programai maximum, nes pastaroji 
kaip tik turi nustatyti veikimo pakraipą pirmajai. Nedera 
taip pat matyti veikime principialaus prieštaravimo tarp 
teoriškumo ir praktiškumo. Gerai suprastas teoriškumas 
yra apsipažinimas su ilgesniu kitų žmonių patyrimu, su- 
kodifikuotu į tam tikrą veikimo teoriją. Gerai suprastas 
praktiškumas yra nuosavas patyrimas, leidžiąs sėkmingai 
realizuoti veikimo uždavinius praktikoje. Tikras teorišku- 
mas ir tikras praktiškumas viens antro reikalauja, nes 
blogas yra teoretikas, kuris nenori skaitytis su praktika, 
ir blogas yra praktikas, kuris nenori pažinti teorijos. Tai- 
gi teorija ir praktika toli gražu nestovi principialaus tarp 
savęs prieštaravimo santykyje. 

' Kaip matome, normalus bei sėkmingas veikimas yra 
daug sudėtingesnis dalykas, kaip kad jis paprastai atrodo 
diletantui teoretikui ar diletantui praktikui, sentimenta- 
liam idealistui ar pasenusiam dvasia praktikui, revoliu- 
cingam maksimalistui ar nesiskaitančiam su priemonėmis 
etikos minimalistui. 


Štai keletas pastabų apie privalomas normalaus veiki- 
mo savybes. 


Po šitų įvedamųjų pastabų, kurios savaime piršosi kal- 
bant bendrai apie principus bei pareigas, turime jau spe- 


16 


Cialiai susidomėti ateitininkų principais bei pareigomis. 
Klausimai, į kuriuos čia turime sau atsakyti, yra šitokie: 
kokie yra ateitininkų vedamieji, arba normuojamieji, prin- 
cipai ir kokios yra vykdomosios jų pareigos. Į tuos klau- 
simus tegalima atsakyti vien ryšyje su ateitininkų orga- 
nizacijos bendrais tikslais ir su jų veikimo vykdytinais 
uždaviniais. Pagal tai mano referatas ir turi susiskirstyti 
į dvi dalis, iš kurių pirmojoje eis kalba. apie ateitininkų 
principus bei pareigas „Ateities“ organizacijos tikslų at- 
žvilgiu, o antrojoje bus nustatomi ateitininkų principai bei 
-pareigos jų vykdomųjų uždavinių atžvilgiu. 


I. Ateitininkų principai bei pareigos 
„Ateities“ organizacijos 
tikslų atžvilgiu 


Bendrieji „Ateities“ organizacijos tikslai pareina nuo 
dviejų pagrindinių dalykų, būtent, pirma, nuo to, koks 
realinis reikalas yra pašaukęs „Ateities“ organizaciją į 
gyvenimą, ir, antra, nuo to, koks idealinis organizacijos 
tipas privalo atitikti minėtąjį realinį gyvenimo reikalavi- 
mą. Kitaip tariant, „Ateities“ organizacijos tikslai pareina, 
iš vienos pusės, nuo jos faktinės kilmės ir, iš antros pu- 
sės — nuo jos idealinės esmės. Tokiu būdu galima kalbėti, 
iš vienos pusės, apie ateitininkų principus bei pareigas 
ryšyje su genetine „Ateities“ organizacijos kilme, o iš ki- 
tos pusės — ryšyje su idealine jos prigimtimi, kuri turi 
būti sistemingai išvystoma. 


1. Ateitininkų principai bei pareigos, 
surišti su „Ateities“ organizacijos kilme 


Taigi visų pirma kyla klausimas, kas yra ypatingo 
Žaktiniame „Ateities“ organizacijos atsiradime, kas turi 
realios reikšmės jos tikslus statant ir kas todėl taip pat 
sprendžia apie! ateitininkų principus bei pareigas. Stropiai 
besidomint „Ateities“ organizacijos atsiradimo aplinky- 
bėmis galima pastebėti du reikšmingu dalyku: pirma, kad 
„Ateitis“ atsirado yienos kartos atstumoje nuo mūsų tau- 
2—493 

17 


tinio atgimimo pradžios, t. y. tada, kai šitas atgimimas ne 
tik pusėtinai įsigalėjo lietuvių visuomenėje, bet ir laimėjo 
minimalines laisvo išsivystymo sąlygas; ir antra, kad 
„Ateitis“ buvo savo kilme protestu prieš tą demoralizuo- 
jančią rusų mokyklų ir valdžios įtaką, kuri nešė su savimi 
dechristianizaciją, nihilizmą ir anarchiją. Jei mūsų tautinis 
atgimimas buvo visų pirma ir labiausiai protestu prieš 
mūsų šviesuomenės sulenkėjimą ir suaristokratėjimą, tai 
mūsų religinis .atgimimas buvo visų pirma ir labiausiai 
protestu prieš mūsų šviesuomenės religinį, dorinį ir vi- 
suomeninį sumenkėjimą rusiškojo nihilizmo įtakoje. To- 
dėl, jei su „Aušra“ yra surištas mūsų tautinis atgimimas, 
tai su „Aleitimi“ dera rišti dvasinis mūsų atgimimas. Pir- 
masis suteikė mūsų šviesuomenės gyvenimui individuali- 
nės tautinės lyties, antrasis veda šviesuomenę į pilnutinį 
krikščioniškojo gyvenimo turinį. „Aušra" nušvietė mūsų 
žemiškąjį gyvenimą gimtajame krašte; „Ateitis“ žada mus 
vesti į amžinąjį gyvenimą dieviškoje mūsų tėvynėje. Be 
„Aušros“ mūsų tėvynėje nebūtų galėję būti ir kitokios 
„Ateities“, kokia ji dabar yra; o be „Ateities“ „Aušra“ 
nebūtų įgavusi tikros savo prasmės. „Ateitis“ taip laikosi 
„Aušros“, kaip gyvenimo turinys laikosi gyvenimo for- 
mos, arba lyties. „Aušra“ pasistatė tikslą atnaujinti mūsų 
gyvenimą tautinėje lytyje; „Ateitis“ ryžosi atnaujinti mū- 
sų gyvenimą dieviškajame turinyje, ir tai, o ne ką kitą, 
skelbia mums „Ateities“ įbalsis: omnia instaurare in 
Christo!. Žodžiu tariant, du mūsų atgimimu, tautinis ir 
dvasinis, yra organiškai su savimi surištu, 

Iš to, kas pasakyta apie „Ateitį“ kaip apie antrąjį 
mūsų atgimimą, galima jau nustatyti principialus ateiti- 
ninkų nusistatymas tautybės klausime. Jei tautinė gyve- 
nimo lytis yra neatskiriama nuo gyvenimo turinio ir tar- 
nauja šitam turiniui reiškimosi priemone, tai ateitininkų, 
kaip ir visų katalikų, tautybė yra laikoma būtinu teigia- 
muoju gyvenimo veiksniu. Bet sykiu tautinė lytis, kaip 
gyvenimo reiškimosi priemonė, negali būti imama gyveni- 
mo tikslu. Yra savaime aišku, kad nelygstamasis gyveni- 
mo turinys yra vertingesnis už gyvenimo lytį, kaip kad 
tikslas yra vertingesnis už priemonę, su kurios pagalba 
jis yra atsiekiamas, nors sykiu dera nusimanyti, kad nor- 
malus gyvenimas negali apsieiti nei be lyties, nei be tu- 


18 


rinio, kaip kad joks veikimas negali apsieiti nei be tikslo, 
nei be priemonės. Čia tik svarbiausia pastatyti gyvenimo 
lytį į tinkamus santykius su gyvenimo turiniu. Kosmopo- 
litai internacionalistai vienašališkai įvertina gyvenimo tu- 
rinį, nesiskaitydami pakankamai su tautine gyvenimo lyti- 
mi. Tautininkai nacionalistai vienašališkai įvertina tautinę 
gyvenimo lytį, nesiskaitydami pakankamai su gyvenimo 
turiniu. Pirmieji atitrūksta nuo realinio tautos pagrindo; 
antrieji, užsisklęsdami tautiniame ekskliuzyvizme, nustoja 
deramo bendravimo su dvasiniu visos žmonijos turiniu. 
Vien išlaikant lemtą sintetinę pusiausvyrą tarp tautinės 
gyvenimo lyties ir bendro žmogiškojo gyvenimo turinio 
tegalima tinkamai išspręsti tautinis klausimas sutartinėje 
su visuotiniais žmonijos idealais. Štai, tarp kitko, kokia 
prasme katalikas gali būti ištikimas sykiu ir individuali- 
nei savo tautai, ir visuotinei Katalikų Bažnyčiai, kuri ge- 
Iiausiai atvaizduoja amžinuosius žmonijos idealus. 

Tautybė, imama tikslu, kaip kad yra linkę daryti tau- 
tininkai nacionalistai, įeina į neišsprendžiamą antagoniz- 
mą su kitomis tautybėmis. Tautybė, imama priemone va- 
dovautis visuotiniam gyvenimo turiniui reikštis, pakenčia 
šalia savęs įvairias reiškimosi lytis. Tinkamai supratus ši- 
tas tautines reiškimosi lytis matoma, kad jos net negali 
sau prieštarauti, tuo tarpu kad prieštarauja iš tikro įvai- 
Iūs gyvenimo turinio supratimai, arba, plačiau tariant — 
įvairios pasaulėžiūros. Todėl katalikų idealas yra tai, kad 
visuotinė ir tikroji pasaulėžiūra, kuri tegali būti vieninte- 
lė, sutartinai reikštųsi įvairiose individualinėse tautinėse 
lytyse. Šitokis idealas, palyginus su kosmopolitų interna- 
Cionalistų idealu, yra ne tik turtingesnis, bet ir realesnis, 
kaip besiremiąs gyvenimo faktais ir todėl lengviau įvyk- 
domas. 

Taigi tautybė yra būtinas teigiamasis gyvenimo veiks- 
nys, kaip jo. sutelktinė reiškimosi lytis; ji yra palenkta 
gyvenimo turiniui, kaip kad individualinė priemonė yra 
palenkta visuotiniam tikslui; sykiu įvairios tautybės gali 
ir privalo būti taip suderintos tarp savęs, kaip kad įvai- 
rios individualinės lytys gali reikšti vieną visuotinį turi- 
nį — Iš šito katalikiškojo tautybės supratimo plaukia atei- 
tininkams teigiamoji pareiga visomis leistomis priemonė- 
mis dirbti gerai suprastos tautybės naudai ir neigiamoji 


19 


pareiga — nelaikyti tautybės gyvenimo tikslu, vertingės- 
niu už gyvenimo turinį, ir sykiu vengti tautinio ekskliu- 
zyvizmo, neleidžiančio tautoms sueiti į harmoningą visos 
žmonijos sąjungą. 

Nebūdami principe tautininkai nacionalistai, ateitinin- 
kai negalėjo pasitenkinti vienu tik įbalsiu: viskas atnau- 
jinti tautinėje lietuvių gyvenimo lytyje. Kai tautinis atgi- 
mimas buvo jau tam tikrame laipsnyje įvykęs faktas, 
teko net visas savo dėmesys ir visa savo energija pa- 
kreipti visų pirma į dvasinį atgimimą, kuris tegalėjo vien 
ateityje įvykti. Štai kodėl buvo mestas dienos įbalsiu 
posakis „Viskas atnaujinti Kristuje“, — įbalsis, kuris svo- 
rio centrą perkėlė į dvasinį gyvenimo turinį. Pakartoju, 
antras dvasinis atgimimas ne tik neneigia, bet remiasi pir- 
muoju tautiniu atgimimu, suteikdamas jam net gilesnės 
prasmės. Tai kaip tik išreiškia kitas ateitininkams taip pat 
savas įbalsis, būtent, tarnauti sykiu Dievui ir Tėvynei. 
Šitas įbalsis, jungdamas dvasinį gyvenimo turinį su tau- 
tine jo lytimi, jungia taip pat dvasinį mūsų atgimimą su 
tautiniu atgimimu ir sykiu išlaiko tarp jųdviejų tinkamą 
perspektyvą, statydamas pirmoje vietoje nelygstamąjį tiks- 
lą ir tik antroje vietoje — lygstamąją priemonę. 

Suvedant krūvon abudu įbalsiu galima gauti vienas 
įbalsis, kuris pilniau išreikštų bendrąjį ateitininkų užda- 
vinį. Tai yra: Viskas atnaujinti Kristuje tarnaujant Die- 
vui ir Tėvynei. Tokį bent tikslą pasistatė antrasis mūsų 
atgimimas, pašauktas užbėgti už akių tai demoralizuojan- 
čiai įtakai, kuri ėjo iš barbariškos rusų valdžios ir iš išti- 
žusios laisvamanybėje rusų inteligentijos. Savaime aišku, 
kad, šito įbalsio realizavimas tegalėjo prasidėti nuo atitin- 
kamo jaunosios „kartos išsiauklėjimo bei išsilavinimo. Štai 
kodėl antrasis mūsų atgimimas, lėmęs mums ateitį, pasi- 
reiškė mokslą einančio katalikiškojo jaunimo organizacija. 
Žinoma, iš jaunimo galima apskritai reikalauti, kad jis tik 
savo pajėgomis galėtų visuomenėje realizuoti tokį platų 
ir niekuomet visai neįvykdomą įbalsį kaip „Viskas at- 
naujinti Kristuje tarnaujant Dievui ir Tėvynei". Tačiau 
yra visai natūralu ir reikšminga, kad šitasai dvasinis atgi- 
mimas buvo prasidėjęs jaunimo tarpe. Juk yra aišku, kad 
ateitis bus tokia, kaip galutinai išsiauklės bei išsilavins 
naujoji karta. Todėl visai pravartu pasistatyti klausimas, 


20 


kokia privalo būti lietuvių mokslą einančio katalikiškojo 
jaunimo organizacija, kad ji kuo geriausiai atsakytų di- 
džiajam savo įbalsiui. Atsakyti į šitą klausimą, reiškia 
susekti ateitininkų principai bei pareigos ryšyje su idea- 
line „Ateities“ organizacijos esme. 


2. Ateitininkų principai bei pareigos, 
surišti su idealine „Aieities“ organizacijos esme 


Trumpai tariant, „Ateities“ organizacija yra ne kas ki- 
ta kaip mokslą einančio lietuvių katalikiškojo jaunimo sq- 
junga. Šitoje „Ateities“ organizacijos aptartyje galima 
įžvelgti bent keturios esminės žymės: pirma, „Ateitis“ yra 
lietuvių organizacija; antra, „Ateitis“ yra katalikų orga- 
nizacija; trečia, „Ateitis“ yra jaunimo organizacija, ir ket- 
virta, „Ateitis“ yra mokslą einančių žmonių organizacija. 
Kitaip! tariant, iš visų lietuvių „Ateitis“ renkasi katalikus; 
iš visų katalikų „Ateitis“ renkasi jaunimą; iš viso jaunimo 
„Ateitis“ renkasi mokslą einančius žmones. Kai yra sako- 
ma, kad „Ateitis“ yra lietuviškoji organizacija, tai reiškia, 
kad ji laiko tautybę teigiamuoju gyvenimo veiksniu ir 
statosi pareigą dirbti tautybės naudai. Kai yra sakoma, 
kad „Ateitis“ yra katalikiškoji organizacija, tai reiškia, 
kad į savo pagrindą ji dedasi katalikiškosios pasaulėžiū- 
ros ir organizacijos principus bei pareigas. Kai yra sako- 
ma, kad „Ateitis“ yra jaunimo organizacija, tai reiškia, 
kad ji turi ruošiamosios reikšmės, t. y. ruošia šitą jauni- 
mą prie rimtų subrendusio gyvenimo tikslų. Kai yra sako- 
ma, kad „Ateitis“ yra mokslą einančio jaunimo organiza- 
cija, tai reiškia, kad ji yra būsimųjų inteligentų organi- 
zacija. 

Kalbėti apie „Ateities“ lietuviškumą nėra reikalo po 
to, kas yra pasakyta apie „Ateities“ santykiavimą su „Auš- 
ra“, arba apie dvasinio mūsų atgimimo ryšius su tautiniu 
mūsų atgimimu. Trys kitos esminės žymės, analizuoja- 
mos ryšyje su „Ateities“ tikslais, duos mums progos pa- 
tirti visą eilę svarbių ateitininkams principų bei pareigų. 

Visų pirma, „Ateities“ katalikiškumas turi kapitalinės 
reikšmės ateitininkų tikslams ir uždaviniams, principams 
ir pareigoms. Šitas katalikiškumas reiškia, kad dvasinis 
mūsų atgimimas, pasistatęs tikslu viskas atnaujinti Kris- 


21 


tuje, tegali įvykti vien sutartinėje su Katalikų Bažnyčia 
ir dargi su josios pagalba. Todėl kiekvienam Ateities na- 
riui, jau kaip katalikui, yra privalomas katalikiškasis ko- 
rektiškumas gyvenime bei veikime. Smulkiai nagrinėti, 
kas yra šitas katalikiškasis korektiškumas ir kaip jis pri- 
valo reikštis gyvenime bei veikime, reikštų nagrinėti vi- 
sas katalikiškasis katekizmas, kur yra suglausti svarbiau- 
sieji krikščioniškosios pasaulėžiūros principai ir katalikiš- 
kojo gyvenimo bei veikimo pareigos. Kalbant apie „Atei- 
ties" organizaciją tedera visų pirma bendrai konstatuoti, 
kad ji, kaip katalikiškoji organizacija, turi be jokių re- 
zervų pripažinti Katalikų Bažnyčią neklaidingą religijos 
ir doros klausimuose sykiu su jos individualiniu reiškėju 
šv. Tėvo asmenyje ir paskui padaryti visai nuoseklių ir 
todėl lojalių išvadų apie bažnytinės hierarchijos vadovy- 
bę religijos bei doros dalykuose. 

Tačiau tai, kas mums ypatingai turi rūpėti, kalbant 
apie „Ateities“ katalikiškumą, yra ne bendri visiems kata- 
likams principai bei pareigos, bet tai, kokie principai ir 
kokios pareigos yra primygtinai pabrėžtini ryšyje su 
„Ateities“, kaip mokslą einančio jaunimo organizacijos, 
katalikiškumu. Yra juk savaime aišku, kad katalikišku- 
mas reikalauja tam tikrų bendrų pažiūrų į pasaulį, pa- 
lenkia religinį gyvenimą vieningos hierarchijos vadovy- 
bei, nurodo tam tikrą bendrą gyvenimo tikslą, nustato tam . 
tikrą vienodą veikimo metodą, teleidžia vartoti tam tikras 
priemones ir t. t. Šitokis pasaulėžiūros, vadovaujančios 
hierarchijos ir gyvenimo bei veikimo būdo vieningumas 
sudaro tarp katalikų tą visuotinį draugingumą, kuris ant- 
prigimtinėje tvarkoje turi savo idealu šventųjų bendravi- 
mą ir kuris šiaip ar taip turi pasireikšti katalikiškojo 
mokslą einančio jaunimo organizacijoje. Trumpai tariant, 
katalikiškumo žymė sudaro mokslą einančiam katalikų 
jaunimui tiek svarbaus bendrumo, kad jo organizacija iš 
esmės gali ir privalo būti vieninga. Jei suskirstysime kata- 
likiškąją organizaciją į nepriklausomas organizacijas pa- 
gal amžių, katalikiškasis jaunimas nustos nuoseklaus or- 
ganiško išsivystymo per įvairius savo amžiaus laikotarpius. 
Jei suskirstysime katalikiškojo jaunimo organizaciją pa- 
gal atskiras veikimo sritis arba pagal įvairias pažiūras į 
antraeilius dalykus, katalikiškasis jaunimas nustos neiš- 


22 


vengiamai to visuotinio draugingumo, kuris yra neatski- 
riama gerai suprasto katalikiškumo savybė. - 

Dėl nurodytos priežasties, pagal vieningumo principą, 
„Ateičiai“ kyla pareiga tokių statyti savo organizacijai 
tikslų bei uždavinių ir tokias vartoti savo veikimui prie- 
mones, kad į šilą organizaciją galėtų ir privalėtų įstoti 
visas katalikiškasis jaunimas. Taigi, iš vienos pusės, moks- 
lą einančio lietuvių katalikiškojo jaunimo organizacija iš 
esmės privalo būti vieninga; pagal tai; iš antros pusės, 
„Ateitis“ turi prievolės pasirūpinti, kad ji kaip tik ir būtų 
šitokia vienintelė mokslą einančio lietuvių katalikiškojo 
jaunimo organizacija. 

Šita „Ateities“ prievolė reikalauja, kad nei į jos įsta- 
tus, nei į jos veikimo būdą nebūtų įvesta nieko tokio, kas 
galėtų suskaldyti katalikiškąjį jaunimą. Tai visų pirma 
reiškia, kad „Ateitis“, kaip mokslą einančio lietuvių kata- 
likiškojo jaunimo sąjunga, neprivalo būti jokia prasme 
partinė organizacija. Socialinio bei politinio veikimo sri- 
tyje katalikai gali skirtis savo pažiūromis, kadangi čia nėra 
dar vienos visiems katalikams privalomos programos, su- 
formuluotos visose smulkmenose. Bet kaip tik socialinis 
bei politinis veikimas negali sudaryti vieno iš uždavinių 
„Ateities“ organizacijai, kuri, kaip mokslą einančio jau- 
nimo organizacija, tegali vien ruošti savo narius prie to- 
kio veikimo plačiose katalikiškumo ribose. Todėl princi- 
pialiai „Ateitis“ turi, iš vienos pusės, drausti neturin-. 
tiems brandos liudymo nariams priklausyti prie bet ku- 
rios partijos ir kištis į partijų veikimą, 0 iš kitos pusės, 
palikti laisvę turintiems brandos liudymą nariams pri- 
klausyti prie partijų ir dirbti partijos darbą su sąlyga, kad 
priklausomoji partija neprieštarautų Katalikų Bažnyčios 
principams ir reikalams. 

Abudu apribojimu plaukia tiesioginiu būdu iš „Atei- 
ties" organizacijos tikslų. Per ankstybas įsikišimas į parti- 
jų gyvenimą padaro faktinai negalimą tą ateitininko išsi- 
auklėjimą bei išsilavinimą, kurio „Ateities“ organizacija 
siekia kaip vieno iš savo tikslų. Ir tai labai ryškiai išeina 
aikštėn tų ateitininkų fizionomijoje, kuriems teko per 
anksti dirbti partinis darbas. Jei jaunas partijos veikėjas 
ir įgauna tam tikro vikrumo, energijos ir sumanumo poli- 
tiniams tikslams siekti, tai jis, iš kitos pusės, sustoja vie- 


3—493 23 


toje intelektualiniame savo išsilavinime ir aiškiai atžengia 
doriniame savo išsiauklėjime. Visiems yra žinoma politikos 
jaudinamoji veikmė ir tos gausingos pagundos, kurias ji 
stato žmogaus sąžinei. Šita jaudinamoji veikmė ir šitos 
pagundos turi fatališkos reikšmės nesubrendusiai asme- 
nybei: jos beveik neišvengiamai pasirodo stipresnės už 
šitą pastarąją. Todėl jauno politiko lavinimasis paprastai 
užsisklendžia partiniame ekskliuzyvizme, o dorinis auk- 
lėjimasis pasidaro auka to partinio oportunizmo, kuris 
stengiasi pateisinti visas priemones, regimai naudingas 
partijos tikslams. 

Sakydamas tai, aš esu vis dėlto labai tolimas nuo no- 
ro, kad „Ateities“ organizacija principialiai atitrauktų atei- 
tininkus nuo politinio, socialinio ir apskritai visuomeni- 
nio gyvenimo. Kaip pamatysime vėliau, ruošimas savo 
narių prie socialinės, politinės ir apskritai visuomeninės 
akcijos yra vienas gyviausių „Ateities“ uždavinių. Tik 
šitas ruošimas, vedamas plačiose katalikiškumo ribose, ne- 
privalo per anksti nepasiruošusius ateitininkus pastumti 
į partinį veikimą, kuris tokiais atvejais labai lengvai gali 
išvystyti jauname veikėjuje protinį ekskliuzyvizmą ir do- 
rinį nihilizmą. 

Iš kitos pusės, žinoma, negalima uždrausti subrendu- 
siems ateitininkams naudotis savo pilietiškąja teise pri- 
Klausyti prie partijų; bet tokiais atvejais „Ateities“ orga- 
nizacija gali reikalauti iš savo narių, kad jie, norėdami 
pasilikti „Ateities“ organizacijoje, nesidėtų prie partijų, 
kurių tikslai nesuderinami su Katalikų Bažnyčios reika- 
lavimais ir tuo pačiu su „Ateities“ katalikiškumu. Tačiau 
jei subrendęs ateitininkas dedasi prie kokios nors parti- 
jos, jis tai daro ne kaip „Ateities“ organizacijos narys, 
bet kaip laisvas pilietis, kuriam dažniausiai neišvengiama 
surišti savo socialinis ir politinis veikimas su kokios nors 
partijos veikimu. Tik susipratęs ateitininkas turi žiūrėti į 
partiją kaip į neišvengiamą socialinių, politinių ir šiaip 
jau visuomeninių uždavinių specializaciją, anaiptol nerei- 
kalaujančią iš jokio savo nario dvasinio ekskliuzyvizmo 
ir brutalaus antagonizmo santykiuose su kitomis partijo- 
mis. 

Būdama vienintelė mokslą einančio katalikiškojo jauni- 
mo sąjunga Lietuvoje, „Ateitis“ tegali būti ne centrali- 


24 


zuota, bet federatyvinė organizacija, susidaranti ne iš at- 
skirų narių, bet iš įvairių jaunimo grupių, kurios susidaro 
pagal vietos, amžiaus ir specialių uždavinių ypatybes. Ši- 
tokia decentralizacija yra reikalinga tam, kad bendri 
„Ateities“ principai bei pareigos galėtų būti praktiškai 
pritaikyti prie realių reikalavimų, kurių stato įvairios vie- 
tos, įvairūs amžiaus laikotarpiai ir įvairūs specialūs už- 
daviniai. Tokiu būdu viena federatyvinė iš savo pobūdžio 
mokslą einančio katalikiškojo jaunimo sąjunga savo gy- 
vavime bei veikime decentralizuojama pagal regionaliz- 
mo, koncentriškumo ir uždavinių specializavimo princi- 
pus. Pagal regionalizmo principą ateitininkai sueina į at- 
skiras vietines „Ateities“ draugijas, ir atskiros artimos 
ateitininkų draugijos sueina į regionus, arba apygardas. 
Pagal koncentriškumo principą ateitininkai dalijasi į jau- 
nesniuosius ateitininkus, vyresniuosius ateitininkus, atei- 
tininkus studentus ir ateitininkus sendraugius. Pagal užda- 
vinių specializavimo principą ateitininkai sueina į atskirus 
ratelius, kurie turi įvairių lavinimosi arba auklėjimosi 
tikslų. š 

Iš visų trijų principų tik vienas regionalizmo princi- 
pas reikalauja tikslesnio paaiškinimo, kadangi klaidingai 
suprantamas jis gali būti kenksmingas organizacijos vie- 
ningumui, Nėra abejonės, kad regionalizmas apskritai 
reiškia tam tikrą sutelktinę individualybę, kad ir gana 
sunkiai pagaunamą ir aptariamą. Todėl kai kuriais bend- 
rais bruožais ateitininkai žemaičiai skirsis nuo ateitinin- 
kų aukštaičių, ateitininkai suvalkiečiai — nuo ateitininkų 
rytiečių ir t. t. Bet jei net tautybė, pilniausioji sutelktinė 
individualybė, nesudaro gyvenimo tikslo, tai juo mažiau 
individualiniai vietiniai skirtumai gali būti apygardų atei- 
tininkams tikslais, pagal kuriuos jie turėtų susiskirstyti 
į nepriklausomas katalikiškas formacijas. Gerai suprastas 
regionalizmas tepadeda vien tikslingiau pritaikyti bendrus 
„Ateities“ tikslus prie vietos reikalavimų ir tuo pačiu 
praktiškiau juos realizuoti konkretinėse gyvenimo aplin- 
kybėse. Organizacijos vieningumas laiduoja bendrų prin- 
cipų bei pareigų tvirtumą bei grynumą; regionalizmo prin- 
cipas laiduoja praktiškąjį principų bei pareigų realiza- 
vimą konkretinėse vietos aplinkybėse. Tarp šitų dviejų at- 


25 


žvilgių ne tik nėra prieštaravimo, bet dar yra sutarimas, 
kuris yra reikalingas organizacijos galingumui. 

Kai kam gali pasirodyti, kad Ateities Sąjunga nesista- 
to savo tikslu sujungti visą mokslą einantį lietuvių kata- 
likiškąjį jaunimą, kadangi „Ateitis“ ir ateitininkas(-ė) yra 
vardai, kurie tarsi reiškia specialią šito jaunimo grupę. 
Faktinai šitie vardai yra atsitiktinės kilmės, nors ir gerai 
tinka praktiškai sutrumpinti mokslą einančio lietuvių ka- 
talikiškojo jaunimo pavadinimui. Tai, kas yra svarbiau- 
sia jaunimui, kaipo tokiam, yra susirūpinimas savo atei- 
timi ir pasiruošimas prie savo gyvenimo bei veikimo tiks- 
lų. Štai kodėl trečioji esminė „Ateities“ organizacijos 
žymė yra tai, kad šita organizacija turi ruošiamosios reikš- 
mės. „Ateities“ sąjunga ruošia jaunimą tam, kad savo 
ateities gyvenime bei veikime jis būtų katalikiškas, lie- 
tuviškas, inteligentiškas ir aktyvus Likra šitų žodžių pras- 
me. Tik: supratus ir laikant galvoje katalikiškojo jaunimo 
organizacijos ruošiamąją reikšmę, galima tinkamai su- 
prasti ir lemtai vykdyti „Ateities“ tikslus bei uždavinius. 

Jaunimas, kaipo jaunimas, yra visuomet ūgėjimo, 
brendimo tarpsnyje. Todėl ir jo visos organizacijos turi 
skaitytis su šituo faktu, norint, kad jų veikimas neiškryp- 
tų iš privalomų vėžių. Būtent, jaunimo organizacijoms pri- 
valu skaitytis savo veikime su tuo, kad šitas veikimas 
normaliai tegali turėti auklėjimosi, lavinimosi ir prie su- 
brendusio veikimo pratinimosi prasmės. Jei, iš vienos 
pusės, tokie jaunimo ugdymo veiksniai, kaip šeima, mo- 
kykla ir Bažnyčia, auklėja, lavina ir veikdo jaunimą, tai, 
iš kitos pusės, norint, kad jaunimas pasiektų tikro ir pil- 
nutinio subrendimo, reik, kad jis iš savęs auklėtųsi ir pra- 
tintųsi veikti. Todėl iš pedagogikos yra žinomas visai tei- 
sėtas reikalavimas, kad kiekvienas auklėjimas vestų prie 
auklėjimosi, kiekvienas lavinimas — prie lavinimosi, kiek- 
vienas veikdymas — prie savarankiškojo veikimo. Tuo 
tarpu vienas iš stipriausių auklėjimosi, lavinimosi ir sa- 
varankiškojo veiklumo veiksnių yra jaunimui jo lavini- 
mosi ir auklėjimosi rateliai, sportinės draugijos ir panašios 
jo organizacijos. Katalikiškojo jaunimo sąjunga jungia 
bendrais katalikiškosios pasaulėžiūros principais, galima 
sakyti, visus auklėjimosi, lavinimosi ir savarankiškojo 
veiklumo veiksnius paruošiamuoju arba ugdomuoju tiks- 


26 


lu. Tokiu būdu ir „Ateities“ sąjunga turi papildyti šei- 
mos, mokyklos ir Bažnyčios ugdomąją rolę tiek ir taip, 
kiek ir kaip to reikalauja jaunimo auklėjimasis, lavini- 
masis ir pratinimasis prie būsimojo subrendusio veikimo 
plačiajame visuomenės gyvenime. Todėl būtų klaidinga 
manyti, kad „Ateitis“ gali turėti savo veikimo tikslų, ku- 
rie išeina iš tinkamos mokslą einančio ir todėl bręstančio 
jaunimo veikimo srities. „Ateities“ sąjungos veikimas tik 
ruošia kiekviename savo naryje lietuvį, kataliką, inteli- 
gentą protininką ir inteligentą veikėją, bet negali savo 
nario imti jau visai susiformavusiu lietuviu, kataliku, in- 
teligentu protininku ir inteligentu veikėju. 

Nesiskaitymas su šituo organizacinio „Ateities“ veiki- 
mo principu. gali turėti nelemtų išdavų. Per ankstybas pa- 
stūmimas jaunimo į veikimą, išeinantį iš ruošimosi ribų, 
sutrumpina protinio, dorinio ir profesinio pasiruošimo lai- 
kotarpį, kuris tikram inteligentui iš gyvo reikalo turi būti 
gana ilgas, —ir tokiu būdu būsimąjį inteligento veikimą 
padaro mažiau vertingą intelektualinių, moraliniu ir spe- 
cialiniu atžvilgiu. Tarp kitko dėl šitos priežasties politinis 
veikimas tokiu demoralizuojančiu būdu dažnokai veikia 
į mūsų pernelyg greit išdygusius politikus katalikus: pro- 
tinis, dorinis ir profesinis jų pasiruošimas pasirodo nepa- 
kankamas, palyginant su darbo sudėtingumu ir jo teikia- 
momis pagundomis. 

Kad ir ateitininkų kartais nėra tinkamai suprantama 
ruošiamoji „Ateities“ reikšmė, įrodomuoju pavyzdžiu gali 
tarnauti kilusios jų tarpe prieš porą metų kalbos apie 
jaunimo diktatūrą, — kalbos, radusios pusiau rimto, bet vis 
dėlto gyvo atgarsio svajingose širdyse, Kalbėti apie jau- 
nųjų diktatūrą gyvenime reiškia tą pat, ką kalbėti apie 
diktatūrą tų, kurie turi dar tik ruoštis prie gyvenimo bei 
veikimo. Nenuostabu todėl, kad tokia diktatūra tegali pri- 
vesti prie panašių žygių, kokiu kad buvo Lietuvos gyve- 
nime svetimų iškabų darkymas, įvykęs su fašizmo dvel- 
kimu, labai giminingų su jaunimo diktatūra. Panašus žygis 
kaip iškabų darkymas, jei ir buvo padarytas su karš- 
ta širdimi ir bona fide?, tačiau aiškiai liudija apie nepa- 
kankamą protinį, dorinį ir politinį subrendimą tų, kuriems 
reik dar į šitą subrendimą sąmoningai eiti. 


27 


Nepasakysiu tačiau, kad jaunimo diktatūros koncep- 
cijoje nebūtų jokios teisingos minties, nežiūrint to, kad 
šitos koncepcijos pagrinde glūdi didelis nesusipratimas. 
Kalbant visai abstraktiniu būdu negalima nepageidauti, 
kad mūsų gyvenime bei veikime turėtų diktatoriškos val- 
džios jaunatvės dvasia. Šita dvasia pasižymi iš savo pri- 
gimties visa eile gražiausių žmogiškųjų savybių: ir ma- 
terialiai nesuinteresuotu idealizmu, ir aukštųjų idealų mei- 
le, ir pasitikėjimu kilniais principais, ir paslankumu į ko- 
vą su neprotingais gyvenimo įpročiais ir į pasiaukojimą, 
ir t. t. Kaip nepageidavus, kad šitos kilnios žmogaus dva- 
sios savybės tvirtai valdytų žmogaus gyvenimą bei veiki- 
mą? Bet pirm reik, kad jos, pareinančios jaunimui iš pri- 
gimties, pasidarytų jo laimėto paruošiamuoju triūsu tvirto 
būdo ir jautrios sąžinės savybėmis; kad tai, kas pareina iš 
prigimties, būtų laimėta visam gyvenimui neprarandamu 
būdu. Patyrimas mums kaip tik parodo, kad didžiausioje 
daugumoje atsitikimų sykiu su kūno jaunumu praranda- 
ma ir dvasios jaunatvė, o sykiu su jąja ir visos kilnios jau- 
nosios dvasios savybės. Rusų inteligentijos patyrimas 
mums liudija, kaip maža yra vertas nepagrįstas tvirtu bū- 
du jaunasis idealizmas kovoje su gyvenimo inercija ir su 
visuomeninės santvarkos neteisybėmis. Revoliucinė rusų 
inteligentija kaip tik tikėjosi su. mokslą einančio jaunimo 
pagalba laimėti politines laisves ir reformuoti visuomenės 
gyvenimą. Todėl ji jaudino ir egzaltavo šitą jaunimą poli- 
tiniu atžvilgiu ir stūmė jį į reformatorišką veikimą kaip 
tik tuo laiku, kai šitas jaunimas turėjo bręsti protiniu, 
doriniu ir profesiniu atžvilgiu ir ruoštis prie politinio re- 
formatoriško veikimo. Faktinai gyvenime pasirodydavo, 
kad juo aukštesnėse padangėse jaunimas skrajojo savo 
nieku nepagrįstomis svajonėmis mokslo ėjimo metu, juo 
giliau jis puldavo susidūręs vėliau su realaus gyvenimo 
pagundomis. Pasirodydavo tada, kad prapolitikavęs moks- 
lo ėjimo laiką revoliucinių -izmų šokyje, tas jaunimas ne- 
būdavo pasiruošęs laimėti realią gyvenimo kovą ir tuo 
patobulinti šitą gyvenimą. 

Konstatuodamas šitą rusų patyrimą, aš net nereikalau- 
ju, kad jaunimas atsisakytų nuo svajonės reformuoti gy- 
venimą ir laimėti geresnę ateitį, labiau patenkinančią ide- 
alinę jaunatvės dvasią. Tik, norint realiai eiti prie šito 


28 


tikslo realizavimo, reik savo brendimo laikotarpį skirti 
rimtam ruošimuisi, bet ne nerimtam, nekantriam, nesąmo- 
ningam ir nesubrendusiam krutėjimui idealistinės egzal- 
tacijos karštyje. Protingas karščiu, kaip to norėjo Micke- 
vičius, tegali būti vien tas, kas jaunatvės idealizmą, parei- 
nantį iš prigimties, padaro paruošiamuoju triūsu įgytąja 
savo būdo prigimtimi. Jaunatvės dovanos jaunimui tam ir 
duotos, kad jas jis panaudotų pasiruošimui prie gyvenimo 
bei veikimo. Todėl kiekvienas ateitininkas turi pareigos 
žiūrėti į aktyvų dalyvavimą „Ateities“ organizacijoje kai- 
po į auklėjimąsi, lavinimąsi ir ruošimąsi prie veikimo pla- 
čioje visuomenėje. 

Šita ateitininkų pareiga įgauna ypatingos reikšmės ry- 
šyje su ketvirta esmine „Ateities“ žyme, būtent su tuo, 
kad „Ateitis“ yra mokslą einančio jaunimo organizacija. 
Didžiausioji ateitininkų moksleivių dauguma pradeda 
mokslą su tikslu baigti jį aukštojoje mokykloje. Tai fak- 
tinai reiškia, kad vos ne visi ateitininkai ruošiasi būti 
ateityje inteligentais protininkais šviesuoliais. Kitaip ta- 
riant, „Ateitis“ yra būsimųjų lietuvių katalikų inteligentų 
organizacija. O jei taip, tai iš šito fakto privalu padaryti 
atitinkamų išvadų. Būtent, kiekvienam ateitininkui dera 
visų pirma nusimanyti, kokiu privalo būti tikras inteli- 
gentas ir kokią rolę privalo vaidinti inteligentiška švie- 
suomenė visuomenės gyvenime, o paskui atitinkamai ruoš- 
tis šitą rolę kuo geriausiai atlikti, likus subrendusiu lie- 
tuvių katalikų inteligentu. Taigi mums tenka toliau susi- 
domėti iš pradžios inteligento ypatybėmis ir šviesuomenės 
pašaukimų, visuomenėje, o paskui ištirti, kokių uždavinių, 
ryšyje su šitais klausimais, susidaro ateitininkams. 

Proto pirmenybė dvasiniame žmogaus gyvenime pada- 
rė tai, kad intelektualinis išsilavinimas arba protinė orien- 
tacija imta laikyti pagrindine žyme žmogaus, iškilusio 
iš mažiau išauklėtos bei išlavintos plačiosios masės. Iš čia 
toks žmogus vadinamas inteligentu, arba, lietuviškai ta- 
riant, protininku, šviesuoliu. Tačiau būtų klaidinga ma- 
nyti, kad tikras inteligentas ir ypač inteligentas katalikas 
teprivalo pasižymėti vien tik proto dovanomis. Tikras 
inteligentas, arba žmogus, iškilęs iš plačiosios masės, yra 
vien tas, kas visais atžvilgiais yra kilnus, kitaip tariant, 
kas yra geruolis, arba aristokratas neiškraipyta šito žo- 


29 


džio prasme. Turint galvoje netobulą žmogaus prigimtį, 
pigu suprasti, kad „tobulumo laipsnis, kuris; — kaip rašė 
prancūzų filosofas Boutroux,— gali būti realizuotas žmo- 
nių visumoje, turi maža šansų būti aukštas". Bet kaip tik 
dėl šitos priežasties yra reikalo, kad tie, kuriems lemta 
būti vadais plačiosioms demokratinėms masėms, būtų vi- 
sais atžvilgiais tobulesni už tuos, kuriems vadovauja. To- 
dėl į liaudies vadus tetinka vien tie rinktiniai žmonės, ku- 
rie pasižymi ir aiškiu protu, ir tvirta valia, ir pilna entu- 
ziazmo širdimi. 

Inteligentijos problema tegalima teisingai pastatyti 
vien ryšyje su klausimu apie vadovybės reikalą plačio- 
sioms demokratinėms masėms. Iš vienos pusės, yra aiškų, 
kad plačiosios demokratinės masės negali lemtai gyventi 
bei veikti be tinkamos vadovybės; ogi iš antros pusės, 
yra neabejotina, kad masių vadais teprivalo būti vien 
geriausieji rinktiniai žmonės. 

Šiais laikais vis dažniau kalbama apie demokratizmo 
krizę. Bet tie, kurie daugiausia apie šitą krizę kalba ir ra- 
šo, dažniausiai nenusimano, kad čia dėtas ne demokra- 
tizmo principas, bet faktinos demokratinių masių vadovy- 
bės netobulumas. Tie, kurie paneigia demokratizmo prin- 
cipą, niekuomet nieko geresnio nepajėgia jo vietoje pa- 
statyti, nes demokratizmo principas yra teisėta žmonių, 
kaipo vienos rūšies individų, lygybės išraiška, skelbianti 
lygias moralines visų žmonių teises. Bet šitas demokratiz- 
mo principas dar nereikalauja paneigti faktinąjį atskirų 
žmogiškųjų individų, kaipo tokių, įvairumą bei nelygu- 
mą. Todėl, jei demokratinėms masėms yra neišvengiamas 
reikalas turėti vadovybę, tai yra visai prigimta ir teisinga, 
kad jų vadais būtų geriausieji rinktiniai individai. Visa 
nelaimė dažniausiai pareina nuo to, kad demokratinių 
masių vadovybė yra pagrįsta ne faktinuoju vadų gerumų, 
bet veiksniais, nesutinkančiais su gerąja vadovybe. Pasi- - 
rodo, kad tikra nelaimė yra ne aristokratijos, t. y. geruo- 
menės, buvime, bet aristokratijos, t. y. geruomenės, blo- 
game supratime ir parėmime veiksniais, kurie neduoda 
moralinių teisių prie faktinos vadovybės. Feodalizmo lai- 
kais aristokratija buvo paremta giminės paveldėjimu; ka- 
pitalizmo laikais plutokratinė aristokratija yra paremta 
materialiniu turtu; komunistinio bolševizmo tvarkoje, kaip 


30 


ir fašizmo valdomoje visuomenėje, aristokratija atremta 
į demagogiškąją vienos partijos diktatūrą. Bet nei vienu 
atveju iš suminėtųjų visuomenės vadovybė nėra atiduota 
į tikros aristokratijos rankas, t. y. į rankas geriausių rink- 
tinių žmonių ir būtent todėl, kad jie pasižymi rinktiniu 
gerumu. . 

Taigi aristokratija etimologiškai reiškia geriausių žmo- 
nių valdžią. Prieš tokį aristokratijos supratimą ir todėl — 
prieš tokią valdžią nieko negalima principialiai pasakyti 
stovint net demokratizmo sargyboje. Pasirodo tad, kad 
tinkamai suprasto demokratizmo principas susiderina su 
gerai suprastos aristokratijos principu, jei žiūrima ne į 
istorinius prietarus, bet į kalbamųjų dalykų esmę. Taip 
dalykui stovint, demokratizmo krizės skelbėjams, užuot 
rūgojus demokratizmą, vertėtų geriau susirūpinti tikros 
visuomeninės vadovybės organizacija. Iš kitos pusės, tra- 
dicinės aristokratijos neigėjams taip pat pravartu susirū- 
pinti tuo pačiu klausimu, nes biurokratinės individualisti- 
nio kapitalizmo aristokratijos vietoje yra neišvengiama 
pastatyti geriausių rinktinių žmonių vadovybė. Bet jei 
istorinis žmonijos patyrimas neleidžia grįžti reakcijos ke- 
liu prie tradicinės aristokratijos, tai lygiai taip pat mūsų 
dienų patyrimas smerkia bolševistinės ir fašistinės dikta- 
toriškos aristokratijos kelius. Tariamoji mūsų dienų de- 
mokratizmo krizė faktinai yra ne kas kita kaip gyvai 
jaučiama problema. apie tai, kaip privali suorganizuoti 
visuomenė ir vadovaujamieji jos organai, kad laisvos de- 
mokratinės masės būtų geriausių rinktinių žmonių vado- 
vaujamos. Galima laukti, kad, praktiškai šitą problemą 
sprendžiant, bus sureformuotas konstitucionalizmo bei par- 
lamentarizmo funkcionavimas; kad bus pagilintas tikro 
aristokratizmo principas, skiriąs reikiamą vadovybę ge- 
riausiems rinktiniams žmonėms. Bet nėra jokio pagrindo 
laukti, kad demokratizmo principas gali kada nors pasi- 
rodyti klaidingas kaipo principialinės žmonių lygybės, 
idealinio solidarumo ir lygiai visiems atdarų visokerio- 
pų galimybių principas. 

Šitoje sudėtingoje ir painioje problemoje, neradusioje 
dar savo galutinio praktinio išsprendimo, viena jau yra 
neabejotina, kas gali turėti mums ypatingos reikšmės šiuo 
momentu. Yra, būtent, aišku, kad sintetinis gerai suprastų 


31 


„demokratizmo ir aristokratizmo suderinimas praktiškame 
visuomenės gyvenime negalės įvykti be atitinkamo liau- 
dies ir šviesuomenės santykiavimo. Šviesuomenė, arba ta 
visuomenės grupė, kuri susideda iš inteligentų, visomis 
savo susidarymo ir veikimo aplinkybėmis kaip tik yra 
pašaukta teikti vadovybę plačiosioms demokratinėms ma- 
sėms. Inteligentija nesudaro atskiro luomo, užsidariusio 
paveldėtų įpročių įtakoje: todėl ji negali būti feodalinio 
tipo aristokratija. Inteligentija nėra socialinė visuomenės 
klasė ir tuo pačiu nėra nei kapitalistų, nei proletarų klasė: 
todėl ji nėra diktatoriško tipo aristokratija. Taigi tikru 
inteligentu negalima būti nei gimimu, nei turtu, nei pri- 
klausomybe prie galingos partijos, vienu žodžiu, negalima 
būti juo visu tuo, kas nesudaro teigiamųjų žmogiškosios 
asmenybės savybių. Tikras inteligentas turi pasižymėti 
bent gabumais, išauklėjimu, išlavinimu, kuriamąja inicia- 
tyva ir sugebėjimu praktikuoti bent vieną inteligentiškąją 
profesiją. Tuo pačiu inteligentija yra pašaukta atlikti vi- 
suomenėje visų inteligentiškųjų profesijų darbą, sukurti 
sykiu su tuo aukštesnę intelektualinę dvasios kultūrą ir 
pagal tai vadovauti liaudžiai ir visai tautai. Jei dar pridė- 
sime, kad inteligento įtaka visuomenėje plečiasi sulig tuo, 
kaip auga jo asmeniškas autoritetingumas, tai aiškiai pa- 
matysime, kad inteligentija iš prigimties yra pašaukta 
būti ta gerai suprasta aristokratija, kuri, kaipo susidedan- 
ti iš geriausių rinktinių žmonių, turi vadovauti demokra- 
tinėms liaudies masėms. 

Bet viena yra pašaukimas, o kita — jo tinkamas reali- 
zavimas, nes kiekvienas pašaukimas uždeda lengvesnių ar 
sunkesnių pareigų, nes juo aukštesnis yra pašaukimas, juo 
sunkesnės yra pareigos, Ogi tikras inteligentas privalo būti 
rinktiniu žmogumi, kad galėtų vadovauti plačiajai visuo- 
menei, pasigaudamas ne privilegija, ne prievarta ir ne 
demagogija, bet savo doriniu vertingumu, intelektualiniu. 
išsilavinimu, profesiniu kompetentingumu, žodžiu tariant, 
tuo kilnumu, kuris sudaro asmeniškąjį rinktinio žmogaus 
autoritetingumą. Plačiosios demokratijos pažangos reika- 
las verčia, iš vienos pusės, auklėti bei lavinti liaudį, o iš 
antros pusės, ugdyti rinktinių žmonių kadrus, kadangi be 
šių pastarųjų pirmasis uždavinys tikrai neįvykdomas. De- 
mokratinės pažangos paslaptis ir glūdi tame, kad šita pa- 


32 


žaūnga reikalauja iš geriausių rinktinių žmonių kilti iš ma- 
sės lygumos ir paskui sykiu su savimi kelti šitą masę 
aukštyn. Tik toksai liaudies ir šviesuomenės santykiavi- 
mas, atremtas, iš vienos pusės, į tikrąjį šviesuomenės ver- 
tingumą ir, iš antros pusės, į laisvą liaudies pasitikėjimą 
savo vadais inteligentais, tarp kitko yra viltingas pagrin- 
das tikrai demokratinei valdžiai susidaryti. 

Jei uždavinys atsiekti tinkamo santykiavimo su liau- 
dimi yra inteligentams apskritai nelengvas pašaukimas, 
tai lietuvio kataliko inteligento pašaukimas pasirodo mūsų 
laikais nelyginant sunkesnis. Lietuviui inteligentui susi- 
daro ypatingai sunkus uždavinys pastūmėti tautinės kul- 
tūros kūrybą daug greičiau ir intensyviau, negu tai pa- 
prastai būdavo kituose kraštuose, kadangi mūsų tautinės 
gyvybės klausimu yra pakilti iš kultūrinio atsilikimo, ku- 
ris parėjo mums nuo slavų kaimynų. Katalikui inteligentui 
susidaro dargi ypatingas uždavinys pakilti iš nekultūrinio 
religijos supratimo ir sykiu sužadinti plačioje lietuvių vi- 
suomenėje tikrąjį religinį susipratimą. Tai reiškia, kad į 
rinktinio kataliko pašaukimą įeina apaštalavimo uždavi- 
nys. Pagaliau lietuviui katalikui inteligentui susidaro už- 
davinys pasiruošti kuo greičiausiai prie valdomosios ro- 
lės naujoje Lietuvos valstybėje. Tokiu būdu lietuvio ka- 
taliko inteligento pašaukimas yra nelyginant apsunkintas 
tautinio, dvasinio ir valstybinio atgimimo aplinkybių. Ne- 
nuostabu, kad tokiose aplinkybėse ir būsimųjų lietuvių 
katalikų inteligentų pasiruošimas prie tautinio, religinio, 
valstybinio ir šiaip jau visuomeninio vadovavimo turi bū- 
ti ypatingai rūpestingas, t. y. sąmoningas, tikslingas ir 
nenuilstamai patvarus. 

Taigi matome, kad ta aplinkybė, kad ateitininkai, kai- 
po mokslą einančio jaunimo organizacija, yra būsimieji 
inteligentai, sudaro jiems naujų pareigų pagal tai, kokie 
yra inteligentijos gyvenimo bei veikimo principai. Inteli- 
gentija principe privalo būti neluominė ir neklasinė rink- 
tinių arba geriausių žmonių grupė, kuri, dėl savo aukšto 
intelektualinio ir moralinio vertingumo, turi vadovauti vi- 
suomenės gyvenimui bei veikimui. Pagal šitą pašaukimą 
ateitininkai turi pasiruošti būti tikrais lietuviais katalikais 
inteligentais, kurie, kaipo rinktiniai žmonės, dėl savo išsi- 
auklėjimo, išsilavinimo ir sugebėjimo praktiškai veikti, 


33 


galėtų vadovauti lietuvių tautai tautinėje kultūrinėje kū- 
ryboje, religiniame susipratime, pasaulėžiūros išsidirbime 
ir visuomeniniame tvarkymesi. Teminiu čia keturis svar- 
biausius uždavinius, prie kurių ypatingai tenka ateitinin- 
kams ruoštis. Kaipo lietuviai, ateitininkai turi įsigyti tauti- 
nio susipratimo ir ruošlis prie tautinės kultūrinės kūrybos. 
Kaipo katalikai, ateitininkai privalo įsigyti tikro religin- 
gumo ir pasiruošti prie platinimo religinio katalikiškojo su- 
sipratimo lietuvių visuomenėje. Kaipo inteligentai proti- 
ninkai, ateitininkai turi įsigyti mokslingumo ir pasiruošti 
palaikyti lietuvių visuomenėje tikrą mokslišką pasaulėžiū- 
rą. Kaipo inteligentai veikėjai, ateitininkai turi pasiruošti 
veikti visuomenėje, arba dirbti visuomenės darbą, neišski- 
riant iš jo ir valdymo pareigų. Šituos keturis svarbiausius 
ateitininkų uždavinius turėsime išnagrinėti kiek smulkiau 
šviesoje to principo, kad inteligentai turi būti rinktiniai, 
arba geriausieji, žmonės, kurie, dėl savo asmeniškojo ver- 
tingumo, turi pasiimti ant savęs pareigą teikti vadovybės 
demokratinėms masėms. 


III Ateitininkų principai bei pareigos 
„Ateities“ organizacijos uždavinių 
atžvilgiu 


1. Palriotizmo principai bei pareigos 
tautiniame gyvenime 


Ateitininkai, kaipo būsimieji lietuviai inteligentai, turi 
būti patriotai, sugebą giliai imti tikro patriotizmo parei- 
gas ir vengti siauro nacionalizmo, taip kenksmingo gerai 
suprastiems tautybės reikalams. Nereik manyti, kad pa- 
siruošti būti inteligentu patriotu yra toks lengvas daly- 
kas, kuris nereikalauja rimtų studijų in dorinių pastangų. 
Yra neabejotina, kad kiekviena tautinė individualybė yra 
palinkusi į tautinį egoizmą, vadinamą šovinizmu, panašiai 
kaip kiekviena žmogiškoji individualybė yra palinkusi iš 
prigimties į paprastąjį egoizmą. Ir kaip kiekvienai žmo- 
giškajai asmenybei yra dorinė prievolė pergalėti savo pa- 
linkimą į egoizmą, taip kiekvienai tautai yra patriotinė 
prievolė pergalėti savo palinkimą į nacionalistinį šovi- 


34 


nizmą. Ir kaip tikrai didi tegali būti asmenybė, išėjusi iš 
siauro egoistinių interesų rato, taip tikrai didi tegali būti 
vien tauta, pergalėjusi savo ekskliuzyvizmą ir iškilusi į 
visuotines žmogaus dvasios padanges. 

Tai, žinoma, nereiškia, kad tikras patriotas neprivalo 
rūpintis ir net ginti teisėtus savo tautos reikalus. Pasa- 
kysiu net daugiau, tikras tautinis susipratimas reikalauja 
net tam tikros patriotinės ortodoksijos, nuo kurios negali 
atsisakyti joks tautininkas, nebūdamas net nacionalistas, 
ir kuri gali pareikalauti didelio patvarumo kovoje už tau- 
tines teises. Bet kovą už tautines teises ir teisėtus tautos 
reikalus niekados neprivalo mums sudrumsti tikro patrio- 
tizmo esmės supratimą. Tuo tarpu tikro patriotizmo esmę 
sudaro teigiamasis kūrybinis nusistatymas, tolimas nuo 
neapykantos savo tautiniams priešams, nuo šūkavimo ir 
piktžodžiavimo jų adresu, nuo tuščio pasigyrimo savo iš- 
viršinėmis tautinėmis lytimis ir t. t. 

Kur kitur turėjau progos konstatuoti, kad tikras patrio- 
tizmas turi tris pagrindines savybes, kuriomis yra: pirma, 
tautinės savo individualybės meilė; antra, pageidavimas 
savo tautai moralinės didybės, ir trečia, jungimas indivi- 
dualinės tautinės lyties su visuolinuoju turiniu. Jungiant 
krūvon visas šitas tris pagrindines savybes, galima pa- 
sakyti, jog tikras palriotizmas yra tautinės savo indivi- 
dualybės meilė, pagrįsta pageidavimu savo tautai morali- 
nės didybės, kylančios iš visuotinio žmonijos dvasios 
turinio ir besireiškiančios individualinėmis tautinėmis ly- 
timis*. 

Taip suprastas patriotizmas tiek pačiam patriotui, tiek 
ir patriotiškai mylimai tautai privalo būti tobulėjimo ir 
kultūrinės pažangos veiksnys. Jei sakoma, kad tikras pa- 
triotizmas turi būti pagrįstas pageidavimu savo tautai mo- 
ralinės didybės, kylančios iš žmogaus dvasios visuotinio 
vertingumo, ar tai tuo pačiu nereiškia, kad šitas pageida- 
vimas privalo visų pirma reikštis pačiame patriote, kaipo 
nepalenkiamas pasiryžimas pačiam tobulintis ir savo as- 
menimi patarnauti realia medžiaga savo tautos vertingu- 


* Žr. mano brošiūrą „Tautybė, patriotizmas ir lietuvių tautos 
pašaukimas“ (Kaunas, 1928, p. 9) ir mano straipsnį „Tikras patriotiz- 
mas ir jo reiškimosi lytys“ („Logos“, 1925, Nr. 2).— St. Š? 


35 


mo rūmams statyti? Todėl per atskirus asmenis tikras pa- 
triotizmas privalo būti kultūrinės pažangos veiksnys, nes 
patriotizmo reikšmė tautai iš tikrųjų pareina nuo to, kaip 
jis reiškiasi tautinės civilizacijos kūryboje. Tuo tarpu kaip 
tik susipratęs inteligentas patriotas tegali turėti vadovau- 
jamos reikšmės aukštesnei intelektualinei kultūrai, kuri 
tik drauge su liaudies kultūra sudaro tautinę civilizaciją. 
Tikras patriotizmas yra, toliau, pagrindas geram sugyvė- 
nimui su kitomis tautomis. Tik tas, kas moka išmintingai 
mylėti savo tautybę, atjaus kitų tautybių vertę ir supras, 
kad santykiuose su kitomis tautomis idealu yra toji krikš- 
čioniškoji meilė, kuri, pritaikyta prie tautų, liepia tikram 
patriotui mylėti kitas tautybės kaip savąją. Jei pastebėsi- 
me, kad kalbamos meilės tolygumas imamas moraline, bet 
ne psichologine prasme, suprasime, kad šita krikščio- 
niškoji prievolė yra ne tik galima, bet ir privaloma. 

Pagaliau tikras patriotizmas padeda asmeniui suside- 
rinti su visos žmonijos dvasia per tautos tarpininkavimą. 
Faktinai asmuo, kuris, kaipo vienos kurios tautos narys, 
reiškiasi gyvenime bei veikime savo tautybės lytimis, pri- 
eina žmonijos esmės per visuotinį tautinės savo civiliza- 
Cijos turinį. Tikrai mylėdamas ne tik individualią savo 
tautybės lytį, bet ir visuotinį tautinės civilizacijos turinį, 
tikras patriotas negali nevertinti visuotinių žmogaus dva- 
sios savybių, o sykiu ir žmonijos, kaipo tokios. Tikras 
patriotas per visuotinį tautinės civilizacijos turinį siekia 
į pačią žmonijos širdį, nes jis nusimano, jog tautybė to- 
bulėja sulig tuo, kaip didėja, iš vienos pusės, jos reiški- 
mosi lyties individualumas, o iš kitos pusės — jos bendrai 
žmogiškojo turinio visuotinumas. 

Štai keletas minčių apie tikrąjį patriotizmą ir jo reiš- 
kimosi lytis. Iš čia galima jau patirti, kaip yra kompli- 
kuota tautybės ir patriotizmo problema ir kiek dorinio 
išsiauklėjimo ji reikalauja iš žmonių, kurie ruošiasi būti 
rinktiniai tautininkai patriotai ne nacionalinio ekskliuzy- 
vizmo, bet visuotinio solidarumo prasme. Iš čia darosi 
aiškus ateitininkų uždavinys tautinio klausimo srityje. 
Kiekvienas ateitininkas turi pareigą įsigyti tikslaus tau- 
tinio susipratimo, tikro patriotizmo prasme, kad galėtų 
pasiliuosuoti pais ir atvaduoti mases nuo tautinio šovi- 
nizmo, arba nacionalizmo, nuo neapykantos, nereikalingo 


36 


antagonizmo ir vienašališko ekskliuzyvizmo. Sykiu kiek- 
vienas ateitininkas, žinodamas, kad tikras patriotizmas yra 
tobulėjimo veiksnys, privalo ieškoti patriotizme naujų as- 
meninio tobulinimosi akstinų ir ruoštis prie originalios 
kūrybos tautinės kultūros srityje. Pagaliau kiekvienas atei- 
tininkas turi vardan tikro patriotizmo sugyventi su susi- 
pratusiais kitų tautų patriotais, mylėdamas kitas tautybes, 
kaipo bendros žmogiškos dvasios reiškėjas ir nešėjas. 

Šitiems uždaviniams atlikti galima numatyti visa eilė 
įvairių priemonių. Iš jų tepaminėsiu vien svarbesniąsias, 
kurios yra, pirma, pažinimas tikro patriotizmo principų 
bei pareigų ir visų artimų klausimų, su jais surištų; antra, 
pažinimas savo tėvynės tikros padėties, istorijos, krašto, 
tautinių, politinių ir kultūrinių aplinkybių, tautinės politi- 
kos ir panašių dalykų; trečia, dalyvavimas tautinėse iš- 
kilmėse, kuriose reiškiasi gerai suprastas patriotizmas; 
ketvirta, kovojimas savyje su nacionalistiško šovinizmo 
ir ekskliuzyvizmo apraiškomis ir tinkamų idėjų skleidi- 
mas kovai su panašiomis apraiškomis savo tautiečiuose; 
penkta, didinimas savyje kuriamosios iniciatyvos; šešta, 
stengimasis kiek galint geriau pažinti kitas tautybės iš 
geros pusės; septinta, mylėjimas visų tautų organiško 
solidarumo idėjos ir prie kiekvienos progos didinimas 
šansų šitai idėjai įsigalėti tikrovėje ir t. t. Laiko stoka 
verčia mane eiti iš eilės prie principų bei pareigų, kurių 
yra ryšyje su ateitininkų uždaviniu įsigyti katalikiškojo 
religingumo. 


2. Katalikiškumo principai bei pareigos 
religiniame gyvenime 


Katalikiškumo atžvilgiu ateitininkas turi uždavinio tap- 
ti rinktiniu inteligentu kataliku. Tai visų pirma reiškia, 
kad ateitininkui privalu kultūringai suprasti krikščioniš- 
kosios religijos esmė ir ypač katalikiškosios Bažnyčios 
mokslas. Yra neabejotina, kad nekultūringoje visuome- 
nėje ir religija yra nekultūringai suprantama ir netinka- 
mai praktikuojama. Užtat tiems, kas pripažįsta religijos 
tiesą, yra prievolė pakilti kultūros atžvilgiu, kad sykiu 
ir religijos supratimas būtų pakeltas į aukštesnį laipsnį. 


37 


Todėl šituo atžvilgiu ateitininkui, kaipo būsimajam kata- 
likui inteligentui, yra pareiga įsigyti kultūringo ir orto- 
doksalinio religijos supratimo. 

Geras religijos supratimas turi būti padėtas į religijos 
praktikavimo pagrindą, ir dar taip, kad šitas praktikavi- 
mas būtų tikriausiu dorinio išsiauklėjimo veiksniu. Dori- 
nio tobulėjimo statymas į ryšį su religijos praktikavimu 
priduoda ypatingos įtampos religiniam gyvenimui ir pasi- 
reiškia dažniausiai tuo religingų dievotumu, kurio ne- 
gali stigti rinktinis katalikas inteligentas. Todėl ateitinin- 
kui negali nebūti statoma į pareigą stengtis įsigyti karšto 
maldingumo, su dvasios pakilimu eiti prie dažnos komu- 
nijos ir pavyzdingai elgtis doriniu būdu. Jei sakoma, kad 
yra pareiga stengtis pakilti į aukštesnį dievotumo laipsnį, 
tai negali būti nė mažiausios abejonės, kad kiekvienam 
ateitininkui yra dorinė prievolė išlaikyti, kaip minimu- 
mą, katalikiškąjį korektiškumą, t. y. visas pareigas, ku-. 
rios yra Bažnyčios formaliai pastatytos visiems tikintie- 
siems jos nariams. 

Susipratęs religijos atžvilgiu ir padėjęs ją į savo dori- 
nio gyvenimo pagrindą, rinktinis katalikas inteligentas 
yra pašauktas dirbti taip pat apaštalavimo darbą,— to 
apaštalavimo, kurį Pijus X vadino artimu kunigystei. 
Mums ne tik svarbu ginti religija ir jos organizacija Baž- 
nyčioje, bet ir skleisti pagal savo jėgas religijos tiesos 
aplink save ir savo gyvenimo pavyzdžiais, savo darbais, 
žodžiu, plunksna ir t. t. Kaipo minimumas, čia galioja 
reikalavimas, kad mūsų gyvenimas ir darbai nekompro- 
mituotų tų religijos principų, kuriuos mes išpažįstame vien 
tik tuo, kad vadinamės katalikais. Ogi dėdami į savo gy- 
venimo bei veikimo pagrindą gerai suprastus krikščioniš- 
kosios etikos principus, mes tuo pačiu darome jau apašta- 
lavimo darbą, nes krikščioniškas elgimasis, tuo pačiu, 
kad jis yra krikščioniškas, negali neliudyti apie krikš- 
čionybės tiesą. 

Taigi religinis susipraiimas, religinis dorinio gyvenimo 
pamalavimas bei motyvavimas ir krikščioniškas apaštala- 
vimas savo gyvenimu ir darbais sudaro tris rinklinio kata- 
liko inteligento pareigas, prie kurių turi jau ruoštis kiek- 
vienas ateitininkas, dalyvaudamas „Ateities“ organizaci- 
jos gyvavime. Religinis susipratimas gali būti ateitininko 


38 


įgyjamas uoliu ėjimu religijos pamokų ir šitų pamokų 
papildinėjimu tinkamų knygų skaitymu ir dalyvavimu 
ateitininkų lavinimosi rateliuose, kur yra nagrinėjamos 
religijos problemos. Religinis dorinio gyvenimo pamata- 
vimas bei motyvavimas atsiekiamas uoliu tokių religinių 
pareigų praktikavimu, kokiomis yra: dalyvavimas kulto 
ceremonijose, tobulinimasis maldoje, priėmimas sakramen- 
tų, klausymas šv. mišių, dalyvavimas adoracijose, proce- 
sijose, dorinimasis rekolekcijose ir t. t. Pažymėtinas čia 
yra prancūzų katalikiškojo jaunimo vadovybės reikalavi- 
mas, kad tikslu sudaryti rinktinių narių grupėms kiekvie- 
nais metais bent vienas kuopelės valdybos narys daly- 
vautų uždarose rekolekcijose, specialiai organizuotose ka- 
talikiškojo jaunimo sąjungos nariams. Krikščioniškasis 
apaštalavimas turi pradėti reikštis religijos viešu ir pado- 
riu išpažinimu be baimės priešingai nusistačiusių žmo- 
nių, bet ir be pigios ostentacijos, kuri liudija paviršutinį 
religingumą. 

Bet ypatingai yra svarbu katalikiškumo atžvilgiu su- 
prasti, kad religija yra gyvenimo viršūnė, į kurią turi 
stiebtis visos kitos gyvenimo sritys, nenustodamos tačiau 
savo specialių tikslų. Kai šita tiesa padedama faktinai ne 
tik į teorinio, bet ir praktinio nusistatymo pagrindą su 
visu sąmoningumu, galima kalbėti apie rinktinio katali- 
ko inteligento religinį subrendimą. 


3. Inteligentiškumo principai bei pareigos 
inlelektualiniame gyvenime 


Kaipo būsimasis inieligentas kiekvienas einąs mokslą 
ateitininkas turi uždavinio tapti rinktiniu protininku la- 
vinimosi priemonėmis. Protininkas, atstovaująs etimologi- 
ne prasme inteligento sąvokai, reiškia žmogų, kuris inte- 
lektualiniame išsilavinime yra aukščiau pakilęs už bendrą 
masę žmonių, gavusių paprastą bendrąjį vidurinį išsilavi- 
nimą. Būti protininku tarp kitko reiškia pakilti gyvenime 
bei veikime prie tobulesnio principų supratimo ir princi- 
pai, vadinami paprastai idėjomis, padėti į savo praktiško 
nusistatymo pagrindą. Aišku juk savaime, kad be gilesnio 
idėjų supratimo ir be entuziazmo aukštesnėms idėjoms 


4—1493 Do 39 


negali būti tinkamo dorinio nusistatymo gyvenime bei 
veikime. 

Iš čia yra neabejotina, kad ateitininkams, kaipo mokslą 
einantiems būsimiems inteligentams protininkams, lavini- 
mas bei lavinimasis turi stovėti pirmoje uždavinių eilėje. 
Jei kartais pasitaiko, kad ypatingas veiklumas „Ateities“ 
organizacijoje atitraukia ateitininką nuo mokslo mokyk- 
loje ir nuo savarankiško lavinimosi, tai šitokis ateitinin- 
ko veiklumas yra ne kas kita kaip nelemtas nesusiprati- 
mas, visai nenaudingas tikriems „Ateities“ organizacijos 
uždaviniams. Lygiai nesusipratimu yra didesnis pasitikėji- 
mas lavinimusi rateliuose negu privalomu mokslu eina- 
moje mokykloje. Visai suprantama, kad kartais mokyklos 
gali pasirodyti dar menkai suorganizuotos, kad mokytojai 
gali būti nepakankamai pasiruošę savo pareigoms eiti; 
bet vis dėlto ir tokiais atvejais būtų klaidinga manyti, kad 
ir tokios mokyklos ir tokie mokytojai negali būti naudingi 
lavinimo reikalais, nors, žinoma, tokiais atvejais yra reika- 
linga iš mokinių pusės daugiau supratimo savo pareigų, 
daugiau noro ir sugebėjimo papildyti mokyklinį lavinimą 
laisvu apsiskaitymu ir uoliu dalyvavimu lavinimosi rate- 
liuose. 

Bet, žinoma, iš kitos pusės, reikia pripažinti, kad bet 
kuris mokyklinis lavinimas yra nepakankamas tikram in- 
telektualiniam protininkų išsilavinimui. Todėl būtent yra 
reikalingi ką tik paminėti laisvas apsiskaitymas ir daly- 
vavimas lavinimosi rateliuose. Šitos lavinimo padedamo- 
sios priemonės kaip tik turi papildyti, iš vienos pusės, 
mokyklos trūkumus, o iš antros pusės — tai, ko mokykla 
negali duoti dėl savo apribotos programos arba specialio- 
sios pakraipos. 

Tokiu būdu pasirodo, kad ateitininkas, stengiąsis tapti 
rinktiniu protininku, turi būti uolus mokinys, mėgėjas 
skaitytojas, sąmoningai besiorientuojąs apie skaitybos da- 
lykus ir skaitymo būdą, ir dargi reguliarus lankytojas 
lavinimosi ratelių. Tik eidamas visas šitas tris pareigas, 
ateitininkas gali įsigyti reikalingų pažinčių, aiškių idėjų, 
tvirtų įsitikinimų, sugebėjimo dalyvauti diskusijose ir jas 
vesti, įtikinėti kitus žodžiu bei raštu, trumpai tariant, gali 
įsigyti visa tai, kas charakterizuoja tikrą inteligentą pro- 


40 


tininką, kuris ne tik džiaugiasi aukštomis idėjomis, bet 
dar gina jų tiesą ir skleidžia jų šviesą aplink save. 

Jei dar atsižvelgsime į tai, kad su kultūros augimu 
visuomeninė kova yra visų pirma idėjų kova, nuo kurios 
pareina visuomeninės organizacijos sutvarkymas, tai pa- 
matysime, kad idėjų kova turi didžiausios praktinės reikš- 
mės, nors žemažiūriai praktikai, besididžiuoją realizmu, 
negali ar nenori to matyti. Šitai kovai ateitininkai ir pri- 
valo pateikti visai sąmoningų ir visai kultūringų kovoto- 
jų, t. y. į tokius kovotojus patys ateitininkai turi ruoštis 
mokslo ėjimo metu. Studijomis ir lavinimusi apskritai 
išsidirba įsitikrinę žmonės; tuo tarpu įsitikrinę žmonės 
yra tie sąmoningi žmonės, kurie palaiko tvirtų organizaci- 
jų gyvavimą. Todėl prancūzas Eblė, parašęs katalikų jau- 
nimo lavinimosi rateliams vadovėlį, sako, kad „lavinimo- 
si ratelis ginkluoja apaštalus ir net jų sužadina, kadangi 
tvirti įsitikrinimai turi paslankumo pasireikšti aikštėn ir 
plisti toliau“ (Eblė M. Manuel des Cercles d'ėtudes.— Pa- 
ris, 1924.— P. 10). Kitas prancūzų katalikiškojo jaunimo 
auklėtojas Jacgues'as Duvalis sako apie jaunimo lavini- 
mąsi šitokiu būdu: „Mokslas yra reikalingas, tiesiog neiš- 
vengiamas, ir Prancūzų katalikiškojo jaunimo sąjungos na- 
riai privalo jam pasiaukoti su karštu pasiryžimu ir dar lai- 
kyti, kad jiems tai yra viena iš esminių pareigų. Dera, kad 
lavinimasis būtų vedamas su išmintinga tvarka, kad jis 
būtų, iš vienos pusės, teoretinis, kadangi nieko rimto 
negali įsigalėti be pagrindo, arba be pamatinių principų; 
o iš antros pusės, praktiškas, kadangi Prancūzų katalikiš- 
kojo jaunimo sąjunga, nebūdama retorių mokykla, turi 
savo lavinimu nusistatyti veikimo linkmę“ (Association 
Catholique de la Jeunesse Française: Méthodes et Doctri- 
nes.— P. 31—32). 


4. Veiklumo principai bei pareigos 
visuomeniniame gyvenime 


Taigi matome, kad gerai pastatytas teoriniu atžvilgiu 
lavinimasis turi ruošti lietuvių katalikiškąjį jaunimą prie 
plataus veikimo, Tai reiškia, kad ateitininkai turi ruoštis 
tapti ateityje ne tik inteligentais protininkais, bet ir inte- 


41 


ligentais veikėjais. Inteligentas veikėjas, kuriuo ruošiasi 
būti ateitininkas, privalo būti, kaipo lietuvis, tinkamai su- 
sipratusiu patriotu, kaipo katalikas — atsidėjusiu apašta- 
lu, kaipo protininkas — griežtu principų vykdytoju. 

Savaime suprantama, kad ateitininkai, kaip einą aukš- 
tesnį ar žemesnį mokslą ir tik besiruošią prie gyvenimo 
ir veikimo tikra šitų žodžių prasme, tegali vien ruoštis 
prie to veikimo, kuris tenka vykdyti visuomenėje subren- 
dusiems, t. y. visai pasiruošusiems žmonėms. Žinoma, gy- 
venime nemaža pasitaiko atsitikimų, kad veikėjais tampa 
visuomenėje žmonės, toli gražu nesubrendę nei teoriniu, 
nei praktiniu būdu. Lietuvoje rasime net tokių žmonių 
beeinančių labai aukštas valstybines pareigas. Tačiau toki 
atsitikimai nėra normalūs pavyzdžiai, kurie galima būtų 
piršti jaunimui, besiruošiančiam tapti tikrais inteligentais 
veikėjais. 

Bet iš kitos pusės, reik pripažinti, kad pasiruošti prie 
veikimo vien teoriniu būdu negalima, nes tik veiksmais 
tegalima paprasti sąmoningai bei praktiškai veikti. Tau- 
tinio nusistatymo ateitininkas įgauna sąryšyje su ruoši- 
musi tautinei kūrybai; dorinio nusistatymo jis gali laimėti 
sąryšyje su pagilinimu religinės sąmonės, kuri reikalauja 
palenkti galutinėje sąskaitoje visą veikimą religiniams 
motyvams, arba aukščiausioms normoms; principialaus nu- 
sistatymo jis įgauna sąryšyje su lavinimusi, kuris ne tik 
pateikia idėjų meilės, bet ir turi išaiškinti jų praktinį 
taikymą konkretinėms gyvenimo aplinkybėms. Tokiu bū- 
du tautinis, religinis, dorinis ir idėjinis pasiruošimas prie 
veikimo įvyksta atliekant kitus uždavinius; o sykiu pasi- 
ruošimas prie veikimo tegali būti įgautas per veiksmus, 
kurie tegali tikrai! auklėti jaunime reikiamų būsimam vei- 
kimui nusiteikimų. Taigi kokie yra tie veiksmai, kuriais 
ateitininkai galėtų pasiruošti prie būsimojo veikimo, kaip 
inteligentai veikėjai, ir kurie sykiu būtų visai sutaikomi 
su einančio mokslą jaunimo padėtimi? 

Einant pasiruošimo keliu prie veikimo apskritai dera 
išsidirbti savyje keletas bendrų nusiteikimų, pavyzdžiui, 
tvirtas kūnas, tvirtas būdas su drausmingumu priešakyje 
ir paslankumas į veikimą. Veiksmai, kurie padeda išvys- 
tyti tvirtą kūną, yra gimnastika su žaidimais, sportas, ran- 
kų darbai ir t. t.; veiksmai, kurie lavina drausmingą būdą, 


42 


yra, pavyzdžiui, uolus vykdymas visa to, ko reikalauja 
priklausymas prie skautybės. Paslankumą į veikimą iš- 
dirba jau visos minėtos priemonės tvirtam kūnui ir draus- 
mingam būdui sudaryti. Prie to galima pridėti reikalavi- 
mas, kad ateitininkas jaustų pareigą pagelbėti veiksmu 
kiekvienu reikiamu atveju ir neatsisakinėtų nuo pareigų, 
kurias jis gali atlikti. į 

Apie visas šitas priemones, kaip ir apie kitas, čia ne- 
minimas, būtų galima nemažai pasakyti smulkiau tyrinė- 
jant klausimą. Tačiau negaliu praeiti patylomis nepaminė- 
jęs ateitininkų idėjinių santykių su skautais. Susipažinus 
kiek su skautų principais, negalima abejoti, kad skautų 
ideologijoje ir jų veikimo priemonėse būtų kokio nors 
prieštaravimo su ateitininkų principais ir pareigomis. Ro- 
dos, kas gali būti gražesnio, kaip skautų pasiryžimas išlik- 
ti ištikimais savo principams; kaip džentelmeniškas garbės 
supratimas; kaip iniciatyvos, atsakomybės jausmo, visuo- 
meninio solidarumo išvystymas savyje nuosavomis pajė- 
gomis; kaip stengimasis užsigrūdyti blogiausiose veikimo 
aplinkybėse, pagaliau kaip tas drausmingumas, kuris sy- 
kiu jungia dvi jėgas: klusnumą ir vadovavimą. „Skautai, — 
rašo vienas prancūzas, — savo garbe įkvepia pasitikėjimo, 
yra tobulai lojalūs piliečiai ir profesiniai veikėjai, pade- 
da savo artimiems, yra draugai visiems ir broliai bet ku- 
riam kitam skautui. Skautas yra mandagus, gailestingas 
gyvuliams, klusnus, visados gerai nusiteikęs, rūpestingas, 
ekonomiškas ir skaistus savo mintyse, žodžiuose ir veiks- 
muose. Lojalumas, tiesumas, paslankumas į patarnavimą, 
ar tai ne gražiausios džentelmeniškumo gėlės!" 

Kaip tik viso to reikia ir ateitininkams, kad jie galėtų 
vykdyti savo platesnius, aukštesnius ir sudėtingesnius 
idealus. Skautai, kaip grynai praktinė drausmingo auklė- 
jimosi organizacija, negali atstoti visos ateitininkų ideo- 
logijos ir visų jų siekiamų uždavinių; bet iš kitos pusės, 
ateitininkai, neperėję skautizmo pareigų skautų būreliuo- 
se, negalės įsigyti pakankamame laipsnyje visų tų teigia- 
mų savybių, kurias stengiasi išvystyti skautybės idėja ir 
kuriomis faktinai ne visada ateitininkai pasižymi. Todėl 
būtų visai tikslinga ir naudinga ateitininkams, kad į jų 
privalomas pareigas būtų įrašyta dar pareiga išeiti visas 
skautizmo pratybas, tarsi savo rūšies karo tarnybą, pri- 


43 


valomą kiekvienam ateitininkui. Nuo to, žinoma, laimėtų 
ne tik ateitininkai, bet ir skautai. Žodžiu tariant, skautiz- 
mas yra privalomas visiems ateitininkams, kaipo mokyk- 
la, kuri paruošia ateitininkus geriausiu būdu vykdyti vie- 
nq svarbią dalį savo uždavinių*. 

Galima būtų nemaža pasakyti apie ateitininkų pareigą 
dalyvauti gimnastikoje, sporte, žaidimuose, bet tik su 
sąlyga, kad visa tai būtų racionaliai suprantama, t. y. pri- 
klausomybėje nuo aukštesnių idealų. Šiais laikais, kai 
sportas pasidarė net mados sugestyvine hipnoze, raciona- 
lus gimnastikos, sporto ir žaidimų pastatymas galėtų būti 
tuo ėjimu per ludos ad virtutem — per žaidimus prie do- 
rybės, kuris arti prieina prie to, kas yra vadinama apaš- 
talavimu per gimnastiką. 

Toliau, kiekvieno ateitininko laukia profesinis veiki- 
mas. Visi ateitininkai renkasi visuomet mažiau ar daugiau 
inteligentiškas profesijas, prie kurių tenka iš anksto ruoš- 
tis ne tik teorijos, bet ir praktikos atžvilgiu. Kadangi šitas 
ruošimasis atliekamas ryšyje su teoriniais ir praktiniais 
darbais mokykloje, tai man apie šitą dalyką nedaug tereik 
pasakyti. Čia tik kiekvienam ateitininkui privalu žinoti, 
kad rinktinis inteligentas, kaipo toks, turi būti rinktinis 
žmogus ir savo specialybėje. Žmogus, kuris savo specia- 
lybėje nėra nei kompetentingas, nei uolus, nei sąžiningas 
ir kuris tikrai nemyli savo profesijos, negali turėti pasi- 
tikėjimo visuomenėje ir negali būti jai vadovaujamoji pa- 
jėga. Žinoti apie tai iš anksto yra svarbu mokslą einan- 
čiam jaunimui, kad. jis iš anksto tinkamai nusistatytų savo 
būsimo profesinio veikimo atžvilgiu. Kaip privalomas mi- 
nimumas čia yra ateitininkui uolus ėjimas mokykloje ben- 
dro lavinimosi ir profesinės praktikos. Jei parenkamoji 
ateitininkų profesija turi dar ypatingos reikšmės ateiti- 
ninkų idealų atžvilgiu, tai tokie ateitininkai gali dar jung- 
tis į teorinio ir praktinio lavinimosi ratelius. Šiaip jau 
klausimas yra gana aiškus. 

Užtat reikalauja paaiškinimo ateitininkų ruošimasis 
prie religinio veikimo, arba apaštalavimo, ir prie visuome- 
ninio veikimo, kadangi abu šituodu veikimo būdu siau- 


k Nota bene. Šis dalykas buvo rašytas apie skautus 1925 metais.— 
St. 5. 


44 


riau ar plačiau, mažiau ar daugiau yra privalomu visiems 
ateitininkams sulig tuo momentu, kada jie tampa subren- 
dusiais rinktiniais inteligentais veikėjais. Kyla tad klausi- 
mas, kokiais veiksmais ateitininkai gali pasiruošti būti 
religiniais ir visuomeniniais veikėjais. 

Kiekvieno religinio apaštalavimo pradžia glūdi žmo- 
gaus gyvenimo bei veikimo suderinime su krikščioniško- 
sios pasaulėžiūros idealais. Todėl pagilinus religijos tiesų 
supratimą, svarbu pasireikšti šituo supratimu viešame gy- 
venime, kad kiekvienas galėtų patirti savo akimis, jog 
tikras religingumas jungia savyje dorumą ir gražumą. Iš 
čia kyla pareiga uolaus ateitininkų dalyvavimo bažnyti- 
niame savo parapijos gyvenime su jos bažnytiniu kultu, 
pamaldomis, giesmėmis, labdarybės įstaigomis ir t. t. Juk 
sudaryti kiekvienoje parapijoje aplink kunigą kleboną 
rinktinių inteligentų katalikų, t. y. susipratusių ir tikrai 
dievotų žmonių būrelį, yra gyvas reikalas mūsų religinio 
gyvenimo apgynimui visuomenės santvarkoje. Paskui jau 
religijos gynimas nuo nedorų užpuolimų, iškėlimas: jos di- 
dybės tikroje šviesoje tiek žodžiu, tiek ir raštu, skleidi- 
mas religinių idėjų išrodymu, kad jos atsako tikrai su- 
prastiems giliausiems moderniosios sielos reikalavimams, — 
štai veiksmai, kurie tokiu ar kitokiu būdu yra prieinami 
ateitininkams jau besiruošiant prie tikro religinio apašta- 
lavimo. Prie šio klausimo turiu dar pažymėti du dalyku, 
būtent: reikalą pramokti tinkamai prieiti prie abejojan- 
čiųjų arba netikinčiųjų sielų, ir antra, reikalą žadinti savo 
tarpe kunigiškus pašaukimus. 

Visų pirma pravartu žinoti, kad apaštalavimo dvasia 
nesularia su tuo ekskliuzyvizmu, kuris neleidžia sueiti su 
kitaip manančiais žmonėmis. Krikščionybė kaip tik reika- 
lauja iš žmonių prieiti prie netikinčiųjų, kaip prie nelai- 
mingųjų žmonių, reikalaujančių dvasinės pagalbos. Tokiam 
priėjimui reikalingas yra platus humanitarinis išsi- 
lavinimas, religinis susipratimas ir psichologinis sugebė- 
jimas suprasti priešingai manančio žmogaus matymo punk- 
tą, būtent tas sugebėjimas, kuris leido šv. Pauliui rasti 
stabmeldžių graikų širdyse tą aukurą Nežinomajam Die- 
vui, kuris laukė Kristaus religijos. 

Kitas dalykas, tai turėti iš savo tarpo savo religiniam 
gyvenimui pakankamai pasiaukojusių kunigų, kurie su 


45 


pilnu pasiruošimu ir širdingu palankumu, su religiniu kom- 
petentingumu ir pedagoginių nusiteikimu sugebėtų prieiti 
prie savo jaunųjų draugų sielų. Kol šitokis visų ateitinin- 
kų grupių aprūpinimas apaštališkais kunigais neįvyksta, 
negalima kalbėti apie normalų religinį ateitininkų gyveni- 
mą. Tam reikalui reik pasitikėti Dievo Apvaizda, kuri 
panorės sužadinti pakankamai kunigiškų pašaukimų mūsų 
tarpe. 

Bene sudėtingiausias bus ateitininkų pasiruošimas vi- 
suomeniniam darbui. Visuomeninis veikimas tokioje ar 
kitokioje lytyje yra neišvengiamas jokiam ateitininkui, 
tapusiam inteligentu veikėju. Jau vienas tas faktas, kad 
per rinkimus susipratęs inteligentas katalikas ne tik turi 
sąmoningai balsuoti, bet ir sugebėti patarti kitiems, kaip 
privalu balsuoti, padaro tai, kad ateitininkas turi būti vi- 
suomenininkas bent tam tikrame laipsnyje. Tiesą pasa- 
kius, šitas laipsnis negali būti net žemas, prisiminus, kad 
ateitininkas iš savo esmės ruošiasi būti rinktiniu inteli- 
gentu veikėju. 

Savaime suprantama, kad ateitininkai, kaip būsimieji 
visuomenininkai, turės ne kartą domėtis ir spręsti visuo- 
menines problemas lavinimosi rateliuose ir pratintis žo- 
džiu ir raštu ginti savo idėjas ir stengtis pažinti visuome- 
ninę aplinkumą. Bet mums šiuo momentu rūpi, kokie yra 
veiksmai, kurie galėtų ruošti ateitininkus būti tikrais vi- 
suomenininkais. 

Visuomeniniam veikimui, kaipo tokiam, yra visų pir- 
ma reikalingu du bendru nusiteikimu: solidarumo jaus- 
mas ir teisės sąmonė. Juk aišku, kad negali būti tikru vi- 
suomenininku tas, kas nenuvokia, kad visuomeninis 
gyvenimas savo visumoje yra pagrįstas solidariais intere- 
sais, ir kas neturi sąmonės, kad visuomenės tvarka ir įvai- 
rūs, kartais priešingi, interesai privalo būti atremti į tei- 
sės pagrindą. Visuomeninis solidarumas išvystomas jauni- 
me labiausiai draugiškojo solidarumo veiksmais, o teisės 
sąmonė — organizacijos statutų lojaliu laikymusi, princi- 
pų bei pareigų uoliu realizavimu ir saugojimu visuomenės 
tvarkos, taip pat paskatinimais kitų žmonių to paties lai- 
kytis, pavyzdžiui, visuomenės tvarkos, eilės, viešo švaru- 
mo ir t. t.. 

Turėdamas solidarumo jausmą ir teisės sąmonę, jauni- 


46 


mas turi eiti paruošiamaisiais veiksmais prie šeimyninės, 
pilietinės, socialinės ir politinės akcijos, nors jaunimas, 
normaliai imant dalyko padėtį, t. y. normaliose aplinky- 
bėse, neturėtų giliai leistis nei į šeimyninį, nei į pilietinį, 
nei į socialinį, nei į politinį veikimą. Paruošiamuosius 
veiksmus į šitų visų rūšių veikimą tegalėsiu vien tik pro- 
graminiu būdu trumpai nusakyti, atsižvelgdamas į tai, kad 
mano paskaita užsitęsė ir taip labai ilgai. 

Auklėjimasis šeimyniniam gyvenimui reikalauja visų 
pirma tinkamo susipratimo apie šeimos dideliausią reikš- 
mę ir visuomenės dorai, ir dorovės tvirtumui, ir tautos 
klestėjimui, ir politiniam, socialiniam, pilietiniam žmonių 
išauklėjimui ir taip pat apie visus tuos principus, kurie 
daro šeimos gyvenimą normaliu, t. y. ir apie skaistybės 
reikšmę, ir apie sutuoktuvių neperskiriamą šventumą, ir 
apie tėviškąjį autoritetą, ir apie vaikų auklėjimo privalo- 
mumą, ir apie materialinį šeimos nenutrūkstamumą. Šita 
pakraipa ateitininkas turi eiti santykiuose su šeima, nu- 
matydamas gerai, kad Lietuvos ateitis pareina žymiai nuo 
to, ar pasiseks lietuviams inteligentams katalikams suda- 
ryti tvirtas krikščioniškas ir pedagogiškai vedamas šei- 
mas, kurių pas mus tuo tarpu yra dar labai maža. Todėl 
jaunasis ateitininkas turi praktikuoti visas tas dorybes, 
kurios gali turėti svarbos būsimajai šeimai; gerbti tą šei- 
mą, iš kurios išeina, stengdamasis pasinaudoti jos dory- 
bėmis, jei ji stovi aukštai, ir pakelti ją savo dorine įtaka, 
jei ji stovi žemai. Visais atvejais kova su alkoholizmu, su 
pornografija, su darbu šventadieniais, su motinos pašaliniu 
darbu už šeimos ribų gali būti tais konkretiniais veiks- 
mais, kuriais gali pasireikšti idėjinis ateitininkas šeimyni- 
nio veikimo srityje. 

Pilietiškai išauklėtas yra žmogus, kuris lojaliai pildo 
visas pareigas, kurias uždeda ant jo visuomenė, savival- 
dybė ir valstybė, ir sugeba tinkamai naudotis savo teisė- 
mis. Nėra pilietiškai susipratęs žmogus, kuris be pakanka- 
mų priežasčių atsisako nuo garbės teisėjo pareigų; kuris 
neprisideda jokia prasme prie savivaldybės darbų sėkmin- 
gumo; kuris viešose vietose palieka daugiau netvar- 
kos, negu yra pats radęs; kuris naudojasi proga išsisukti 
nuo teisėtai valstybės nustatytų mokesčių ir kuris nesi- 
stengia išdirbti žmonėse visais panašiais atvejais tinkamo 


47 


nusistatymo. Ateitininkas turi būti visų pirma pats korek- 
tiškas pilietiškuoju atžvilgiu, o paskui, ir net sykiu, turi 
ir kitus žmones raginti tinkamai, teisingai ir lojaliai nu- 
sistatyti. Stovi eilėje, rimtai ir švelniai įspėk tuos, kurie 
eilę neteisingai, t. y. be pakankamų priežasčių, laužo; 
važiuoji nerūkomuoju vagonu, ne tik pats nerūkyk, bet ir 
kitus švelniai su didžiausiu ramumu įspėk, jei jie nuside- 
da prieš nustatytąją tvarką; matai gyvulių kankintoją, 
protestuok; matai žolyno mindžiotoją arba apsodinimų 
draskytoją, protestuok švelniai, ramiai, su išvidiniu pasi- 
šventimu, nes už savo protestus gali gauti koliojimo, ba- 
rimo, net mušimo. Kaip būtų gražu, kad mūsų ateitinin- 
kiškas jaunimas taip ruoštųsi eiti pilietiškas savo parei- 
gas, mokydamas sykiu mūsų žmones pilietiškų dorybių, 
kuriomis paprastai jie nelabai pasižymi, ir visų pirma va- 
dovaudamas liaudies jaunimui, susibūrusiam į Pavasario 
sąjungą. 

Neabejotina toliau, kad inteligentams katalikams yra 
privaloma socialinė akcija. Aišku taip pat savaime, kad 
pasiruošimui prie šitos akcijos yra reikalingos labai rim- 
tos studijos. Leiskime, kad šitos studijos ateitininkų yra 
atliekamos mokykloje, laisvu apsiskaitymu ir lavinimosi 
rateliuose. Leiskime, kad ateitininkai, vadovaudamiesi 
krikščioniškąja etika, prieina nuosekliai išvadą, kad kapi- 
talo kovoje su darbu nei kapitalo, nei darbo atstovai netu- 
ri racijos, kai stengiasi vienašališkai išnaudoti padėtį savo 
naudai pagal pajėgų persvarą; kad tikra socialinė akcija, 
krikščionybės diktuojama, reikalauja, kad kapitalo ir dar- 
bo koniliktas būtų sprendžiamas socialinės taikos ir soli- 
darumo pakraipa ir kad, šita pakraipa einant, daugiausia 
socialinio auklėjimo turi tinkamai sutvarkyti kooperaty- 
vai, vedami krikščioniškojo solidarumo pakraipa. Po to 
tegali būti ateitininkui kalbos apie tai, kokiais realiais 
veiksmais katalikiškasis jaunimas gali įsigyti krikščioniš- 
kojo solidarumo, nejeidamas dar, kaipo jaunimas, į so- 
ciałinį partijų veikimą. Tokių veiksmų gali pateikti visų 
pirma steigimas ekonominių kooperatyvų susišelpimo tiks- 
lu ir uolus jose dalyvavimas. Ir reik pasakyti, kad toks 
kooperatyvinis jaunimo veikimas ne tik ruošia prie socia- 
linės akcijos, bet ir gali aprūpinti daugeliui draugų mate- 
rialinį gyvenimą, be ko pats „Ateities“ organizacijos bu- 


48 


vimas būtų ne visai tvirtas. Taigi socialinės akcijos atžvil- 
giu akiualių įbalsiu turi būti privalomas dalyvavimas eko- 
nominiuose ateitininkų kooperatyvuose, kad per solidarų 
pratlinimąsi prie mažų veiksmų galima būtų atsiekti didelių 
išdavų. 

Pagaliau keletas žodžių apie ruošimąsi prie politinio 
veikimo. Iš dviejų visuomeninių nusiteikimų, kuriais, kaip 
minėta, yra solidarumo jausmas ir teisės sąmonė, teisės 
sąmonė turi pirmaeilės reikšmės politiniame gyvenime. 
Tuo tarpu teisės sąmonė turi pasireikšti sąmoningu bran- 
ginimu dviejų pagrindinių visuomeninio gyvenimo verty- 
bių, būtent: tvarkos ir laisvės. Tvarkos meilė ir sugebėji- 
mas ją palaikyti visuomenės gyvenime yra ne kas kita 
kaip parlamentarinis drausmingumas. Laisvės meilė ir su- 
gebėjimas ją pagerbti yra ne kas kita kaip tolerantingas 
laisvingumas. Kitaip tariant, į politinio lavinimo pagrindą 
reik padėti drausmės bei laisvės sintezė. Be drausmės po- 
litinis visuomenės gyvenimas tampa chaosu. Be laisvės vi- 
suomenė tampa vergų mase. 

Palaikymas savo gyvenime parlamentarinės drausmės, 
pratinimasis pagerbti nuomonių bei iniciatyvos laisvę, 
stengimasis įsigyti sugebėjimo ginti įteigiamai žodžiu ir 
raštu savo nusistatymą politiniame klausime, išdirbimas 
savyje aversijos prie demagogijos, sąmoningas studija- 
vimas įvairių partijų programų ir įsigijimas pažiūros, kad 
neišvengiamos politiniame gyvenime partijos labiau turi 
specializuotis pagal atskirus politinius uždavinius, negu su 
ekskliuzyvistiniu demagogizmu kovoti su priešingomis 
partijomis,— štai keletas iš daugelio priemonių ruoštis 
politiniam veikimui. 


Pabaigos žodis 


Reik kaip tik pažymėti, jog ruošimasis prie politinio 
veikimo itin yra svarbus todėl, kad ginti politinio krikš- 
čioniškojo nusistatymo dėl faktinos dalykų padėties iki 
šiol dažniausiai turėjo eiti žmonės be tvirtų dorinių prin- 
Cipų ir platesnio politinio pasiruošimo, taip kad šiuo laiku 
mes nemaža galime patirti atsitikimų, kur vadinamieji 
krikščioniški veikėjai pasirodė nepajėgiančiais atsilaikyti 


49 


prieš politinės kovos pagundas ir įsigilinti į politinio vei- 
kimo esmę. Kiek papolitikavę, kai kurie kunigai meta 
sutanas, kiti kunigai ir pasauliečiai apsibiznina priėję ka- 
pitalų, dar kiti ciniškai kalba apie bet kuriuos socialinius 
ir politinius principus. Tiesa, toli gražu ne visi užsitarnau- 
ja tokių skaudžių priekaištų, bet vis dėlto neproporciona- 
liai didelė dalis vadinamųjų krikščioniškų politikų pasida- 
vė pagundoms. Ragindamas visus ateitininkus rimtai ruoš- 
tis prie krikščioniškosios politikos, laikau savo prievole 
įspėti, kad ruošimosi laiku yra labai svarbu tinkamai ap- 
sišarvuoti prieš politinio gyvenimo pagundas. Jei jos su- 
vilioja ateitininkus tebeeinančius mokslą arba sendrau- 
gius, tai mes negalime neapgailestauti šito liūdno ir blogai 
mus Charakterizuojančio fakto. 

Jei visa, kas mano pasakyta, nėra realizuota ateitinin- 
kų gyvenime bei veikime, tai tikiuos, visa tai turi „„Atei- 
ties“ organizacijos gyvenime savo užuomazgą ir gali pla- 
čiau išsivystyti. Kad taip yra, pasidaro aišku iš to, kad 
„Ateitis“, kaipo judėjimas, buvo instinktyvus protestas 
prieš mūsų mokyklų demoralizuojančią įtaką. Tuo laikų, 
kuomet mums, sendraugiams, teko eiti mokslą besifor- 
muojant ateitininkų judėjimui, universitetinio jaunimo nu- 
sistatymas turėjo keturias charakteringas žymes, būtent: 
1) abejingumą tautybės atžvilgiu, 2) aiškų palinkimą į 
ateizmą, 3) niekinimą akademinio mokslo kaip intelektu- 
alinio lavinimo ir 4) pasiryžimą savo pajėgomis pradėti 
politinę revoliuciją ir atitinkamą visuomeninį veikimą. 
„Ateities“ organizacija, būdama, kaip sakiau, protestu 
prieš rusų mokyklos ir jaunimo pakraipą, prieš kiekvieną 
žymę pastatė naują uždavinį, prieš abejingumą tautybės 
klausime „Ateitis“ pastatė pairiotizmą su tautine kultūrine 
kūryba; prieš ateizmą pasiatė intelektualinio lavinimosi 
reikalą ir prieš ardomąjį revoliucionizmą pastatė pareigą 
ruoštis prie plataus visuomeninio veikimo. Istorijos fak- 
tais pasmerktas jau rusų jaunimo nusistatymas ir apvai- 
nikuotas sėkmėmis ateitininkų veikimas. Tokiose aplin- 
kybėse ateitininkams telieka gilinti savo pakraipa ir, ne- 
apsileidžiant gyvenimo pilkumoje, eiti prie naujų dides- 
nių ir reikšmingesnių laimėjimų. 

Turiu tačiau pabrėžti, kad šitie nauji laimėjimai tegali 
įvykti ne tik sąryšyje su pagilinimu ateitininkų principų 
50 


bei pareigų, bet ir sąryšyje su gilia „Ateities“ sąjungos 
reorganizacija. Šita numatoma tik iš tolo „Ateities“ sąjun- 
gos reorganizacija pareikalautų: 1) kad ateitininkų prin- 
cipai bei pareigos būtų tiksliai ir aiškiai suformuluoti; 2) 
kad principai ir pareigos būtų paaiškinti platesniu raštu 
vadams vadovautis savo pareigose; 3) kad būtų surašyti 
praktiniai metodologiniai vadovėliai keturiems pagrindi- 
niams ateitininkų uždaviniams su smulkiu nurodymu pa- 
reigų bei priemonių ir kad šituose vadovėliuose būtų at- 
sižvelgta į jaunesniųjų ir vyresniųjų ateitininkų, studentų 
ateitininkų ir sendraugių padėties reikalavimus; 4) kad 
būtų išdirbta platesnė konstitucija, normuojanti visos Są- 
jungos gyvenimą, ir atskiri statutai jaunesniesiems ir vy- 
resniesiems moksleiviams, studentams ir sendraugiams ir 
5) kad būtų nustatyti Sąjungai tokie pasireiškimo būdai, 
kaip ženkleliai ir vėliavos. 

Nesigilindamas į praktišką visų šitų reikalų atlikimą, 
tekonstatuoju juos, kaip plaukiančius iš mano nagrinėji- 
mo ateitininkų principų bei pareigų. Baigdamas ir galiu 
palinkėti draugingajam Ateitininkų kongresui pastūmėti 
nurodytus reikalus į priekį ir tuo pačiu išvesti Sąjungą 
į tikresnius ir platesnius kelius. 


Kaunas, 1925 m. rugpjūčio 12 d. 


Antras skyrius 


OFICIALIOJI ATEITININKŲ 
IDEOLOGIJA 


I. ATEITININKŲ PRINCIPAI 
BEI PAREIGOS 


Palangos reorganizacinės konferencijos 
išplėstoji redakcija* 


a. Judėjimo prasmė 


I principas. Ateitininkų judėjimas ir savo kilme, ir 
savo uždaviniais yra lietuvių tautai antrasis, būtent dva- 
sinis atgimimas, kuris, iš vienos pusės, remiasi tautiniu jos 
atgimimu, o iš kitos pusės, suteikia pastarajam aukštesnės 
neprarandamos reikšmės. 

Pareiga: 1. Todėl ateitininkas turi būt pasiryžęs, tar- 
naudamas sykiu Dievui ir Tėvynei, padėti visas pastangas 
vyriausiajam savo principui realizuoti: Visa atnaujinti 
Kristuje. 


b. Organizacijos pobūdis 


II principas. Ateitininkų organizacija yra mokslą ei- 
nančio lietuvių katalikiškojo jaunimo federacija, besinau- 
dojanti moraline bei materialine pagalba savo sendrau- 
gių, kurie, atitinkamai susiorganizavę, realizuoja savo gy- 
venime ir veikime ateitininkų ideologiją. 

Pareigos: 2. Ateitininkas privalo vengti tiek savo pro- 
gramoje, tiek ir savo taktikoje viso to, kas neleistų sueiti 
į jų federaciją visam mokslą einančiam lietuvių katalikiš- 
kajam jaunimui. 

3. Priklausymas prie „Ateities“ judėjimo privalo būti 
ateitininko suprantamas kaipo sąmoningas nenuilstamas 
ruošimasis tapti karštu lietuviu patriotu, aiškiai susipratu- 


siu kataliku, tikru inteligentu šviesuoliu, aktyviu veikėju 


* Spausdinta „Ateityje“, 1927 m. Nr. 10, p. 453—456.— Si. Š. 


52 


visuomenininkų ir gerai pasiruošusiu prie savo profesijos 
specialistu, 


c. Katalikiškumas 


III principas. Ateitininkas laiko katalikiškąją pasaulė- 
žiūrą vienintele tikra tiesos išreiškėja ir sykiu pripažįsta 
Katalikų Bažnyčią kaipo neklaidingą, vienintelę pilnai 
autoritetingą apreikštosios religijos saugotoją, reiškėją ir 
skelbėją, kuri turi teisės reikalauti iš kiekvieno savo na- 
rio ne tik tikėjimo išpažinimo ir doros principų laikymosi, 
bet ir apaštalavimo savo gyvenimu ir darbais. 

Pareigos: 4. Ateitininkas privalo su visu rūpestingu- 
mu stengtis įsigyti to gilaus religinio susipratimo, kuris 
sugeba suderinti aukštą moksliškos kultūros laipsnį su tik- 
ru katalikiškosios doktrinos supratimu. 

5. Ateitininkas laiko savo tiesiogine pareiga išlaikyti 
visame savo gyvenime bei veikime tą katalikiškąjį korek- 
tiškumą, kuris yra pagrįstas tikru laikymusi krikščioniš- 
kosios etikos principų ir Katalikų Bažnyčios įsakymų. 

6. Ateitininkas su visu savo uolumu ruošiasi kovoti ir 
jau kovoja, kiek ir kur tai jam dera, su pasaulio dechris- 
tianizacija; šito ruošimosi tikslais jis statosi: a) gilinimą 
religinio susipratimo katalikų visuomenėje, b) gynimą re- 
ligijos tiesų, bažnytinės organizacijos ir visuomeninės do- 
ros nuo ardomųjų veiksnių puolimų ir c) apaštalavimą, 
kuris turi būti visų pirma pagrįstas gyvenimo bei veikimo 
suderinimu su krikščioniškaisiais idealais. 


d. Tautiškumas 


IV principas. Ateitininkas laiko tautybę būtinu teigia- 
muoju gyvenimo veiksniu, nes ji yra ta individualinė, nors 
ir sutelktinė, lytis, kuria turi pasireikšti visuotinis žmogiš- 
kosios dvasios turinys. Ogi būdamas lietuvis katalikas, jis 
supranta patriotizmą kaipo tautinės lietuvių individualy- 
bės meilę, kuri reikalauja realizuoti visuotinį krikščioniš- 
kosios kultūros idealą tautinės lietuvių individualybės ly- 
timis. 


53 


Pareigos: 7. Ateitininkas laiko savo pareiga įsigyti aiš- 
kaus tautinio susipratimo to tikro patriotizmo prasme, ku-. 
rio pagrinde glūdi siekimas kultūrinės didybės savo tautai 
ir kuris nelaiko tautybės gyvenimo tikslu, vertingesniu už 
gyvenimo turinį. 

8. Sykiu žinodamas, kad tikras patriotizmas yra tobu- 
lėjimo veiksnys, ateitininkas privalo ieškoti patriotizme 
naujų asmeninio tobulinimosi akstinų ir ruoštis su plačiu 
užsimojimu prie originalios, visuotinai vertingos kūrybos 
tautinės kultūros srityje. 

9. Be to, ateitininkas vengia pats ir stengiasi saugoti 
plačiąsias mases nuo to siauro nacionalizmo, kuris kaipo 
ekskliuzyvistiškas šovinizmas neleidžia tautoms sueiti į 
harmoningą visos žmonijos sąjungą. 


e. Inieligentiškumas 


V principas. Besiruošdamas eiti visuomenėje tikro in- 
teligento pareigas, ateitininkas išeina iš to pagrindo, kad 
inteligentija yra ta nesurišta nei su vienu kuriuo luomu, 
nei su viena kuria profesija, nei su viena kuria partija 
visuomenės grupė, kuri dėl aukšto protinio bei dorinio 
sudarančių ją asmenų vertingumo yra pašaukta teikti 
aukštąją vadovybę visuomenei, valstybei ir tautai ir kuri 
todėl privalo būti visuomeninio susipratimo, visuomeninės 
pusiausvyros, kultūrinės pažangos ir riteriškų užsimoji- 
mų veiksnys. 

Pareigos: 10. Stengdamasis realizuoti tikro inteligento 
tipą, ateitininkas privalo išlavinti: a) aiškų protą, pagrįs- 
tą moksliškuoju subrendimu, b) tvirtą būdą, paremtą aukš- 
ta valios kultūra, c) jautrią sąžinę, išauklėtą krikščioniš- 
kosios etikos reikalavimais ir d) kilnią širdį, pilną entu- 

„ziazmo bei paslankumo pasiaukoti tam, kas yra šventa, tik- 
ra, gera ir gražu. 

11. Siekdamas tinkamų tikram inteligentui savybių, 
ateitininkas privalo sąžiningai panaudoti visas tas auklėji- 
mosi bei lavinimosi priemones, kurių gali pateikti šeimy- 
na, mokykla, Bažnyčia, visuomeninis gyvenimas ir pati 
ateitininkų susidraugavimo organizacija. 


54 


12. Aukštai vertindamas vadovaujamąjį inteligento pa- 
šaukimą, ateitininkas nuo jaunų dienų privalo pratintis 
kovoti su materializmo, filisteriškumo, siaurumo, sustingi- 
mo, įnertingumo dvasios viešpatavimu visuomeninėje ap- 
. linkumoje, kad iškilęs, su visu deramu kuklumu, iš viduti- 

nių, beasmeninių žmonių tarpo, jis galėtų pasireikšti drą- 
sia iniciatyva, plačiu užsimojimu, kritiškų sąmoningumu, 
originaliu kūrybiniu nusistatymu, apskritai tais galingais 
idėjos žygiais, kurie pritinka plačiai, giliai, skaidriai vado 
individualybei. 5 

13. Atsižvelgdamas į nelemtą tautinį bei kultūrinį tra- 
dicinės lietuvių šviesuomenės atskilimą nuo liaudies, atei- 
tininkas laiko savo prievole šviesti ir vadovauti liaudies 
jaunimui ir apskritai gyventi harmoningai suderintu su 
liaudimi gyvenimu, kad nauji normalūs santykiai tarp 
liaudies ir šviesuomenės leistų sudaryti geriausią tautinę 
vadovybę plačiosioms lietuvių liaudies masėms. 


t. Veiklumas 


VI principas. Ateitininko supratimu inteligentas yra ne 
tik protininkas šviesuolis, bet ir -energingas akcijos žmo- 
gus, kuris sugeba aukštus savo idealus realizuoti kūrybiniu 
nusistatymu savo ir visuomenės gyvenime. 

Pareigos: 14. Norėdamas tapti energingu veikėju, atei- 
tininkas privalo visų pirma susirūpinti ta fizine kultūra, 
kuri išlavina tvirtą kūną, paslankų tarnauti aukštiems 
gyvenimo tikslams. 

15. Statydamas teorinį lavinimąsi pirmoje savo užda- 
vinių eilėje, ateitininkas vis dėlto laiko tiesiogine savo 
pareiga taip pat pratintis nuo jaunų dienų prie praktiško 
veikimo, pagrįsto klusnumo, drausmingumo, punktualu- 
mo ir tvarkingumo principais. 

16. Atsižiūrint į aktualų Lietuvoje reikalą moksliškai 
organizuoti profesinį ir visuomeninį darbą didžiausio kū- 
rybinio našumo pakraipa, ateitininkas privalo stengtis įsi- 
gyti sąmoningo organizacinio sugebėjimo ir susipažinti 
su administravimo ir vadovavimo principais bei technika, 


5—1493 55 


g. Šeimyniškumas 


VII principas. Ateitininkas yra įsitikinęs, kad dvasinis 
lietuvių tautos atgimimas tegali įgyti tvirtų tradicijų ir 
pastovių pagrindų tik per krikščionišką šeimyną, kur 
tėvai pasireikštų prigimtojo, kultūrinio ir religinio pašau- 
kimo pilnumoje. 

Pareigos: 17. Ateitininkas privalo gerai suprasti ir 
gerbti krikščioniškosios šeimynos idealą ir, ryždamasis 
pagal savo pašaukimą sudaryti šeimą, turi taip pasiruošti 
prie šeimyninio gyvenimo doriniu, pedagoginių ir kitais 
atžvilgiais, kad jo šeimyna atsakytų visiems inteligentiš- 
kumo reikalavimams, 

18. Ateitininkė privalo pažinti moters idealą inteligen- 
tiškos krikščioniškosios šeimynos šviesoje ir, ryždamasi 
stoti į šeimyninį gyvenimą, turi pasiruošti prie jo kaipo 
prie pagrindinės savo profesijos, turinčios sprendžiamo- 
sios reikšmės visuomenės ir tautos gyvenimui. 


h. Visuomeniškumas 


VIII principas. Ateitininkas yra visuomenininkas jau 
todėl, kad jis yra katalikas, kuriam, kaipo tokiam, katali- 
kiškoji Bažnyčia yra reali visuotinio susidraugavimo lytis; 
pagal tai jis laiko aukščiausiu pasaulinės visuomenės idea- 
lu visuotinį susidraugavimą krikščioniškojo solidarumo 
pagrindais. 

Pareigos: 19. Į savo visuomeniško išsiauklėjimo pa- 
grindą ateitininkas turi padėti draugiškumą bei solida- 
rumą, kurie yra aiškiai privalomi ateitininkų savitarpio 
santykiuose. 

20. Ateitininkas nuo jaunų dienų privalo stengtis jsi- 
gyti valstybiško nusistatymo ir pilietiškų dorybių, stengda- 
masis savo veikime visados išlaikyti teisingumą, teisėtu- 
mą ir drausmingumą. 

21. Ateitininkas, brangindamas individualinę asmens 
iniciatyvą ir savarankiškąjį jo veiklumą, sykiu privalo ak- 
tyviai bei solidariai reikštis sutelktinėje kūryboje ir steng- 
tis įsigyti kooperatyvinio veikimo įpročių. 


56 


22. Dalyvavimu jaunimo susidraugavimo organizacijose, 
kultūrinėse draugijose ir kooperatyvuose ateitininkas są- 
moningai ir palaipsniui turi ruoštis prie to plataus visuo- 
meninio veikimo, kuris galutinėje sąskaitoje reiškiasi va- 
dovavimo bei valdymo pareigomis ir kuris įeina į tikro 
inteligento visuomeninį pašaukimą. 

23. Ateitininkas, einąs mokslą vidurinėje ir aukštes- 
niojoje mokykloje, neturi teisės priklausyti prie jokios 
partijos. Ateitininkas, turįs brandos liudijimą, gali asme- 
niška savo atsakomybe, kaip pilnateisis pilietis, priklau- 
syti prie partijos ir dirbti partijos darbą, tačiau su sąlyga, 
kad partija, prie kurios jis priklauso, nebūtų priešinga 
Katalikų Bažnyčiai, lietuvių tautai ir Lietuvos valstybei. 


AI. ATEITININKŲ PRINCIPAI 
BEI PAREIGOS 


Sutrauktoji ateitininkų principų 
bei pareigų redakcija* 


„ Ateitininkas uoliai tarnauja Dievui ir Tėvynei, va- 


dovaudamasis vyriausiu savo tikslu: Visa atnaujin- 
ti Kristuje. 


„Ateitininkas yra aiškiai susipratęs lietuvis patrio- 


tas, kuriamai nusistatęs tautinės kultūros srityje. 


„ Ateitininkas stengiasi būti pavyzdingas katalikas, 


griežtai prisilaikąs. krikščioniškosios etikos princi- 
pų ir Katalikų Bažnyčios mokslo. 


„ Ateitininkas kovoja su pasaulio dechristianizacija 


ir stengiasi apaštalauti visų pirma savo gyvenimo 
bei veikimo suderinimuų su krikščioniškaisiais idea- 
lais. 


„ Ateitininkas visomis prieinamomis priemonėmis 


uoliai auklėjasi bei lavinasi, kad galėtų tapti ne 
tik bendrai išauklėtu bei išlavintu žmogumi, bet ir 
geru savo profesijos specialistu. 


„ Ateitininkas stengiasi įsigyti savarankiško veiklu- 


mo, pagrįsto kūno paslankumu tarnauti aukštes- 
niems gyvenimo tikslams, drąsia iniciatyva, plačiu 
kūrybiniu užsimojimu, drausmingumu ir organiza- 
ciniu sugebėjimu. 


„ Ateitininkas ruošiasi tapti tikru inteligentu, kuris 


galėtų vaidinti vadovaujamą rolę Lietuvos valsty- 
bėje ir lietuvių tautoje. 


„ Ateitininkas aukštai vertina krikščioniškos inteli- 


gentiškos šeimynos idealą ir, turėdamas šeimyninį 
pašaukimą, ruošiasi šitą idealą realizuoti savo bū- 
simame šeimyniniame gyvenime. 


56 


* Spausdinta „Ateityje“, 1927 m. Nr. 10, p. 457.— St. Š. 


9. Ateitininkas, jau kaipo katalikas, yra visuomeni- 
ninkas, kuris vadovaujasi krikščioniškojo solidaru- 
mo principais ir aukštai vertina laisvę bei tvarką. 

10. Ateitininkas yra tikrai draugiškas atžvilgiu į visus 
kitus ateitininkus, pilnas pagarbos atžvilgiu į vy- 
resniuosius ir atsidėjęs visuomenės ir valstybės rei- 
kalams pilietis. 


III. AKTUALIAUSIEJI ATEITININKŲ 
UŽDAVINIAI 


Ateitininkų federacijos Vyriausiosios valdybos 
atsišaukimas 1927 m,* 


Draugės ateitininkės ir draugai ateitininkai! 

Šios vasaros Reorganizacinė ateitininkų konferencija 
yra reikšminga visų ateitininkų gyvenimui. Ateitininkų 
ideologijos supratimas pagilintas ir naujai suformuluotas 
principų bei pareigų pavidalu, organizacijos įstatai žy- 
miai pertvarkyti, užbrėžti nauji veikimo planai ir parinkti 
nauji vadovybės organai. Ateitininkų gyvenime bei vei- 
kime numatomas naujas išsivystymo periodas, kuriam tu- 
ri būti statomi tam tikri aktualūs uždaviniai ir renkamos 
reikalingos vykdomosios priemonės. 

Tokiu metu naujai išrinktoji Ateitininkų federacijos 
vadovybė laiko savo pareiga kreiptis į visus Federacijos 
narius ir juos paakinti, kokie yra svarbiausi ir aktualiausi 
ateitininkų uždaviniai ir koks, bendrais bruožais tariant, 
privalo būti ateitininkų veikimo planas artimiausioje atei- 
tyje, kad, naujam ateitininkų kongresui susirinkus, galima 
būtų aiškiai konstatuoti planingai įvykdytų atsiekimų ir 
jie imti pagrindu naujiems platesniems užsimojimams. 

Reik juk žinoti, kad kilnusis ateitininkų tikslas — visa 
atnaujinti Kristuje — yra toks neaprėžtas jokiomis ribo- 
mis idealas, kuris nuolatos reikalauja tolimesnės pažan- 
gos, nesitenkindamas jokiais daliniais ir todėl lygstamais 
laimėjimais. Jis reikalauja nenuilstamos pažangos, kaskart 
naujų pasiryžimų, atkartotinų atsinaujinimų iš vidaus, nuo- 
latinio budėjimo dvasios reikalų sargyboje. Pasirinkus tokį 
kilnų tikslą-idealą, yra pirmas su juo apsilenkimas, jei 
nėra aiškiai jaučiama ir nusimanoma, kad jis uždeda svar- 


* Spausdinta „Ateityje“, 1927 m. Nr. 10, p. 394—405 ir „Židinyje", 
1927 m. Nr. 10, p. 235—242.— SI. Š. 


60 


bių prievolių, reikalaudamas supratimo, išsižadėjimo, pa- 
siaukojimo ir veiklumo. Kilnumas sudaro prievolių, ir to 
pakanka, kad ateitininkai jaustųsi įpareigoti ištesėti di- 
džiajam savo tikslui-idealui ir, nuolat eidami pažangos 
keliais, nesiliautų ruošęsi naujiems laimėjimams.— Toks 
nusistatymas nenuilstamai eiti pažangos keliais turi būti 
bendra visiems ateitininkams nuotaika, žengiant jiems į 
naują gyvenimo bei veikimo laikotarpį. 

Šitokia nuotaika, susidaranti aukštojo ateitininkų idea- 
lo akivaizdoje, nė kiek neprivalo kliudyti imti eilinius ir 
todėl dalinius savo uždavinius su visu uolumu ir vykdyti 
juos praktiškų nusistatymu, kuris leidžia sykiu laikyti sa- 
vo akivaizdoje ir momentų reikalus, ir principų reikala- 
vimus. Bet, šiaip ar taip, norint, kad ateitininkų gyveni- 
mas bei veikimas eitų reikiama pakraipa, reik visų pirma 
giliai įsigyventi į ideologinius ateitininkų pagrindus, kaip 
jie naujai yra suformuluoti ateitininkų principuose bei 
pareigose. Tai yra pirmutinis ateitininkų uždavinys, ei- 
nant į naują gyvenimo bei veikimo laikotarpį. 

Naujai suformuluotuose ateitininkų principuose bei pa- 
reigose rado atsižvelgimo visos svarbiausios gyvenimo bei 
veikimo sritys; ogi kiekvienoje srityje buvo atsižvelgta 
tiek į tai, kokios yra realaus gyvenimo tendencijos, tiek 
ir į tai, kaip šitos tendencijos turi būti suderintos su atei- 
tininkų vyriausiais principais. Visur harmoninga krikš- 
čioniškosios pasaulėžiūros pusiausvyra tarnavo vedamąja 
mintimi, statant gaires ateitininkų gyvenimui bei veiki- 
mui ir orientuojant juos didžiosiose laiko problemose. Ej- 
nąs iš vidaus tikėjimo ir mokslo susiderinimas, tautišku- 
mo ir universalumo sutaikomumas, šviesuomenės ir liaudies 
solidarumas, rinktinės geruomenės ir plačiųjų liaudies 
masių sutaikymas, savitarpinis teorijos ir akcijos nau- 
dingumas, didysis moters uždavinys laukiamajame šeimy- 
niniame atgimime, privalomas visiems visuomeniškumas — 
štai tik keletas vedamųjų idėjų, kurios padėtos į ateiti- 
ninkų principų bei pareigų apsprendimą. Ateitininkams 
yra būtina su šitomis, kaip ir su kitomis savo ideologijos 
idėjomis intymiai susigyventi, jos komentuoti, studijuoti, 
aiškinti ir tobulinti, kad tokiu būdu artimiausioje ateityje 
galėtų būti įgytas taip reikalingas visai aiškus ideologinis 
susipratimas. 


61 


Ideologinis kokios nors žmonių grupės nusistatymas tik 
tada yra tikrai realizuojamas gyvenime, kai šita grupė 
įstengia atitinkamai susiorganizuoti. Reorganizacinė Pa- 
langos konferencija ir turėjo, tarp kitko, savo tikslu taip 
pertvarkyti ateitininkų organizacijos pagrindus, kaip to 
reikalauja dabartinio mūsų gyvenimo aplinkybės. Nors 
galinga ir gerai sutvarkyta organizacija tegali išaugti tik 
per žymiai ilgesnį laikotarpį negu tasai, kuris tenka iš viso 
ateitininkų organizacijai gyvuoti, vis dėlto reik tikėtis, 
kad atėjo laikas pastatyti jinai ant tvirtesnių organizaci- 
nių pagrindų ryšyje su organizacinių sugebėjimų ugdymu 
ateitininkuose ir jiems vadų auklėjimu. Todėl antras iš 
eilės svarbus bei aktualus ateitininkų uždavinys yra red- 
lizuoti pažanga organizaciniame susitvarkyme, einant Pa- 
langos konferencijos nurodytais keliais. 


Artimiausias laikotarpis turės taip pat parodyti, kokie 
trūkumai liks dar iki naujo kongreso ateitininkų organi- 
zacijoje neatpildyti ir kokie bus eiliniai organizavimosi 
uždaviniai. Rūpintis organizacijos tolimesniu patobulinimų 
yra kiekvieno sąmoningo ateitininko prievolė. Bet todėl 
kiekvienas ateitininkas turi žinoti, kad organizacijos tobu- 
lumas pareina nuo organizacinių nusiteikimų bei sugebė- 
jimų, kuriais pasižymi jos nariai. Tai uždeda ateitininkams 
prievolę stengtis įsigyti tokių palankių organizacijos gy- 
vavimui nusiteikimų, kokiais kad yra drausmingumas, 
tvarkingumas, punktualumas, draugiškumas ir sugebėji- 
mas paklusti vienu atveju ir vadovauti kitu, kai to rei- 
kalauja gyvenimo bei veikimo aplinkybės ar organizuota 
draugijos valia. 

Sykiu su organizavimosi reikalu šiais laikais yra labai 
aktualus klausimas apie vadų ruošimą savo organizacijai. 
Jokia didesnė organizacija negali klestėti, jei ji nesugeba 
atrinkti iš savo narių labiausiai apdovanotų ir geriausiai 
nusiteikusių asmenų ir paversti juos tikrais savo vadais. 
Todėl jei, iš vienos pusės, visuose ateitininkuose turi būti 
auklėjami organizaciniai nusiteikimai bei sugebėjimai, tai 
rinktiniai ateitininkai turi planingai auklėtis ir būti auk- 
lėjami vadovavimo reikalams. Studijuoti ir šiaip jau rūpin- 
tis organizacinio darbo bei vadovavimo teorijos ir techni- 
kos klausimais yra viena iš ateitininkų pareigų, susidaran- 


62 


čių ryšyje su antruoju uždaviniu realizuoti pažangą orga- 
nizaciniame susitvarkyme, 

Tamprus ateitininkų susiorganizavimas tėra vien prie- 
monė jų idealams vykdyti gyvenime. Todėl besiorgani- 
zuodami ateitininkai visų pirma rūpinasi tinkamai pasi- 
ruošti tiems uždaviniams, kurių pastatys jų gyvenime vy- 
Tiausias jų tikslas-idealas — visa atnaujinti Kristuje. Ogi 
šitas tikslas-idealas jau dabar iš ateitininkų reikalauja ir 
reikalaus visados aktyviai nusistatyti prieš pasaulio de- 
christianizaciją. Kad ateitininkai galėtų dirbti didelį reli- 
ginio atgimimo darbą savyje ir aplinkiniame pasaulyje, 
reik visų pirma stabdyti dechristianizacijos vyksmas tiek 
savyje, tiek ir visuomeninėje aplinkumoje. Iš tikrųjų tai 
yra sunki kova, kuri reikalauja ne tik sąmoningo atsidė- 
jimo ir šaunaus pasiaukojimo, bet ir labai rūpestingo pa- 
siruošimo, tikriau pasakius, apsiginklavimo. Ir štai tre- 
čias labai aktualus šiais laikais ateitininkų uždavinys yra 
fizinis, dorinis ir protinis apsiginklavimas kryžiaus kovai 
su pasaulio dechristianizacija. Mes nebijome aiškiai ištarti 
šiuos žodžius, kurie kai kam gali pasirodyti per daug šau- 
niais, bet tik reikalaujame juos gerai suprasti. 

Mes gyvename nepaprastais laikais. Pasaulis, patekęs į 
kovojančių gaivalų sūkurį, nustojo pusiausvyros. Moder- 
niosios kultūros linkmė, ėjusi iš Reformacijos per Pran- 
cūzijos revoliuciją į mūsų laikus, parodė mums, prie kokių 
katastrofų jinai vedė vadinamąjį kultūringą pasaulį. Pa- 
sirodė būtent, kad pašlijęs į dechristianizaciją pasaulis 
net didinguose kultūros laimėjimuose slėpė nusižudymo 
ginklą. Atsipalaidavimas nuo amžinų nelygstamųjų prin- 
cipų padėjo įsivyrauti žemiems žmonių instinktams, ne- 
šantiems mirtį net tai kultūrai, kuria nelaimingas pasaulis 
didžiavosi su tokiu pasitikėjimu. Einančiam dechristiani- 
zaCijos linkme pasauliui gresia visiško suirimo ir subar- 
barėjimo pavojus. Pažiūrėkime tik į karo ir revoliucijos 
pagamintą dorinį sumenkėjimą, į įsivyravusius naujus 
įpročius; pastebėkime tą gyvenimu smaginimosi geidulį, 
kuris apėmė mases; atidarykime akis į tą sulaukėjimą, 
kuris reiškiasi madoje, apsirėdyme ir pasilinksminimuo- 
se,— ir mes aiškiai pamatysime baisią dekadenciją, kuri 
tegali vesti toliau tik į puvimą bei žlugimą. Ogi ten, kur 
yra palinkimo į suirimą, atsiranda visados destruktyvinės 


63 


jėgos. Bolševizmas ir yra ne kas kita kaip destruktyvinė 
galybė, kuri neišvengiamai turėjo atsirasti pašlijusiame 
į dechristianizaciją ir subarbarėjimą buržuaziniame pa- 
saulyje. Barbarai eina į mus iš tikro, bet šį kartą jau ne 
iš šalies, kaip, kad yra buvę griūvant graikiškam-romėniš- 
kam pasauliui, bet iš vidaus, iš dechristianizuoto žmo- 
gaus instinktų. 

Tokiu metu kilnusis tikslas — visa atnaujinti Kristu- 
je— yra gelbėjimo šūkis. Kaip, einant į mūsų gadynę, 
krikščionija pasidarė kultūrinės pažangos ir naujų laimėji- 
mų veiksnys, taip lygiai mūsų dekadencijos laikais išga- 
nymas ir tikra pažanga tegali ateiti su religiniu atgimimu, 
kuris prieš dechristianizacijos linkmę, paimtą tiek buržua- 
ziško, tiek ir proletariško pasaulio, pastatys pilnutinį krikš- 
čioniškosios kultūros idealą. 

Bet taip statant klausimą, pašlijęs į dechristianizaciją 
pasaulis ir krikščionija, skelbianti religinio atgimimo idea- 
lą, yra dvi stovyklos, kurios negali išvengti kryžiaus ko- 
vos. Tačiau krikščionys privalo ypatingai gerai suprasti, 
kad materialinis ginklas, niekados netikęs apaštalavimo 
darbui, yra dabar kenksmingesnis negu kada nors. Todėl, 
kai mes kviečiame ateitininkus apsiginkluoti fiziniu, do- 
riniu ir protiniu būdu kovai prieš pasaulio dechristianiza- 
ciją, mes turime galvoje tą dvasinį apsiginklavimą, kuris 
apgintų ateitininkus nuo dechristianizacijos pagundų ir su- 
teiktų jiems pakankamai moralinio autoriteto garbingai 
stoti ateityje į didelį apaštalavimo darbą einant religinio 
atgimimo keliais. Tam tikslui ateitininkai turi būti tvirti 
kūnu, kad galėtų pakelti dideles pastangas; jie turi pato- 
bulinti dorinį savo išsiauklėjimą, kad galėtų įgauti entu- 
ziastiško išsižadėjimo bei pasiaukojimo kovai su pasaulio 
dechristianizacija; jie turi taip pat pagilinti intelektualinį 
savo išsilavinimą, kad galėtų atsiekti tikros kultūros viršū- 
nes ir iš jų aiškiai spręsti, kas mūsų pasaulyje yra neigia- 
mo ir kas teigiamo. Gerai suprastas fizinis lavinimasis, do- 
rinis auklėjimasis ir protinis lavinimasis, štai kas yra jūsų 
apsiginklavimo priemonės. 

Šitokis būdas ginkluotis didelei gyvenimo kovai rei- 
kalauja ne puikybės, bet kuklumo, ne neapykantos, bet 
tolerancijos, ne kultūrinio išsilepinimo, bet iškilimo į ak- 
tyviosios kultūros viršūnes, kad iš jų galėtų būti aprėptos 


64 


dvasiniu žvilgiu dar platesnės padangės. Bet kuklumas 
toli gražu nereiškia atsisakymo nuo kovos su tuo, kas yra 
bloga, kaip lygiai tolerancija nereiškia pataikavimo, indi- 
ferentizmo ir principų išsižadėjimo, kaip kad tikras kul- 
tūringumas nereiškia prabangiško buržuaziško gyvenimo 
sutvarkymo. Sąmoningas dvasinis atsparumas, nuosekli 
principiali gyvenimo linija, geras pavyzdys, įtikrinėjimo 
galia, gerai sutvarkyta spauda ir šiaip jau idėjų propa- 
ganda, telkimas bei organizavimas teigiamųjų jėgų visuo- 
meninio apaštalavimo reikalams, pažinimas žmonių reika- 
lų ir jų psichologijos, pažinimas mūsų laikų dvasios — 
štai tik keletas priemonių, kurios gali būti labai naudin- 
gos kovoje su pasaulio dechristianizacija ir kurias šiaip ar 
taip ateitininkai privalo pasisavinti, ruošdamiesi prie gy- 
venimo kovos vardan savo kilnaus idealo. 

Bet visam tam yra reikalinga, kad ateitininkai būtų 
tikri inteligentiški gyvenimo darbininkai. Tiesa, mokslą 
einantis katalikiškasis jaunimas šiaip ar taip ruošiasi tapti 
inteligentais. Reik tik, kad šitas ruošimasis būtų visai 
sąmoningas, nes kitaip galima lengvai prasilenkti su tais 
uždaviniais, kurių stato inteligentiškas darbas. Mūsų tau- 
ta itin laukia naujos tikrų inteligentų kartos, kuri pa- 
jėgtų atlikti didelius tautinės kūrybos uždavinius. Ir štai 
sąmoningai studijuoti inteligentų uždavinius visuomeni- 
niame gyvenime ir kultūrinėje tautos kūryboje ir sykiu 
nenuilstamai ruoštis tapti tikrais inteligentais yra ketvir- 
tas iš eilės labai aktualus ateitininkų uždavinys. 

Tik tikrai inteligentiškomis pajėgomis tiek mūsų tau- 
tinis kultūrinis, tiek ir religinis dvasinis atgimimas tegali 
būti pakeltu į tokį aukštumą, kuris duotų mums galimy- 
bės atsilaikyti prieš mūsų tautybės ir religijos priešus. 
Inteligentija ir privalo sudaryti tokią sąmoningą vadovy- 
bę, kuri pajėgtų savo dorinėmis ir intelektualinėmis ko- 
kybėmis pakelti mūsų tautą, visuomenę ir valstybę į tau- 
tinio, kultūrinio ir religinio gyvenimo aukštybės. Todėl, 
ruošiantis į inteligentiškus darbininkus, yra prievolės ruoš- 
tis sykiu prie tos vadovaujamos rolės, kurią inteligentai 
turi vaidinti kiekvienoje visuomenėje. Užtylėti šita kilni, 
bet sykiu ir labai atsakinga inteligentų pareiga būtų blo- 
gai suprastu kuklumu, kuris galėtų turėti nepageidaujamų 
išdavų mūsų ateičiai. Todėl sąmoningas ateitininkų, kaipo 


65 


inteligentiško jaunimo, ruošimasis prie vadovaujamos ro- 
lės lietuvių visuomenėje yra visai natūralus inteligentiš- 
kam pašaukimui. Bet užtat reik sykiu gerai nusimanyti, 
kokių sunkių ir atsakingų uždavinių šitas ruošimasis už- 
deda jaunimui. Ne ambicijos užgaidos ir ne materialinės 
gerovės sumetimai, bet susirūpinimas savo tinkamumu in- 
teligentiškam darbui ir būsimu tautos klestėjimu turėtų 
paskatinti ateitininkus įsisąmoninti klausimą apie inteli- 
gentiškos vadovybės sudarymą tautai ir visuomenei. 

Tikras inteligentas šalia tokių savybių, kokiomis yra 
sąmoningas orientavimasis gyvenime, drąsi iniciatyva ir 
platus užsimojimas, privalo pasižymėti našiu kūrybiniu 
nusistatymu, Mūsų jaunai inteligentijai kūrybinis produk- 
tyvumas yra ypatingai privalomas kaip tik todėl, kad jai 
tenka išsyk dirbti ir tautinio, ir valstybinio, ir religinio 
atgimimo darbas. Be plataus kūrybinio užsimojimo nega- 
lima bus ne tik atsiekti aukštesnio tautinės kultūros laips- 
nio ir atremti valstybinis gyvenimas į racionalią visuo- 
menės tvarką, bet ir atsispirti prieš tą pasaulio dechristia- 
nizaciją, kuri mums užsimeta sykiu su svetimomis įtako- 
mis, einančiomis iš vadinamųjų kultūringų tautų. 

Mes neprivalome bijoti kultūrinių skolinimųsi iš la- 
biau kultūringų tautų, bet sykiu mes turime labai kritiš- 
kai ir su visu reikiamu sąmoningumu rinktis iš jų tai, 
kas tinka mūsų aukštiesiems principams, kad kartais sykiu 
su svetima įtaka neateitų pas mus tai, kas yra dekaden- 
cijos ir irimo apraiškos. Maža to: pašlijęs į dekadenciją 
ir dažnokai einąs dechristianizacijos keliais civilizuotas 
pasaulis, kaip kad kadaise graikiškas-romėniškas pasaulis, 
laiko savo prigimtuose laimėjimuose didelius kultūros tur- 
tus, kurie mums privalu pasisavinti ir paversti sudeda- 
mosiomis dalimis aukštesnei ir platesnei kultūrinei sinte- 
zei. Jau ne vieną kartą krikščionija yra parodžiusi kul- 
tūriniu savo užsimojimu, kaip prigimtieji pagoniškojo 
pasaulio turtai gali būti panaudoti krikščioniškosios kultū- 
ros reikalams ir tuo pačiu pakelti į naujo vertingumo 
laipsnį. Pakanka prisiminti mūsų švento mokytojo Tomo 
Akviniečio filosofinę sintezę, kuri yra atremta į genialią 
Aristotelio Stagyriečio sintezę, kad galima būtų įsivaiz- 
duoti, kaip nekrikščioniškos kultūros laimėjimai grynai 


66 


prigimtoje gyvenimo bei veikimo srityje gali būti panau- 
doti krikščioniškosios kultūros kūryboje. 

Todėl ne ekskliuzyvizmo, bet universalizmo keliais 
mes kviečiame jus, draugės ateitininkės ir draugai atei- 
tininkai, eiti mūsų tautiškos krikščioniškos kultūros kūry- 
boje, tik sykiu primygtinai pabrėžiame, kad, einant šita 
universalizmo pakraipa, reik įsigyti ir kritiškos nuovokos 
kultūrinių laimėjimų pasisavinimui, ir kūrybinio užsimo- 
jimo didžiajai krikščioniškosios kultūros sintezei sudaryti. 
Mes be reikalo labai ilgai sugaišime, jei nesugebėsime 
pasinaudoti kitų tautų kultūriniais laimėjimais; bet sykiu 
mes nustosime savo tautinės individualybės ir krikščio- 
niškosios vertės, jei neįstengsime įsigyti kūrybinio užsi- 
mojimo, reikalingo tautiškos krikščioniškosios kultūros 
iškėlimui į visuotinai vertingo gyvenimo laipsnį. Tuomet 
mes paskęstume nesąmoningose ir todėl labai abejotinos 
vertės svetimose įtakose ir imtume vergauti momento 
sensacijoms, madai, žemiems polinkiams ir kitiems dvasiš- 
kai sumenkėjusio buržuaziško pasaulio valdovams. 

Tai, kas pasakyta apie reikalą kurti tautiškąją krikš- 
čioniškają kultūrą, duoda teisės pasakyti, kad labai aktua- 
liu, penktu jau iš eilės, ateitininkų uždaviniu yra įsigiji- 
mas kūrybinio, pilno iniciatyvos ir plataus užsimojimo, 
nusistatymo, einant prie tautinės savo lytimi ir universa- 
linės savo turiniu kultūrinės sintezės. Šią vasarą ateiti- 
ninkai demonstravo kūrybinius savo atsiekimus sporto, 
dainos, vaidybos, literatūros ir mokslo srityse. Visur jau 
einama kultūrinės kūrybos keliais, jau matomi tam tikri 
laimėjimai, kurie duoda vilties, kad pastoviomis pastan- 
gomis per ilgesnį laiką galima laukti iš ateitininkų tokių 
laimėjimų, kurie pasidarytų visuotinai reikšmingi ne tik 
mūsų tautoje, bet visame kultūringame pasaulyje. Bet 
tam reikia nenuilstamo darbo ir tokio kūrybinio įsibėgėji- 
mo, kuris gali būti įgytas sąmoningu pasiruošimu, bando- 
mosiomis pratybomis ir kuriamuoju entuziazmu. 

Pagaliau šiais visuomeninio suirimo laikais mes nega- 
lime neatkreipti visų ateitininkų dėmesio į reikalą įsigyti 
aiškaus visuomeninio susipratimo, atsakančio krikščioniš- 
kosios pasaulėžiūros reikalavimams. Krikščioniškoji kata- 
likų pasaulėžiūra bendrais bruožais nustato taip pat jų 
pažiūras į visuomeninį gyvenimą. Antai su krikščioniškąja 


67 


pasaulėžiūra negali būti suderintas nei buržuaziškas kapi- 
talistiško pasaulio individualizmas, nei proletariškas so- 
Ccializmas. Krikščioniškoji pasaulėžiūra iš savo esmės tegali 
pritarti vien tokiam nusistatymui, kuris, rimtai skaity- 
damasis su realiomis visuomeninio gyvenimo tendencijo- 
mis, yra visuomeninės pusiausvyros ir visuotinojo solida- 
rumo apraiška. Tik per nesusipratimą katalikas gali soli- 
darizuotis su individualistišku liberalizmu arba su prole- 
tarišku revoliucionizmu, nes krikščioniškoji pasaulėžiūra 
nulemia jau tam tikrą pakraipą pažiūroms į visuomeninį 
gyvenimą, iš kurios negalima išsilenkti nenorint sueiti į 
koliziją su pagrindiniais krikščioniškosios pasaulėžiūros 
principais. 

Tačiau turėti principialų nusistatymą visuomenės klau- 
simuose dar toli gražu nėra būti partiniu žmogumi, kaip 
kad dažnai norima manyti, darant ateitininkams partišku- 
mo priekaištą. Nepartiškumas nėra dar abejingumas ir 
principialaus nusistatymo stoka visuomenės dalykuose. Ka- 
talikas iš savo esmės yra žmogus, turįs aiškių visuome- 
ninių nusiteikimų, kitaip tariant, katalikas iš savo prigim- 
ties yra visuomenininkas, nes jis yra, kaipo toks, visuo- 
tinio susidraugavimo išpažintojas. Todėl ir ateitininkai, 
pasiėmę savo pagrindiniu tikslu religinį mūsų tautos at- 
gimimą, negali nebūti visuomenininkai, jau kaipo katalikai. 
Taigi kataliko vardas uždeda ateitininkams prievolės ir 
todėl taip pat stalo prieš juos visados aktualų, šeštą jau 
iš eilės uždavinį įsigyti aiškaus visuomeninio susipratimo, 
aisakančio krikščioniškajai pasaulėžiūrai, ir rimtai pasi- 
ruošti visuomeniniam veikimui. 

Ateitininkų organizacija jokia prasme nėra politinė 
organizacija, bet visuomeninis katalikų nusistatymas, aiš- 
ku savaime, suima į save ir tam tikrą bendro pobūdžio 
nusistatymą politiniais klausimais, nes politika tesudaro 
vieną visuomeninio gyvenimo bei veikimo sritį. Tuo pa- 
čiu yra konstatuojamas ateitininkams reikalas įsigyti aiš- 
kaus politinio susipratimo ir pasiruošti politikos reikalams, 
kaip to reikalauja krikščioniškosios pasaulėžiūros prin- 
cipai, kad, išėję į plataus visuomeninio gyvenimo sritį, jie 
pasirodytų iš tikro visuomeninės pusiausvyros ir visuoti- 
nojo solidarumo šalininkais ir sugebėtų išvengti partinio 
ekskliuzyvizmo, taip kenksmingo visuomenės gyvenime. 


68 


Tuo mes dar nenorime pasakyti, kad katalikai neprivalo 
burtis į politines partijas ir dirbti politinį darbą organi- 
zuoto veikimo priemonėmis. Mes tik pageidautume, kad 
ir šitoje srityje ateitininkai, išėję mokslą ir subrendę poli- 
tinei akcijai, būtų krikščioniškosios kultūros reiškėjai ta- 
me partijų gyvenime, kuris yra neišvengiamas visuomę- 
nėje, kol žmonės diferencijuojasi politinėje srityje pagal 
savo reikalus arba savo pažiūras į visuomenės dalykus. 

Štai kokie aktualiausi uždaviniai laukia ateitininkų ar- 
timiausioje ateityje. Mes tikime, kad, naujam kongresui 
renkantis, kiekvienas ateitininkas bus jau gerai įsisąmo- 
ninęs ateitininkų principus bei pareigas; kad ateitininkų 
organizacija bus jau faktinai persitvarkiusi ir sustiprėjusi 
ant reorganizacijos nustatytų pagrindų, kad ateitininkų 
fizinis, dorinis ir protinis pasiruošimas sėkmingai gyveni- 
mo kovai padarys stambią pažangą; kad jų inteligentišku- 
mas atsieks aiškiai pastebimų žymių; kad kūrybinis jų 
nusistatymas pasireikš vertingais atsiekimais menų ir 
mokslų srityse ir kad visa tai ras tos visuomeniškos iš- 
raiškos, kuri priklauso aukštesnei visuomeninei kultūrai. 

Naujas ateitininkų kongresas, kuris turės įvykti 1930 
metais, negalės neatsiliepti į atitinkančias tuos metus 
500 metų sukaktuves, per kurias turės būti iškilmingai 
paminėta mūsų didžiojo Vytauto mirtis. Juk šitas mūsų 
praeities didvyris buvo reiškėjas didžiausių užsimojimų 
tautinėje, visuomeninėje, valstybinėje ir net religinėje 
politikoje. Tegul žiaurus likimas jam nebuvo leidęs iš- 
kelti ilgesniam laikui mūsų tautą ir valstybę į pirmąsias 
Europos tautų eiles; tegul jo gyvenime bei veikime dar 
daug kas buvo surišta su mūsų pagoniška praeitimi; bet 
ne kas kitas, tik jisai gali mums tarnauti prirodymu, ko- 
kios didingos galimybės glūdėjo ir, tikimės, glūdi mūsų 
tautos gelmėse. Tiesa, šitos galimybės amžių bėgyje nu- 
stojo daug ko iš savo materialinės galybės, bet tuo dar 
labiau pasidarė reikšmingos ir svarbios mūsų dvasinės ga- 
limybės kultūros ir religijos srityje. Mes tikime, draugės 
ateitininkės ir draugai ateitininkai, kad 1930 metų kongre- 
sas, eidamas po Vytauto Didžiojo vėliava, galės dar ryš- 
kiau negu Reorganizacinė Palangos konferencija apreikšti 
glūdinčias jumyse dvasines kūrybines galimybes ir de- 
monstruoti kultūrinių atsiekimų, reikšmingų visai mūsų 


69 


tautai, Todėl drąsiai stokime su naujomis jėgomis ir nau- 
jais pasiryžimais į naują mūsų gyvenimo bei veikimo 
laikotarpį ir uoliai dirbkime mūsų tautinio bei religinio 
atgimimo darbą, nė kiek neabejodami, kad Aukščiausiasis 
gausiai laimins geroms mūsų pastangoms. 


Ateitininkų federacijos Vyriausiosios valdybos 
Prezidiumas: 

Prof. Stasys Šalkauskis, Vyriausiasis ateitininkų vadas 
Prof. kan. Pranas Kuraitis, Vyriausiasis dvasios vadas 
Eduardas Turauskas, Vyriausiosios tarybos pirmininkas 

Kazys Šapalas, Generalinis sekretorius 


Kaunas, 1927 m. spalio 21 d. 


IV. ATEITININKAI IR 10 METŲ 
LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖS SUKAKTUVĖS 


Ateitininkų federacijos Vyriausiosios valdybos 
atsišaukimas 1928 m.* 


Draugės ateitininkės ir draugai ateitininkai! 


Amžinai minėtina lietuvių tautai vasario 16 diena turi 
mums šiais 1928 metais ypatingos reikšmės: šitą dieną 
mūsų tauta privalo sąmoningu bei kritišku žvilgiu apimti 
pirmąjį stambesnį barą, išvarytą atgimusios Lietuvos vals- 
tybės ir visuomeninės tautinės kūrybos laukuose. Tokią 
dieną dera ne tik džiaugtis tuo, kas yra atsiekta, bet ir įsi- 
sąmoninti nuostolius ir prarastus materialinius bei morali- 
nius turtus; kritiškai vertinti tai, kas yra, ir daryti naujų 
tvirtų pasiryžimų trūkumams atpildyti, kūrybai išvystyti, 
geresnei ateičiai laimėti. Žodžiu tariant, suėjus pirmam 
dešimtmečiui atgimusios tautinės mūsų valstybės gyveni- 
me, dera vienu nenutrūkstamu žvilgiu sujungti praeitį, da- 
bartį ir ateitį: konstatuoti tai, kas atsiekta; vertinti tai, kas 
gyvenama; spėti tai, kas yra lemta. 

Šituo atžvilgiu sukankamosios iškilmės itin yra reikš- 
mingos mums, ateitininkams. Kritiškas orientavimasis ir 
sąmoningas nusistatymas didžiuosiuose tautinio gyvenimo 
įvykiuose yra ateitininkams ypatingai svarbus todėl, kad 
nuo šito orientavimosi ir nuo šito nusistatymo pareina, 
galima sakyti, sprendžiamojoje dalyje tolimesnis lietuvių 
tautos likimas. Juk ateitininkai, kaip mokslą einąs susi- 
pratęs lietuvių katalikų jaunimas, iš tikrųjų atstovauja 
jaunatvės perspektyvoje tam, kas sudaro visai realų lie- 
tuvių tautos gyvenimo branduolį. Jungdami tiek savo ideo- 
logijoje, tiek ir savo gyvenime į organingą sintezę in- 
dividualines lietuvių tautos lytis su universaliu krikščio- 
niškosios pasaulėžiūros turiniu, ateitininkai organizuoja 
dvi pagrindines mūsų tautos gyvenimo galybes — katali- 


* Spausdinta „Ateityje“, 1928 m. Nr. 2—3, p. 72—80.— St. Š. 


6—493 71 


kybę ir lietuvybę. Antra vertus, ateitininkai ne tik var- 
du, bet ir pagrindiniais savo nusiteikimais yra iš tikro 
ateities žmonės, t. y. tie, nuo kurių pareina ateities liki- 
mas. Jie būtent tvirtai pasitiki nelygstamuoju idealu, ku- 
ris yra nuolatos siektinas tikslas; brangina bei remiasi 
teigiamosiomis tradicijomis, kurios realizuoja atsiektus lai- 
mėjimus, ir nenustoja rūpinęsi naujomis pažangos prie- 
monėmis, kurios leistų laimėti gražesnę ateitį. 

Todėl mums, ateitininkams, kaip ir visai mūsų tau- 
tai, yra šiandien tautinės gyvybės šventė. Bet sykiu mums, 
kaipo ateities žmonėms, ši šventė yra dar kriliško įsisą- 
moninimo ir galingų pasiryžimų diena. Šiandien dvasiniu 
žvilgiu mes turime spręsti ne tik tai, kas yra mūsų tauta, 
bet ir tai, kuo jinai gali būti pagal savo pašaukimą ir ko- 
kia rolė yra skirta šito pašaukimo realizavime mums, 
ateitininkams. Ruoškimės tad į Didžiąją Ateitį, galingai 
užsimokime į naujus kultūrinės kūrybos žygius ir ruoš- 
kimės ištikimai patverti, garbingai kovoti, kuriamai dirb- 
ti ir galutinai laimėti. 

Per mūsų tautinės gyvybės šventę mes privalome visų 
pirma aiškiai įsisąmoninti, nuo ko pareina ne tik mūsų 
tautos atsilaikymas kitų tautų šeimoje, bet ir jos lemtas 
žydėjimas visuotinai reikšminga tautine kūryba. Juk toks 
jau yra bet kurios gyvybės dėsnis, kad, norint gyvuoti, 
reik ne tik gyventi, bet ir klestėti. Ogi noras gyventi 
gaivina mus šiandieną labiau negu kada nors, nes šią 
dieną mes džiaugiamės nepriklausomo mūsų gyvavimo 
pradžia ir ruošiamės jį išplėsti visame mūsų tautinės bū- 
ties plote ir atpalaiduoti jį galutinai tiek nuo išviršinių, 
tiek ir nuo išvidinių verguvės sąvaržų. 

Pirma tautinės gyvybės sąlyga yra ištikimybė tautinei 
savo individualybei ir susidariusioms su jos išsivystymu 
tautinėms tradicijoms. Mūsų tautos istorija labai iškalbin- 
gai įrodo, kaip yra tragiškas apsilenkimas su šita ištiki- 
mybe. Susikūrusi pirmą kartą tautinė mūsų valstybė au- 
go, stiprėjo ir plito greičiau ir labiau, negu ėjo anų laikų 
tautinis mūsų susipratimas ir kultūrinis brendimas. Tokio 
neatitikimo tarp valstybinio gyvenimo ir tautinės kultūros 
tempo išdava buvo ta, kad valstybinė ekspansija pastū- 
mė valdančiuosius mūsų visuomenės sluoksnius pasiduoti 
svetimoms įtakoms, nusidėti tautinei savo individualybei 


72 


ir pagaliau nutraukti tvirtesnius ryšius su tautinėmis tra- 
dicijomis. Tokiu būdu lietuvių valstybė nustojo tos galin- 
gos atramos, kuria yra susipratęs tautinis gaivalas, pasi- 
davė kaimynų pinklėms ir galų gale suiro svetimų intri- 
gų ir brutalios prievartos spąstuose. 

Kad lietuvių valstybė vėl galėtų atgimti, reikalingas 
buvo iš pradžios tautinis lietuvių atgimimas, t. y. mūsų 
visuomenės ir ypatingai šviesuomenės grįžimas prie tau- 
tinių gyvenimo lyčių ir užmezgimas nenutrūkstamų ryšių 
su tautinėmis visuomeninio gyvenimo tradicijomis. Per 
ištisus 35 metus (1883—1918), t. y. nuo „Aušros“ atsira- 
dimo iki Didžiojo karo galo, brendo valstybinė lietuvių 
tautos mintis, kol visiškai paaiškėjo Lietuvos istorijoje, 
kad tautinio gyvenimo pilnatvė reikalauja nepriklausomo 
valstybinio reiškimosi ir kad tik tasai valstybinis gyva- 
vimas yra pastovus ir tikrai reikšmingas, kuris yra pa- 
grįstas tautine visuomeninės daugumos individualybe. Lie- 
tuvių tauta prarado valstybinę savo nepriklausomybę, kai 
valdantieji jos sluoksniai buvo nustoję tautinės ištikimy- 
bės, bet dėl to taip pat lietuvių tauta atgavo valstybinę 
savo nepriklausomybę, kai lietuvių tautos šviesuomenė 
buvo iškėlusi tautinio atgimimo šūkį ir pradėjusi tautinės 
kūrybos darbą. Visa tai labai reikšmingai įrodo, kad tauta, 
norinti nepriklausomai gyventi, privalo turėti tvirtą va- 
lią ištikimai paiverti tautinėse savo tradicijose, jas sau- 
goti ir jomis pagrįsti tolimesnius tautinės savo kūrybos 
žygius. 

Taigi atgimusi Lietuvos valstybė yra mažiau ar dau- 
giau tiesioginis padaras visų tų, kas šiaip ar taip buvo 
prisidėjęs prie tautinio lietuvių visuomenės atgimimo. Tie- 
sa, kad šita valstybė galėtų naujai įsikurti, reikalinga bu- 
vo atkakli nepaliaujama kova ir surištos su ja aukos. 
Gyventi visados reiškia kovoti, nes tas, kas nurimsta gy- 
venimo bangose ir nustoja spyręsis priešingiems gaiva- 
lams, neišvengiamai yra, merdi ir žlunga. Kaip ir atskiras 
individas, taip ir visuomenė kovoja su išviršiniais ir iš- 
vidiniais priešais už savo gyvybės išlaikymą, už savo 
nepriklausomybę ir vidaus laisvę; kovoja su savo iner- 
cija į apsnūdimą ir pasitenkinimą pilka gyvenimo realybe. 
Kovojo ir dėjo kruvinas aukas ir lietuviai, kol įstengė 
sukurti nepriklausomą Lietuvos valstybę kad ir tokią, ko-. 


73 


kia jinai dabar yra, neapimančią dar visos prideramos 
sau teritorijos ir ne visai dar laisvą savo vidaus gyve- 
nime. Kovojo lietuviai už valstybinę savo nepriklauso- 
mybę jau tada, kai spyrėsi prieš rusų brukamą „gIaž- 
danką" ir gabeno lietuviškąją literatūrą iš užsienio, ne- 
vengdami pavojų ir dėdami aukas. Kovojo lietuviai už 
valstybinę savo nepriklausomybę ir Kražiuose, nenorė- 
dami išsižadėti savo šventovės ir besiryždami pakelti dėl 
jos fizinius smūgius. Kovojo lietuviai už valstybinę savo 
nepriklausomybę ir tada, kai per Didįjį Vilniaus seimą 
reikalavo Lietuvai autonomijos ir skelbė aktyvią kovą su 
autokratiškąja rusų valdžia. 

Kiekvienas panašus kovos atsitikimas buvo jau ruo- 
šiamasis pratinimasis prie sprendžiamosios kovos už ne- 
priklausomybę, — kovos, kuri pasidarė neišvengiama, kai 
lietuviams teko kruvinomis aukomis įrodyti savo pasiry- 
žimą būti nepriklausomiems. Kovota su visais didžiai- 
siais kaimynais — vokiečiais, bolševikais ir lenkais, ir Jai- 
mėta, nes kovoje už tautinę gyvybę laimi dažniausiai 
ne tas, kas yra materialiai stipresnis, bet tas, kieno teisės 
yra šventos. Ir jei mes per ištisą dešimtmetį galėjome 
jau džiaugtis nepriklausoma valstybine būtimi, tai mes 
turime būti dėkingi ne tik tiems mūsų tautos sūnums, ku- 
rie gaivino šiaip ar taip tautinį mūsų atgimimą, bet ir 
tiems mažiems ir dideliems mūsų tautos kovotojams, kurie 
suprato, kad tauta, nesiryžtanti kovoti už gyvastingas 
savo teises, yra tauta, pasmerkta mirti, ir kurie todėl ryžo- 
si patys paaukoti savo gyvybę, kad tauta galėtų garbin- 
gai gyvuoti. Šiandien šitų mūsų tautos karžygių mes ne- 
galime neminėti su pilna dėkingumo ir susižavėjimo šir- 
dimi. Jiems priklauso garbė kovoti už šventąsias tautos 
teises ir laimėti tai, kas buvo galima laimėti mažai pa- 
lankiose kovos aplinkybėse. Savo narsiais žygiais jie pa- 
laikė tautos gyvybę ir sudarė jai žydėjimo perspektyvą, 
nes herojiška kova už išviršinę lautos nepriklausomybę 
ir vidaus laisvę yra būtina jos gyvavimo sąlyga, 

Kai patvari ištikimybė tautinėms tradicijoms ir herojiš- 
ka kova už nepriklausomybę leido lietuvių tautai atstatyti 
savo valstybę ir apsispręsti į nepriklausomą būtį, valsty- 
binis gyvenimas pareikalavo iš mūsų kartos nepaprastai 
intensyvaus kuriamojo darbo. Pasirodė būtent, kad tauta 


74 


tik tada įstengia gyventi ir sėkmingai atsilaikyti prieš stip- 
resnių bei kultūringesnių kaimynų spaudimą, kai ji ne tik 
yra ištikima tautinėms savo tradicijoms ir yra pasiryžusi 
mirtinai kovoti už šventąsias savo teises, bet ir sugeba 
dirbti plačiosios kultūrinės kūrybos darbą. Gyvenimas yra 
ne tik ištikima ištvermė ir nuolatinė kova, bet ir nepa- 
liaujamas darbas, ir dargi kuriamasis darbas. Tiek atski- 
ras asmuo, tiek ir visa visuomenė be iniciatyvos, be ku- 
riamojo užsimojimo, be patvaraus darbo, be plačios sieki- 
mo perspektyvos negali pasižymėti ne tik produktyvu- 
mu, bet ir paprastu atsparumu gyvenimo varžytynėse. 
Štai kodėl pirmasis nepriklausomo mūsų gyvenimo dešimt- 
metis pareikalavo iš mūsų visuomenės ir vadovaujančių 
jos sluoksnių labai intensyvaus kuriamojo darbo, kuris 
turėjo neatidėliojamai nors kiek atpildyti kultūrinį mūsų 
atsilikimą, kuriame per prievartą laikė mus brutalus už- 
kariautojas, 

Šiandien mes jau galime su pasitenkinimu konstatuoti, 
kad mūsų nepriklausomo gyvenimo dešimtmetis šiaip ar 
taip buvo didelio sunkaus darbo laikotarpis. Tegul mes 
nesame padarę visa, kas galima būtų reikalauti; tegul 
mes toli gražu nesame sukūrę tai, kas galima būtų pa- 
geidauti, — vis dėlto, sprendžiant išdavas pagal pajėgas 
bei aplinkybes, negalima nepripažinti, kad nuveikta labai 
daug, atliktas labai svarbus kuriamasis darbas, būtent ta- 
sai, kuris buvo būtinai reikalingas apsisprendusiai gy- 
venti nepriklausomu bei laisvu gyvenimu tautai. Nūdien 
mūsų tauta yra jau įsigyvenusi tautinės valstybės pama- 
tuose, yra jau, taip sakant, įsitautinusi visuomeninio gy- 
venimo apraiškose, suderinus etniškąjį savo pobūdį su 
viešo reiškimosi lytimis. Lietuvių kalba, galima sakyti, 
pirmą kartą yra tapusi valstybine kalba ir tuo pačiu yra 
praplitusi ištisoje visuomenės hierarchijoje. Sykiu jinai 
yra pritaikoma labai greitu tempu visam kultūrinio gyve- 
nimo plotui pagal tuos reikalavimus, kuriuos stato visuo- 
meninės santvarkos, švietimo, mokslo ir meno terminolo- 
gija. 

Ir panaši pažanga, kokia kad yra įvykusi lietuvių kal- 
bos įsigalėjime, ėjo per visą dešimtį metų mažne visose 
kultūrinio gyvenimo srityse. Švietimo įstaigų padaugėjo 
per šitą laiką daugiau negu dešimt sykių, palyginti su tuo, 


75 


kas buvo prieš karą prie rusų valdžios. Universitetas 
kasmet jau tūkstantį jaunimo priima į savo sienas. Opera 
savo pajėgomis ir meniškąja kultūra konkuruoja jau su 
senesnių Europos sostinių operomis. Krašto pramonė ple- 
čia tautinę gamybą į sritis, kurios anksčiau buvo paten- 
kinamos importu, ir vis sėkmingiau prisitaiko ne tik prie 
vietinės, bet ir prie svetimų rinkų reikalavimų. Auga taip 
pat ir techninės krašto priemonės, o sykiu su jomis ir 
kultūrinis gyvenimo lygmalas. Apskritai daugeliu atžvil- 
gių per paskutinį dešimtmetį gyvenimo pažanga kelerio- 
pai padidino savo laimėjimus. Per šitą trumpą laiką ku- 
riamuoju savo darbu lietuvių tauta iš tikro yra įrodžiusi, 
kad ji ne tik nori, bet ir sugeba gyventi nepriklausomu 
gyvenimu. 

Taigi dairydamiesi į netolimą savo praeitį, mes galime 
visai aiškiai patirti, kad pirmoje eilėje trys veiksniai sau- 
gojo tautinę mūsų gyvybę ir įtvirtino ją nepriklausomos 
valstybės organizme, būtent: ištikimybė tautinėms tradici- 
joms, atkakli kova už šventąsias savo teises ir intensyvus 
kuriamasis darbas. Todėl taip pat turėsime stiprinti šitų 
veiksnių rolę tautiniame mūsų gyvenime, įei panorėsime 
toliau organizuoti bei plėsti tautinę savo gyvybę ir tapti 
tikrai kultūringa tauta, sugebančia ne tik atsilaikyti gyve- 
nimo kovoje, bet ir padaryti visuotinai reikšmingų įnašų 
į kultūrinį visos žmonijos lobyną. Bet pirma, negu tai 
galės įvykti, privalome gerai įsisąmoninti tai, ko verta 
dabartinė mūsų padėtis ir ko dar mums ypatingai trūksta. 
Tai yra kritiško sąmoningumo prievolė, kurios paneigimas 
neleidžia rasti tikros pažangos kelio. 

Ar iš tikro esame pilnai bei nuosekliai ištikimi tauti- 
nėms savo tradicijoms? Ar iš tikro esame tvirtai pasiryžę 
iškovoti visa, kas mums teisingai pridera? Ar iš tikro 
dirbame kuriamąjį darbą tokiu užsimojimu, kuris pritiktų 
aukštos kultūros tautai? Esame ką tik konstatavę teigia- 
muosius mūsų tautos atsiekimus tautinio, valstybinio ir 
kultūrinio jos atgimimo eigoje. Atsiekta daug, labai net 
daug tose nepalankiose aplinkybėse, į kurias pastatė mus 
likimas. Objektyvus šitų atsiekimų vertinimas neduoda 
todėl mums teisės būti pesimistais aimanuotojais. Bet, žiū- 
rint į tai, kas privalo būti, į mūsų ateities siekimus, lieka 
atsiekti dar daugiau, lieka atbaigti tas darbas, kuris tėra 


76 


vos pradėtas. Jei tad būtų nepateisinamas pesimizmas 
žemai vertinti tai, kas yra atsiekta, tai lygiai nepateisina- 
mas būtų optimizmas, kuris ragintų mus nurimti toje pa- 
dėtyje, kurioje mes dabar esame. Iš tikrųjų tautinė mūsų 
individualybė toli gražu nėra dar pilnai išvystyta visame 
viešo bei privatinio gyvenimo plote; mūsų kovos už pri- 
mityviausias teises dar nebaigtos; kuriamasis mūsų darbas 
nėra dar bendru ruožu priėjęs visuotinai reikšmingos 
kūrybos laipsnio. 

Kad: tautinė mūsų individualybė nėra dar kiek ryškiau 
realizuota gyvenime, galima lengvai įsitikrinti apsidairius 
į mūsų gyvenimo lytis. Mūsų kalba moksliškai dar nepa- 
kankamai ištirta bei apdirbta, t. y. nėra lingvistiškai aiš- 
kiai nustatyta ir filologiškai dailiai nutašyta. Taisyklingas 
jos vartojimas yra palyginti nedažnas atsitikimas. Tautinė 
mūsų istorija dar nėra metodiškai ištirta, pilnai atstatyta 
konkretinėje savo išvaizdoje ir tiksliai nušviesta pagrindi- 
nėse savo linkmėse. Mūsų karta nesudaro dar vienos su- 
tampamos visumos su mūsų praeitimi. Mūsų etniškas ti- 
pas nėra dar nusistovėjęs ir nėra dar įgavęs kultūrinio 
pastovumo. Žodžiu tariant, kaipo tautinė individualybė 
mes nesame dar pasireiškę su tuo sugestyviu ryškumu, su 
tuo įsigalėjusiu kultūrinio tipo pastovumuų, kurie charak- 
terizuoja turinčią tvirtas tradicijas tautybę. 

Taip pat mes nesame ištisai įsigalėję toje teritorijoje, 
kuri mums pridera vardan istorinių, etniškų, kultūrinių 
ir kitokių teisių. Kitaip tariant, mūsų tauta nėra dar taip 
sutapusi su savo teritorija, kad ši būtų neliečiama bei 
neginčijama kitų tautų akyse. Štai kodėl žymi mūsų tau- 
tinės teritorijos dalis tebelieka svetimo užgrobiko ranko- 
se, tose rankose, kurios laiko taip pat neteisėtai ir mūsų 
sostinę — Vilnių. Todėl nieks iš mūs negali abejoti, kad 
mes neprivalome nurimti, kol nepamirštamas mūsų Vil- 
nius, toji kultūrinė viso istorinio mūsų išsivystymo išda- 
va, nėra mums grąžintas ir nėra vėl tapęs kultūriniu lie- 
tuvių tautos centru nepriklausomos integralinės jos teri- 
torijos ribose. Garbinga kova už mūsų nepriklausomybę 
iki šiolei tik iš dalies laimėta, ir mes nebūtume verti susi- 
pratusios kultūringos tautos vardo, jei nenorėtume jos 
laimėti galutinai. 


77 


Panaši kultūringo visuomeninio susipratimo prievolė 
neleidžia mums nurimti dėl mūsų vidaus padėties. Pilna 
nepriklausomybė integralinėje tautos teritorijoje ir pilna 
visuomeninio bei kultūrinio apsisprendimo laisvė viduje 
yra du dalyku, kuriuodu vienas antro reikalauja, kaipo 
dvi nuosekliai viena antrą papildančios tautinio gyvenimo 
pusės. Iš tikrųjų tai yra dvi laisvės, išviršinė bei išvidinė, 
kuriedvi tarnauja lygiai reikalingomis sąlygomis pilnam 
tautos apsisprendimui bei savaimingam jos reiškimuisi. 
Panašiai kaip nesame iki šiol laimėję nepriklausomybės 
integralinėje savo teritorijoje, taip lygiai nesame pilnai 
laimėję visuomeninio ir kultūrinio apsisprendimo bei reiš- 
kimosi laisvės savo viduje. Visuomenė, kuri nori laisvai 
gyventi, pažangiai tobulėti ir laimėti pagarbą kultūrin- 
game pasaulyje, negali nurimti šitokioje padėtyje. 

Pagaliau kuriamasis mūsų tautos darbas, kaip sakyta, 
nestovi dar reikiamoje aukštumoje. Atsilikę kultūrinėje 
pažangoje dėl nepalankių tautinio gyvenimo aplinkybių 
ir išlaikyti per prievartą šitokiame atsilikime ilgesnį lai- 
ką, mes turėjome ir tebeturime dar iki šiolei atpildinėti 
paprasčiausius kultūrinio gyvenimo reikalavimus. Tai pri- 
vertė mus skendėti iki šiolei gana primityviame diletan- 
tizme ir nesinaudoti tais intensyvios kūrybos laimėjimais, 
kurie galėtų mums ateiti iš planingo darbo suskirstymo, 
"gilaus išsispecializavimo, techniško išsitobulinimo, kultūri- 
nio susibendravimo su pasaulinės kūrybos centrais ir drą- 
saus, pilno tautinės iniciatyvos kūrybinio užsimojimo. Jei 
per pirmąjį nepriklausomo mūsų gyvenimo dešimtmetį 
padarytas milžiniškas kūrybinis darbas, kuris gal per daug 
net intensyviai išsėmė aktyviosios mūsų visuomenės pa- 
jėgas, tai vis dėlto toks intensyvus triūsėjimas dar nereiš- 
kia visuotinai reikšmingos kūrybos. Šitokio kūrybos laips- 
nio mes būsime pasiekę tada, kai kiekvienoje arba net 
daugelyje kultūrinio gyvenimo sričių stovėsime kultūrin- 
giausių tautų lygyje; kai kiekvienas žymesnis kultūrinis 
mūsų laimėjimas' turės reikšmės ne tik mūsų tautai, kaipo 
kultūrinio jos atsilikimo atpildymas, bet ir visai žmonijai, 
kaipo šios visos laimėjimas. 

Kad toks visuotinai reikšmingas tautinės kūrybos laips- 
nis galėtų būti atsiektas, reik dar mums pasivyti kultū- 
ringesnes tautas, reik dar pasisavinti visuotinai reikšmin- 


78 


gus žmonijos laimėjimus, reik plačiai užsimoti kuriama- 
jame darbe ir galingu įkvėpimu kurti. Tauta, kuri nedrįs- 
ta pasistatyti tokio kūrybinio idealo, niekados negali būti 
pripažinia lygiateisiu nariu kitų tautų, ir ypač didžiųjų 
tautų, šeimynoje. Tuo tarpu jei. materialinė didybė ne 
kiekvienai tautai yra galima istorinio gyvenimo aplinky- 
bėse, tai kultūrinė dvasinė didybė pareina kiekvienai 
tautai nuo jos darbingumo, susipratimo, užsimojimo ir iš- 
tikimybės kultūriniam savo pašaukimui. 

Ir mes, nedidelė, bet nepaprasto likimo tauta, turime 
drįsti ne tik svajoti apie kultūrinę dvasinę didybę, bet ir 
jos siekti per savo visuotinai reikšmingą tautinę kūrybą. 
Tik tokiu būdu mūsų tauta tegalės regimai pateisinti savo 
nepriklausomą būtį ir laimėti garbingą vietą plačioje tau- 
tų draugijoje. Tik tokiu būdu ji galės apdrausti neliečia- 
mas savo teises nuo galingesnių kaimynų prievartos ir 
rasti kiekvienu kritišku momentu autoritetingo užtarimo 
iš kultūringų tautų tarpo. Ogi norint siekti tikros kultū- 
rinės dvasinės didybės, yra neišvengiama tai, kas yra 
tautinis mūsų pašaukimas, einąs iš elniškų, geografinių, 
istorinių, politinių, socialinių ir kitų sąlygų, padaryti sq- 
moningai siekiamu tautinės mūsų kūrybos uždaviniu. 

Mums nėra abejotina, kad etniškas mūsų skirtingumas 
su turtinga senovine kalba, tarputinė padėtis tarp Rytų 
ir Vakarų Europos, tragiškas istorinis likimas, pilnas skau- 
džių pamokomų įtakų, savotiška visuomeninė evoliucija, 
žinanti ir aristokratizmo, ir demokratizmo kraštenybes,— 
visa tai, kaip ir kiti dalykai, čia neminimi, yra nulėmę 
mūsų tautai pašaukimą, kuris mažai yra panašus į kitų 
tautų pašaukimus. Tai dar labiau turi mus paraginti susi- 
domėti tautinių mūsų pašaukimu, jį aiškiai įsisąmoninti 
ir jį realizuoti tautinės mūsų kūrybos linkmėje. Tuomet 
įvairių gaivalų pusiausvyra, plati kultūrinė apykanta, uni- 
versalus tautinės sintezės turinys turėtų rasti vietos in- 
dividualinėse tautinio mūsų gyvenimo lytyse. Tokia yra 
bendroji mūsų perspektyva — tik supraskime, panorėki- 
me, drįskime, užsimokime ir ištesėkime savo pastangose. 

Kreipdamiesi šiuo atsišaukimu. į Jus, draugės ateitinin- 
kės ir draugai ateitininkai, ir darydami trumpą nepri- 
klausomo mūsų gyvenimo apžvalgą su perspektyva į atei- 
ti mes giliai esame įsitikinę, kad mes tik iškeliame į 


79 


"aiškią sąmonę tai, kas mažiau ar daugiau gyvai glūdi atei- 
tininkų nusistatymuose, nusiteikimuose ir nujautimuose. 
Juk ateitininkai, šitas jaunas atgimusios Lietuvos bran- 
duolys, negali negyventi ir mažiau ar daugiau intensyviai 
nerealizuoti to, kas sudaro lietuvių tautos pašaukimo gali- 
mybes. Mes žinome ir privalome žinoti, kad mes, ateiti- 
ninkai, esame taip pat netobuli, kaip ir visa mūsų tauta, 
bet sykiu mes negalime taip pat nežinoti, kad, sudaryda- 
mi jaunąjį atgimstančios mūsų tautos branduolį, mes jun- 
giame savyje du pagrindiniu tautos gaivalu — katalikybę 
bei tautybę, ir todėl turime ne tik plačiausias galimybes, 
bet ir sunkiausias bei atsakingiausias pareigas. 

Kai tradicinė Lietuvos šviesuomenė buvo atskilusi nuo 
tautinio kamieno ir palengvėl džiūvo izoliuotoje lenkiško 
nusistatymo padėtyje ir kai, iš kitos pusės, pirmoji susi- 
pratusių lietuvių inteligentų karta žymioje dalyje pairo 
rusiško nihilizmo įtakoje, tikrai kuriamuoju visuomeni- 
niu veiksniu pasirodė ta mūsų visuomenės dalis, kuri su- 
gebėjo su tautiniu atgimimu sujungti religinį atgimimą. 
Tegul ir šita mūsų visuomenės dalis buvo per anksti pa- 
šaukta į labai atsakingą visuomeninės kūrybos darbą; te- 
gul ir jos darbuose buvo netobulumo bei klaidų, bet mes 
esame tikri, kad būsimas objektyvus istorikas turės negin- 
čijamai konstatuoti, kad ta mūsų visuomenės dalis, kuri 
jungia savyje tautinio ir religinio atgimimo pradus, yra 
atlikusi didžiausią dalį to kuriamojo darbo, kuris sudaro 
teigiamuosius pirmojo mūsų nepriklausomo gyvenimo de- 
šimtmečio laimėjimus. Tuomet pasirodys, kad kaip tik 
ateitininkų jaunimas sudarė branduolį savanorių kovotojų 
už Lietuvos nepriklausomybę; kad visose naujo gyvenimo 
aplinkybėse ateitininkų grupės buvo visuomeninio pasto- 
vumo bei pusiausvyros veiksnys; kad ateitininkų sendrau- 
giai buvo tas teigiamasis visuomeninės pusiausvyros, kul- 
tūrinės pažangos ir sutelktinės kūrybos elementas, kuris 
sugebėjo kritiškais momentais atsilaikyti tiek prieš kraš- 
tutinių kairiųjų dezorganizacinę akciją, tiek ir prieš kraš- 
tutinių dešiniųjų konservatyvinę inerciją ir tuo pagal iš- 
gales apsaugoti visuomeninės daugumos interesus. 

Dabar mes galime tik gailėtis, kad likimas pareikalavo 
iš mūsų jaunosios kartos stoti į sunkų bei atsakingą vi- 
suomeninės kūrybos darbą anksčiau, negu ji buvo pilnai 


80 


prie jo pasiruošusi. Stoti tokiose aplinkybėse į darbą iš 
tikrųjų buvo auka, kuri moraliai atperka tas klaidas, 
kurių dažnai tiesiog negalima buvo išvengti susidariusio- 
se faktinose sąlygose. Todėl minėdami šiandien bendrai 
ir šitas savo draugų klaidas, mes esame tolimi nuo noro 
mesti į juos akmenį, bet užtat turime šia proga aiškiai 
įsisąmoninti didelį reikalą tinkamai pasiruošti prie sau 
skirtos rolės visuomenės gyvenime. Tuo tarpu mūsų rolė 
visuomenės gyvenime reikalauja iš mūsų būti kovotojais 
už teisėtumą, teisingumą, kultūrinę apykantą, visuomeni- 
nę pusiausvyrą ir kultūrinio apsisprendimo laisvę, 

Mes taip pat turime suprasti, kad šiais tarptautinių 
varžytinių laikais kultūrinis atsilikimas yra mažai tautai 
prabanga, už kurią labai lengvai galima užmokėti visa 
nepriklausomybės kaina. Štai kodėl mums yra aiški prie- 
volė siekti visose viešo gyvenimo srityse intensyvios kul- 
tūrinės pažangos ir visomis pastangomis ją realizuoti savo 
veikime. Todėl teigiamasis kūrybinis nusistatymas, bet ne 
tuščia destruktyvinė opozicija tepritinka mums net tada, 
kai jaunesniesiems mūsų draugams varžoma organizuotis 
mokyklose į auklėjimosi bei lavinimosi ratelius, kai nepa- 
sitikima mūsų einančiu aukštąjį mokslą jaunimu ir siun- 
čiama į jo tarpą slapti emisarai ir kai mūsų sendraugiams 
neleidžiama viešai pasireikšti atviru žodžiu. Mes tikime į 
nenugalimą kūrybinės pajėgos galybę ir tik su jos pagal- 
ba norėtume eiti į ateities laimėjimus. Ir mes esame įsiti- 
kinę, kad tokiam nusistatymui iš tikro priklauso ateitis. 

Šeši tūkstančiai susipratusio, drausmingo, susidrauga- 
vusio inteligentiško jaunimo, jungiančio savo gyvenimo 
bei veikimo pagrinde dvi visuomenines galybes — religiją 
ir tautybę, yra nedidelei tautai pajėga, kuri gali nulemti 
žymioje dalyje tolimesnį kultūrinį jos likimą. Reik tik, 
kaip sakyta, ištikimai stovėti tautinių tradicijų sargybo- 
je, garbingai kovoti už neliečiamas savo gyvybės bei 
reiškimosi teises, sėkmingai užsimoti plačioje tautinėje 
kūryboje ir pagaliau užgrūdinti nepalenkiama galutinio 
laimėjimo valia. Šiandien kaip tik yra tinkamos progos 
pasižadėti eiti šituo galutinio laimėjimo keliu. Šiandien" 
mes privalome ryžtis, nežiūrint jokios kainos, realizuoti 
tautinį savo idealą, kuris mūsų tautinės individualybės 
lytyse konkrečiai įkūnytų universalinį krikščioniškosios 


81 


pasaulėžiūros turinį. Iš tikrųjų tai jau pradėta realizuoti 
ateitininkų judėjime, kuris yra organiškai sutapdęs tau- 
tinį atgimimą su religiniu užsimojimu „visa atnaujinti 
Kristuje". Šituo tautinio ir religinio atgimimo suderinimu 
statoma tikra mūsų tautos pilis — mūsų atgimstanti nauja 
dvasia ir naujomis lytimis šventoji Romuva, Štai kas ge- 
riausiai išreiškia mūsų giliausių pasiilgimų esmę. Štai idea- 
las, kuris neprivalo leisti mums nurimti ikyrioje gyvenimo 
pilkumoje. Šiandien, kai sukakęs nepriklausomo mūsų 
gyvenimo dešimtmetis atidengė mums platesnes perspek- 
tyvas, šitas idealas, tarsi tolima žvaigždė, rodo mums ke- 
lią tarp nesutvarkytų dar labai netobulo gyvenimo gaiva- 
lų. Jojo šviesa pasekti kviečiame Jus, draugės ateitinin- 
kės ir draugai ateitininkai, jei norite tikrai laimėti Di- 
džiąją Ateitį ir įgyti tautai amžinos garbės vainiką. 
Ateitininkų federacijos Vyriausiosios valdybos 
Prezidiumas; 
Prof. Stasys Šalkauskis, Vyriausiasis ateitininkų vadas 
Prof. kan. Pranas Kuraitis, Vyriausiasis dvasios vadas 
Eduardas Turauskas, Vyriausiosios tarybos pirmininkas 
Kazys Šapalas, Generalinis sekretorius 


Kaunas, 1928 m. vasario 16 d. 


V. SPAUDOS ATGAVIMO MINĖJIMO PROGA 
(1904—vV.7—1929) 


Ateitininkų federacijos Vyriausiosios valdybos 
atsišaukimas 1929 m.* 


Draugės ateitininkės ir draugai ateitininkai! 


Šiais metais mes turime malonią progą minėti labai 
reikšmingą mūsų tautiniam gyvenimui įvykį, turėjusį vie- 
tos prieš 25 metus. Tai buvo savo spaudos atgavimas, 
iškovotas iš svetimos rusų valdžios garbingų pasiryžimu 
ir didvyriškomis pastangomis laimėti, kad ir sunkiausio- 
mis aukomis, laisvę reikštis spausdintu žodžiu pagal lie- 
tuvių tautos apsisprendimą. Tokia proga, grįžtant mintimi 
į pergyventą spaudos laikotarpį, bus visai ne pro šalį 
pažvelgti į tą prasmę, kokios turėjo didvyriška lietuvių 
tautos kova už spaudos laisvę, iškelti aikštėn svarbiau- 
sieji vedamieji principai normaliam spaudos gyvavimui 
bei reiškimuisi ir pagaliau užbrėžti tinkama ateitininkams 
rolė spaudos uždavinius realizuojant tautos gyvenime. 

1. Kai sakoma, kad 1865 m. rugsėjo mėn. 13—25 d. 
lietuviams buvo rusų vyriausybės atimta spaudos laisvė, 
tai reik žinoti, kad lietuviškos spaudos draudimas buvo 
gana savotiškas. Iš tikrųjų rusų vyriausybė tik pareikala- 
vo iš lietuvių, kad jie išsižadėtų lotyniško šrifto, mažiau 
ar daugiau pritaikyto lietuviškiems raštams, ir atstotų jį 
rusiškomis raidėmis, arba, kaip paprastai buvo sakyta, 
rusiška „graždanka“. Spausdinti tat lietuviškos knygos 
rusiškomis raidėmis nebuvo draudžiama, buvo tik drau- 
džiama jos spausdinti lotynišku šriftu. Kitaip tariant, vi- 
siškas draudimas lietė lietuvių spaudos tam tikrą formą, 
bet nelietė turinio, nors anais laikais ir turinys buvo pa- 
lenktas biurokratiškai rusų cenzūrai. 


„* Spausdinta „Ateityje“, 1929 m. Nr. 5—6, p. 259—266 ir „Židi- 
nyje", 1929 m. Nr. 4, p. 355—362.— St. Š. 


83 


Lietuvių spaudos draudimo pradžioje kai kurie opor- 
tunistiškai nusistatę lietuviai ėmė svyruoti, ar praktiniais 
sumetimais nereikėtų kartais nusileisti rusų vyriausybės 
reikalavimui ir prisiimti peršamoji „graždanka“. Tačiau 
ilgainiui didžiausioji lietuvių dauguma griežtai nusistatė 
grąžinti rusų vyriausybei šitą rusų kultūros dovaną ir 
atkakliai kovoti už lotynišką-lietuvišką šriftą. Tokiame 
lietuvių tautos nusistaiyme atsisakyti, nežiūrint didžiau- 
sių surištų su tuo nepatogumų, nuo brukamos per prie- 
vartą spaudos formos pasireiškė garbingas savo tautinės 
vertės pajautimas ir pasiryžimas laisvai apsispręsti kul- 
tūrinio gyvenimo srity je. 

Tauta, kuri klusniai nusilenkia prieš brutalią nieku 
nepateisintą prievartą, yra paliesta vergiško servilizmo. 
Tokiu servilizmu būtų buvę paklusti rusų vyriausybės 
reikalavimui prisiimti rusiškąją „graždanką“, nes šitas rei- 
kalavimas nebuvo pagrįstas nei vyriausybės, kaipo to- 
kios, prigimtomis teisėmis, nei lietuvių tautos apsispren- 
dimu, nei pagaliau praktišku tikslingumu. Jei teisingai 
konstatuojama, kad faktinai rusų šriftas galėjo būti ne- 
blogai pritaikytas lietuviškos spaudos reikalams, nors jis 
yra nepatogus tarptautiniu atžvilgiu, ir kad šitas šriftas 
buvo patogesnis rusų mokytojams, kurie iš tikrųjų vaidino 
Lietuvoje rusintojų rolę, tai panašių motyvų toli gražu. 
nepakako, kad lietuvių tauta galėtų kitaip nusistatyti, kaip 
kad jinai buvo nusistačiusi. Nusistatyti kilaip būtų reiškę 
lietuvių tautai išsižadėti savo tautinės savigarbos ir susi- 
demoralizuoti svetimos prievartos pinklėse. 

Žinoma, išsižadėdama legalios spaudos, lietuvių tauta 
darė didžiausią moralinę bei kultūrinę auką, bet sykiu šita 
auka buvo geresnės ateities laidas. Nenustojusi tautinės 
savo vertės pajautimo ir pasiryžusi laisvai apsispręsti kul- 
tūriniame savo gyvenime, lietuvių tauta tuo pačiu buvo 
stojusi į tautinio nepriklausomumo kelią. 

Bet šitas kelias pasirodė ilgos martirologijos kelias, ku- 
riame daugybė žinomų ir nežinomų dabar mums žmonių 
turėjo užmokėti moralinėmis ir fizinėmis kančiomis už tai, 
kas yra prigimta švenčiausia žmogaus teisė, būtent už 
kultūrinio apsisprendimo laisvę. Šitas martirologijos is- 
torijoje mūsų knygnešys, tasai kuklus ir užsislėpęs kul- 
tūrinės šviesos nešėjas, išaugo iki prometėjiško didvyriš- 


84 


kumo ribų. Jei mūsų tauta panorėtų dabar tinkamai pa- 
žymėti šitą garbingą mūsų istorijos lapą, jai tereikėtų 
pastatyti paminklą nežinomam knygnešiui, kuris, iškėlęs 
viena ranka švyturį, o antra kilodamas raštų naštą, reikštų 
mums tą pat, ką kitoms tautoms reiškia triumfo arkos ar 
laisvės statulos. 

Ir iš tikro, kova už lietuvišką spaudą buvo ta patvaru- 
mo, pasiaukojimo, drąsos ir didvyriškų pasiryžimų mokyk- 
la, be kurios lietuvių tauta nebūtų buvusi pasiruošusi ne- 
priklausomybei laimėti nė tiek, kiek tai buvo mums lais- 
vę beaigaunant. Šito fakto akivaizdoje įgauna prasmės 
visos tos aukos, kurios buvo sudėtos kovoje su rusų prie- 
varta. 

Minėdami tat dabar spaudos atgavimą ir grįždami min- 
timi į garbingą kovos už spaudos laisvę laikotarpį, mes 
negalime su didelio dėkingumo ir tautinio pasitenkinimo 
jausmais neminėti atsidėjusių tam sunkiam žygiui kovo- 
tojų. Amžina Jums garbė, žinomi ir nežinomi, laimėję ir 
nukentėję knygnešiai! Jūsų pavyzdys nenustojo reikšmės 
ir mūsų laikais. Jūs ir dabar mokote mus branginti kul- 
tūrinio apsisprendimo laisvę. Jūs savo įsitikinimu įrodėte 
mums, kad paklusti neteisėtai bei neprotingai prievartai 
yra nusižengimas, kuris laidoja nepriklausomą garbingą 
tautos gyvenimą. Jūs neleidot mūsų tautai šitą nusižen- 
gimą padaryti ir tuo Jūs laimėjote jai geresnę ateitį. Šioje 
ateityje Jums priklauso neišdildomas dėkingas atminimas. 
Ir mes nusižengsime Jūsų atminimui, jei nustosime bran- 
ginę didžiuosius spaudos laisvės principus. 

2. Taigi mūsų kovos už spaudos laisvę mus įpareigoja 
tinkamai elgtis su spaudos dalykais tada, kai, atgavę savo 
nepriklausomumą, mes turime galimybę valdymosi prie- 
monėmis tvarkyti spaudos klausimą. Dėkingas atminimas 
didvyrių, kovojusių už spaudos laisvę, ir jų sudėtų aukų 
didumas draudžia mums tiek nusidėti prieš spaudos lais- 
vę, tiek ir piktnaudžiauti šita laisve nedoriems tikslams. 
Kitaip tariant, jau tik viena spaudos martirologija užde- 
da prievolių ir tiems, kas laiko valdžios vairą nepriklau- 
somoje Lietuvos valstybėje, ir tiems, kas pašauktas nau- 
dotis spaudos įrankiais visuomenės reikalams. 

Abiem paminėtaisiais atžvilgiais mūsų tautos spauda, 
deja, nestovi reikiamoje aukštumoje: nei spaudos tvar- 


85 


komieji organai, nei mūsų spaudos darbininkai labai daž- 
nai nenusimano apie savo teises bei prievoles spaudos da- 
lykuose. Iš vienos pusės, mes matome paslankumą visai 
nepateisintu būdu suvaržyti spaudos laisvę biurokratinės 
prievartos priemonėmis, o iš antros pusės, ne mažesnį 
palinkimą panaudoti spaudos laisvę tokiems nedoriems 
tikslams, kaip šmeižimas netinkamų sau žmonių, pataika- 
vimas žemiems žmonių instinktams, skleidimas klaidingų 
gandų ir t. t. Mes nesame nelygstamosios, t. y. visiškos, 
spaudos laisvės gynėjai, bet mes taip pat nesame biuro- 
kratiškos nuožiūros šalininkai spaudos dalykuose. Mes nu- 
simanome gerai, kad spauda yra dviašmenis ginklas, ku- 
ris gali nešti tautai tiek išganymą, tiek ir mirtį. Todėl 
spaudos reikalas turi būti normuojamas išmintingais nuo- 
statais ir turi būti laisvas nuo subjektyvios nuožiūros 
žemažiūrių biurokratų. 

Ar yra normalus dalykas, kad katalikiškojo jaunimo 
nepolitinė spauda yra lenkiama valdininkų ideologinei, ne 
politinei net, cenzūrai visuomeninės pasaulėžiūros daly- 
kuose ir varžoma yra skelbti krikščioniško teisingumo bei 
solidarumo idėjas tuo pačiu laiku, kai kioskai yra pilni 
žurnalų su pornografiškomis iliustracijomis ir kai nedori 
litų gaudytojai stengiasi pralobti ,,Dekamerono“, Kazano- 
vos atsiminimų ir panašių šlamštų leidimu? Kur yra tin- 
kamas perspektyvos vertinimas, kur tikras susirūpinimas 
teisėtais tautos reikalais? 

Iš kitos pusės, ar yra normalu, kad tos sferos, kurios 
daugiausiai rašo apie spaudos padorumą ir labiausiai ki- 
tiems prikaišioja nusižengimus prieš spaudos etiką, pačios 
parodo daugiausiai agresyvumo savo idėjinių priešų at- 
žvilgiu ir savo agresijoje daugiausiai nusideda padoru- 
mui, naudodamiesi tuo pačiu laiku palankia sau cenzūros 
priedanga? 

Mes esame paminėję tik dvi ryškiausias apraiškas iš 
mūsų spaudos gyvenimo, bet tuo nenorime pasakyti, kad 
tik tiek tesama pas mus blogumo spaudos gyvenime. No- 
rėdami būti teisingi, mes turime viešai pripažinti tą liūdną 
faktą, kad mūsų tautos spauda beveik perdėm stovi labai 
žemos kultūros laipsnyje, nežiūrint kokios rūšies yra jos 
darbininkai. Paminėtieji pavyzdžiai yra tik labiau reikš- 
mingi todėl, kad jie liečia tuos, iš kurių, dėl jų padėties 


86 


arba nuolatinio moralizavimo, galima reikalauti daugiau 
negu iš kitų. 

Tokiomis aplinkybėmis tautai yra labai svarbu sudaryti 
sąlygos, kuriose spauda būlų apsaugota nuo biurokratinės 
nuožiūros, o visuomenė nuo Ivirkinimo spaudos priemonė- 
mis. Tam reikalinga visų pirma įvesti spaudos gyvenimą 
į normalias vėžes, atvaduojant ją nuo išimtinių priemo- 
nių ir palenkiant jos gyvenimą bei reiškimąsi specialiam 
įstatymui, kuris skaitytųsi su spaudos laisvės principu ir 
kultūriniu mūsų visuomenės stoviu. Jei, iš vienos pusės, 
kaip sakyta, privalu apsaugoti teisėtus spaudos laisvės 
reikalus, tai, iš antros pusės, svarbu susirūpinti priemonė- 
mis, kurios neleistų nedoriems bei nekultūringiems spau- 
dos darbininkams piktnaudžiauti viešu spausdintu žodžiu. 
Šitoje kovoje su spaudos piktnaudžiavimu turi sutarti 
spaudos įstatymai ir visuomeninė opinija. Spaudos įsta- 
tymai privalo numatyti spaudai plačią laisvo reiškimosi 
sritį, bet sykiu jie turi nustatyti griežtą baudžiamąją sank- 
ciją už spaudos nusižengimus prieš visuomenės ir vals- 
tybės pagrindus, prieš dorovę, prieš svetimą garbę ir pa- 
našius nusižengimus, kurie negali likti nebaudžiami be 
ardymo visuomeninio bei dorinio gyvenimo pagrindų. 

Tam tikslui reikalingas yra spaudos byloms greitas, 
griežtas, visiems lygus, objektyvus ir plačiai žiūrįs teis- 
mas. Tik tokio teismo buvimas galėtų auklėti spaudos 
darbininkus ir atvaduoti spaudą nuo nekultūringų, pa- 
grįstų kerštu rietenų. 

Bet nei gerų įstatymų, nei teisingo teismo nepakanka 
visuomenės gyvenimui tvarkyti, jei žmonių kultūra ir tarp 
kitko reguliuojamasis jos balsas, t. y. vieša opinija, neina 
įstatymams ir teismui į pagalbą. Mūsų tautai, taip dar 
neseniai atgavusiai savo spaudą, ir yra vienas iš aktua- 
liausių uždavinių kultūringai sutvarkyti savo spaudos san- 
tykius ir išsidirbti viešą opiniją, kuri neleistų pikinau- 
džiauti spaudos priemonėmis su skriauda visuomenės tvar- 
kai bei dorovei ir žmonių garbei. Šituo reikalu privalu 
susirūpinti visoms sąmoningoms ir kultūringai nusistačiu- 
sioms mūsų tautos grupėms. Tokia pareiga labiau negu 
kam kitam pridera prisiimti su visu sąmoningumu bei at- 
sidėjimu ateitininkams, kaipo inteligentiškos katalikiško- 
sios jaunuomenės organizacijai. Jei kadaise kiekvienas są- 


7—493 87 


moningas ir dorai nusistatęs lietuvis patriotas turėjo ko- 
voti už spaudos laisvę, tai, turint savo spaudą, kiekvienas 
toks patriotas turi susirūpinti tinkamomis jos gyvavimo 
bei reiškimosi sąlygomis. 

3. Šia proga mes norime trumpai nusakyti draugėms 
ateitininkėms ir draugams ateitininkams tą pašaukimą, ku- 
tį turi katalikiškoji jaunuomenė spaudos srityje. Jei šiais 
dechristianizacijos ir kultūrinės dekadencijos, einančios 
idėjinio bolševizmo linkme, laikais visi katalikai, tiek 
dvasiškiai, tiek ir pasauliečiai, labiau negu kada nors turi 
apaštalavimo pareigą, tai šitas apaštalavimas žymia dalimi 
turi eiti per spaudą. Spauda yra ta visuotinė galybė, be 
kurios pagalbos negali apsieiti joks idėjinis judėjimas, 
joks kuriamasis darbas, jokia apsigynimo akcija. Todėl 
katalikų jaunuomenė, besiruošianti kovoti ir jau kovo- 
janti su pasaulio dechristianizacija už katalikiškąją pasau- 
lėžiūrą bei krikščioniškąją pasaulio santvarką, negali ne- 
siruošti su rimtu altsidėjimu katalikiškosios spaudos rei- 
kalams. 

Todėl kiekvienas ateitininkas moksleivis, rašydamas 
paprasčiausią rašto darbą, privalo save raginti prie stro- 
pumo šalia kitų motyvų dar ir tuo, kad jau šitas darbas 
turi sąryšio su būsimu apaštalavimu per spaudą. Taip pat 
kiekvienas studentas neprivalo praleisti jokios tinkamos 
progos geriau apvaldyti plunksną, pažinti periodinės spau- 
dos administravimo bei redagavimo principus, apsitirti su 
žurnalizmo teorijos bei praktikos principais ir be skriau- 
dos savo tiesioginiam pašaukimui savo specialybės srityje 
bandyti savo jėgų praktiniame spaudos darbe. Pagaliau 
didžiausias pareigas spaudos klausime turi, kaipo katalikai 
inteligentai, ateitininkai sendraugiai: jie turi būti tikri 
spaudos darbininkai, jos šelpėjai, organizatoriai, morali- 
niai rėmėjai, kovotojai už tiesą ir dorą. 

Taigi pradedant ateitininkais moksleiviais ir baigiant 
sendraugiais visai Ateitininkų federacijai, kaipo inteli- 
gentiškosios jaunuomenės organizacijai, neprivalo būti 
svetimi spaudos reikalai. Kiekvienas narys tesirūpinie ši- 
tais reikalais pagal savo amžiaus ypatybes, neprasilenk- 
damas nei su savo profesijos reikalavimais, nei su savo 
inteligentiškuoju pašaukimu. Svarbu tik, kad šitame ruoši- 
męsi spaudos reikalams ir bandyme dalyvauti spaudos 


88 


gyvenime būtų įsisąmoninami ir griežtai išlaikomi krikš- 
čioniškosios spaudos principai. 

Vedamaisiais krikščioniškosios spaudos idealais privalo 
visados būti liesa ir teisybė. Norint tinkamai tarnauti ši- 
tiems idealams yra neišvengiama reikiamai nusiteikti do- 
riniu atžvilgiu ir ypač įsigyti tų nusiteikimų, kurie yra 
reikalingi padoriai kovai už tiesą ir teisybę, nes /arnavi- 
mas tiesai ir teisybei niekados neapsieina be kovos su 
netiesa ir neteisybe. Mūsų tautoje gal jokioje gyvenimo 
srityje taip ryškiai neišeina aikštėn mūsų nekultūringumas, 
kaip toje kovoje, kuri vedama spaudoje už savo įsitikini- 
mus ir interesus. Žinoma, reik skaitytis su tuo, kad be 
kovos neapsieina joks idėjinis judėjimas, joks užsimoji- 
mas apginti senas kultūrines bei religinės vertybes arba 
laimėti naujas. Bet paprastai visas blogumas būna ne 
pačioje kovoje, nes ji yra neišvengiama, kaipo priemonė 
pozityviam tikslui atsiekti, bet tame būde, kuriuo kova 
yra vedama. 

Ir štai katalikams itin privalu žinoti, kad toli gražu ne 
visos priemonės yra leistos kovoje net už geriausią tiks- 
lą. Kova, kurią katalikai veda spaudoje už tiesą ir teisy- 
bę, turi būti griežtai suderinta su krikščioniškosios etikos 
reikalavimais ir todėl visų pirma su tiesa ir teisybe. Aišku, 
kas nusideda prieš tiesą ir teisybę, niekados negali patar- 
nauti nei tiesai, nei teisybei. Taigi gilus objektyvumo 
jausmas ir didelis teisingumo pajautimas yra privalomi 
kiekvienam katalikui, kuris stoja į spaudos kovą už krikš- 
čioniškąją pasaulėžiūrą ir krikščioniškąją pasaulio san- 
tvarką. 

Idėjinė kova tik tada nedemoralizuoja, kai ji yra pa- 
grįsta garbingos kovos principais. Ogi garbinga kova rei- 
kalauja riteriškos, arba, tariant moderniniu terminu, džen- 
telmeniškos taktikos, kuri įpareigoja skaitytis su prieši- 
ninku kaipo su lygiu gerbtinu žmogumi arba atsisakyti 
nuo kovos su juo, jei jis visiems regimu būdu neužsitar- 
nauja pagarbos, ir kovoti tokiu atveju su jo neigiama 
įtaka ir kenksmingumu kaip su nelaime, pareinančia nuo 
neprotingo ir aklo gaivalo. 

Tačiau, jei kova spaudos gyvenime yra neišvengiama, 
nereik manyti, kad ji tesanti vienintelė priemonė tarnauti 
geram tikslui, Žymiai daugiau už kovą priartina prie 


89 


kiekvieno tikslo pozityvus kuriamasis darbas, ir tai ypač 
katalikams yra svarbu įsisąmoninti, ruošiantis spaudos 
reikalams. Norint žmonėms duoti gerai pažinti katalikiš- 
kąją pasaulėžiūrą, jos šviesoje tinkamai įvertinti tai, kas 
darosi pasaulyje, ir sugestionuoti tai, kas turėtų būti krikš- 
čioniškai sutvarkytoje visuomenėje, reikalingas yra mil- 
žiniškas pozityvus kuriamasis darbas, kuris reikalauja di- 
delio pasiruošimo, intelektualinio išsilavinimo ir literatūri- 
nio sugebėjimo. Katalikų spauda kaip tik todėl taip toli 
yra nuo prideramos aukštumos, kad katalikų visuomenė 
iki šiolei nėra dar pasigaminusi reikiamo kadro spaudos 
darbininkų, kurie, turėdami visus dorinius nusiteikimus 
džentelmeniškai kovai, sykiu turėtų pakankamai davinių 
pozityviam kuriamajam darbui žurnalistikos srityje. 

Kalbamąjį trūkumą pašaukta yra užpildyti katalikiškoji 
jaunuomenė, ir tai visų pirma liečia ateitininkus, kaipo 
suorganizuotą šitos jaunuomenės dalį. Ateitininkai privalo 
iš savo tarpo pakankamai žmonių skirti specialiam pasi- 
ruošimui spaudos reikalams, nekalbant jau apie tai, kad 
kiekvienas inteligentas katalikas neprivalo būti abejin- 
gas spaudos klausimu, apie ką buvo jau sakyta anksčiau. 
Mūsų tauta labai dar menkai nusimano apie spaudos or- 
ganizaciją, jos gaminimą ir platinimą, ir čia reik mums 
tikrų specialistų, kurie sugebėtų pakelti mūsų spaudą į 
prideramą aukštumą. 

Ateitininkai savo spauda — „Ateitimi“, „Naująja vaidi- 
lute” ir „Židiniu“— pakankamai įrodė, kad už savo spau- 
dą jiems rausti netenka, nes šitai spaudai mažiau negu 
kokiai kitai galima būtų daryti moralinių priekaištų. Reik- 
tų dabar šitą pradžią tobulinti, plėsti ir didesniu mastu 
organizuoti, naudojantis įgautu patyrimu ir ruošiant spe- 
cialius spaudos darbininkus. 

Sveiki pagrindai ir kūrybinė katalikų spaudos pažan- 
ga turėtų dar tą gerą pusę, kad tai paragintų visą kitą 
lietuvių spaudą neatsilikti nuo katalikų ir nesiskirti labai 
ryškiai nuo jų doriniu savo veidu. Todėl spaudos srityje, 
kaip ir visose kitose gyvenimo srityse, katalikai ir tuo pa- 
čiu ateitininkai, kaipo katalikų visuomenės jaunuomenė, 
turi prievolę tarnauti geru pavyzdžiu. 

Šituo atžvilgiu būtų pageidaujama, kad iš ateitininkų 
tarpo išeitų idėja apie sveikos viešosios opinijos sudary- 


90 


mą ir jos suorganizavimą lietuvių visuomenėje spaudos 
reiškimosi klausimais. Be tokios opinijos suorganizavimo 
negalima tikėtis, kad mūsų spaudos įpročiai greit galėtų 
pagerėti. Ogi šita viešosios opinijos organizacija turėtų 
pasireikšti registravimu bei skelbimu visų nusižengimų 
prieš žurnalistinę etiką, visuomeninės santvarkos pagrin- 
dus ir visuomenės dorovę. Turėtų būti reaguojama tokiu 
būdu prieš nusižengimus be atodairos, kokių spaudos or- 
ganų ir žmonių jie yra daromi. Į šitą moralinio teismo 
darbą turėtų būti patraukti garbingiausi žmonės iš įvai- 
zių visuomenės grupių, kad tokiu būdu būtų laiduotas 
sprendimo objektyvumas. 

Štai svarbiausieji dalykai, kuriais pridera lietuvių vi- 
suomenei susirūpinti šiais laikais, kai yra minimas spau- 
dos laisvės atgavimas ir kai tenka konstatuoti, kad spaudos 
padėtis mūsų tautos gyvenime yra tolima nuo normalios, 
ir jos laisvės, ir jos reiškimosi atžvilgiu. Reik todėl per 
25 metų sukakimą nuo spaudos atgavimo aiškiai įsisą- 
moninti, kad šitas laikotarpis davė mums mažiau, negu 
galima buvo laukti spaudos srityje, ir kad todėl arlimiau- 
sioje ateityje mūsų visuomenei yra prievolės ypatingai 
sukrusti spaudos kėlimo darbe ir atpildyti lai, kuo apsi- 
leista arba kuo nusižengla išgyventame laikotarpyje nuo 
spaudos atgavimo. 

Kad ne veltui būtų kovoję mūsų pirmtakai spaudos 
draudimo metu, kad ne veltui būtų dėję jie brangias 
aukas, mes turime užsidegti kilniais jų pavyzdžiais, jų 
drąsiu pasiryžimu, jų paniekinimu demoralizuojančių kom- 
promisų, jų aukingumu ir patvarumu, Mes taip pat turime 
suprasti, kad jei neisime, kaip jie, praktiško idealizmo ir 
laisvės meilės keliais, netrukus susidemoralizuosime opor- 
tunistiško servilizmo ir nekultūriško storžieviškumo nuo- 
taikoje, nuo ko mus sunkiai beatvaduos atskirų kilnesnių 
asmenų pastangos ir kilnieji žygiai. 

Žinokime, jog spausdintas tautos žodis yra tautos iš- 
raiška, pagal kurią yra vertinama visa tauta, ir jog šita 
išraiška sykiu yra kasdienis tautos penas, nuo kurio par- 
eina jo moralinė ir net fizinė sveikata. Teesie mums šitas 
spausdintas žodis šventas, ir tegul niekas nedrįsta jo ne- 
tinkamai pareikšti be atsakomybės jausmo. 


91 


Jei šitie mūsų troškimai atsilieps realiu aidu mūsų 
draugių ateitininkių ir draugų ateitininkų širdyse ir su- 
žadins jose tvirtų pasiryžimų nurodytu būdu vertinti spau- 
dos dalykus ir atitinkamai jais rūpintis, būsime tikri, kad 
spaudos atgavimas yra mūsų tinkamai paminėtas. 


Ateitininkų federacijos Vyriausioji valdyba: 


Prof. St. Šalkauskis, Ateitininkų federacijos Vyriausiasis 


vadas 
Ig. Skrupskelis, Generalinis sekretorius 


Kaunas, 1929 m. balandžio 24 d. 


VI. TRIGUBO JUBILIEJAUS REIKALU 


Ateitininkų federacijos Vyriausiosios valdybos 
atsišaukimas 1930 m.* 


Šie 1930 — Vytauto Didžiojo — metai mums, ateitinin- 
kams, yra reikšmingesni negu bet kuriai kitai mūsų tautos 
grupei. Šiais metais sukanka 20 metų nuo mūsų, organiza- 
cijos įsisteigimo, 500 metų — nuo didžiausio mūsų vals- 
tybės vyro Vytauto, didžiojo kunigaikščio, mirties ir 1500 
metų — nuo didžiojo Katalikų Bažnyčios Tėvo, šv. Augus- 
tino, mirties. Mes džiaugiamės savo tarpe sulaukę laimin- 
gai savo organizacijos subrendimo amžiaus; sykiu su visa 
lietuvių tauta mes minime pagerbimu ir tautišku įsisą- 
moninimu valstybės vyrą, kuris kadaise iškėlė Lietuvos 
vardą ir galybę į pasaulinės reikšmės laipsnį, ir pagaliau 
sykiu su visa Katalikų Bažnyčia medituojame gyvenimą 
ir mokslą Bažnyčios Tėvo, kuris pirmas Bažnyčios doktri- 
nai suteikė tokią universalios sistemos išvaizdą, kad iki 
šiolei, praėjus 15 šimtmečių, jis žiba pirmojo dydžio 
žvaigžde tarp didžiųjų Bažnyčios Tėvų ir Daktarų. 

Šitoks trigubas jubiliejus vieneriais metais duoda atei- 
tininkams geros progos ir paraginamojo akstino pagilinti 
organizacinį savo susipratimą tomis dviem linkmėmis, tau- 
tine ir religine, kurių suderinimas organiškoje sintezėje 
glūdi pačioje ateitininkų, kaipo lietuvių katalikų jaunuo- 
menės, organizacijos prigimtyje. Ateitininkų atsiradimas 
Lietuvoje, kaip jau buvo iškelta savo laiku spaudoje, 
yra tampriai susijęs sų antruoju lietuvių tautos atgimimu, 
būtent religiniu, kuris ne tik nepaneigia pirmojo, tautinio, 
atgimimo, bet jį į save suima, juoju materialiai remiasi. 
Tokiu būdu šie metai mums reikšmingi, pirma, organiza- 
Lasn aan Fa a a maru m — 

* Spausdinta „Ateityje”, 1930 m. Nr. 2—3, p. 77—85 ir „Židinyje“, 
1930 m. Nr. 2, p. 128—136.— St. Š. 


93 


ciniu, antra, tautiniu ir, trečia, religiniu atžvilgiu. Kiek- 
vienu atžvilgiu mes turime padaryti aiškią ir visai realią 
pažangą pagal pagrindinę idėją, kurią kiekvienas iš trijų 
jubiliejų kelia aikštėn ir reikalauja įsisąmoninimo. 


I 


Ateitininkų organizacijos gimimo tarpas apima dvi 
svarbias datas: 1909 m. spalio 28 d., kai Liuvene lietuvių 
katalikų studentų buvo paskirtas organizacinis komitetas 
lietuvių studentų katalikų sąjungai kurti, ir 4910 m. vasa- 
rio 19 d., kai; tam pačiam Liuvene buvo sudaryta pirmoji 
sąjungos valdyba iš Universiteto studentų: Galdiko, Ku- 
raičio, Maliausko ir Viskanto. Jei laikyti organizacijos 
įsisteigimo pradžia pasirinkimą vykdomojo organo, tai 
šiais metais vasario 19 d. sueina lygiai 20 metų mūsų 
organizacijai. Lygiai prieš 20 metų prie lietuvių studentų 
katalikų sąjungos, be lietuvių studentų liuveniškių, buvo 
jau prisidėjusios įvairios lietuvių studentų katalikų gru- 
pès, pav., Fribūro, Krokuvos, Maskvos ir kt. Išrinktoji 
Liuvene Sąjungos valdyba greitu laiku, būtent 1910 m. 
kovo 12 d, perleido savo pareigas Maskvos lietuviams 
studentams katalikams su Pranu Dovydaičiu priešakyje, 
kuriam, įsteigus „Ateitį“, buvo lemta daug ir sėkmingai 
pasidarbuoti varant pirmąjį sunkųjį barą mūsų organiza- 
cijos gyvenime. 

Tokia buvo mūsų organizacijos pradžia. Toliau jos rai- 
doje galima pastebėti mažiausia du reikšmingu tarpsniu: 
pirmas — horizontalinio plitimo augimo, antras — vertika- 
linio stiprėjimo brendimo. Prieš pasaulinį karą, karo metu 
ir tuoj po karo ėjo greitas organizacijos ūgėjimas, savo 
rūšies biologinis įsigalėjimas visuomenės organizme, už- 
ėmimas jame sau skirtos vietos. Žinoma, gretimais ėjo 
reikalingas tam ideologinis susipratimas ir atitinkamas 
susiorganizavimas. Šitoks buvo pirmas mūsų organizacijos 
gyvavimo dešimtmetis, iki pirmojo jubiliejinio mūsų kon- 
greso Kaune 1920 m. Sekamas penkmetis — savo rūšies 
adolescencijos amžius mūsų organizacijoje. Ateitininkų 
organizacijos gyvenimas žymiai komplikuojasi: trys sude- 
damosios jos sąjungos — moksleivių, studentų, sendrau- 
gių — vis labiau ryškėja ir specializuojasi savo funkcijo- 


94 


mis. Visuomeninis gyvenimas iškelia visą eilę sudėtingų 
problemų. Organizacijos kūnas smarkiai dar auga ir išsi- 
plėtoja, bet sykiu ir diferencijuojasi. Gyvenimas stato 
mums aiškų reikalavimą: tiksliai precizuoti savo ideologi- 
ją ir susiorganizuoti diferencijuotu būdu, kaip pridera 
subrendusiam ar tik bręstančiam organizmui. 

Antras jubiliejinis mūsų kongresas, įvykęs Kaune 
1925 m., konstatavo reikalą reorganizuotis pagal gyvenimo 
iškeltus reikalavimus. Kongrese principialiai nutariama 
kviesti reorganizacinę ateitininkų organizacijos konferen- 
ciją, kokia ir įvyko dviem metais vėliau Palangoje. Nuo 
1927 m. ateitininkų organizacija tampa didžiule trijų są- 
jungų federacija su valdomųjų bei vykdomųjų organų hie- 
rarchija ir tiksliai suformuluotais principais bei pareigo- 
mis. Žodžiu tariant, ketvirtasis mūsų gyvavimo penkmetis, 
būtent nuo 1925 iki 1930 m., yra tikras subrendimo am- 
žius mūsų organizacijoje. Jei iki 1925 m. mūsų organiza- 
cijos raida ėjo labiausiai horizontaline linkme, tai nuo 
1925 m. jos gyvenimas ima labiau eiti vertikalinio augimo 
linija. 

Bet kaip žmogaus, taip ir organizacijos gyvenime su- 
brendimas toli gražu nėra dar tobulumo lygmuo. Jis ne- 
reiškia dar nei visiškai aiškaus susipratimo, nei patvaraus 
nepalenkiamo drausmingo susiorganizavimo, nei tikrai kū- 
rybinio nusistatymo. Subrendimas į visa tai veda, bet to 
dar neduoda be nuolatinių pastangų, nuolatinio budėjimo, 
nuolat gaivinamo pasiryžimo, pastovaus nenuilstamo dar- 
bo, drąsios kūrybos, narsios kovos. Subrendimas nereiškia 
taip pat tikslų visiško įvykdymo; todėl ir mūsų ideologija 
yra geriau suformuluota negu įsisąmoninta; mūsų orga- 
nizacija labiau sukonstruota principe negu atspari gyveni- 
me; mūsų kūryba labiau pageidaujama negu konstatuo- 
jama; mūsų gyvenimo kova labiau skelbiama negu Ieiš- 
kiasi žygiais; apskritai pas mus daugiau projektuojama 
negu realizuojama. 

Šiais mūsų organizacijos subrendimo metais mes ir pri- 
valome įsisąmoninti, kad organizacinis mūsų subrendi- 
mas, alremtas į drausmingą nenuilstamą darbą, turi pasi- 
reikšti pastoviais vaisiais: aiškiu ideologiniu susipratimu, 


95 


atitinkamu tvirtu susiorganizavimu, statomąja kūryba 
krikščioniškosios pasaulėžiūros dvasioje ir idėjine kova 
už savo idealus prieš pasaulio dechristianizaciją. Tai turi 
būti stiprėjimas iš vidaus, einąs vertikaline augimo link- 
me aukštyn ir gilyn. Štai pagrindinė mūsų organizacinio 
gyvenimo idėja, kuri privalo būti pasisavinta ir įsisąmo- 
ninta kiekvieno federacijos nario iki visiško jos realizavi- 
mo mūsų organizacijoje ir gyvenime. 

Besivadovaudama šita organizacine idėja, Ateitininkų 
federacijos Vyriausioji valdyba šaukia šiais jubiliejiniais 
metais Trečiąjį didįjį ateitininkų kongresą, kuris ir turės 
įvykti Kaune birželio mėn. 19, 20 ir 21 d. Į jį mes kvie- 
čiame visus Ateitininkų federacijos narius atvykti orga- 
nizuotai, drausmingai, su draugiško bendravimo pasiryži- 
mais. O dabar, kai eina paruošiamieji kongreso darbai, 
mes primename Federacijos nariams, kad kiekvieno nario 
pareiga yra padėti pagal savo pajėgas atlikti tinkamai šitą 
uždavinį Kongreso Ruošiamajai komisijai, kurios vyriau- 
siu vadovu Vyriausiosios valdybos parinktas mūsų Tary- 
bos Pirmininkas p. Eduardas Turauskas. 

Šis kongresas turės parodyti visa tai, ką mes esame 
atsiekę per 20 savo gyvavimo metų, ir sykiu sugestionuo- 
ti visiems organizacijos nariams tai, ką mes turime atsiekti 
artimiausiame savo gyvenimo laikotarpyje. Jame mes pa- 
siryšime galutinai įkūnyti organizaciniame savo gyveni- 
me ir pareikšti vaisingais darbais eilinį savo subrendimo 
šūkį: „susiprasti, susiorganizuoti, kurti ir kovoti”. Tas šū- 
kis trumpai reziumuoja visados aktualius organizacinius 
mūsų uždavinius, kurie turi būti vykdomi su niekados 
nepaliaujamu įsitempimu. Ar nustosime aiškios linijos 
ideologiniame susipratime, ar leisime mūsų organizacijai 
apirti nedrausmėje ir anarchijoje, ar nustosime kūrybinės 
dvasios, ar liausimės kovoję už savo idealus,— kiekvienu 
atveju prieš mūsų organizaciją atsistos sumenkėjimo, su- 
nykimo pavojai. Tad budėkime nuolatos su šituo šūkiu 
savo sąmonėje ir valioje! Jį realizavę būsime nenugalimi 
tiesos ir teisybės riteriai! 

Bet paminėtieji mūsų organizacijos uždaviniai gali tu- 
rėti įvairų turinį, destis kokie yra tautinės mūsų kultūros 
ir visuotinės Katalikų Bažnyčios aktualūs uždaviniai. Įsi- 


96 


sąmoninti. tiek pirmosios, tiek antrosios aktualius užda- 
vinius ir su jais suderinti organizacinius savo uždavinius 
ir duoda mums šiais metais geros progos kaip tik Vytauto 
Didžiojo ir šv. Augustino jubiliejai. Kokios tad privalo 
būti pagrindinės vedamosios šių sukaktuvių minėjimo idė- 
jos? 


II 


Švęsdami Vytauto Didžiojo jubiliejų, mes iš tikrųjų 
pagerbiame didžiausią Lietuvos valstybės vyrą, politinį ir 
administracinį genijų, tokiu pripažintą ir savo tautoje, ir 
visame pasaulyje. Kiekvienas genijus sudaro garbę tai 
tautai, kuriai jis atstovauja. Užtat jis mylimas, su dėkin- 
gumu minimas, su pietizmu gerbiamas. Bet sykiu kiek- 
vienas genijus yra pamokomas tai tautai, kuriai jis dirbo, 
kurioje gyveno ir dėl kurios kovojo. Užtat jis vertinamas 
ir branginamas. Pigus būtų apsiėjimas su genijaus atmini- 
mu, jei, jį gerbiant ir idealizuojant, sykiu nebūtų pasimo- 
koma iš jo žygių, iš jo patyrimo, iš jo darbų išdavų. Ir jei 
šiais metais į mūsų tarpą ateitų prisikėlęs Vytautas Di- 
dysis, tasai tikras riteris ir karštas patriotas, ir pereitų 
mintimi savo tėvynės likimą po savo mirties, pirmas skaus- 
mu pervertos jo širdies šauksmas būtų įsakymas: nebūkite 
mano atminimo vergai, vardan tėvynės išganymo pasi- 
mokykite iš tragiško mano galingos valstybės likimo! 

Vytautas Didysis turėjo visa, kas reikalinga tikram val- 
„stybės vyrui: karštas tėvynės mylėtojas, lankstus politi- 
kas, gabus organizatorius, sumanus dipiomatas, išmintin- 
gas viešpats, narsus karvedys jungėsi viename jo asme- 
nyje. Tai buvo tikras viduramžių monarchas riteris Lietu- 
vos soste. Tiktai toks pasižymįs įvairiomis dovanomis ge- 
nijus tegalėjo išgelbėti Lietuvą nuo visiško suirimo Jogai- 
los ir lenkų pinklėse, atsispirti kryžiuočiams vakaruose 
ir totoriams rytuose, sustiprėti kovoje, išplėsti Lietuvos 
teritoriją ir galybę nuo Baltijos iki Juodosios jūros ir 
laimėti sau ir Lietuvai pasaulio susižavėjimą ir garbingą 
pripažinimą. 

O vis dėlto kažkoks fatališkas veiksnys glūdėjo Vy- 
tauto Didžiojo imperijos likime, nes, jam mirus, jo paliki- 
mas ėmė greit silpnėti ir irti, kad per pusantro šimto metų 


97 


atsidurtų klastingame lenkų prieglobstyje, o paskui, dar 
po dviejų šimtmečių merdėjimo, būtų palenktas po sveti- 
mu jungu rusų verguvėje. Kas yra šito tragiško likimo 
priežastis? 

Nedarysime čia istorinių studijų. Atsakysime labai 
trumpai: pagrindinė priežastis buvo ta, kad valstybinė 
Lietuvos galybė nebuvo atremia į tautinę lietuvių kul- 
tūrą. Lietuviai pristigo ne žmonių, ne narsos, ne ginklų 
ir ne kitų materialinių išgalių, bet kultūrinio lietuvių tau- 
tos apsiginklavimo, Lietuvos valstybė buvo palengvėl mir- 
tinai užslopinta svetimų įtakų grandine. Tiesa, ji prisikėlė 
iš numirusiųjų, bet tik tada, kai lietuvių tauta buvo atgi- 
musi tautiškai ir ėmė kurti tautinę savo kultūrą. 

Ir štai ateina laikas pasimokyti iš Vytauto Didžiojo 
imperijos likimo. Mes nekaltiname jo, kad jis mums ne- 
davė tautinės kultūros. Tam galima būtų rasti pakanka- 
mai pateisinimų jo laiko ir krašto aplinkybėse. Bet mes 
teigiame, kad, nežiūrint Vytauto Didžiojo geniališkumo, 
nežiūrint jo didybės ir galybės, nežiūrint visos mūsų tei- 
kiamos jam pagarbos ir susižavėjimo, jo veikimo linija, 
jo valdymo būdai, jo Lietuvos koncepcija nebetinka mūsų 
laikams ir mūsų algimusios tėvynės padėčiai. Naivu būtų 
manyti kitaip, prisimenant, kad mus skiria nuo Vytauto 
Didžiojo pusė tūkstančio metų, į kuriuos patenka Naujojo 
pasaulio atidengimas, feodalinės santvarkos išnykimas, ga- 
lutinis vergijos pasmerkimas, žmogaus ir piliečio teisių 
deklaravimas ir tautų apsisprendimo principo paskelbi- 
mas, nekalbant jau apie tą pažangą, kuri yra įvykusi viso- 
se materialinio ir dvasinio gyvenimo srityse. 

Vienas tik pamokymas iš anų laikų yra neabejotinas 
ir gali būti visų pripažintas: łauta be kultūrinio apsigink- 
lavimo yra didžiausio pavojaus stovyje ir, jei nesugeba 
kultūriškai apsiginkluoti, yra pasmerkta mirti. Prisimini- 
mas šito pamokymo ateina mums labai laiku. Kultūrinio 
apsiginklavimo reikalas yra mums dabar ne mažesnis kaip 
Vytauto Didžiojo laikais. Kaip ir tada, tai yra mūsų gyvy- 
bės klausimas, tik disproporcija tarp mūsų jėgų, iš vienos 
pusės, ir svetimų įtakų ir brovimosi interesų, iš antros, 
pakitėjo nuo anų laikų ne mūsų naudai. Todėl su visu 
mūsų įsitikinimu ir pavojaus regėjimu šaukiame, kreip- 
damiesi į ateitininkų eiles: Vylauto Didžiojo minėjimas 


98 


privalo būti mūsų tikro kultūrinio apsiginklavimo pradžia. 
Mūsų tautinio aisilaikymo instinktas mums neleidžia eiti 
europiškos civilizacijos užpakaly. Vardan išsigelbėjimo 
mes turime veikiai, nė kiek negaištant, prasiveržti į pir- 
mąsias kultūringųjų tautų eiles. Tai yra tautinės mūsų 
gyvybės šauksmas, ir su šita idėja savo sąmonėje mes 
turime gerbti Vytauto Didžiojo atminimą. 

Mes kviečiame visus Ateitininkų federacijos narius 
dalyvauti visos lietuvių tautos iškilmėse, organizuojamose 
Vytauto Didžiojo jubiliejaus proga, bet sykiu raginame 
juos nepamiršti nė valandėlei kalbamojo kultūrinio tautos 
apsiginklavimo reikalo. Šita idėja per visus šiuos jubilie- 
jinius metus privalo būti ateitininkų studijuojama, medi- 
tuojama, keliama aikštėn prie kiekvienos progos; jos švie- 
soje turi būti vertinamas visas tautinis gyvenimas, visi jo 
įvykiai, visos iškilmės. 

Mums malonu prie šios progos pabrėžti, kad šitos kar- 
dinalinės idėjos iškėlimui aikštėn yra gerokai nusipelnęs 
mūsų idėjos draugas prof. dr. Kazys Pakštas savo veikalu 
„Baltijos respublikų politinė geografija". Tikimės, kad tuo 
pačiu ateitininkai yra gavę tinkamą vadovėlį šitai idėjai 
įsisąmoninti ir jai propaguoti visuomeniniame mūsų gy- 
venime. 

Taigi vardan garbingo Vytauto Didžiojo atminimo pra- 
dėkime didelį nieku nesustabdomą kultūrinio tautos apsi- 
ginklavimo vajų! 


III 


Iš tautinės gyvenimo srities einame dabar į religinę, 
ir sykiu, juo toliau siekiame į praeitį, juo reikšmingesnės 
yra mūsų reminiscencijos. Šiais metais rugpjūčio 28 d. 
sueina lygiai pusantro tūkstančio metų, kai apgultame 
barbarų vandalų Hipone mirė šv. Augustinas. Koks toli- 
mas laikas ir koks artimas šventasis! Net šiais laikais 
mums jis reikšmingesnis ir labiau pamokantis, negu dau- 
gelis vėlesnių Bažnyčios šventųjų, negu daugelis jos tėvų 
ir mokytojų. Jis juk gyveno, veikė, sielojosi ir kentėjo 
toje istorinio persilaužimo gadynėje, kuri galima nusakyti 
šiais keliais žodžiais: senovės pasaulis griūva, barbarai 


99 


žygiuoja, krikščionija ima kurti naują civilizaciją, naują 
Dievo pilį. 

Šv. Augustinas, išaugęs ir išsilavinęs senovinės civi- 
lizacijos atmosferoje, pasisavino iš jos subtilią proto kul- 
tūrą ir visą eilę pamėgimų, kurie charakterizuoja rafi- 
nuotos kultūros žmones: jis mylėjo mokslą, menus, iškal- 
bą, gamtą, brangino draugiškumą, sirgo kultūros filosofijos 
problemomis ir t. t. Visa tai leidžia pasakyti, kad jis 
galvojo, kaip mes galvojame, jautė, kaip mes jaučiame. 
Ne veltui todėl jis vadinamas pirmuoju iš moderniųjų 
šventųjų. 

Šitas šv. Augustino artimumas mums didėja dar labiau 
todėl, kad pirm negu jis tapo dideliu šventuoju, jis buvęs 
didelis nusidėjėlis, pasinėręs senovės pasaulio pagedime. 
Jam buvo žinoma civilizuoto žmogaus puikybė ir patvir- 
kusio prabangoje pasaulio gašlumas, ir reikalingas buvo 
Apvaizdos paraginimas, kad jis galėtų atsiversti ir atsi- 
gręžti nuo šio pasaulio į Dievą. Ir koks reikšmingas para- 
ginimas: Tolle et Iege— imk ir skaityk! Tuo tarsi buvo 
pasakyta, kad tuo metu, kai vienas pasaulis griūva, o 
kitas gimsta, aiški vedamoji mintis, arba skaidrus susi- 
pratimas, yra išganymo pradžia. 

Bet tai, kas labiausiai suartina mus su šv. Augustinu, 
yra jo ir mūsų gadynių panašumas. Žiūrint tiesiai į tai, 
kas vyksta mūsų pasaulyje, mes negalime neįžvelgti, kad 
mūsų senas buržuazinis pasaulis, supagonėjęs savo papro- 
čiuose ir pamėgimuose, sunkiai serga patvirkimu ir eina 
neišvengiamo pairimo keliais. Tai yra neišvengiama todėl, 
kad civilizacija, atsipalaidavusi nuo dorinio principo ir 
nustojusi kilimo linkmės nuo žemės į dangų, yra pasmerk- 
ta savo esmėje. Ir mūsų seno pasaulio horizonte jau aiš- 
kiai matyti gausingos barbarų eilės, kurios, kaip kadaise 
senovėje, beslinkdamos nesustabdoma banga į išlepusį 
ištvirkime pasaulį ir pačios nežinodamos, kokiu įrankiu 
jos yra, eina vykdyti Dievo teismą piktiesiems ir išmėgin- 
ti teisingųjų. 

Dabarties barbarai tuo skiriasi nuo senovės barbarų, 
kad jie ateina ne iš šalies, išsinėrę iš amžių glūdumos ir 
neištirtų kraštų, bet iš mūsų tarpo, iš šių dienų pasaulio, 
kaip kad atsiranda suirimą ir mirtį nešančios bakterijos 
sergančiame kūne. Bet ir tiems, ir kitiems yra bendras 


100 


grobio. ir valdžios įsigeidimas ir didelė ardančioji pajėga. 
Kiekvienas iš mūsų gerai žino vieną šitų barbarų vardą, 
t. y. bolševikai. Bet kaip vandalai nebuvo vieninteliai 
senovės barbarai, taip ir bolševikai, susikūrę savo tvirto- 
vę Rusijoje, nėra vieninteliai dabarties barbarai. Jie tik 
ryškiausi barbarai, labiausiai apsisprendę savo vandališ- 
kume,— barbarai be kaukių. 

Pakanka atidžiai apsidairyti mūsų pasaulyje, kad ras- 
tume apsčiai jų sąjungininkų, samdinių ir advokatų visose 
gyvenimo srityse. Jiems taiso kelią tie nesąmoningi ele- 
mentai, kurie skelbia visiškąjį reliatyvizmą moksle, doro- 
je ir visuomeniniame gyvenime. Jiems ruošia tinkamą 
dirvą ir tie, kurie yra pagoniško etatizmo gerbėjai ir vyk- 
dytojai, būdami abejingo liberalizmo doros dalykuose ir 
kultūrkampfo religijos dalykuose šalininkai. Jiems tar- 
nauja ir tie, kurie ardo masėse ir jaunuomenėje prigim- 
tuosius dorinius jausmus instinktų erzinimu, nepadorio- 
mis pramogomis, seksualizmo skiepijimu. Tokių mažiau 
ar daugiau paslėptų barbarų ir mažiau ar daugiau sąmo- 
ningų jų talkininkų yra pilna visur. Rastume jų, nelai- 
mei, ir mūsų tarpe tų žmonių asmenyje, kurie eina iner- 
tiška dechristianizuoto pasaulio linkme ir savo nesusipra- 
timu, nedrausmingumu, moraliniu neatsparumu gimdo mū- 
sų tarpe dezorientaciją, suirimą, demoralizaciją. 

Taigi kaip ir šv. Augustino laikais senasis pasaulis 
griūva, barbarai žygiuoja. Kur išganymas?— Mums, kata- 
likams, atsakymas aiškus: kaip tada, taip ir dabar išga- 
nymas tegali ateiti iš krikščionijos, arba jo visai nebus. 
Mūsų žemėje nėra kitos pajėgos, ketvirtos galybės, kuri 
įstengtų atstatyti lemtą pusiausvyrą tarp prigimties, kul- 
tūros ir religijos, kuri sugebėtų suderinti nelygstamąją 
asmens verlę su visuomenės pūšaukimu, sustabdyti pasi- 
baisėtiną triumialią ištvirkimo eigą, kitaip tariant, atsi- 
spirti pasaulio dechristianizacijai ir jį rechristianizuoti 
krikščioniškosios kultūros priemonėmis. Uždavinys didelis 
ir labai atsakingas — kurti krikščioniškoji civilizacija, pri- 
taikyta mūsų laikų aplinkybėms, statyti toliau Dievo pilis, 
kuri, atsirėmusi pamatu į žemę, sueitų viršūne į dangų. 
Kad šitas uždavinys tikrai sėkmingai galėtų būti atliktas, 
reik, iš vienos pusės, pasisavinti iš seno civilizuoto pasau- 
lio visus nuostabius kultūrinius jo laimėjimus, o iš kitos 


101 


pusės, pasiimti iš barbarų nepaliestą gaivališką jų ener- 
giją: bet, kas svarbiausia, reik išlaikyti šventai ir išplėtoti 
iki pilnutinio įsisąmoninimo krikščioniškąją pasaulėžiūrą, 
pagrįstą Kristaus Bažnyčios doktrina, ir sykiu neprarasti 
dorinio vertingumo ir tvirto pasiryžimo nuolatos tobulėti 
dorinėje pažangoje. 

Nusakytasis uždavinys kurti krikščioniškąją civiliza- 
ciją privalomas taip pat ir ateitininkams, kaipo organizuo- 
tai lietuvių katalikų jaunuomenei. Šitą uždavinį įsisąmo- 
ninti ir padaryti reikiamų jam pasiryžimų duoda tinkamos 
progos šiais metais švenčiamas šv. Augustino jubiliejus. 
Todėl mes kviečiame visus Ateitininkų federacijos narius 
uoliai dalyvauti bažnytinėse iškilmėse ir šiaip jau minėji- 
muose, kurie bus daromi šv. Augustinui, tam krikščioniš- 
kosios istoriosofijos tėvui, pagerbti. Šv. Augustino minė- 
jimas privalo būti ne tik pagerbimas šviesaus proto, dide- 
lės širdies ir nepalenkiamos valios vyro, genialaus mąs- 
tytojo ir nepaprasto šventojo, bet ir krikščioniškosios Ci- 
vilizacijos ir Dievo Pilies uždavinių įsisąmoninimas šiais 
sprendžiamaisiais persilaužimo laikais. Tarp kitko, 30-asis 
viso pasaulio katalikų Eucharistinis kongresas, kuris įvyks 
šv. Augustino tėvynėje, Kartaginoje, šių metų gegužės 
mėnesyje, tarp 7 ir 11 d., turės duoti geros progos medi- 
tuoti krikščioniškosios civilizacijos problemą ir iškelti 
aikštėn gyvą reikalą kovoti su visu sąmoningumu, nuo- 
sakumu ir griežtumu prieš pasaulio dechristianizaciją už 
jo rechristianizaciją. Tikimės, kad ir ateitininkai, kur ir 
kaip galėdami, panorės padėti visas pastangas šitoms prob- 
lemoms išsiaiškinti ir tinkamai nusiteikti religinei kūry- 
bai ir kovai už savo švenčiausius idealus. 


* * * 


Esame perėję mintimi tris šių metų jubiliejus: organi- 
zacinį, tautinį ir religinį. Kiekvienas iš jų, kaip matėme, 
sugestionuoja mums pagrindinę idėją, pagal kurią, kaip 
sakyta, mes privalome padaryti realią pažangą artimiau- 
sioje ateityje. 

Mūsų organizacijos jubiliejus ragina mus eiti nuo or- 
ganizacinio mūsų subrendimo į intensyvesnį stiprėjimą iš 
vidaus, į aiškią vertikalinio augimo liniją aukštyn ir gi- 


102 


iyn pagal mūsų subrendimo šūkį: „susiprasti, susiorgani- 
zuoli, kurti ir kovoti“. 

Mūsų tautinis Vytauto Didžiojo jubiliejus ragina mus 
ryžtis visomis savo pajėgomis pradėti sąmoningai ir pla- 
ningai didelį kultūrinį lietuvių tautos apsiginklavimą. 

Religinis šv. Augustino jubiliejus ragina mus išsiaiš- 
kinti didelę krikščioniškosios civilizacijos problemą ir sta- 
lant Dievo Pilį ištvermingai ir nuosekliai kovoti prieš pa- 
pasaulio dechrislianizaciją. 

Ateitininkų jaunuomenei visi šitie uždaviniai turi būti 
vykdytini visų pirma organizacinio gyvenimo plotmėje. 
Kitaip tariant, ateitininkų susipratimas ir susiorganizavi- 
mas privalo būti ne kas kita kaip Likras pasiruošimas su- 
kurti turtingą bei galingą krikščioniškąją civilizaciją tau- 
tinio lietuvių gyvenimo lytyse. 

Birželio mėnesyje savo jubiliejiniame kongrese mes 
padarysime pasiryžimus, kad artimiausias penkmetis prieš 
mūsų 25 metų sukaktuves suteiktų mums tokių laimėjimų, 
kokiais galėtume pasidžiaugti ne tik mes, bet ir visa mūsų 
tauta ir sykiu Katalikų Bažnyčia. Tuomet mes ryšimės su 
visu griežtumu visą savo gyvenimą tvirtu suderintu žings- 
niu eiti keliais, kurie sykiu veda į mūsų tautos Romuvą 
ir visos krikščionijos Dievo Pilį. 

Prof. Stasys Šalkauskis, Vyriausiasis ateitininkų vadas 

Prof. prel. Pranas Kuraitis, Vyriausiasis dvasios vadas 

Eduardas Turauskas, Vyriausiosios tarybos pirmininkas 
Stasys Rauckinas, Generalinis sekretorius 
Kaunas, 1930 — Vytauto Di- 


džiojo — metai, Lietuvos Nepri- 
Klausomybės šventė 


8—493 


Trečias skyrius 


ĮVAIRŪS IDEOLOGINIAI AKTAI, 
SUSIDARIUSIEJI 
LAISVO PROJEKTAVIMO TVARKOJE 


I. VISUOMENINIO VEIKIMO PRINCIPAI* 


1. Bet kuris žmogaus veikimas turi būti visuomeniškas 
ta prasme, kad jis būtų suderintas savo pobūdžiu su vi- 
suomenės gerove ir reikalais. 

2. Visuomeninis veikimas turi būti pagrįstas raciona- 
liai pateisinamu principialiu nusistatymu ir suderintas su 
galutiniu visuomenės tikslu ir jos idealu. 

3. Visuomeninis veikimas turi būti pritaikytas realiai 
tikrovei, privalo skaitytis su turimomis faktinai priemonė- 
mis ir būti organizuojamas su mokslišku metodingumu. 

4. Visuomeniniame veikime griežta kova už principus 
ir taikingumo dvasia turi derintis pagal tai, kokie interesai 
yra paliesti, kokios priemonės yra vartojamos ir kokie 
tikslai yra siekiami. 

5. Visuomeniniame veikime kompromisai leistini ir 
dažnai neišvengiami šalia tvirtų ir nuosekliai realizuoja- 
mų principų, bet jie tegali liesti interesų ir moraliai abe- 
jingų priemonių klausimus. 

6. Visuomeninio veikimo taktika turi būti pagrįsta tvir- 
tu principialiu nusistatymu, moderuojama kompromisiniais 
nusileidimais interesų ir abejingų priemonių srityje ir at- 
remta į faktiną sugebėjimą realizuoti maksimumas visuo- 
meninės pažangos aktualiose gyvenimo aplinkybėse. 

7. Visuomeninis veikimas turi visados eiti linkme, ve- 
dančia nuo programos minimum, kuri yra neatidėliojamai 
realizuotina realinių reikalavimų dalis, prie programos 


* Vedamosios mintys paskaitai, skaitytai Ateitininkų sendraugių 
konferencijoje Kaune 1927.XII.30. Spausdinta „Tiesos kelyje“, 1928 m. 
Nr. 1, p. 37—38.— St. Š. 


104 


maximum, kuri yra vykdytina ateityje idealinių reikala- 
vimų dalis, kaipo visuomeninio idealo įsivaizdavimas 
konkretinėse gyvenamo laiko aplinkybėse. 

8. Visuomeninis veikimas privalo derinti individualinę 
žymių asmenų iniciatyvą, veiklumą ir vadovavimą (aris- 
tokratinis pradas) su sutelktine plačiųjų masių akcija (de- 
mokratinis pradas). 

9. Visuomeninis veikimas principialiai turi reikštis su- 
telktinėmis pastangomis, nors niekados faktinai negali 
sujungti visos visuomenės dėl pažiūrų ir interesų skirtu- 
mo; todėl atskirų grupių federalizmas, turįs realizuoti 
bendriausius visuomeninio gyvenimo tikslus, privalo su- 
daryti visuomeninės vienybės pagrindą. 

10. Visuomeninis veikimas valstybinio gyvenimo sri- 
tyje neprivalo vengti žmonių organizavimo į partijas, nes 
partija yra neišvengiamas žmonių susibūrimas, turįs savo 
tikslu politinio veikimo priemonėmis realizuoti valstybi- 
niame gyvenime tam tikrą, Mažiau ar daugiau konkreti- 
zuotą, programą tam tikrais būdais. 

11. Visuomeninis veikimas turi vengti partyvinio eks- 
kliuzyvizmo, kuris stato partijos reikalus aukščiau už vi- 
suomenės gerovę, ir demagoginių priemonių, kurios turi 
savo tikslu laimėti žmonių pritarimą nedoru būdu. 

12. Visuomeninis veikimas turi auklėti ir tuos, kurie 
jį sąmoningai vykdo, ir tuos, kurie yra nesąmoningi jo 
įrankiai arba net pasyvūs objektai. 

13. Katalikiškasis visuomeninis veikimas tuo privalo 
skirtis nuo pasaulietiško, kad jis, iš vienos pusės, šalia 
teorinio nusimanymo, praktinio sugebėjimo ir dorinio nu- 
sistatymo turėtų religinę intenciją pagal Katalikų Baž- 
nyčios supratimą, o iš antros pusės, stengtųsi sutelkti vi- 
suomenines katalikų pajėgas visuomeniniams tikslams rea- 
lizuoti galutinėje sąskaitoje pagal religinę intenciją. 

14. Katalikams veikėjams ne tik principialiai, bet ir 
praktiškai yra privalomas ieškojimas vienos bendros pro- 
gramos visiems katalikams. 

15. Visuomeniškas bei visuomeninis veikimas mažes- 
niamė ar didesniame laipsnyje yra privalomas visiems su- 
brendusiems žmonėms. 


105 


II. VISUOMENINIO MŪSŲ TAUTOS 
ATGIMIMO REIKALU* 


Ekscelencijos, gerbiamieji svečiai, 
draugės ateitininkės ir draugai ateitininkai! 


Visiems, kas teikėsi atvykti į šį iš eilės trečiąjį didijį 
ateitininkų organizacijos kongresą, tariu Ateitininkų fede- 
racijos Vyriausiosios valdybos vardu lietuviškąjį „sveiki 
atvykę": sveiki, gerbiamieji svečiai ir brangūs draugai! 
Tikrai malonu pažvelgti į tiek gausingą susirinkimą, taip 
gražiai nusiteikusį dirbt ir gaivinti savo jausmus šiuo 
svarbiu ir iškilmingų momentu mūsų organizacijos gy- 
venime. 

Dvylikos nepriklausomo Lietuvos gyvenimo metų lai- 
kotarpyje trečią kartą mes renkamės laikinojoje mūsų 
sostinėje, Kaune. Per šitą reikšmingą mūsų tautos gyveni- 
me tarpą mes drauge su visa mūsų tauta augome, stiprė- 
jome, kovojome jos kovas, liūdėjome dėl jos vargų, džiau- 
gėmės jos laimėjimais, o kas svarbiausia, visados ėjome 
tiesia aukštųjų idealų linija, nenorėdami nieko pavergti 
ir skriausti, bet taip pat pasiryžę nevergauti jokiai prie- 
vartai, jokiai tautiškojo idealo karikatūrai, Šiandien mes 
galime pasakyti sau ir kitiems, kad mes turime gryną 
sąžinę, kilnias intencijas, nepalenkiamus pasiryžimus vi- 
sados tarnauti Dievui ir Tėvynei ir nuolatai kovoti su visu 
tuo, kas gresia religiniam, tautiniam ir valstybiniam gy- 
venimui dezorientacijos, dezorganizacijos, suirimo pavo- 
jais. Tokia buvo ikišiolinė mūsų veikimo linija; tokia, ti- 
kiuos, ji pasiliks ir visados. f 

Į šio atidaromojo mano žodžio uždavinį neįeina daryti 
pranešimas apie mūsų organizacijos veikimą paskutiniais 
keliais metais, praslinkusiais nuo reorganizacinės mūsų 


* Atidarymo kalba, pasakyla Ateitininkų kongrese Kaune 1930. 
VI.21. Spausdinta „Židinyje“, 1930 m. Nr. 7, p. 49—52.— Si. Š. 


106 


konferencijos Palangoje. Tai padarys Ateitininkų federa- 
cijos Generalinis sekretorius savo laiku. Šiuo momentų 
man svarbu keliais žodžiais iškelti aikštėn tą nuotaiką, 
kuri turėtų gaivinti mūsų kongreso darbus ir pramogas. 
Joks kongresas ir ypač kongresas jaunuomenės, kuri 
visais atžvilgiais auklėjasi, lavinasi ir auga į nešančią 
su savimi ateitį rytojaus kartą, negali praeiti šalimais pro 
visuomeninę nuotaiką, susidariusią tuo pačiu metu ryšyje 
su pagrindine visuomeninio gyvenimo linkme ir svarbiau- 
siais jo įvykiais. Nekalbėsiu čia apie politiką, apie parti- 
jas ir kovą už valdžią. Mums, katalikams, visuomeninis 
gyvenimas gali ir privalo rūpėti žymiai platesniu ir žy- 
miai gilesniu atžvilgiu. Visuomeninis gyvenimas katali- 
kiškoje pasaulėžiūroje randa svarbią, sau tinkamą vietą 
ir privalo būti pagal šitą pasaulėžiūrą normuojamas, tvar- 
komas ir tobulinamas. Kai visuomeniniame gyvenime ne 
viskas yra gera, arba kai jame įvyksta gili krizė, kata- 
likams susidaro pareiga šiaip ar taip į šitą negerumą rea- 
guoti ir šiaip ar taip visuomeninį gyvenimą gydyti. Ką gi 
mes matome visuomeniniame mūsų gyvenime šiuo metu? 
Vienu žodžiu tariant — didelį chaosą. Stoka moralinių 
ir legalinių autoritetų, teisėtai laimėtų visuomeniniame 
gyvenime; visuomeninės vienybės suirimas, tvirtų visuo- 
meninių principų bei pažiūrų sunykimas, asmens laisvės 
ir šiaip jau prigimtųjų teisių negerbimas, visuomeninių 
idealų paniekinimas, kitaip tariant,— praktinis visuome- 
ninis nihilizmas ir skepticizmas yra užvaldę mūsų gyve- 
nimą plačiai ir giliai. Tokiose aplinkybėse nacionalistiš- 
kas liberalizmas ir socialistiškas radikalizmas dažnai suta- 
ria savo paneigimu katalikiškosios visuomenės teisių, šios 
tikros saugotojos visuomeninės pusiausvyros, socialinės 
taikos, pilietinės vienybės ir valstybinės tvarkos. 
Šitame liguistame mūsų visuomenės stovyje mums, ka- 
talikams, tenka nepavydėtina posūnių vieta. Tarp kitko, 
dėl šitos priežasties ir šis mūsų kongresas negali būti toks, 
kokiu jį pageidautų matyti Ateitininkų federacijos vado- 
vybė. Tiems, kas verčiasi prievarta, uzurpacija, išnaudoji- 
mu ir skriaudomis, yra nepakenčiamas laisvas katalikų 
išsivystymas, viešas jų pasireiškimas ir atviras apaštala- 
vimas dechristianizuotame, supagonėjusiame mūsų pasau- 
lyje. Todėl mūsų priešų padaryta viskas, kad mes nega- 


107 


lėtume pagal savo pajėgas išsiplėsti, tinkamai pasireikšti 
ir parodyti katalikiškąjį savo veidą plačiajai publikai: 
mes esame suspausti nepatogiose sąlygose, mes esame 
nustumti į užkampius, mes esame klastos ir gudrybių auka. 

Visa tai, kas pasakyta apie visuomeninį mūsų gyveni- 
mą, dar nebūtų taip liūdna, jei sykiu nebūtų ardomi gi- 
liausieji religijos, tautos ir valstybės pagrindai. Tokiu 
būdu lengvai gali būti prarasta visa tai, kas mūsų tautos 
iki šiolei atsiekta tautiniu, religiniu ir valstybiniu atgi- 
mimu. Tokiose aplinkybėse katalikai, ir tuo pačiu katali- 
kiškoji jaunuomenė, turi tiesioginę pareigą pagal savo 
visuomeninį idealą stiprinti visuomeninius pagrindus ka- 
talikiškąja akcija ir pradėti nuo savęs visuomeninį mūsų 
tautos atgimimą su kultūros, doros ir religijos pagalba. 
Tikrai sakau, tai privalo būti visuomeninio mūsų gyve- 
nimo rechristianizacija katalikiškosios akcijos priemonė- 
mis. Štai kas yra svarbiausia šiuo gyvenamuoju momentu. 

Visi eiliniai uždaviniai, kurie buvo ateitininkų vado- 
vybės iškelti įvairiais atvejais, yra puikiausiai suderinami 
su šiuo svarbiausiu momento reikalavimu: mes esame vi- 
suomenininkai, nes esame katalikai, ir mūsų katalikišku- 
me tikrai glūdi naujo visuomeninio atgimimo pradžia. 
Šis atgimimas tegalės ateiti vien iš tos versmės, kuri laiko 
savyje tikro visuomeniškumo paslaptį, arba jo visai ne- 
susilauksime. Štai kodėl tie, kieno rankose yra visuome- 
ninio atgimimo priemonė, turi ypatingos pareigos tuo 
atgimimu visų pirma pasireikšti. Ir šis mūsų kongresas 
turi tai konstatuoti ir sugestionuoti su visa galima įtaka 
katalikų jaunuomenei reikalą prie to ruoštis, o katalikų 
visuomenei reikalą tai pilnai realizuoti. 

Taigi šiuo trečiuoju savo kongresu mes, ateitininkai, 
privalome padaryti pradžią, bent savo pasiryžimais, visuo- 
meniniam mūsų tautos atgimimui, kuris turi įvykti kul- 
tūros, doros ir religijos priemonėmis. Katalikiškoji visuo- 
menė ir atitinkamai katalikiškoji jaunuomenė yra Lietu- 
voje pakankamai gausingos ir įtakingos, kad vieną kartą 
jų iškeltas visuomeninio atgimimo šūkis galėtų tapti tik- 
renybe artimoje ateityje. Ir šituo atveju šv. Augustino 
ir Vytauto Didžiojo jubiliejai, kurie sutampa su šių metų 
sukaktuvėmis ir kurie šiaip ar taip turi būti ir mūsų 
pagerbti, sugestionuoja mums labai svarbias idėjas. 


108 


Šv. Augustinas, iškėlęs aikštėn dieviškosios Apvaizdos 
rolę istoriniame tautų gyvenime, sykiu yra įrodęs, kad 
tikra visuomenė, toji Dievo pilis, laikosi Dievo meile ir 
aukštais doros žygiais. Visuomenė, nepagrįsta doriniu pa- 
grindu, yra atremta į smėlio pamatą ir turi suirti prie pir- 
mo stipresnio ardomųjų gaivalų pūstelėjimo. Tuomet atei- 
na teisinga bausmė neteisingiesiems ir sunkus sprendžia- 
masis išbandymas teisingųjų. Žodžiu tariant, negali būti 
tikro visuomeninio gyvenimo be dorinio pagrindo, atremto 
galutinėje sąskaitoje į dieviškojo įstatymo gerbimą. Štai 
ką primena mums šv. Augustino jubiliejus. Tai yra svar- 
biausioji idėja, kuri turi būti padėta į visuomeninio mūsų 
tautos atgimimo pagrindą, ypač tuo metu, kai aplink eina 
dechristianizacijos, pagonėjimo, bolševikiško suirimo vyks- 
mas. Taigi šv. Augustinas mums liudija, kad negali būti 
visuomeninio atgimimo be tvirto dorinio pagrindo. 

Vytautas Didysis savo jubiliejumi mums primena kitą 
svarbią mūsų visuomeniniam ir valstybiniam gyvenimui 
idėją. Tai, kas jo veikime turi reikšmės visiems laikams, 
ir ypač mūsų chaotiškos fermentacijos gadynei, yra sėk- 
mingai patirta tiesa, kad visuomeninės tvarkos ir valstybi- 
nio klestėjimo pagrindas yra drausminga organizacija. 
Daug kas iš Vytauto Didžiojo politikos metodų, priemo- 
nių ir iš jo politinės santvarkos jau yra nustoję savo 
reikšmės mūsų laikams, bet šita tiesa pasilieka niekados 
nepajudinama visuomeniniame gyvenime. Ji tad turi būti 
pasisavinta ir visuomeniniam mūsų tautos atgimimui. Tai- 
gi mūsų visuomeninis atgimimas turi būti atremtas ne tik 
į tvirtą dorinį pagrindą, bet ir į drausmingą tautos susi- 
organizavimą pagal visuomeninės kultūros reikalavimus. 

Nesigilinsiu čia į visuomeninio mūsų atgimimo užda- 
vinius ir galimybes; tai ne atidaromojo žodžio reikalas. 
Čia tenorėjau iškelti aikštėn tąjį šūkį, kuris turėtų suteikti 
tam tikrą nuotaiką mūsų kongreso darbams ir pramogoms, 
o paskui ir pagrindinę linkmę artimiausiam mūsų veikimo 
penkmečiui. Mes ruošiamės tikram vajui už visuomeninio 
mūsų gyvenimo rechristianizaciją katalikiškosios akcijos 
priemonėmis. 

Pagaliau dar vieno dalyko negaliu neiškelti, baigda- 
mas savo žodį — Mums būtent labai svarbu įsisąmoninti, 
kad mūsų grįžtamasis kelias į Vilnių eina per visuomeninį 


109 


mūsų tautos atgimimą. Mes negalime grįžti į Vilnių tokiais 
barbarais, kokiais mes esame laikinose savo ribose. Jei 
mes įžengtume į Vilnių su tuo principialiu niekinimu de- 
mokratinių principų, parlamentarinių laisvių ir visuome- 
ninės iniciatyvos, kuris dažnai girdėti iš vadinamosios 
tautiškos minties organų ir kuris praktiškai duoda toną 
mūsų valdomajam režimui, tai mes iš tikrųjų įžengtume 
ten tik tam, kad prarastume savo sostinę galutinai ir ne- 
grąžinamai. 

Šiandien mes turime ryžtis padaryti visa, kas nuo mūsų 

pareina, kad šita nelaimė neateitų dėl katalikų visuo- 
menės apsileidimo. Maža to, iškėlę visuomeninio mūsų 
tautos atgimimo šūkį, mes turime tiek subręsti, kad įsteng- 
tume ateityje patraukti su savimi didžiausią mūsų tautos 
daugumą ir kad šitas mūsų atgimimas turėtų sprendžia- 
mosios reikšmės mūsų tautos ir valstybės gyvenimui. Tuo- 
met mes galėsime būti tikri, kad visuomeninis mūsų at- 
gimimas, realizuotas kultūros, doros ir religijos priemo- 
nėmis, atidarys mums jau vieną kartą ant visados ir Vil- 
niaus vartus. Aš neabejoju, kad tai yra karščiausias visų 
čia susirinkusių troškimas, ir tegaliu vien linkėti, kad ši- 
to mūsų troškimo išsipildymas leistų mums mūsų 25 metų 
sukaktuves švęsti jau mūsų sostinėje Vilniuje ir ten ma- 
nifestuoti mūsų jausmus Gedimino pilyje. 

Aš tikiu, kad tai yra galimas dalykas, bet sykiu žinau, 
kad jis pareina nuo mūsų tautos kultūrinio ir visuomeni- 
nio nusistatymo. Todėl mes esame pasiryžę realizuoti savo 
tarpe tokį nusistatymą, kuris reikalingas Vilniaus atvada- 
vimui. Darydami pradžią visuomeniniam mūsų tautos at- 
gimimui, mes priartiname šitą džiaugsmingą valandą kul- 
tūrinių, taikingu, doriniu būdu. 

Pasiryžę visa atnaujinti Kristuje, tarnaujant Dievui ir 
Tėvynei, mes galime rasti kiekvienam klausimui dorą 
išsprendimą ir dirbti pozityviai kiekvieną darbą kad ir 
sunkiose aplinkybėse. To ir linkiu prasidedančio šiandien 
mūsų kongreso darbams. 


III. TAUTINĖS LIETUVIŲ POLITIKOS 
KATEGORINIAI IMPERATYVAI* 


Prof. K. Pakšto knygoje „Baltijos respublikų politinė 
geografija“ (Kaunas, 1929) randame visus davinius, kurie 
leidžia nustatyti vedamąją liniją tautinei mūsų politikai, 
neužmerkiančiai akių prieš tai, kas yra blogo tautiniame 
mūsų gyvenime, ir aiškiai matančiai, kas privalu daryti 
laimingesnei ateičiai. Remiantis šitais daviniais, galima 
formuluoti savo rūšies „kategorinius imperatyvus“ reali- 
nei tautinei lietuvių politikai. Tai ir bandysiu padaryti, 
surašydamas praktines išvadas iš prof. K. Pakšto veikalo, 
kiek šis liečia Lietuvą. 

1. Po mirties grasme Lietuva privalo planingai suivar- 
kyti antropologinį savo ūkį. Šiam aktualiausiam tautos 
gyvybei reikalui reik, tarp kitko, sistemingai didinti kaimo 
ir miestų talpumą, nuosekliai dauginant pragyvenimo šal- 
tinius ūkio, pramonės ir prekybos priemonėmis, planingai 
keliant tautos sveikatingumą ir racionaliai tvarkant krašto 
emigraciją. 

2. Vardan elementarinio žmoniškumo Lietuva turi 
griebtis griežtų priemonių nedovanotinam kūdikių mirtin- 
gumui krašte sustabdyti. Nekalbant jau apie bendras prie- 
mones tautos sveikatingumui kelti, privalu visų pirma nu- 
plauti nuo savęs didžiausio barbariškumo dėmę sveikatos 
departamento žygiais, propagandos priemonėmis ir t. t. 

3. Lietuva turi susirūpinti skęstančios svetimose jūro- 
se savo išeivijos likimu ir nė vieno išeivio nebeišleisti ne- 
planingai iš savo krašto. Privalu dar išgelbėti nuo nutau- 
timo tuos išeivius, kurie galima, ir planingai sutvarkyti 


* Ištraukos iš straipsnio „Lietuva politinės geografijos šviesoje“, 
spausdinto „Židinyje“, 1930 m. Nr. 3, p. 252—253 ir 257— si. 8. 


111 


būsimąją emigraciją pagal racionalios kolonizacijos rei- 
kalavimus. Šiam reikalui pirma turi būti atlikti tyrinėji- 
mai ir reikiamos studijos. 

4, Lietuvių tauta privalo sustabdyti nutautimo vyks- 
mą savo lingvistinės teritorijos periferijoje iš lenkų, vo- 
kiečių ir gudų pusės. Slenkąs į priekį lietuvių nutautimo 
vyksmas iš stipresnio kaimyno pusės, kad ir vykstąs ne- 
valdomoje tautinėje teritorijoje, yra didelis pavojus tautos 
nepriklausomybei; todėl tenka sistemingai palaikyti tokio- 
se periferijose lietuviškos tautinės sąmonės gyvavimą, 
ruošiant joms inteligentijos, vedant atitinkamą propagan- 
dą ir šiaip jau palaikant tautinį bendravimą. 

5. Geresnės ateities vardan Lietuva turi planingai ruoš- 
tis tapti intensyvaus tranzito kraštu. Kadangi ateityje nuo 
tranzito išsivystymo turės padidėti ir krašto talpumas, ir 
jo turtingumas, tai jau iš anksto tenka tranzito reikalais 
tinkamai susirūpinti, plečiant susisiekimo tinklą, ruošiant 
žmones prekybos ir pramonės mokyklose ir šiaip jau iš- 
vystant žmonėse komercinių sugebėjimų. 

6. Platesnių perspektyvų vardan Lietuva privalo tinka- 
mai išnaudoti savo pajūrį ir, įsisteigus prekybos laivyną, 
tapti jūrine valstybe. Šiam tikslui turėtų, tarp kitko, tar- 
nauti įsistiprinimas Klaipėdoje, įsteigimas joje jūrininkų 
mokyklos, suinteresavimas platesnių tautos sluoksnių lai- 
vyno klausimu ir apskritai sukėlimas tautoje vajaus į 
jūrą. 

7. Savo nepriklausomybės vardan Lietuva turi padėti 
visas savo pastangas išvystyti intensyviems ekonomi- 
niams santykiams su tolimesniais kaimynais, nesuintere- 
suolais Lietuvos kolonizacija ir politiniu jos pavergimu. 
Šituo atžvilgiu Lietuvai ypatingai pavojingos yra Vokie- 
tija ir Lenkija, todėl ekonominius santykius su jomis rei- 
kėtų atstoti intensyviais santykiais eventualiai su Anglija 
ir Belgija. 

8. Lietuvos pavojinga padėtis, svetimų įtakų iniensy- 
vumas, ypač iš vokiečių pusės, ir reikalas išlaikyti konku- 
renciją su tvirtomis kultūringomis tautomis verčia lietuvių 
tautą atstoti žmonių gausingumą ir didelę materialinę gū- 
lybę galinga technika, intensyviai išvystytu ūkiu, aukšta 
dvasine kultūra ir, tarp kitko, nepaliesta ištvirkimo doro- 
ve. Tik prie tokių aplinkybių lietuvių tauta sugebės turėti 


112 


lietuviškus miestus su gyva prekyba ir pramone, laivyną, 
inteligentijos perteklių, keliantį kultūrą į aukščiausius 
laipsnius, ir kitus veiksnius, be kurių, akivaizdoje pavo- 
jingų ir stiprių priešų, tauta tegali būti vien liūdnos de- 
fenzyvos ir merdėjimo stovyje. 

9. Lietuvių tautai yra gyvybės klausimas kuo veikiau- 
siai paimti spartaus vertikalinio augimo liniją, gilyn ir 
aukštyn, kad galima būtų tinkamai apsiginkluoti tech- 
niškai, intelektualiai ir apskritai kultūriškai. Šituo atžvil- 
giu intensyvus švietimo išvystymas turėtų būti pastatytas 
pirmon eilėn. Privalomas ilgametis visuotinis mokymas ir 
platus visų rūšių aukštesniųjų mokyklų tinklas, ruošiąs 
technikų, ekonomistų, komersantų, agronomų ir. šiaip jau 
specialistų praktikų techninio ir ekonominio gyvenimo 
šakoms yra lietuvių tautai aktualiausias reikalas. 

10. Lietuva turi padaryti savo nepriklausomą buvimą 
reikalingu didelėms kaimyninėms valstybėms, kaipo tau- 
tinių kovų neutralizuotoja, pusiausvyros palaikytoja ir 
svarbių punktų sergėloja. Šita prasme Lietuva gali būti 
Nemuno žiočių sargas, pusiausvyros palaikytoja tarp sla- 
vų ir germanų ir tautinių kovų neutralizuotoja tarp visų 
tų tautinių hibridų, kurie yra susipynę kadaise tautinėje 
lietuvių teritorijoje. Čia Belgija, Olandija, Šveicarija ir 
Danija turi tarnauti Lietuvai pamokomais pavyzdžiais. 

11. Lietuvai privalu stiprinti politinė savo nepriklauso- 
mybė įsigyjant tarptautinėje plotmėje moralinį prestižą, 
visuotinai reikšmingą kuliūrą ir pavyzdingą vidaus sant- 
varką, o viduje auklėjant piliečius mylėti nepriklauso- 
mybę iš viršaus ir laisvę iš vidaus. Viso pasaulio pagarba 
ir piliečių patriotizmas yra jėgos, kurios tautinės nepri- 
klausomybės apgynimo sistemoje turi savo būtiną vietą. 

12. Lietuva turi išvengti kultūrinės priklausomybės nuo 
artimų stipresnių kaimynų ir užmezgli tamprius kultūri- 
nius santykius su tolimesnėmis kultūringomis tautomis pa- 
gal antiseptinį atskiedimo metodą prieš kultūrinį užgožė- 
jimą. Šiuo metu, kai bolševikiškoji Rusija yra gerokai izo- 
liuota tiek savo nenormalia padėtimi, tiek lenkiškuoju 
koridoriumi, ir kai nuo Lenkijos skiria Lietuvą sunkiai 
peržengiama demarkacijos linija, ypatingai pavojinga yra 
planingai ir sumaniai plečiama vokiečių kultūrinė įtaka, 


113 


paremta dar ekonominiais santykiais ir politine konjunk- 
tūra. 

13. Okupuoto Vilniaus atvadavimas turį būti lietuvių 
tautos laikomas viso savo likimo klausimu, ir visos tautos 
pastangos turi būti koordinuojamos šituo tikslu. Lietuvių 
tauta privalo gerai nusimanyti, kad Vilniaus atvadavimas 
pareis ne tik nuo tarptautinės, Lenkijai palankios kon- 
junktūros, bet ir nuo išvidinio Lietuvos susiorganizavimo, 
tolerantiškos kultūringos politikos ir visuotinai reikšmin- 
gos tautinės kultūros. 

14. Norinti apimti savo etnografines ribas, išeinančias 
iš lingvistinių ribų, Lietuva turi skaitytis su šitos plates- 
nės teritorijos daugiakalbiškumu ir savo politiką vesti kul- 
tūrinio ir politinio federalizmo linkme. Lietuvai būtų nedo- 
vanotinas savo pozicijos silpnumas ir apsilenkimas su savo 
padėties pašaukimu stengtis sudaryti vieningą valstybę, 
kuri nesiskaitytų su susidariusiomis Lietuvos teritorijoje 

mažumomis ir deformuotomis periferijomis. Todėl tam tik- 
ras išmintingas ir atsargus federalizmas Lietuvai yra ne- 
išvengiamas, jei ji nori išeiti iš grynai lingvistinių lietuvių 
tautos ribų. 

Štai kaip atrodo, pagrįstos ištisu mokslo veikalu veda- 
mosios idėjos, kurios turėtų būti padėtos kertiniu akmeniu 
tautinėje politikoje. Tokia politika būtų ne tik tautinė, 
bet ir tautiška tikra šito žodžio prasme. Užbrėžta ilgesniam 
laikui plačiu iniciatyvos užsimojimu, ji skaitytųsi su viso- 
mis lietuvių tautos ir Lietuvos krašto ypatybėmis ir būtų 
atremta į gerai ir plačiai suprastus lietuvių tautos inte- 
resus. Kai dabar su reikalu ar be reikalo įprasta kalbėti 
apie tautiškus dalykus, būtų tikrai išmintinga ir savo vie- 
toje susirūpinti šitaip suprastos tautiškos politikos reika- 
lais ir sudaryti jai pagrindą visuomeniniu jaunuomenės 
auklėjimu. 

Visuomeninis jaunuomenės auklėjimas gali ir privalo 
ruošti jaunuomenę bendrai patriotiškai politikai. Ir todėl 
patriotinio politinio auklėjimo programa gali būti sudaryta 
pedagogams vadovautis ir jaunuomenei pasisavinti. 

Šita prasme visos neabejotinos išvados iš politinės Lie- 
tuvos geografijos, panaudotos mūsų tautiškai politikai 
nustatyti, gali ir privalo būti įdiegtos jaunoms kartoms 
sykiu su patriotiniu auklėjimu. Pavyzdžiui, ar gali būti 


114 


abejonės, kad patriotiškas auklėjimas reikalauja mūsų 
jaunuomenę orientuoti pagal šias pagrindines mūsų tau- 
tiškos politikos idėjas: 

1. Kiekvienas lietuvis turi pareigos rūpintis gyven- 
tojų prieauglio klausimu, nepamiršti nutausiančios peri- 
ferijos tautinėje teritorijoje ir skęstančios nutaulime emi- 
gracijos. 

2. Kiekvienas lietuvis privalo kiek galėdamas didinti 
Lietuvos gerovę ir nepamiršti apie reikalą įsistiprinti pa- 
jūryje, sudaryti laivyną, išnaudoti tranzito galimybes ir 
sueiti į ekonominius ir kultūrinius santykius su politiškai 
nepavojingomis tautomis. 

3. Kiekvienas lietuvis privalo gerai įsisąmoninti, kad 
Lietuvos padėtyje tvirčiausias nepriklausomybės ginklas 
yra aukšta materialinė ir dvasinė kultūra ir intensyvus 
kultūrinis aktyvumas. 

4. Kiekvienas lietuvis turi pareigos įsisąmoninti, kad 
Lietuva tik tada tegalės atsilaikyti nepriklausomą, kai ji 
sugebės realizuoti kultūringą santvarką ir piliečių sutari- 
mą iš vidaus ir suinteresuotų jąja tarptautinių jėgų pu- 
siausvyrą iš viršaus. 

5. Kiekvienas lietuvis turi pareigos nepamiršti, kad 
Vilniaus atvadavimas yra Lietuvai viso likimo klausimas, 
ir dirbti visomis savo pajėgomis šita linkme. 

Kai šitie tautiškos politikos principai įeis į visuomenės 
kūną ir kraują per naujų kartų auklėjimą, Lietuva iš tik- 
rc galės būti rami dėl savo ateities! 


IV. ATEITININKAI IR 
VILNIAUS ATVADAVIMAS* 


Šią gedulingą Vilniaus dieną mes liūdime, bet sykiu 
ir džiaugiamės. Mes liūdime, kadangi mūsų sostinė, mūsų 
krašto širdis, tebelieka iki šiolei mūsų priešo rankose. 
Mes džiaugiamės, kadangi kultūrinių darbininkų, turinčių 
atvaduoti istorinį bei kultūrinį mūsų tautos centrą, eilės 
kaskart auga. Šios dienos gedulas kaip tik yra toks, kad 
jis leidžia sykiu, ir gedėti, ir džiaugtis. Kai yra gedima dėl 
nebepataisomų nuostolių, dėl prarastos vieną kartą ant 
visados gėrybės, nėra vietos džiaugsmui, nes nėra taip 
pat vilties, kuri galėtų atskleisti atgaunamojo laimėji- 
mo perspektyvas. Užtat kai yra gedima dėl materialinių 
ar dvasinių turtų, kurie nėra neatgaunamai pralaimėti, ga- 
lima sykiu džiaugtis, jei gyvenimo bei veikimo faktai 
suteikia mums įrodymų, kad turtas nėra neatgaunamai 
prarastas; kad kasdien atsiranda naujų laimėjimo veiks- 
nių; kad pasiryžimai ištverti iki laimėjimui stiprėja; kad 
nauji atgaunamojo laimėjimo kariai narsiai rikiuoja savo 
eiles. Taigi mes liūdime, matydami mūsų tautos sostinę 
svetimose rankose, ir mes džiaugiamės, kad būsimųjų 
atvaduotojų eilės daugėja. 

Šia gera proga, sveikinant naujai įstojusius draugus 
į Lietuvos universiteto studentų ateitininkų sąjungą, visai 
pritinka kalbėti apie numatomą ateitininkams rolę kul- 
tūriniame bei dvasiniame mūsų sostinės atvadavime. Prie 
šios progos mes privalome taip pat atgaivinti mūsų pasi- 


* Kalba, pasakyta gedulingą Vilniaus dieną (1927.X.9), sveiki- 
nant naujai įstojusius į Lietuvos universiteto studentų ateitininkų są- 
jungą narius. Spausdinta „Židinyje“, 1927 m. Nr. 10, p. 264—265.— 
St. 5. 


116 


ryžimus laimėti atvadavimo kovą ir įžengti vieną gražią 
dieną į Gedimino pilį ne brutaliais užkariautojais, bet ne- 
šėjais mūsų daug kentėjusiai sostinei ramybės, taikos, ma- 
terialinės gerovės ir, kas svarbiausia, naujos aukštesnės 
kultūrinės sintezės, kuri savo kilnumu, platumu ir to- 
lerantingumu atverstų net mūsų paklydusius brolius į tau- 
tinio atgimimo kelią. 

Jei, kaip man tenka dažnai konstatuoti, ateitininkų ju- 
dėjimas yra antrasis, būtent kultūrinis dvasinis mūsų atgi- 
mimas, tai kultūriniame bei dvasiniame Vilniaus atvada- 
vime negalima neskirti ateitininkams žymaus kultūrinio 
uždavinio. Reik, būtent, žinoti, kad Vilniaus atvadavi- 
mas, ne vien tik išviršinis, bet ir išvidinis, negali įvykti 
be gilaus kūrybinio kultūrinio darbo, kuris parodytų, 
kad mes esame verti mūsų istorinės sostinės, kad mūsų 
organiškame išsivystyme bei kultūriniame likime jis nėra 
atsitiktinė tautinių nelaimių ir svetimų įtakų grandis, 
brauktina vieną kartą ant visados iš mūsų istorinio liki- 
mo. Taip žiūrėdami į Vilnių, mes faktinai pasidarysime 
jam svetimais intruzais, kurie nepajėgs niekados atlikti 
jame kultūrinio bei tautinio atgimimo darbo. Toks gry- 
nai neigiamas nusistatymas į Vilniaus krašto kultūrinį 
likimą, būdamas lengviausias ir paprasčiausias, yra vis 
dėlto labai pavojingas, nes jis nežada mums tikro lai- 
mėjimo net tada, kai mūsų sostinė bus atvaduota išvirši- 
niu būdu. 

Vilnius amžių bėgyje buvo veikiamas įvairių kultūrinių 
įtakų, su kuriomis yra neišvengiama šiaip ar taip skai- 
tytis. Ogi sėkmingiausias tautiniu atžvilgiu bus toks nu- 
sistatymas atžvilgiu į jas, kuris ne nustelbs jas mechaniš- 
ku būdu, bet suves jas į aukštesnę kultūrinę sintezę, ap- 
vilktą individualinėmis lietuvių tautybės lytimis. Yra juk 
žinomas dalykas, kad kultūrinis universalizmas, besireiš- 
kiąs tautinėmis lytimis, turi daugiausiai davinių laimėti 
sau daugiausiai draugų ir šalininkų. Su šitokio kultūrinio 
universalizmo dvasia ir tenka eiti į Vilnių, norint jį lai- 
mėti visiškai ir ant visados. Mes visados turime laikyti 
mūsų dėmesio centre tai, kad stipriausia mūsų apsigynimo 
bei atsilošimo priemonė yra ne materialinis ginklas, bet 
plati, kilni ir šituo savo kilnumu sugestyvinė kultūrinė 
idėja. 


117 


Šitos kilnios kultūrinio universalizmo idėjos nešėjais 
ir privalo būti visų pirma ateitininkai, kaipo to dvasinio 
atgimimo reiškėjai, kuris stengiasi individualinėse lietu- 
vių tautybės lytyse realizuoti universalinį krikščioniško- 
sios kultūros idealą. Šitas kultūrinis dvasinis universaliz- 
mas, realizuojamas lietuvių tautybės lytimis, yra bendras 
visam ateitininkų judėjimui ir todėl taip pat yra privalo- 
mas studentams ateitininkams, kaipo tasai tikslas, kuris 
turi vadovauti jų auklėjimosi bei lavinimosi keliams. Šitas 
universalizmas rado jau sau tinkamą išraišką tuose prin- 
cipuose bei pareigose, kurie liko priimti per reorganiza- 
cinę ateitininkų konferenciją Palangoje. Ir reik tikėtis, 
kad šitas universalizmas šiaip ar taip bus ateitininkų lai- 
mėtas lietuvių tautai, nes keli tūkstančiai aspirantų į 
inteligentiškąsias profesijas yra tokia moralinė pajėga, 
kuri sugeba turėti sprendžiamosios reikšmės kultūrinio 
mūsų tautos gyvenimo pakraipai. Noriu tad tikėti, kad 
ateitininkai supras kultūrinio universalizmo reikšmę Vil- 
niaus atvadavimo klausimu ir kad jie kaip tik labiausiai 
pasidarbuos, kai teks atvaduoti Vilnių iš vidaus kultūri- 
niu bei dvasiniu būdu. 

Bet šitame plačiame ir labai sudėtingame darbe, į kurį 
sueina šimtai ir tūkstančiai žmonių, reikalinga yra tam tik- 
ra diferenciacija bei specializacija, kad šitas darbas nepa- 
siliktų tik bendrų pageidavimų plotmėje ir kad jis iš tikro 
būtų pritaikytas prie visų realių bei konkrečių mūsų tau- 
tinio gyvenimo reikalų. Šituo tikslu studentai ateitininkai 
yra susiskirstę atskiromis korporacijomis, kurios, nepa- 
miršdamos vienų vieno bendro universalaus ateitininkų 
tikslo, pasidalija darbu ir stengiasi atsiekti sėkmingiausių 
rezultatų atskirose veikimo srityse. Turinti ilgiausių tra- 
dicijų Kauno studentų ateitininkų draugovė pasilieka la- 
biausiai bendrų principų bei tikslų sargyboje. Studenčių 
ateitininkių draugovė, susiskirsčiusi į atskiras sekcijas, 
stengiasi pakelti lietuvės moters savarankiškumą, veiklu- 
mą, susipratimą ir kitas savybes, kuriomis turi pasižymėti 
lietuvių moterys, norint, kad mūsų tautinis, kultūrinis 
ir religinis atgimimas rastų visuomenėje bei šeimynoje 
tvirtų perleidžiamų iš kartos į kartą tradicijų. Absti- 
nentų korporacija turi savo tikslu eiti per santūrą 
į dorą, kad mūsų veikimas turėtų visados pakankamai 


118 


darbininkų, visuomet paslankių į išsižadėjimą bei pasi- 
aukojimą. Mūsų tautinio didvyrio Kęstučio korporacija 
yra pasiryžusi gaivinti mūsų tautoje riteriškus užsimoji- 
mus, taip reikalingus drausmingiems žygiams sprendžia- 
mais tautos gyvenimo momentais. Mūsų didžiojo valsty- 
bės vyro Vytauto klubas specialiai yra susirūpinęs visuo- 
meninėmis problemomis, kurių tinkamas išsprendimas ir 
atitinkamas praktiškas nusistatymas tiek yra svarbus mū- 
sų valstybės bei visuomenės santvarkai. Šatrijos draugija 
stengiasi kelti dailiosios literatūros ir šiaip jau meno rei- 
kalus mūsų jaunoje draugėje, kad tokiu būdu tarsi me- 
niškais kerėjimais išvystytų kūrybines mūsų tautos galias. 
Gal esu šiandien ir ne visas grupes paminėjęs, ir tik- 
riausia nesu paminėjęs tų, kurios tik formuojasi ir ne 
šiandien, tai ryt išeis aikštėn mūsų gyvenime, bet, šiaip 
ar taip, jau čia trumpai nusakytosios ateitininkų studen- 
tų grupės kiekviena skyrium ir visos sykiu dirba ir dirbs 
mūsų kultūrinio bei dvasinio atgimimo tikslams ir sykiu 
ves mus Vilniaus linkon, kad ten realizuotų galutinį 
mūsų tautinį laimėjimą. Argi ne svarbu mums ateiti ten 
jau su tvirtais tautiniais bei kultūriniais laimėjimais? Ar 
ne svarbu, kad į Vilnių įžengtų visai susipratusi, aktyvi 
bei savarankiškai veikli lietuvė moteris? Ar ne svarbu 
turėti, mums ten įžengus, išsižadėjimo bei pasiaukojimo 
dvasios? Ar ne svarbu mums turėti riteriškų užsimojimų 
mūsų įsibėgėjime į Vilnių ir didžiadvasio riteriško kil- 
numo, kai jau mes būsime ten įžengę pergalėtojais? Ar 
ne svarbu mums būti tikrais visuomenininkais, kai mums 
teks tvarkyti margus Vilniaus gyventojus į vieną mūsų 
sostinės savivaldybę? Ar ne svarbu pagaliau mums užke- 
rėti mūsų paklydusius brolius kuriamojo meno stebuklais 
ir tokiu būdų geriausiai pratarti į jų širdis? Visi jūs, drau- 
gės ir draugai ateitininkai, dirbate ir dirbsite didelį atva- 
davimo darbą; o jūs, jaunieji draugai, kurie ką tik esate 
įstoję į atskiras korporacijas, šiandien turite progos jsi- 
tikrinti, kiek kilnūs tikslai laukia jūsų atsidėjusio darbo, 
jūsų kilnių užsimojimų, pasiaukojimo bei išsižadėjimo. 
Sveikindamas šiandien jūsų įstojimą į mūsų tarpą, aš 
tariu jums lietuviškąjį: sveiki atvykę, draugės ateitinin- 
kės ir draugai ateitininkai; su jumis mums bus drąsiau eiti 
į didįjį Gedimino pilies atvadavimo žygį. 


9—493 119 


V. BENDROJI POLITINIO CENTRO 
IDEOLOGIJA* 


1. Politinis centras turi savo tikslu realizuoti Lietuvoje 
teisiškos valstybės lytyse politinę bei socialinę demokra- 
tiją Kristaus mokslo pagrindais. 

2. Politinis centras tiek savo ideologija, tiek savo tak- 
tika yra visuomeninės pusiausvyros reiškėjas ir saugoto- 
jas: jis aiškiai atsiriboja ideologiniu atžvilgiu iš dešinės 
nuo liberalistiško individualizmo, o iš kairės — nuo socia- 
listiško kolektyvizmo, nors taktikos atžvilgiu principialiai 
nei su pirmojo, nei su antrojo šalininkais neatsisako dirbti 
bendrą darbą bendriems konkretiniams uždaviniams rea- 
lizuoti. 

3. Svarbiausiais visuomeninės santvarkos pagrindais 
Politinis centras laiko: 

a) religiją, kaipo žmogaus viso gyvenimo jungimą vie- 
nu dieviškuoju pradu, 

b) tautybę, kaipo individualinę kultūrinio visuomenės pa- 
sireiškimo lytį, 

c) šeimyną, kaipo prigimtąjį visuomenės ir valstybės or- 
ganizavimo narvelį, | 

d) profesinę korporaciją, kaipo racionalią produktyvaus 
darbo organizaciją, 

e) valstybę, kaipo pilnalytį suorganizuoto tautos bendra- 
vimo reiškimąsi, 

f) privatinę nuosavybę, kaipo visuotinės gerovės veiksnį. 

4. Matydamas realų reikalą pagrįsti visuomeninį gy- 
venimą religiniu idealu, Politinis centras laiko harmonin- 
gus santykius tarp visuomeninės santvarkos ir Bažnyčios 


* Ši ideologija dar nebuvo niekur spausdinta; apie jos susidarymą 
žr. Pratartį.— St. Š. 


120 


būtina sąlyga materialinei bei dvasinei visuomenės ge- 
rovei. : 

5. Politinis centras laikosi įsitikinimo, kad tik grįžimas 
prie prigimtosios teisės ir krikščioniškosios doros dėsnių 
ir sėkmingas išplėtimas Bažnyčios inspiruojamos katali- 
kiškosios akcijos tegali reformuoti dabartinį visuomeninį 
gyvenimą pagal teisingumo ir gailestingumo reikalavimus. 

6. Laikydamas tautybę teigiamuoju veiksniu visuome- 
nės gyvenime bei susitvarkyme, Politinis centras eina 
tautiškos politikos keliais, nors sykiu, kaipo pusiausvyros 
reiškėjas, atsiriboja tiek nuo šovinistiško agresyvaus na- 
cionalizmo, matančio tautybėje nelygstamąjį tikslą, tiek 
nuo kosmopolitiško internacionalizmo, nematančio tauty- 
bėje jokios teigiamosios vertybės. 

7. Politinis centras laiko visų lietuvių tautos šakų su- 
būrimą savoje valstybėje prigimtąja tautos teise ir mora- 
line jos pareiga ir eina prie šito tikslo tautinės sąmonės 
žadinimo, tautinės kūrybos kėlimo, nepriklausomos Lietu- 
vos valstybės stiprinimo ir atitinkamos vidaus ir užsienio 
politikos priemonėmis. 

8. Reikalaudamas respektuoti teisėtus lietuvių tautos 
interesus, Politinis centras ne tik siekia taikingo sugy- 
venimo ir gerų kaimyninių santykių su gretimomis vals- 
tybėmis, bet ir stengiasi dirbti visuotinei krikščioniškai 
taikai, bendradarbiaudamas tuo tikslu visų pirma su kitų 
tautų krikščioniškomis grupėmis ir palaikydamas tarptau- 
tines pastangas sudaryti juridiškai suorganizuotą visų tau- 
tų vienybę, pagrįstą prigimtosios teisės ir teisingumo prin- 
cipais. 

9. Pripažindamas krikščioniškosios šeimynos nesuar- 
domumą ir jos teisę bei pareigą krikščioniškai auklėti 
naujas kartas, Politinis centras kovoja prieš šeimynos de- 
zorganizaciją ir naujų kartų auklėjimo bei lavinimo mono- 
polizavimą suvalstybintoje mokykloje ir sykiu reikalauja 
globojančių šeimyninį gyvenimą įstatymų, kurie, tarp kit- 
ko, laiduotų katalikams katalikiškas proporcionaliai sub- 
sidijuojamas mokyklas, saugotų motinos ir vaiko teises, 
palankiai! reguliuotų šeimyninio atlyginimo, mokesčių, bu- 
to, šeimyninės nuosavybės ir kitus klausimus. 

10. Nelaikydamas idealu nei kapitalizmo, kuris, atpa- 
palaiduodamas individualistiškus instinktus, nesugeba iš- 


121 


vengti socialinėje santvarkoje įvairių išnaudojimo rūšių, 
nei komunizmo, kuris, nesiskaitydamas su žmogiškąja pri- 
gimtimi, nesugeba išvengti prievartos, priešingos prigim- 
tajai ir krikščioniškajai teisei, Politinis centras yra šali- 
ninkas pažangių socialinių reformų, kurios racionalizuotų 
socialinę santvarką ir sudarytų korporatyvinį režimą pa- 
gal žmonių prigimtį, jų teises, pareigas ir solidarumo idea- 
lą. . 

11. Pripažindamas prigimtąją žmonių teisę į privatinę 
nuosavybę, Politinis centras laiko kiekvieną konkretinę 
nuosavybę vienlaikiu atskiro asmens ir visos visuomenės 
padaru ir todėl nepripažįsta racionaliais reikalavimų, kad 
privatinė nuosavybė būtų tvarkoma ar viena tik atskirų 
asmenų nuožiūra, ar vienu tik visos visuomenės spren- 
dimu; dėl tos pačios priežasties jis nepritaria nei mate- 
zialinių turtų koncentracijai su monopolizacijos tenden- 
cijomis ir sykiu su atitinkamu proletarišku masių augimu, 
nei niveliuojančiai materialinių turtų socializacijai, nei 
nieku neribojamai antisocialinei konkurencijai, nei jokiai 
kitai lyčiai visiško materialinių veiksnių įsiviešpatavimo 
socialiniame gyvenime. 

12. Politinio centro įsitikinimu, išvidinis ekonominių 
klasių ir profesinių organizacijų solidarumas sudaro mo- 
ralinį socialinės santvarkos pagrindą, iš kurio turi išaugti 
autonomiškai suorganizuotų ir juridiškai pripažintų socia- 
linių korporacijų organizmas, kur politiniai, socialiniai ir 
moraliniai tiek kapitalizmo, tiek komunizmo pavojai ga- 
lėtų būti nuveikti racionaliu gamybos normavimu, teisin- 
gu atlyginimu, darbo žmonių vertės apsaugojimu, visų 
gamybos veiksnių solidariu bendradarbiavimu, spekulia- 
cijos ir išnaudojimo šalinimu, profesinio vertingumo kėli- 
mu ir apskritai gamybos vyksmo bei ekonominių santykių 
dorinimu. 

13. Politinis centras nepateisina nei valstybės abejin- 
gumo socialinio gyvenimo atžvilgiu, nei biurokratiškos 
etatistiškos ekonominio socialinio gyvenimo centralizaci- 
jos, kuri kėsintųsi prieš atskirų asmenų ir korporacijų 
teises ir privatinę iniciatyvą, stengdamasi atstoti privatinę 
ekonomiją viešosios ekonomijos priemonėmis: jis pripa- 
žįsta valstybei teisę daryti intervencijų į ekonominį socia- 
linį gyvenimą, kiek ji yra individualinių, šeimyninių, kor- 


122 


poratyvinių ir visos visuomenės teisių saugotoja, privati- 
nės iniciatyvos skatintoja bei papildinėtoja ir bendros 
gerovės sergėtoja ir reguliuotoja. 

14. Politinio centro supratimu, valstybinė valdžia pri- 
valo budėti, kad būtų išlaikyta tarp atskirų ekonominių 
klasių ir atskirų korporatyvinių organizacijų normali pu- 
siausvyra, kuri laiduotų socialinę taiką, bendrą gerovę ir 
kiekvienam piliečiui teisėtą dalį įtakos ir akcijos visuome- 
niniame gyvenime. 

15. Tvirtai tikėdamas demokratiniu idealu, Politinis 
centras sykiu gerai nusimano, kad tikros demokratijos 
realizavimas politiniame ir socialiniame Lietuvos gyveni- 
me tegali vykti, nuolat savitarpiškai derinant visuomeni- 
nės santvarkos institutus, visuomeninės valdžios vadovy- 
bę ir visuomeninę žmonių kultūrą; todėl jis laiko lygiai 
svarbiais dalykais įstatymų tobulinimą, visuomeninės va- 
dovybės ruošimą ir visuomeninės žmonių kultūros kėlimą. 

16. Politinis centras laiko viešai bei visuomeniškai vei- 
kiančią partiją neišvengiama priemone kultūriškai politi- 
kai, bet sykiu kovoja su atviru ar paslėptu ekskliuzyvis- 
. tišku partiškumu, siekdamas taikingo sugyvenimo tarp 
atskirų konfesinių, ideologinių, klasinių, profesinių ir tau- 
tinių visuomenės grupių teisiškos lygybės, pasireiškimo 
laisvės, savitarpinio reciprociteto ir bendros gerovės prie- 
monėmis. ; 

17. Darydamas skirtumo tarp visuomeninio idealo ir 
eilinių laiko uždavinių, Politinis centras pirmojo formu- 
lavimą vadina programa maximum, o antrųjų konkretiza- 
vimą — programa minimum ir užleidžia atskiroms savo 
grupėms laisvę saviškai individualizuoti šitas dvi progra- 
mas neprieštaraujant tačiau šios bendros ideologijos prin- 
cipams. 


VI. SPAUDOS DRAUDIMO PAMOKA 
LIETUVIŲ TAUTAI* 


Įvairių esti iškilmių tautų gyvenime. Bet turbūt ne- 
daug teatsiras tautų, kurios galėtų pasigirti tokios rūšies 
iškilme, kokią mes turime šiandieną. Tautų kentėjimai ir 
vargai esti įvairūs, todėl ir minėjimas atsivadavimo nuo 
šitų kentėjimų ir vargų turi dažniausiai labai nevienodą 
pobūdį. Mūsų tautinės martirologijos istorijoje spaudos 
uždraudimas buvo viena iš skaudžiausių dramų. Ir iš tikro 
buvo kuo sielotis, kad rusų despotiška vyriausybė, nesi- 
skaitydama su švenčiausia prigimtąja tautos teise, už- 
draudė jai turėti savo lotynišką-lietuvišką spaudą. Įsi- 
vaizduokime tik gerai, kokiose aplinkybėse tai buvo įvy- 
kę. 

Tauta, kultūriškai atsilikusi, tautiškai nesusipratusi, ne- 
tekusi tradicinės savo inteligentijos, nes ši žuvo savo tau- 
tai, betarnaudama svetimiems dievams, — tokia tauta nu- 
stoja vienos iš svarbiausių priemonių užpildyti šitas spra- 
gas kaip tik tuo laiku, kai visame pasaulyje smarkiai 
eina tautinis atbudimas ir kilimas tose tautose, kurios buvo 
kultūriškai atsilikusios arba tautiškai nesusipratusios. Koks 
tat apmaudas turėjo graužti kiekvieną susipratusį lietuvį 
matant, kaip tautos budeliai plėšė iš tautos, rodos, pasku- 
tinę išganymo priemonę! 

Tiesa, rusų valdžia tarsi paliko lietuvių tautai išeitį iš 
šitos keblios padėties, leisdama, ir ne tik leisdama, bet ir 
proteguodama, lietuviškų knygų spausdinimą rusų raidė- 
mis, vadinamąja „graždanka“. Rusų valdžios užmačios bu- 
vo visai permatomos: rusiškoji „graždanka“ turėjo tar- 
Kalba, pasakyta per iškilmingą ateitininkų susirinkimą, įvykusį 
Kaune D Spausdinta „Židinyje“, 1929 m. Nr. 5—6, p. 462— 
465.— St. Š. 


124 


nauti įrankiu lietuvių tautai iš pradžios suartinti su rusų 
kultūra, o paskui ir visai surusinti. 

Tokiu būdu prieš lietuvių tautą buvo atsistojusi šitokia 
tragiška alternatyva: arba išsižadėti legalios savo spau- 
dos, bet tuomet dar labiau pagilinti taip pavojingą tautai 
kultūrinį atsilikimą, arba prisiimti rusiškąją „graždanką“, 
bet tuomet šituo oportunistišku žygiu pastūmėti tautą eiti 
tuo klastingu keliu, kurį buvo jai paruošusi rusų despoti- 
ja. Pirmuoju atveju perspektyva negalėjo būti labai vilio- 
janti jau todėl, kad spaudos uždraudimas atėjo tuoj po 
lenkų nevykusio sukilimo, kai rusų reakcija ir teroras itin 
siautė tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje. Sunku tat buvo 
tikėtis greit ir lengvai atkovoti savo spauda. Žodžiu ta- 
riant, tamsi ateitis turėjo tuomet slėgti lietuvių sielą tarsi 
paniuręs dangus, kuriame nematyti nė vieno vilties spin- 
dulėlio, pranašaujančio artimą giedrą. 

Antruoju, t. y. oportunizmo, atveju perspektyva buvo 
ne geresnė. Tarkime, kad lietuvių tauta būtų nuėjusi rusų 
siūlomo kompromiso keliu. Ar tai reiškė, kad ji iš tikro 
būtų pasinaudojusi savo spauda taip, kaip jai būtų pa- 
geidaujama? Visų pirma, rusų cenzūra žymiai būtų aprė- 
žusi spaudos naudojimosi laisvę, o antra vertus, patyrusi, 
kad lietuviai naudoja rusų „graždanką“ kultūriniam savo 
kilimui ir tautiniam susipratimui, rusų- valdžia neabejo- 
jent būtų radusi savo despotizmo arsenale tinkamų prie- 
monių šitam judėjimui kliudyti. Bet kas svarbiausia, lie- 
tuvių tauta būtų atsistojusi į tautinių kompromisų kelią, 
kas būtų reiškę susilpnėjimą tautos pasiryžimo būti kul- 
tūriškai nepriklausomai, būti moraliai nepalenkiamai, ap- 
saugoti savo valią į pergalę, į laimėjimą. Žodžiu tariant, 
oportunistiškas kompromisas su rusų valdžia ne tik būtų 
buvęs nesėkmingas, bet jis dargi būtų buvęs tautos nusi- 
žengimu prieš savigarbos pareigą ir prieš savo nepriklau- 
somą ateitį. į Sd . 

Lietuvių tauta garbingai pasirinko pirmąjį erškėčiais 
nuklotą kelią — kelią, žadėjusį iš pat pradžios didvyrišką 
kovą, prometėjiškus kentėjimus, bet ir galutinio išsivada- 
vimo viltį, nes kiekvienas tvirtas pasiryžimas laimėti yra 
iš esmės laimėjimo pradžia. Ir mes galime būti dėkingi 
Apvaizdai, nulėmusiai mūsų tautai šitą kovos bei skaus- 
mo kelią. Minėdami šiandieną spaudos atgavimą, įvykusį 


125 


prieš 25 metus, mes iš tikrųjų turime minėti ir pagerbti 
tuos, kurie kovojo už spaudos laisvę, nenorėdami nurimti 
brutalios prievartos atmosferoje. Jie pirmi stojo į aktyvią 
kovą už nepriklausomą tautos gyvenimą ir savarankišką 
kultūrinį reiškimąsi, duodami mums nepamirštiną pavyzdį 
ir palikdami tautai garbingos ateities testamentą. 

Labai reikšmingas yra faktas, kad mūsų tautinio atgi- 
mimo pradžia yra įvykusi kaip tik spaudos uždraudimo 
laikotarpyje. Vadinasi, rusų prievarta neįstengė užgniauž- 
ti tautos atbudimo iš ilgo snūduriavimo. Greičiausiai rusų 
priespauda bus labiau sukiršinusi lietuvių tautos sąmo- 
nę ir pakėlusi tautinį susipratimą, iššaukdama pasiprieši- 
nimo reikalą lietuvių tautoje. Tai yra išrodymas to fakto, 
kad kiekviena prievarta neatsiekia savo tikslo ir suteikia 
net priešingų išdavų, jei jai sugebama pasipriešinti ir 
nesusidemoralizuojama oportunistiškame servilizme. 

Apskritai spaudos draudimo istorija, su jos brutalia 
prievarta, iš vienos pusės, ir didvyriškomis kovomis, iš 
antros, yra mums labai naudinga pamoka, kurios mes ne- 
privalome pamiršti nei dabar, nei ateityje. Šita istorija 
mus pamoko visos eilės tiesų moralinio ir praktiško po- 
būdžio. 

Visų pirma, ji mums gyvu pavyzdžiu įrodo, kad bru- 
talios niekų nepateisinamos prievartos atveju, ypač kai 
šita prievarta kėsinasi prieš švenčiausias prigimtąsias tei- 
ses, serviliškas nusilenkimas prieš ją arba net kompro- 
misas su jąja yra mažiau naudingas negu griežtas, pirmu 
net pazvelgimu visai nenaudingas pasipriešinimas. Tai 
įvyksta jau todėl, kad vergiškas nusilenkimas prieš bru- 
talią prievartą demoralizuoja žmones moraliu atžvilgiu 
ir padaro juos bergždžius bet kuriai platesnei kūrybinei 
visuomeninei akcijai. 

Šitos tiesos pripažinimas dar toli gražu nereiškia, kad 
apskritai visuomeniniame gyvenime bei veikime galima 
apsieiti be kompromisų. Ten, kur reikalingas yra suderi- 
nimas įvairių įvairiausių pažiūrų praktikos dalykuose ir 
sutaikymas priešingų interesų, kompromisai yra neišven- 
giami, tik reik gerai skirti, kad kompromisai tegali liesti 
žmonių interesus ir taktikos priemones, bet ne dorinius 
principus. Nusilenkimas prieš nieku nepateisintą bruta- 
lią prievartą, kuri užgauna prigimtąsias žmonių teises, 


126 


yra iš tikrųjų šitos prievartos legalizavimas, kas yra ne- 
dora ir yra net nusižengimas. 

Antra, ko moko mus mūsų spaudos draudimo istorija, 
yra tai, kad didelis įsitikinimas savo tiesoje ir tvirtas 
pasiryžimas laimėti kovą su despotiška prievarta turi anks- 
čiau ar vėliau baigtis pergale ir triumfu. Bet žinoma, šito- 
kis laimėjimas neapsieina be sunkaus darbo, be brangių 
aukų, be kentėjimo, be susigrūdimo su apginkluotu prie- 
varta priešininku. 

Ir dar mus moko spaudos draudimo istorija, kad tauta 
bręsta nepriklausomam gyvenimui arba šitą nepriklauso- 
mą gyvenimą sugeba išlaikyti tik tol, kol ji tikrai myli 
savo laisvę ir yra pasiryžusi ją ginti visomis savo pajė- 
gomis. Tauta, nustojusi verguvėje laisvės meilės, yra, 
vieno istoriko pasakymų, sušunėjusi tauta, neverta ne- 
priklausomo gyvenimo. 

Atsiminti šitą mūsų istorijos pamoką, palaikyti ją savo 
dvasioje per visą gyvenimą ir padaryti iš jos prideramų 
išvadų yra mūsų prievolė, yra, taip sakant, atsilyginimo 
kaina atžvilgiu į tuos, kurie sudėjo brangias aukas kovo- 
je už spaudos laisvę ir tuo pačiu už mūsų būsimą nepri- 
klausomumą. Šita pamoka itin svarbi yra mums todėl, 
kad vergiško servilizmo pavojus dėl įvairių priežasčių yra 
mūsų tautai labai didelis. 

Visų pirma, mes dar nesuskubome visai išsiemancipuo- 
ti nuo tos nelaisvės, kuri slėgė mūsų tautos dvasią ir var- 
žė jos kūną per keletą šimtmečių. Iš pradžios lenkų politi- 
kos įtaka, ėjusi sumužikinimo linkme, paskui rusų biuro- 
kratinio despotizmo jungas, turėjęs nukultūrinimo tenden- 
cijos, laikė mūsų tautą žiauraus pavergimo stovyje. Bau- 
džiava, taip dar neseniai pasidariusi praeities faktu, negali 
dar šiaip ar taip nesireikšti mūsų tautos būde ir įpročiuo- 
se. Servilizmui palanki dirva istorijoje susidarė dar todėl, 
kad mes neturėjome joje tikrai riteriško periodo ir kad 
tie mūsų visuomenės sluoksniai, kurie savo socialine padė- 
timi buvo pašaukti atsispirti miesčioniškumo dvasiai ir 
sudaryti moraliai ir intelektualiai laisvos inteligentijos 
kadrą, nutauto, pasidavę svetimoms kultūrinėms įtakoms. 

Bet ir dabartis sudaro nemaža pavojų laisvam mūsų 
tautos apsisprendimui ir išsiemancipavimui iš dvasios ver- 


127 


guvės. Apsupti didelių ir žymiai stipresnių, agresyviai 
nusiteikusių kaimynų, mes nuolatos turime drebėti už savo 
nepriklausomumą ir kartais esame verčiami daryti kom- 
promisų, užuot stojus į nelygią kovą. Tokiose aplinkybė- 
se susidaro labai palanki atmosfera servilizmui augti. 

Servilizmo pavojus dar labiau didėja todėl, kad visa 
valdymo linkmė šiuo laiku ne saugoja tautą nuo vergiško 
servilizmo, bet kaip tik šiam pataikauja. Pakanka tik įsi- 
sąmoninti, kokia oficialinė ideologija aidėte aidi mūsų 
visuomenės gyvenime, kad įsitikrintume, jog mes einame 
į dvasios verguvę. Ar mums neįrodinėja oficiozo skiltys, 
kad tikrai laisvos yra tik laukinės tautos ir kad kultūrin- 
gos tautos yra labiau suvaržytos negu kokios kitos? Ar 
mums neskelbiama, kad kultūrinė autonomija, pagrįsta 
laisvu kultūriniu apsisprendimu, yra susiskaldymo veiks- 
nys? Ar mums neskiepijama nepasitikėjimo įvairiomis vi- 
suomeninės savivaldybos lytimis ir ar ne labiau propa- 
guojama biurokratinė nuožiūra negu visuomenės sava- 
rankiškumas ir veikli iniciatyva? Ar mes neįskaitome kas- 
dieną oficialaus pasibaisėjimo aiškia nuoseklia aktyvia 
katalikų pasaulėžiūra ir savarankišku katalikų susiorgani- 
zavimu, nepalenktu biurokratinei priežiūrai ir liberalizmo 
aprobatai? 

Išvada iš čia tegali būti viena: ten, kur verčiamasi 
prievarta, norima vergų. Ir galbūt niekados mums ne- 
buvo tokio didelio dvasios verguvės pavojaus, kaip šiuo 
metu, kai šitas pavojus slenka nejučiomis, prisidengęs gra- 
žiais žodžiais ir savais tautiškais rūbais. Tokiu metu pri- 
siminti mūsų kovotojų už spaudą pamokomą pavyzdį itin 
yra savo vietoje. Iš jų, kurie sykiu su knygomis nešė 
mums laisvę, mes turime šiandieną pasimokyti didvyriško 
pasiryžimo, nuoširdaus pasiaukojimo, nepalenkiamo pa- 
tvarumo, laisvės meilės ir verguvės neapykantos. Minėda- 
mi mūsų tautos knygnešius, mes tuo pačiu ryžtamės eiti 
jų garbingomis pėdomis ir pasižadame niekados never- 
gauti dvasios servilizmui. Rinkdamiesi šitą kelią „per 
skausmą į garbę“, mes drįstame kiekvienam mūsų tautos 
dvasios pavergėjui pasakyti sykiu su poetu: „Kad tu, gu- 
de, nesulauktum, ne taip, kaip tu nori, bus, kaip Dievas 
duos, ne tavo priesakai nedori|" 


128 


VII. VEDAMOSIOS IDĖJOS 
MOTERŲ KLAUSIMUI SPRĘSTI* 


I. Siekiamasis tikslas. Moterų klausimas galima būtų lai- 


II. 


kyti išspręstu tada, kai moteris, dirbdama normaliai tie- 

sioginio savo pašaukimo srityje ir aisitiktinai bendrose 

su vyrais profesijose, turėtų visas sąlygas: 

1) atsiekti maksimalinį individualinės savo asmenybės 
išvystymą; 

2) laisvai apsispręsti, pasirenkant savo gyvenimo kar- 
jerą; 

3) kuriamai ir vienodai vertingai su vyrais pasireikšti 
parinktojoje savo veikimui srityje; 

4) laimėti savo darbui šeimoje lygų moralinį bei ma- 
terialinį pripažinimą su visuomeninėmis profesi- 
jomis; 

5) naudotis lygiomis su vyrais moralinėmis ir visuo- 
meninėmis teisėmis bei prievolėmis. 

Vykdomosios priemonės. Norint sudaryti visas sąly- 

gas moterų klausimui patenkinamai išspręsti, reika- 

linga: 

1) mažinti moterų ambiciją ir didinti jose tikros savo 
vertės pajautimas; 

2) individualizuoti moterų auklėjimas bei lavinimas pa- 
gal jų lyties skirtingumą ir pašaukimo uždavinius; 

3) išvystyti maksimalinis kuriamasis moters veiklumas 
tiesioginio jos pašaukimo srityje; 

4) dirbant šeiminio pašaukimo darbą, vengti konkuren- 
cijos su vyrais visuomeninių profesijų srityje; 


* Vedamosios mintys pasikalbėjimui, įvykusiam Ateitininkių šei- 
motyros būrelyje 1927 m. kovo mėn.-— St. Š. 


129 


mam o 


5) visuomeniškai vertinti, teisingai atlyginti ir juridiniu 
būdu laiduoti šeiminės moters pareigos; 

6) įsąmoninti visuomenėje supratimas, kad ne parei- 
gų vienodumas, bet vienodas įvairių pašaukimų ver- 
tingumas yra pagrindas tikrai vyrų ir moterų ly- 
gybei; 

7) atidaryti laisvam moters pasirinkimui visos visuo- 
meninės profesijos, kurios tik neprieštarauja speci- 
finei moters prigimčiai, ir duoti jai galimybė lygiai 
pasiruošti su vyrais, bet sykiu reikalauti už vieno- 
dą atlyginimą ir vienodo produktyvumo; 

8) moterys, neinančios į šeiminį pašaukimą iki 25 
metų imtinai, pašaukti į kultūrinį visuomeninį dar- 
bą panašiomis sąlygomis, kaip vyrai yra šaukiami 
į karo tarnybą. 


VIII. IŠVIDINIS MOTERS ATSIVADAVIMAS 
KAIPO TIKROS JOS EMANCIPACIJOS 
PRADŽIĄ* 


I. Kuo turi prasidėti tikras žmogaus atsivadavimas nuo 
bet kurios verguvės? 

1. Vidaus nelaisvė yra blogiausia verguvės rūšis, ku- 
ria tvirtai laikosi kiekviena kita einanti iš šalies prie- 
varta. 

2. Jokia einanti iš šalies prievarta negali neribojamai 
trukti, jei pavergtieji atsivaduoja iš vidaus ir sąmoningai 
gina savo laisvę ne kaip maištingi vergai, bet kaip turį 
savo vertės pajautimą asmenys. 

3. Tikros savo vertės pajautimas yra pirmutinė laisvo 
apsisprendimo sąlyga, nes žmogiškosios prigimties protin- 
gumas yra žmogaus laisvės pagrindas. 

4. Tikras savo vertės pajautimas, besiremiąs žmogiš- 
kosios asmenybės protingumu, reikalauja iš žmogaus va- 
dovautis savo gyvenime bei veikime racionaliais moty- 
vais ir realizuoti racionali gyvenimo tvarka. 

II. Kame glūdi moterų verguvės pagrindas ir kuo šita 
verguvė reiškiasi? 

5. Giliausias moters nelaisvės ir įvairaus pavergimo 
šaltinis yra tasai faktas, kad didžioji moterų dauguma 
neįgauna niekados tikro savo vertės pajautimo, neapsi- 
sprendžia laisvai bei sąmoningai ir nesugeba nuosekliai 
vadovautis savo gyvenime bei veikime racionaliais mo- 
tyvais. 

6. Vietoje tikro savo vertės pajautimo moteris turi 
dažniausiai daug tuščios ambicijos, kuri, kaipo pirmojo 


* Vedamosios mintys pasikalbėjimui, įvykusiam „Ateitininkių šeimo- 
tyros būrelyje 1927.XI.27. Spausdinta „Židinyje“, 1927 m. Nr. 11, p. 
331—323.— SI. Š. 


131 


ser L 


jausmo karikatūra, yra su juoju žmoguje atvirkščioje 
proporcijoje. 

7. Geriausiu tuščios ambicijos, nesutariančios su tikru 
savo vertės pajautimu, įrodymu yra įvairios falsifikavi- 
mosi rūšys, kurios prasideda paprasta pudra ir baigiasi 
tirštais dažais ir stambiais erzacais ir kurios yra vartoja- 
mos labai žymios dalies vadinamųjų kultūringų moterų. 

8. Tuščią ambiciją ir sykiu stoką padorumo bei savo 
vertės pajautimo įrodo taip praplitęs tarp vadinamųjų 
kultūringų moterų palinkimas giliai dekoltuotis ir šiaip 
jau stengtis patikti vyrams išviršinėmis moteriško savo 
kūno savybėmis. 

9. Tiek dažnas nekritiškas pasidavimas mados hipno- 
zei yra geriausias pavyzdys tų atsitikimų, kai moters ne- 
sivadovauja gyvenime bei veikime racionaliais motyvais 
ir susižavi tuo, kas nėra nei protinga, nei padoru, nei 
tikslinga, nei estetiška. 

10. Nesupratimas reikalo racionaliai apvaldyti emocio- 
nalinį savo pobūdį, kuris, atpalaiduotas nuo sąvaržų, reiš- 
kiasi paprastai smalsumuų, plepumu, pavydumu, nepagrįs- 
tomis simpatijomis ir antipatijomis, nepateisintomis užgai- 
domis ir neprotingais įpročiais, esti priežastimi tos nera- 
cionalios gyvenimo linijos, kuri nesuderinama su savo 
vertės pajautimu ir laisvu apsisprendimu racionaliais mo- 
tyvais ir kuri taip dažnai padaro iš moters gyvenimo aklų 
nuotykių ir nenuoseklių žygių krūvą (neigiamoji emocio- 
nalumo pakraipa). 

11. Kraštutinių ir nekritiškų emancipančių nusistaty- 
mas suniveliuoti moteris su vyrais ir priversti jas pildyti 
gyvenime tuos pačius uždavinius, kuriems tarnauja vyrai: 
a) nesutinka su tikru moteriškosios vertės pajautimu, nes 
pažemina lygiai aukštą, kaip vyro, moters pašaukimą, 
b) yra netikslingas, nes verčia moterį konkuruoti su vy- 
rais tiesioginio jų pašaukimo srityje, c) yra neteisingas, 
nes neįvertina ir tinkamai neatlygina moters darbo tie- 
sioginio jos pašaukimo srityje, d) yra kenksmingas fizi- 
niam, kultūriniam ir religiniam visuomenės gyvenimui, 
nes ardo šeiminį gyvenimą, kuris yra tvirčiausias pirmojo 
pagrindas. 

III. Kuo turi pasireikšti išvidinis moters aisivadavimas? 


132 


12. Tikra moters emancipacija, visai teisingai neatsisa- 
kanti nuo reikalavimo moterims lygių su vyrais morali- 
nių bei visuomeninių teisių, turi prasidėti nuo įsigijimo 
tikros savo vertės pajautimo ir nuo išvidinio atsivadavimo 
iš prievartos visų tų veiksnių, kurie taip dažnai neleidžia 
moterims vadovautis savo gyvenime bei veikime raciona- 
liais motyvais. 

13. Tikras savo vertės pajautimas bus moters įgytas 
tada, kai ji, tarp kitko, a) auklėjimusi bei lavinimusi įgaus 
pilną žmogiškosios asmenybės sąmonę, b) kovos su tuščios 
ambicijos užgaidomis, c) laikys savo veidą ir šiaip jau 
išvaizdą neliestiną falsifikacijos tikslais, d) aukštai vertins 
moteriškąjį savo pašaukimą ir reikalaus jam pagarbos ir 
tinkamo pripažinimo iš vyrų pusės, e) atsisakys nuo noro 
patikti vyrams nepadoriomis priemonėmis, f) reikalaus iš 
vyrų tos pačios seksualinės doros, kokios kad paprastai 
vyrai iš jos reikalauja, g) saugos savo žmogiškąją indivi- 
dualybę nuo pavergimo vyriškai prievartai, mados hip- 
nozei, neracionaliems gyvenimo įpročiams ir t. t. 

14, Sugebėjimas laisvai apsispręsti ir sąmoningai vado- 
vautis savo gyvenime bei veikime racionaliais motyvais 
tegali ateiti moteriai sykiu su tinkamu būdo lavinimu, 
pagrįstu tokiu emocionalinės jos prigimties išauklėjimu, 
kuris suteiktų jos valiai viltingą atramą turtingoje aukš- 
tųjų jausmų kultūroje (teigiamoji emocionalumo pakrai- 
pa; jautri intuicija ir entuziastiška širdis). 


IX. ESTETINĖ ATHITININKŲ IDEOLOGIJA 


(Projektas) 


a. Grožis 


1. Grožis yra daikto tobulumo spindėjimas pro išvirši- 
nę jo formą, arba lytį. 

2. Daikto tobulumas gali būti fizinis, metafizinis, psi- 
chinis, moralinis, kultūrinis, religinis ir t. t. ir yra ne kas 
kita kaip daikto atitikimas savo normų, turinčių giliau- 
sias savo šaknis amžinoje Dievo esmėje. 

3. Grožio kriterijai yra subjektyviniai ir objektyvi- 
niai: subjektyviniu grožio kriterijumi eina estetinė emo- 
cija, kaipo malonus pergyvenimas, pagrįstas daikto gra- 
žumo nuvokimu; objektyviniu grožio kriterijumi eina 
daikto objektyvinė savybė, atitinkanti objektyviai kons- 
tatuotus estetikos principus. 

4. Dailiajai lyčiai objektyviai reikalingi: a) atbaigta 
organiškoji visuma (integritas, sive perfectio), b) vienybė 
įvairumoje (ordo aestheticus), c) deramoji proporcija 
(harmonia), d) skaidrus įsigalėjimas apvaldytoj medžia- 
goje (splendor formae). 


b. Menas ir kūryba 


1. Menas, plačiai suprantamas kaipo vykęs priemonių 
pritaikymas tikslui, gali būti skirstomas į nedailųjį, pri- 
taikomąjį ir dailųjį meną: pirmasis nieko bendro su grožiu 
neturi, pavyzdžiui, strategija, ugdymas; antrasis pritaiko 


* Spausdinta „Ateityje“, 1932 m. Nr. 5, p. 218—221 ir „Židinyje“, 
1932 m. Nr. 4, p. 364—367. Po to daryta pataisų pagal kritiškas pa- 
stabas, kurių autoriui teikėsi padaryti gerb. prof. A. Dambraus- 
kas, — St. Š. 


134 


estetines normas iš esmės neestetiniams tikslams, pavyz- 
džiui, iškalba; trečiasis turi tiesioginiu savo tikslu grožį, 
kad ir panaudojamą kartais utilitariniams tikslams, pa- 
vyzdžiui, architektūra, skulptūra, tapyba, muzika. Kai kal- 
bama apie meną apskritai, dažniausiai turima galvoje dai- 
lusis menas. 

2. Dailusis menas gali būti suprantamas trejopa pras- 
me: subjektyvine, aktyvine ir objektyvine; menas sub- 
jektyvine prasme yra sudėtingas menininko nusiteikimas, 
kuris vadovauja jam dailiųjų daiktų kūryboje; menas ak- 
tyvine prasme yra dailioji kūryba, arba kuriamasis grožio 
realizavimas konkretiniu pavidalu; menas objektyvine 
prasme yra ne kas kita kaip dailiosios kūrybos išdavos, 
arba meno kūriniai. 

3. Menas subjektyvine prasme, arba meniškas nusitei- 
kimas, reikalauja šalia įgimtų meniškų palinkimų dar iš- 
lavinimo: a) estetinio skonio, b) estetinio sprendimo, c) 
atgaminamosios (reproduktyvinės) bei kuriamosios vaiz- 
duotės ir d) sugebėjimo techninėmis priemonėmis reali- 
Zzuoti meno kūrinį. 

4. Menas aktyvine prasme, kaipo turinti savo tikslu 
grožį žŽmogiškoji kūryba, apipavidalina kokią nors me- 
džiagą dailiąja lytimi pagal menininko įsivaizduojamą 
idealinį pirmavaizdį, glūdintį giliausiomis savo šaknimis 
Kūrėjo esmėje, naudodamasis tam tikslui vaizduojamojo 
konkretizavimo priemonėmis. 

5. Dailioji kūryba yra kūryba tikriausia to žodžio pras- 
me, nes ji gamina. daiktus, turinčius reikšmės jau dėl vie- 
no tik savo konkretinio, grožiu nešino, pavidalo. 

6. Tikras dailiosios kūrybos pateisinimas yra tas, kad 
jos kuriamas pagal įsivaizduojamą idealinį tipą konkreti- 
nis pavidalas gali ir privalo pateikti meniškąjį grožį, kurio 
neįstengia realizuoti gamta be žmogaus pagalbos. 

7. Objektyvus meno kuriamojo grožio pagrindas pa- 
reina nuo tų pačių normų ką ir gamtos grožis, bet sub- 
jektyviai meno kūrinį apsprendžia, iš vienos pusės, psi- 
chologinės grožėjimosi ypatybės, o iš antros pusės — vaiz- 
duojamojo išreiškimo priemonės (homo additus naturae‘). 

8. Menas objektyvine prasme, arba sukurtosios meno 
dailenybės, būdamos tyrinėjamos estetikos mokslo prie- 


10—493 135 


monėmis (stebėjimas, palyginimas, apibendrinimas ir t. t.), 
pateikia moksliškai pagrįstų davinių ne tik estetinėms 
kūrybos normoms, bet ir reikiamiems menininko nusitei- 
kimams nustatyti. 


c. Kūrinio lytis ir turinys 


1. Nors grožis glūdi formalinėje priežastyje, būtent 
lytyje, vis dėlto grožiui anaiptol nėra abejingas ir api- 
pavidalinamasis turinys, nes tik žmogiškai reikšmingos 
idėjos išreiškimas dailiąja lytimi sudaro tikrai vertingą 
meno kūrinį. 

2. Pilnas tarpusavis lyties ir turinio atitikimas, arba 
tobula jų dviejų vienybė, yra vienas iš pagrindinių dai- 
liosios kūrybos principų, nes ši realizuoja idėją dailiąja 
lytimi atbaigtoje organiškoje visumoje. 

3. Ten, kur nėra idėjos kokia nors prasme, negali būti 
ir grožio, nes grožis šiaip ar taip visados yra idėjos iš- 
reiškimas regimuoju pavidalu. 

4. Dailioji lytis pareina ne tik nuo idėjos turinio, bet ir 
nuo medžiagos savybių ir atitinkamos technikos ypatybių. 

5. Tiek kūrinio turiniui, tiek jo lyčiai yra neribotų 
skaičiumi, bet ne; atpalaiduotų nuo sąlygų galimybių: me- 
no kūrinio turinys yra subordinuotas gyvenimo tikslo 
reikalavimams, o lytis — grožio normoms; todėl meno tu- 
rinys gali neribojamai turtėti žmogiškai reikšmingos ir 
suderintos su gyvenimo tikslu kūrybos ribose, panašiai 


kaip dailiosios lytys gali neribojamai evoliucionuoti gro- 
žio užbrėžtame plote. 


d. Menas, tiesa ir dora 


1. Dailioji kūryba iš įkvėpimo esmės turi būti laisva, 
bet sykiu, autonominga savo srityje, ji turi būti subor- 
"dinuota bendriems gyvenimo tikslams; šitas paradoksali- 
nis pirmu pažvelgimu reikalavimas, kad menas būtų lais- 
vas ir sykiu neprasilenktų su gyvenimo tikslais, išspren- 
džiamas ta prasme, kad menas subjektyviai turi būti lais- 
vas savo kūryboje, tuo tarpu kad objektyviai jis negali 


136 


nusidėti doros principams, lygiai taip pat, kaip jis negali 
nusidėti psichologinės ir ontologinės tiesos reikalavimams. 

2. Objektyviai netikras arba moraliai nedoras turinys, 
išreikštas dailiąja lytimi, negali dar sudaryti tikros dai- 
lenybės; yra tam objektyvinė ir subjektyvinė priežastis: 
pirma, daikto tobulumas reikalauja tikrumo (atitikimas 
idealinio tipo) ir gerumo (atitikimas doros reikalavimų); 
antra, netikro arba nedoro turinio pergyvenimas nesihar- 
monizuoja su grožėjimosi emocija ir todėl ją drumsčia ne- 
estetiniais įspūdžiais; taigi kūrinys, kuris prasižengia tiesai 
ar dorai, neišpildo taip pat grožio reikalaujamų sąlygų. 

3. Nei moralizavimo tendencija, nei prasilenkimas su 
doros reikalavimais nesiderina su dailiosios kūrybos esme, 
sykiu laisva ir subordinuota gyvenimo idealui; jei meni- 
ninkas pasižymi giliu jautrumu, to pakanka, kad jo kū- 
ryba visai laisvai ir harmoningai susiderintų su doros rei- 
kalavimais. (Spiritualis homo non est sub lege; ama et 
iac quod vis“.) Jei meno kūriny yra nesutarimo tarp eti- 
kos ir estetikos, tai įrodo, kad doriniame menininko sto- 
vyje yra netvarkos, neigiamai veikiančios jo dailiąją kū- 
rybą. 

4, Menininkas, susiharmonizavęs intelektualiniu, dori- 
niu ir estetiniu atžvilgiu, kūrybos metu neturi reikalo su 
prisivertimu derintis prie žinijos, doros ir estetikos rei- 
kalavimų: jis tuomet visai spontaniškai (savaimingai) re- 
spektuoja pagrindinius dailiosios kūrybos dėsnius. 


e. Meno reikšmė ir tikslas 


1. Nei šūkis „menas menui“, nei reikalavimas pavergti 
meną naudingumui neatitinka tikros meno esmės: paver- 
gimas meno utilitariniams tikslams pažemina jį ir panaiki- 
na išvidinę jo laisvę; šūkis „menas menui“ taip pat paže- 
mina meną ir net atima iš jo tikrąją jo prasmę, nes uždaro 
ji formalizmo ribose ir atpalaiduoja nuo idealinio reika- 
lavimo tarnauti gyvenimo tobulumui. 

2. Menas tegali turėti tiesioginiu savo tikslu vien gro- 
žį; realizuodamas jį dailiosios kūrybos priemonėmis, me- 
nas tobulina tikrovę ir didina gyvenimo džiaugsmingumą; 
tokiu būdu reikalavimas, kad menas netiesioginiu būdu 


137 


tarnautų gyvenimo tobulumui, neatitraukia jo nuo tiesio- 
ginio jo tikslo, nes, siekdamas grožio, menas tuo pačiu to- 
bulina gyvenimą. 

3. Tikras meno šūkis privalo būti: menas grožiui, gro- 
žis gyvenimo tobulumui. 


f. Aesthetica perennis 


1. Tikra estetika tegali būti vien aesthetica perennis, 
t. y. trunkanti per amžius estetika, kuri suima į save tei- 
giamuosius visų amžių laimėjimus, praturtina juos kiekvie- 
no naujo amžiaus patyrimais ir sugeba atsakyti visiems ra- 
cionaliems naujovės reikalavimams žengiant į ateitį. 

2. Trunkanti per amžius estetika negali pašlyti į jokią 
vienašališką linkmę, nes bet kuris vienašališkumas prieš- 
tarauja jos integraliniam sintetizmui, kuris sudaro svar- 
biausią esminę jos žymę. 

3. Trunkanti per amžius estetika stato menui labai di- 
delius reikalavimus, kuriuos tegali ištesėti vien meninin- 
kai, apdovanoti iš prigimties tikru talentu, rimtai pasiruo- 
šę dailiajai kūrybai ir sugebą faktinai dirbti didelį ir sun- 
kų kūrybos darbą; menininkus, nepasižyminčius šiomis 
savybėmis, ji degraduoja į nepavykėlių rangą ir jų kūri- 
nių nelaiko dailiaisiais, nedarydama jokių kompromisų su 
aukštaisiais savo principais. 

4. Pavyzdžiu tam, kokių reikalavimų stato dailiajai kū- 
rybai trunkanti per amžius estetika, gali tarnauti sintetinė 
jos pažiūra į estetinę poezijos esmę: tikra poezija privalo, 
pagal poetinės kūrybos motyvus, sujungti savyje inten- 
syvią emociją (pergyvenimas), sugestyvinę išraišką (iš- 
reiškimas) ir tobulą dailiąją lytį (apipavidalinimas, arba 
įforminimas); pagal poetinės kūrybos pradus,— ritmišką- 
ją žodžio kultūrą, tikslingą vaizdų dinamiką ir gilų idėji- 
nį turinį; pagal poetinės kūrybos tematiką, — psichologinę 
tiesą, ontologinę tiesą, vaizduotės padarų naujovišku- 
mą ir natūralų turintį transcendentinę prasmę simbolišku- 
mą. Poezija, neatitinkanti šių integralinės estetikos rei- 
kalavimų, negali būti priskaityta prie pavyzdingos poe- 
zijos. 


138 


X. JAUNUOMENĖS IDEALIZMAS IR 
MODERNIEJI ŠOKIAI* 


Parinktasis moderniųjų šokių vertinimo atžvilgis — 
kilnusis jaunuomenės idealizmas 


Atsitinka, kad jaunuomenė per nesusipratimą pritaria 
arba net praktikuoja dalykus, kurie visa savo esme prieš- 
tarauja jaunatvės dvasiai ir tuo pačiu iš pagrindų ją de- 
moralizuoja. Prie tokių dalykų kaip tik priklauso moder- 
nieji šokiai, labai praplitę vadinamajame kultūringame 
pasaulyje ir todėl importuoti pas mus su regimai auto- 
ritetinga šio pastarojo aprobata. Tik didelis nesusiprati- 
mas, skaudus ir pavojingas moraliu atžvilgiu, padaro tai, 
kad žymi Lietuvos jaunuomenės dalis prisiderina prie ši- 
tos šokių rūšies ir nemato tikros jų esmės, taip priešingos 
visiems kilniesiems jaunatvės užsimojimams. Tai iškelti 
aikštėn ir yra šito mano rašinio uždavinys. 

Mano giliu įsitikinimu, modernieji šokiai, šita žema 
patvirkusio barbariškumo apraiška, kuri šiaip taip dar yra 
suprantama nepadoriose patvirkėlių vietose, turėtų neil- 
gai trukus išnykti iš viešos padorių nesusipratėlių apyvar- 
tos, jei jaunuomenė įvertintų juos jaunojo savo idealizmo 
šviesoje — to idealizmo, kuris pareina jai iš pačios jau- 
natvės esmės. Šitokiame moderniųjų šokių vertinime glūdi 
ne tik radikalus jų pasmerkimas, bet jų pergalėjimo pra- 
džia, nes susipratusi ir kilniai nusiteikusi jaunuomenė 
negali nekovoti su mirtinais jaunatvės priešais. 

Man nė kiek nebus netikėta, jei smarkūs mano žodžiai 
per daug kontrastuos su nusistatymu tos jaunuomenės 
dalies, kuri su nerūpeęstingu naivumu leidžia sau šokti 
moderniuosius šokius, juos kokia nors prasme pateisina 

ilga ai A D Vs SS, 

* Spausdinta „Židinyje“, 1928 m. Nr. 3, p. 185—198; išėjo taip pat 
atskira atspauda, Kaunas, 1928.— St. Š. 


139 


arba net juos toleruoja kaipo neišvengiamą laiko ir ban- 
diškos inercijos blogybę. Bet aš dar per daug pasitikiu 
sveika ir kilnia jaunatvės prigimtimi, kad sykiu su lin- 
kusiais į dorinius kompromisus žmonėmis laikyčiau bet 
kuriose aplinkybėse netikslingų dalyku pasakyti viešai 
visą liūdną tiesą apie moderniuosius šokius tai jaunuo- 
menės daliai, kuri dėl kokios nors priežasties yra užsian- 
gažavusi šitame klaidingame kelyje. Taigi į kilnųjį jau- 
nuomenės idealizmą šaukiuosi šituo rašiniu ir šituo idea- 
lizmo matu kviečiu vertinti moderniųjų šokių esmę ir jų 
sudaromus pavojus. 


I. Jaunuomenės idealizmas ir jo prasmė 


Gerai suprastas entuziastiškas jaunuomenės idealizmas, 
tarsi pavasario gėlė, yra jaunosios prigimties dovana, kuri 
tik tada pasirodo vaisinga visam gyvenimui, kai jinai yra 
imama su visu rimtumu ir kai yra suprantamos tos parei- 
gos, kurių jinai uždeda, Kilnumas visados įpareigoja; ogi 
ten, kur nyksta kilnumo pareigų supratimas, išnyksta ir 
pats kilnumas. Tas pats yra ir su jaunatvės idealizmu, 
Šitas jaunasis idealizmas, labai rimtas bei kilnus iš esmės 
dalykas, uždeda jaunuomenei taip pat atsakingų pareigų. 
Ogi kai šitų pareigų supratimas silpnėja, nyksta ir pati 
jaunatvės dvasia. 

Viena iš pagrindinių jaunaltvės pareigų yra suprasti 
tikra jaunatvės idealizmo prasmė, apsaugoti šitas idealiz- 
mas nuo sunykimo ir jis pagilinti sąmoningu nusistatymu 
bei gyvenimo patyrimu. Taigi ir šiuo atveju visų pirma 
dera bent trumpai įsisąmoninti, kokia yra tikra jaunat- 
vės idealizmo esmė ir prasmė. 


2. Prigimties jaunatvė, kaipo „pilnas gyvastingų 
pajėgų klestėjimas“ 


„Jaunatvė—sako F. A. Vuillermet— tai amžius, ku- 
riame atsiskleidžia beribiai akiračiai, paauksuoti tekan- 
čios gyvenimo saulės šviesa, žadančia ilgai patverti: tai 


140 


amžius, kuriame viskas yra įdvasinta pavasario žavesiu ir 
kuriame gyvenimo tamprumas pasireiškia gyvomis spal- 
vomis; tai amžius kilnių entuziazmų, didingų užsimojimų 
ir dosnių aspiracijų, kai dvasia atsiveria didžiosioms idė- 
joms, širdis — didvyriškiems jausmams, valia — pastan- 
goms, kovai, aukingumui; tai pagaliau amžius, kuriame 
jaučiamas neišvengiamas reikalas žengti pirmyn, veikti, 
kilti, kurti, atsidėti, pasiaukoti“ (La Mission de la Jeunesse 
Contemporaine, 14-e ėd., p. 9). 

Iš tikrųjų tai yra dvasios jaunatvės charakteristika, 
kuri turi savo pagrindą jaunatvėje, suprastoje fizine pras- 
me. Šita pastarąja prasme „jaunatvė yra, — H. D. Noble'io 
žodžiais tariant,— pilnas gyvastingų pajėgų išsivystymas“ 
(Idéal et Jeunesse d'ame, 7-e éd., p. 52. „Jaunatvė,— sako 
ką tik paminėtas autorius; — suteikia žmogaus kūnui pil- 
natvę bei tamprą, proporcijų bei linijų harmoniją, veido 
žavesį, lūpų šypseną, žvilgsnio skaidrą, kaktos giedrą, 
žodžiu tariant, visų gyvastingų pajėgų klestėjimą“ (ten 
pat, p. 51). Ogi dvasios jaunatvė, jojo supratimu, yra visa 
tai, kuo pasižymi jaunatvė fizinėje tvarkoje, tik perkelta 
į moralinę tvarką. Fizinėje tvarkoje jaunatvė pareina nuo 
prigimties, tuo tarpu kai dvasios jaunatvė pareina nuo 
dorinio nusistatymo. Pasirodo net, kad prigimties jaunai- 
vė yra visai savaimingai palinkusi į dvasios jaunatvę, ir 
būtent todėl, kad jaunatvė visai natūraliai yra surišta su 
idealo meile. Didžiausia net jaunatvės jėga yra savaimin- 
gas jos palinkimas į praktinį idealizmą, t. y. entuziastišką 
susižavėjimą bei atsidėjimą visam tam, kas yra. tikra, ge- 
Ta, gražu, kilnų, šventa. Tas, kas, būdamas jaunas, netu- 
rėjo aukštų idealų, iš tikrųjų niekados nėra buvęs jaunas 
psichologine šito žodžio prasme. Maža to: žmogus, ne- 
buvęs jaunas šitokia žodžio prasme ir neturėjęs drąsios 
iniciatyvos ir plataus užsimojimo dėl idealo meilės, nie- 
kados savo gyvenime negalės sukurti nieko žymaus, nes 
las, kas nėra buvęs jaunas psichologine šito žodžio pras- 
me, negali taip pat niekados tikrai subręsti didiesiems 
gyvenimo žygiams. 


141 


3. Nuosekli dorinė pažanga 
nuo prigimties jaunaivės prie dvasios jaunaivės, 
kaipo dorinio brendimo kelias 


Tikras dorinis žmogaus subrendimas įvyksta tada, kai 
tos moralinės žymės, kurios savaime pareina jaunimui iš 
prigimties, pasidaro tomis pastoviomis tvirto būdo koky- 
bėmis, kurios charakterizuoja dvasios jaunatvę. Tikslinga 
dorinė pažanga nuosekliai ir veda nuo prigimties jaunat- 
vės prie dvasios jaunatvės. Ir iš tikro tikslinga žmogaus 
prigimtis ne veltui daro iš entuziastiško idealizmo dovaną 
jaunatvei. Jei žmogus savo gyvenime neturėtų tarpo, kai 
susižavėjimai kilniais idealais savaimingai pareina iš pri- 
gimties polinkių, tai entuziastiška idealo meilė ir prakti- 
nio idealizmo įsigijimas būtų daug retesnis dalykas, kaip 
kad tai yra dabar. Jaunatvės dovanos ateina žmonėms iš 
prigimties ne tam, kad jos būtų bergždžiai išeikvotos 
jauname pašėlime, bet tam, kad iš jų žmonės pasidarytų 
viltingą priemonę gyvenimo tikslams siekti. Tai ir įvyks- 
ta tada, kai jaunatvės dovanos patvariai palaikomos žmo- 
gaus dvasioje doriniu nusistatymu. 

Taigi entuziastiška idealo meilė yra natūrali žymė to 
optimistiško idealizmo, kuris ateina jaunuomenei iš pri- 
gimties. Bet šita idealo meilė turi tikros dorinės reikšmės 
tik tada, kai idealu pasiturima, juo gyvenama, jis reali- 
zuojama dorinėmis pastangomis. Ogi tai iš tikrųjų įvyksta 
tada, kai prigimties jaunatvės žymės įgauna dorinės ver- 
tės, būdamos stabilizuojamos dorinėmis pastangomis, kai- 
po jaunosios dvasios ypatybės. 


4. Dvasios jaunatvė kaipo intensyvus 
sielos pajėgų išsivystymas idealo tarnyboje 


Minėtasis H. D. Noble'is labai gražiai bei nuosekliai 
nustato idealo ir dvasios jaunatvės santykiavimą, „Idea- 
las, — sako jisai, — tai numatytas gėris, nujausta prievolė, 
gerbiama bei geidžiama dorybė, gyvenimo tobulumas, sie- 
kiamas iš visų pajėgų ir mylimas kaipo toksai“ (ten pat, 
p. 22—23). „Turėti idealas — tai laikyti savo sąžinė nuo- 
latinėje gėrio akivaizdoje ir dėl jo sielotis“ (ten pat, p. 


142 


24). „Turėti idealas — tai visų pirma juoju gyventi" (ten 
pat, p. 45). ; 

Visomis šitomis ypatybėmis prigimties jaunatvė pasi- 
žymi labai aiškiai, tačiau ne tokiame laipsnyje, kad šitaip 
mylimas ir geidžiamas idealas galėtų būti realizuojamas 
gyvenime. Šitam tikslui yra reikalinga dvasios jaunatvė, 
kuri yra ne kas kita kaip intensyvus sielos pajėgų išsi- 
vystymas idealo tarnyboje. „Tai, — sako H. D. Noble'is,— 
gėrio geidimas visomis jo lytimis, net tada, kai ydinga 
prigimtis linksta jam prieštarauti ir kai aistringi instink- 
tai stengiasi pašalinti jį iš kelio; tai optimizmas, kuris 
nepabūgsta pagundos, nepasisekimo arba net nusidėjimo, 
bet tik ta proga dar stipriau ima pasitikėti galutiniu do- 
rybės laimėjimu; tai entuziazmas, karštas širdies užsimoji- 
mas, kilnių jausmų dosnumas, herojiškų žygių ieškojimas, 
patvarumas bei pastovumas pradėtame darbe; atsi- 
dėjimas, nematuojamas egoistišku išrokavimu; pasiauko- 
jimas, tampąs lygiu prievolės reikalavimui; būdo tvirtu- 
mas, laužąs kliūtis ir įgaunąs tamprumo kentėjime; viltis, 
pasitikinti net tada, kai viskas yra pasvirę ir rodosi pra- 
rasta; nuolatos stiprinamas įsibėgėjimas dorinėje pažan- 
goje ir kovoje su blogiu ir nuodėmingomis pagundo- 
mis“ (ten pat, p. 57—58). Trumpiau tariant, „tai tvirtas, 
nepalenkiamas, gyvas, virpantis pasitikėjimas galimybe 
realizuoti gėrį savyje ir aplink save ir sykiu vyrišką, sėk- 
mingą, karšta ir entuziastiško valia jį realizuoti kiekvie- 
nu laiku“ (ten pat, p. 59). 


5. Organiškas idealo meilės ir 
dvasios jaunatvės sąryšis 


H. D. Noble'io supratimu, idealas ir dvasios jaunatvė 
pritinka bet kuriam amžiui ir visados papildo vienas ant- 
rą dorinėje žmogaus pažangoje. „Mes privalome,— sako 
jisai, — laikyti savo sąžinę nuolatiniame susirūpinime gė- 
riu, ir juo daugiau turime idealo, juo labiau prievolės gra- 
žumas mus sužavi. Tuo tarpu malonumo viliojimai nuola- 
tos stengiasi palenkti gerą mūsų valią, ir juo daugiau 
turime dvasios jaunatvės, juo labiau stiprėja mumyse pa- 
sitikėjimas galimybe pasipriešinti blogio gundymams.— 


143 


Idealas mus apšviečia ir atskleidžia mūsų elgimosi progra- 
mą. Dvasios jaunatvė mus paragina ir stumia į sėkmingą 
vykdymą visų pareigų, kurioms mes esame liepiamai pa- 
lenkti. Tokiu būdu betarpiškai yra pritaikomu du pagrin- 
diniu doros veiksniu: protas, kuris vadovauja veikimui, 
ir valia, kuri stengiasi jį realizuoti" (ten pat, p. 10). 

Taigi entuziastiška idealo meilė ateina jaunuomenei 
sykiu su tuo optimistišku idealizmu, kuris lydi fizinių bei 
psichinių pajėgų išsivystymą. Bet kad idealas būtų tikrai 
realizuojamas gyvenime, yra reikalinga, remiantis prigim- 
lies jaunaive, įsigyti trunkančią per visą gyvenimą dva- 
sios jaunaivę. Tas faktas, kad prigimties jaunatvė apleng- 
vina įsigijimą dvasios jaunatvės, suteikia ypatingos pras- 
mės tam savaimingam jaunuomenės idealizmui, kuris 
verčia ją pasitikėti idealu, jį mylėti, reikalauti jo realizavi- 
mo gyvenime ir jam pasiaukoti su visu jaunos sielos 
užsidegimu. Žodžiu tariant, prigimties jaunatvė visai nuo- 
sekliai, nors ir savaimingai, veda prie dvasios jaunatvės. 
Tai yra natūrali linkmė, kuri savaime reiškiasi jaunuo- 
menės gyvenime ir kuri sykiu apreiškia tikrą jos vertin- 
gumą. Ir jei kadaise visai teisingai buvo pasakęs prezi- 
dentas Rooseveltas, kad žmogus, neturįs gilios pagarbos 
idealui, yra be vertės, tai dar mažiau galima pasitikėti 
ateitimi jaunuomenės, kuri neturi idealo ir kuri nesugeba 
dėl jo sielotis, juoju gyventi, jam pasiaukoti. Todėl jau- 
nuomenė, einanti linkme, kuri yra priešinga natūraliai sa- 
vo linkmei į dvasios jaunatvę, iš tikrųjų neišvengiamai 
slenka į ankstybą senatvę, į moralinę mirtį. Ir reik sąmo- 
ningai žinoti, kad prieš kiekvieną jaunuomenę šitas ne- 
lemtas kelias yra visados lygiai atdaras, kaip ir kelias į 
tamprų subrendimą, į dvasios jaunatvę, į pastovų gyve- 
nimo kovos laimėjimą. 


6. Neišvengiama jaunuomenei apsisprendimo kova 
už kilniuosius susižavėjimus 
prieš žemuosius polinkius 
Maža to: jaunatvės prigimtyje yra visados pakanka- 
mai veiksnių, kurie stumia jaunuomenę eiti kaip tik šituo 
antruoju nelemtu keliu. Jau vienas lytinio subrendimo 


144 


faktas leidžia jaunuomenei labai aiškiai patirti tas iškal- 
bingas pretenzijas, kurias reiškia žmogaus gyvenime ma- 
terialinis jo gaivalas. Iš tikrųjų tai yra pradžia tos kovos, 
kuri žmogui tenka vesti per visą savo gyvenimą, tik žy- 
miai platesniu mastu ir labiau objektyviu pavidalu. Kai 
jaunuolis pirmą kartą atjaučia savo būtybėj kovos reika- 
lą, prieš jį faktinai kyla apsisprendimo reikalas, nuo ku- 
rio žymioje dalyje pareina visas tolimesnis jo gyvenimas. 
Pasirodo tokiu būdu, kad gyvenimo tikslingumas stato 
prieš jaunuolį pirmo laisvo apsisprendimo reikalą kaip tik 
tada, kai jame atsiranda didžiausias jautrumas tiek prie 
to, kas yra gera, tiek ir prie to, kas yra bloga, Teisingai 
tad pastebi vokiečių pedagogas Grunwaldas, kad prieš 
jaunatvę stovi sunkus pasirinkimas tarp to, kas yra aukš- 
čiau už žmogų, ir to, kas yra žemiau už gyvulį (die schwe- 
re Wahl zwischen Uebermensch und Untertier). 

Kova tarp dviejų gaivalų — gero ir blogo — ir surišta 
su ja alternatyva, katra linkme apsispręsti, yra, galima 
sakyti, viena iš Charakteringiausių jaunatvės žymių, kuri 
eina gangreit per visas jos apraiškas. Šita kova, kaip pa- 
minėta, labai aiškiai jaučiama jaunuomenės gyvenime 
lytinio subrendimo metu, kai tenka apsispręsti ir pasirinkti 
kilnių susižavėjimų ar juslingų polinkių kelią. Susiža- 
vėjimas skaistybės idealu yra ne tik fizinės, bet ir dva- 
sinės jaunatvės kelias, tuo tarpu kai palinkimas į jus- 
lingumą reiškia smukimą į fizinę ir dvasinę senatvę. 


7. Jaunaivės pasturlakos 


Panašiai ir kitose jauno gyvenimo srityse eina kova 
už teigiamąjį ar neigiamąjį apsisprendimą. Visur prieš 
jauną žmogų atsiveria du priešingu keliu. Principe pasi- 
rinkimas yra lengvas, nes nesugadinta jauna siela negali 
niekados pasisakyti už aiškiai blogą dalyką. Bet šitas pasi- 
rinkimas pasidaro žymiai sunkesnis, kai įvairūs sofizmai, 
emocionaliniai polinkiai, blogas jaunaivės pareigų supra- 
timas ir kitos atsitiktinės aplinkybės aptemdo apsispren- 


145 


dimo aliernaiyvą. Tuomet pasirodo, kiek įvairių pavojų 
gresia doriniam jaunuomenės gyvenimui, jai pačiai apie 
tai nežinant ir net nenujaučiant. Rodos, kas gali būti gra- 
žesnio už atsidėjimą herojiškiems žygiams? O tuo tarpu 
kaip lengvai šitas kilnusis pasiaukojimo reikalas pereina 
jaunuomenės gyvenime į tuščią žygiavimą vardan klai- 
dingai suprantamų tikslų. Tokiu būdu, pavyzdžiui, jau- 
nuomenė užsiangažuoja, sakysime, antisemitiniuose ir ki- 
tokiuose ekscesuose, kur brutali prievarta yra labai toli- 
ma nuo garbingos riteriškos kovos lygiomis sąlygomis. 
Arba kas, rodos, gali būti labiau girtino, kaip nuolatos 
gyva ir visados patvari kultūrinė pažanga? O tuo tarpu 
„kaip dažnai visai suprantama ir pateisinama reformatoriš- 
ka jaunuomenės nuotaika pereina į niekuo nepagrįstą re- 
voliucinį prievartingumą, kuris nesugeba realizuoti jokios 
pozityvios pažangos, nes nėra atsirėmęs į teigiamuosius 
praeities laimėjimus bei tradicijas. Tokiu atveju jaunuo- 
menė greit išsisemia bergždžiuose bandymuose reformuoti 
visuomenę, kad, įžengus į platų visuomeninį gyvenimą, 
paskęstų labai veikiai pesimistiškame konservatizme, šito- 
je visuomeninėje dvasinės senatvės apraiškoje. 
Reformatoriška jaunuomenės nuotaika, tarp kitko, pa- 
sireiškia palinkime palankiai priimti naujovės sensacijas, 
kritiškai nesvarstant tikros jų vertės. Kiekviena naujovės 
sensacija lengvai jaunuomenės vertinama kaipo pažan- 
gos apraiška, nors šita sensacija ir būtų pasenusio dva- 
sia ir patvirkusio pasaulio ieškojimas savo atbukusiems 
nervams stambesnių ir nesveikų sukrėtimų. Tokiu atve- 
ju pasidavimas, sensacingos naujovės įtaigoms yra ne kas 
kita kaip nesąmoningas solidarizavimasis su šituo pasenu- 
siu bei patvirkusiu pasauliu ir užmaskuotas pasirinkimas 
dorinio suirimo linkmės, Vienu iš ryškiausių pavyzdžių, 
kaip jaunuomenė sugeba nesąmoningai pasirinkti kelią į 
fizinį pairimą ir dorinį patvirkimą, ir yra nekritiškas nu- 
sistatymas moderniųjų šokių klausime. Kad taip iš tik- 
rųjų yra su žymia dabartinės jaunuomenės dalimi, turės 
paaiškėti iš tolimesnio šitų šokių esmės nusakymo bei 
įvertinimo. 


146 


lI. Modernieji šokiai; jų esmė ir 
įvertinimas 


1. Šokio esmė ir aplinkybės, 
kuriose jis gali būti blogas 


Gerai suprastas šokis yra neabejojant viena dailiojo 
meno rūšis. Jai turėjau progos suteikti šitokią aptartį: 
„Šokis yra grožio išreiškimas fiziniais judesiais, plastiškai 
bei ritmiškai išsivystančiais erdvėje bei laike į vieną 
harmoningą visumą ir apreiškiančiais psichinius žmogaus 
pergyvenimus“ (žr. mano straipsnį: Gimnastikos ir sporto 
esmė // Židinys.— 1927.— Nr. 11.— P. 305). Kaipo dailiojo 
meno, apraiška, šokis yra aukščiausia fizinių judesių lytis, 
kuri, iš vienos pusės, taip sakant, įdvasina žmogaus kūną, 
o iš antros pusės, įdaiktina dvasinę žmogaus esmę kūno 
judesiuose. Būdamas idealinės žmogaus kultūros apraiška, 
šokis, kaipo toks, t. y. iš savo esmės, nėra blogas morali- 
niu alžvilgiu. Kitaip tariant, šokis nėra moraliai blogas 
kaipo grožio išreiškimas fiziniais judesiais. 

Bet šokis gali būti vis dėlto moraliai blogas, kai jis 
paverčiamas tarnauti nedoram tikslui, kai jis išreiškia 
nepadorų turinį, kai jis atliekamas netinkamu laiku ir 
vietoje, be prideramo apsivilkimo, su patvirkusiais žmo- 
nėmis ir kitose aplinkybėse, kurios sudaro progų mora- 
liam nusidėjimui. Todėl sakoma, kad šokis, nesąs iš savo 
esmės moraliai blogas, tampa tokiu atsitiktinai pripuola- 
momis savo ypatybėmis. Todėl, jei kalbama ne apie šokį 
apskritai, bet apie atskirus šokius, pasižyminčius tam tik- 
rais judesiais ir išreiškiančius tam tikrą turinį, galima jau 
sakyti, kad tikras šokis gali būti moraliai blogas konkre- 
tine savo prigimtimi. Kaip pamatysime toliau, modernieji 
šokiai kaip tik priklauso prie šitokios šokių rūšies. 


2. Dailusis bei profaniškas šokis ir 
erotinio momento išsigimimas juose 
seksualizmo linkme 


Reik skirti tikrai dailusis šokis, atliekamas dailiojo me- 
no tikslu, nuo profaniškojo šokio, praktikuojamo pasi- 
linksminimo tikslu. Meniškas šokis randa pritaikymo ba- 


147 


lete, tuo tarpu kai profaniškas šokis įvairiose pramogų 
rūšyse. Ir dailusis šokis, ir profaniškasis šokis turi visados 
tam tikrą pavojų nukrypti nuo estetikos bei padorumo 
reikalavimų ir todėl išsigimti patvirkimo lytimis. Šitas pa- 
vojus pareina nuo to, kad šokyje, kuriame dalyvauja abi- 
dvi lytys, beveik visados yra erotinio prado, kuris turi 
palinkimo pereiti į seksualinį momentą, besireiškiantį taip 
pat perėjimu nuo pridengto prie nuogo judesio. Erotinis 
pradas abiejų lyčių šokyje nėra dar blogas iš savęs, saky- 
sime, tada, kai jis reiškiasi padoriu vienos lyties susiin- 
teresavimu antra, džentelmenišku tarpusaviu užsilaikymu 
ir kuriamąja fantazija, kuria viena lytis visai platoniškai 
stengiasi sužavėti antrą. Dorinė ir esielinė degradacija 
prasideda tada, kai žemi instinktai stumia šokėjus pavers- 
ti padorų erotinį pradą seksualiniu momentu. Tai įvyksta 
balete, kai šokėjai, pataikaudami žemiems žiūrovų ins- 
tinktams, apnuogina fizinius judesius ir išreiškia jais ne- 
padorius motyvus. Tas pats įvyksta ir tada, kai dalyvau- 
jančios profaniškame šokyje abidvi lytys išreiškia juoju 
seksualinio gyvenimo motyvus ir atitinkamai judesių pras- 
me ir prisilietimų būdais žaidžia seksualinį žaismą. 


3. Seksualinės degradacijos linkmė 
šokių evoliucijoje paskutiniais laikais 


Jei paimsime tą evoliuciją, kuri ėjo profaniškųjų šokių 
srityje gyvenančių dar žmonių atminimu, tai pamatysime, 
kad šita evoliucija visą laiką ėjo seksualinės degradaci- 
jos linkme. Tokia bent linija veda nuo kadrilio, polonezo 
ir net mazurkos per valsą į moderniuosius šokius. Pir- 
muosiuose erotinis elementas išsispręsdavo kuriamąja fan- 
tazija ir sutelktinėse figūrose, ir sykiu lyčių prisilietimas 
buvo apribotas labiausiai neutraliomis seksualiniu atžvil- 
giu kūno vietomis. Valse kuriamoji fantazija ir sutelktinės 
figūros yra jau žymiai apribotos, bet užtat lyčių prisilie- 
timo būdas bei plotas yra jau žymiai sustiprinę linkmę 
nuo erotinio prado prie seksualinio. Čia jau duodama dau- 
giau progos ir laiko šokėjų dėmesiui įgauti seksualinio 
intereso, tuo tarpu kai pirmuosiuose šokiuose dėmesiui ne- 
buvo duodama galimybės susitelkti aplink šitą klausimą. 


148 


Vis dėlto ir valsas, kad ir buvo apreiškęs savo laiku tam 
tikrą degradaciją, nėra dar blogas savo prigimtimi, nes jo 
judesiai nesimbolizuoja dar jokio seksualinio motyvo ir 
taisyklinga šokėjų susilietimo poza seksualiai yra dar ne- 
utrali, nors nuolatos rizikuoja peržengti leistinas ribas. 
Nestebėtina todėl, kad valsas savo laiku buvo sutiktas 
su nepasitenkinimu turinčių padorumo jausmą žmonių, 
kurie tokiu būdu buvo tarsi nujautę fatališką degradacijos 
linkmę. Dabar šitas nepasitenkinimas norima panaudoti 
moderniųjų šokių naudai, teigiant, kad kiekviena naujovė 
iššaukia konservatyvių žmonių murmėjimą. Iš tikrųjų ne- 
pasitenkinimas valsu buvo jau visai teisingas degradaci- 
jos, arba neigiamosios evoliucijos, įvertinimas. 

Modernieji šokiai reiškia jau šitos evoliucijos atbai- 
giamąji tarpsnį, nuo kurio toliau tas pats kelias veda tik 
į sąmoningą cinizmą, jei nenorima sąmoningai atsiversti 
ir atsispirti nelemtai degradacijos pagundai. Ir iš tikro 
modernieji šokiai pasižymi visu tuo, kas daro iš jų sek- 
sualinį žaismą, kur nėra jau vietos platoniškai supranta- 
mam erotiškam pradui. Kuriamoji iniciatyva iš jų beveik 
visai pašalinta ir pakeista nepaprastu judesių vienodumu. 
Sutelktinės figūros iš jų pašalintos ir šokėjų dėmesys su- 
telktas vien savo partnerių asmenyje. Muzikalinis akom- 
paniamentas pasireiškia juose labai triukšmingu ir svai- 
ginančiu būdu, kurio sugestionuojamas labai primityvus 
ritmas. Tokiu būdu kūrybinis, visuomeninis ir estetinis 
momentai randasi juose pašalinti beveik visiškai. Ką tuo 
tarpu išreiškia savo judesiais šokėjai, susidomėję vien 
savo partneriais chaotiškame džiazbando triukšme? 


4. Simbolizavimas seksualinio orgiazmo, 
kaipo moderniųjų šokių esmė 


Pakanka vieną tik kartą kritiška akimi pažiūrėti į mo- 
derniuosius šokius, kad būtų aišku, jog intymiškai susi- 
lietusios šokėjų poros savo judesiais simbolizuoja seksua- 
linius pergyvenimus. Iš tikrųjų modernieji šokiai yra ne 
kas kita kaip seksualinio orgiazmo simbolizavimas fizi- 
niais judesiais. Juose atmesta visa, kas galėtų išlaikyti 
erotinį elementą padorumo lytyse, ir sustiprinta visa tai, 


149 


kas verčia šitą elementą pereiti į seksualinį momentą, t. y. 
kas paspalvina lyčių draugavimą fiziologiniu pobūdžiu. 

Prof. S. V. Frankas, daręs neseniai Rygoje pranešimą 
apie „naująją barbariją“, šitaip nucharakterizavo moder- 
niųjų šokių esmę: „Dar daugiau negu kinomatografe yra 
simboliškų primityvizmo apraiškų moderniuosiuose šokiuo- 
se. Pradedant kekvoku ir baigiant blekbotomu, tenka ste- 
bėtis didžiausiu pasisekimu, kuriuo džiaugiasi tarp Euro- 
pos tautų primityvūs laukinių žmonių šokiai. Ir kaip nesi- 
stengiama atsipalaiduoti nuo pagyvenusių žmonių prietarų, 
negalima vis dėlto neigti, kad moderniųjų šokių pana- 
šumas su laukinių žmonių šokiais, o, gali būti, ir šitų šo- 
kių patraukiamoji galia, glūdi orgiastiškoje jų prigimtyje, 
arba taip charakteringame laukiniams žmonėms simboli- 
zūvime ir kartais nei išviršiniame intymaus seksualinio ak- 
to pamėgdžiojime. Ir jei mes dar paminėsime apie garsųjį 
džiazbandą, tai nejaugi nėra didžiai stebėtina, kad euro- 
piečio ausis, pripratusi prie švelniausios muzikos, su di- 
džiausių pamėgimu gaudo primityvius triukšmus ir pasi- 
smagina barbariška kakofonija“ (žr. pranešimą, padėtą 
1928.11.33 „Segodnia večerom" Nr. 51). 


5. Modernieji šokiai kaipo 
„naujojo barbariškumo“ apraiška 


Prof. Frankas visai teisingai stato moderniuosius šokius 
į priežastingą sąryšį su tuo „naujojo barbariškumo“ dvel- 
kimu, kuris eina gangreit per visas mūsų kultūrinio gy- 
venimo sritis. Visur jaučiamos tam tikros dekadencijos 
apraiškos, kurios kritiškai mąstančius žmones negali ne- 
įspėti dėl vykstančio mūsų civilizacijos gelmėse kažkokio 
irimo, kažkokios fatališkos evoliucijos. Gimstąs iš šitos 
evoliucijos žmogus primena laukinį žmogų, nors sykiu 
žymiai nuo jo skiriasi ir tam tikra prasme yra net pavo- 
jingesnis už jįjį. ,,Modernusis žmogus, tasai dirbtinis lau- 
kinis padaras, skiriasi nuo tikro laukinio žmogaus, kaip 
kad automatas skiriasi nuo gyvo žmogaus. Dirbtinis jo ap- 
siprasčiokinimas taip skiriasi nuo prigimto paprastumo, 
kaip senatviška vaikystė nuo tikros jaunatvės. Šitame su- 


150 


jungime primityvo su racionalizmu glūdi rimtas naujojo 
barbariškumo pavojus“ (žr. ten pat). 

Žodžiu tariant, modernieji šokiai yra apraiška ne to 
barbariškumo, kuris turi prieš save kuliūrėjimo perspek- 
tyvas, bet to barbariškumo, kuris atsiranda išsigimimo iš- 
davoje, ir todėl veda nejučiomis net jaunąsias savo aukas 
į ankstybą senatvę ir ūmų suirimą. 


6. Kelios nuomonės apie 
moderniuosius šokius estetiniu, 
moraliniu ir medicininiu atžvilgiu 
(moralinis bolševizmas) 


F. A. Vuillermet, parašęs labai turiningą ir gerai do- 
kumentuotą knygelę „Les Catholiques et les Dances nou- 
velles” (Paris, P. Lethiellu, Ed.), yra surankiojęs tarp kitko 
visą eilę nuomonių pasauliečių, kurie charakterizuoja mo- 
derniuosius šokius ar estetiniu, ar moraliniu, ar medici- 
niniu atžvilgiu. Kai kurios iš jų bus gal ne pro šalį ano- 
nimiškai pacitavus barbariškai moderniųjų šokių prigim- 
čiai geriau nucharakterizuoti. 

„Šitas atletiškas kraipymasis, išreikštas muzikoje; ši- 
tas lėtas bei liūdnas žygiavimas, atbaigiamas pagal savo- 
tišką taktą; šitas paprastas junginys žingsnių su mažiau 
ar daugiau. brutaliais slankiojimais, su mažiau ar daugiau 
geidulingomis pozomis, su mažiau ar daugiau rizikingu 
kojų draikymu,— tai skaudžiausias paneigimas, kuris kada 
nors buvo padarytas Terpsichorės menui, arba, aiškiau ta- 
riant, grakštumui ir grynam grožiui“ (0. C., p. 33). 

„Nejaugi šita nerangiųjų gimnastika galėtų turėti pa- 
sisekimą, kurį iš tikrųjų turi, jei ji nebūtų pridengtas 
seksualinio jaudinimosi įrankis; .. ir tai, kas ją daro ypa- 
tingai pavojingą, yra būtent dviprasmis jos pobūdis, kuris 
tiesioginiu būdu nesikėsina ant dorybės, bet tik sužadina 
visą nesveiką smalsumą“ (o. €., p. 34). 

„Vienos geros draugijos žmogus, puikus šokėjas, šitaip 
charakterizavo kiekvieną iš naujų šokių: tango — nešva- 
rus, fokstrotas — ciniškas, džaivas — brutalus, scollisch es- 
pagnole — provokatoriškas, schimmy ir blue — marazmas 


11—493 151 


ir švento Vito šokis. Visa tai atsiduoda apašu, avantiū- 
ristu, klajūnu, laukiniu žmogumi“ (o. c., p. 34). 

Ne mažiau reikšmingos yra ir gydytojų nuomonės. 
„Daktaras Pinard'as teigia, kad šitie šokiai sužadina kenks- 
mingą susijaudinimą pas daugelį mergaičių, kad jie žalingi 
vaisingumui, kad jie savo piktnaudžiavimu įveikia svei- 
katą.— Daktaras Pagės tvirtina, kad šitie šokiai, užuot 
stiprinę, sudaužo; užuot jauninę, pasendina. Iš tikrųjų, 
rodos, viskas juose yra numatyta favorizuoti jaudinimui, 
Ilgai trunką kūnų susilietimai, kurie kadaise buvo laikomi 
nepadoriais, juose yra intymūs, ir nuolatiniai. — Daktaras 
G. L. C. Bernard'as, žymus ginekologas, tvirtina, kad šitie 
šokiai gamina daugybę fizinių bei psichinių sukrėtų; kad 
jie yra pavojus, su kuriuo privalu labai rimtai kovoti, — 
nelaimė, kuri reik neatidėliojant pašalinti" (0. c., p. 34— 
35). 

Pats F. A. Vuillermet, visai įsitikrinęs, prieina radika- 
lią išvadą: „Šitie šokiai yra ne kas kita kaip moralinis 
bolševizmas“ (o. Cc, p. 35), o prie kitos progos kartoja 
vieną pareikštą anketoje sprendimą: „Tai nuodai. Privalu 
drausti tai, kas užmuša“ (o. C., p. 45). 


7. Modernieji šokiai ir 
deramas katalikų nusistatymas 


Kartais ta jaunuomenės dalis, kuri leidžia sau šokti 
moderniuosius šokius, teisinasi tuo, kad šitie šokiai nėra 
formaliai draudžiami tiesioginės jos vyresnybės ir kad ap- 
skritai jie nėra visuotinai draudžiami. Iš tikrųjų katali- 
kams daugelyje vietų jie yra formaliai uždrausti bažnyti- 
nės vyresnybės, būtent viešais vyskupų atsišaukimais į 
savo tikinčiuosius. Bet ir tais atsitikimais, kai nėra iš 
vyskupų pusės formalinių draudimų šokti moderniuosius 
šokius, negalima tokio formalinio draudimo stoka aiškinti 
ta prasme, kad tokie modernieji šokiai, kokie buvo aukš- 
čiau nusakyti, yra leista šokti. Šituo atžvilgiu pakankamai 
autoritetingas yra Kambre arkivyskupo paaiškinimas: 
„Tango, fokstrotas ir kiti panašūs šokiai, — sakė jisai jau 
1920 metais, — yra nedoros iš savo prigimties pramogos. 
Jie yra pačios sąžinės draudžiami visur ir visados, anksčiau 


152 


už vyskupų pasmerkimus ir nepriklausomai nuo jų. Šitie 
pasmerkimai tik suteikia naujos prievolės jų nešokti. Ten, 
kur pasmerkimai nėra įvykę, prigimtoji dorinė prievolė 
nuolatos galioja“ (cituota pagal Vuillermet, o. €., p. 37). 

Lietuvos katalikiškajai jaunuomenei šiuo metu negali 
būti jau abejonės, kad modernieji šokiai yra jai neleistini 
ne tik prigimtosios doros draudimu, bet ir formaliniu baž- 
nytinės vyresnybės paraginimu kovoti su moderniaisiais 
šokiais, kaipo su nedora pramogų lytimi. Lietuvos bažny- 
tinės provincijos arkivyskupo ir vyskupų laiške tikintie- 
siems, paskelbtame šiais 1928 metais Lietuvos nepriklau- 
somybės sukaktuvių proga, randame šitokį griežtą mo- 
derniųjų šokių pasmerkimą: „Paskui begėdiškas madas 
eina nepadorūs naujos gadynės šokiai, tie ryškiausi liudi- 
ninkai mūsų civilizacijos išsigimimo. Juk tie šlykštūs šo- 
kiai tai ne kas kita kaip grįžimas į laukinių žmonių pa- 
pročius, tai visiškas kilnesnio dvasios elemento žmoguje 
paneigimas, tai liūdnas žmonių sielos ir skonio sumenkė- 
jimas“ (Kauno arkikatedros bazilikos vikarų kolegijos 
leidinys Nr. 10, p. 8). 

Ir štai Lietuvos bažnytinės provincijos hierarchai, nu- 
charakterizavę kūniškumo ir ištvirkimo apraiškas šokiuo- 
se ir kitokiuose įsigalinčiuose mūsų gyvenime įpročiuose, 
atsišaukia į mūsų jaunuomenės idealizmą. „Pirmiausia,— 
skaitome tame pačiame laiške — mes šaukiame į kovą 
katalikišką patriotišką jaunimą. Jūsų, skaistusis jaunime, 
jaunos ir jautrios širdys greičiau supras pavojų ir giliau 
jį pajaus. Jūsų jauna drąsa sugebės pasipriešinti piktiems 
sugedimo viliojimams. Jums šviečia kilniausi skaistybės 
idealai. „Palaiminti nesuteptos širdies, nes jie matys Die- 
vą" (Mt 5, 8). Jūs esate mūsų tautos tradicinių dorybių 
paveldėtojai, ir jūsų šventa pareiga neišbarstyti to bran- 
gaus bočių palikimo, bet dar aukščiau jį iškelti“ (ten 
pat, p. 10—11). 


8. Padorių nesusipratėlių psichologinis argumentas 
už moderniuosius šokius ir jo vertė 


Moderniųjų šokių praplitimas iš dalies gali būti aiški- 
namas tuo nesusipratimu, į kurį dažnai įpuola visai pado- 


153 


rūs žmonės. Padorių nesusipratėlių argumentą F. A. Vuil- 
lermet formuluoja šitokiu būdu: „Užtikriname jus,— sako 
kai kurie, — kad mes nematome nieko blogo šituose šo- 
kiuose. Mes juos šokame visai korektiškai, nepatirdami 
nė mažiausio blogo jausmo ir nejausdami, kad mūsų pro- 
te ar širdyje kiltų nors kiek nepadori mintis arba geidimas, 
Mūsų dėmesys tėra atkreiptas vien į patį šokį. Ir tai rei- 
kalinga norint gerai šokti. — Aš visai tikiu — atsako į šitą 
argumentą už moderniuosius šokius Vuillermet,— kad 
nuolatinis susitelkimas, kurio reikalauja naujųjų šokių at- 
likimas pagal visas taisykles, kad noras pasilinksminti, 
įsitraukimas, krutėjimas, kuris sykiu atliekamas, išsiblaš- 
kymas ir nuovargis yra kliūtis pagundoms ir geidulių suža- 
dinimui, arba net visa tai padeda juos veikiai apramdyti. 
Pet jei kurį laiką pavojus yra sumažintas, ar tai reiškia, 
kad jis neatgims tada, kai jūs pasidarysite patyrusiais ši- 
tame mene? Be to, jei tai yra tiesa tam tikram šokėjų 
skaičiui — užtikrinimai man buvo dažnai daromi, ir aš 
neturiu jokio pagrindo įtarti jų tiesumą,— tai ar galite 
jūs teigti, kad lygiai taip pat yra su šokėjų dauguma ir 
ypač su jaunaisiais?" (o. C., p. 43—44). 

Visai galima tikėti, kad nesugadinti žmonės iš tikro 
mažiausiai arba net per savo naivumą visiškai nepatiria 
nieko blogo moderniuosiuose šokiuose, kurie, kaip ma- 
tėme, iš tikrųjų simbolizuoja seksualinį orgiazmą. Bet kaip 
tik todėl šitų padorių nesusipralėlių argumentai pasidaro 
ypatingai pavojingi tikram nusisiatymui moderniųjų šo- 
kių klausimu, Šitie argumentai užtemdo tikrą modernių- 
jų šokių esmę ir duoda patvirkusiems žmonėms galimybės 
dangstytis liudymais tų, kurie nėra įtariami nedorais pasi- 
elgimais. Bet ir patys nesusipratėliai šalia klaidingo spren- 
dimo išsiduoda tokiais atvejais dar tam tikra dorinės in- 
tuicijos ir dorinio jautrumo stoka, nes, jei jie nejaučia 
nieko blogo, šokdami moderniuosius šokius, tai jie vis 
dėlto turėtų jausti moralinę aversiją prie viešai demons- 
truojamų šokių, kurie simbolizuoja visai nepadorius da- 
lykus ir reiškiasi todėl atitinkamomis pozomis ir judesiais. 

Pagaliau, remiantis psichologijos daviniais, galima net 
labai abejoti, ar iš tikro modernieji šokiai neveikia blo- 
gai tų, kurie nieko blogo nejaučia, juos šokdami. Psi- 
chologija konstatuoja ne tik tai, kad psichinis pergyveni- 


154 


mas gali pasireikšti tam tikrais judesiais, pozomis ir iš- 
vaizda, bet ir atvirkščiai, kad tam tikri judesiai, pozos ir 
išvaizda, kitaip tariant, plastiški ir motoriniai vaizdai turi 
mūsų psichikai judinamosios galios ir todėl dažniausiai 
sąmoningai ar tik pasąmonėje yra pergyvenami atitin- 
kamu psichiniu būdu. Teigti todėl, kad iš savo prigimties 
nepadorus bei nedoras šokis neturi jokios blogos įtakos 
žmogaus psichikai ir dar jautriai jaunuomenės psichikai, 
yra iš tikrųjų nesiskaityti su psichologijos patyrimais. Tai- 
gi psichologiniu atžvilgiu vertinant moderniuosius šokius, 
reik konstatuoti, kad. šokiai, kurie simbolizuoja seksualinį 
orgiazmą, turi faiališkos tendencijos sąmoningai ar nesq- 
moningai jaudinti šokėjus seksualine prasme. 


9. Tinkamos interpretacijos argumentas 
už moderniuosius šokius ir jo vertė 


Yra taip pat žmonių, kurie, negalėdami apginti mo- 
derniųjų šokių iš esmės, stengiasi juos išgelbėti nuo vi- 
siško pasmerkimo teigdami galimybę juos sukultūrinti ir 
pašalinti iš jų visa tai, kas nesutinka su doriniais ar es- 
tetiniais reikalavimais. Tas tinkamos interpretacijos ar- 
gumentas už moderniuosius šokius, Vuillermet liudymu, 
yra prancūzų formuluojamas maždaug šitokiu būdu: „Šitie 
šokiai galbūt yra blogi, bet tinkamai interpretuojami ir 
dorų žmonių šokami šeimyniškoje aplinkumoje jie iš tikro 
nesudaro pavojaus. Prancūziškas skonis sugebėjo atskirti 
tai, kas buvo juose sunkaus ir atstumiančio, ir šitie šokiai, 
tiek užgauną „padorumo jausmą ir juslingi, kai jie yra 
argentiniečių ar amerikiečių šokami, pas mus pakeitimų 
eilėje yra pasidarę ne tik švarūs, bet ir visiškai švelnūs. 
Paragvajuje, Meksikoje ar San Franciske jie tegali būti 
vien skandališki; Paryžiuje ir visur, kur viešpatauja mūsų 
skonis, jie yra korektiški ir grakštūs“ (o. C., p. 41—42). 

Vuillermet atsako į šitą tinkamos interpretacijos ar- 
gumentą iškalbingais kitų žmonių sumetimais. „Patyrimas 
ir tiesių pasauliečių liudymai leidžia mums teigti, kad ši- 
tokia interpretacija nesugeba jautrioje ir pilnoje gyvy- 


155 


bės jaunuomenės praktikoje pašalinti iš šitų egzotiškų 
pramogų įgimtos nepadorios linkmės" (Guilliet). „Te- 
gul švelnina, jei galima, šitą barbarišką atžalą ir tegul 
mažiau ar daugiau sąmoningai taiso įgimtą jai begėdišku- 
mą, bet kai tik ji užtiks palankų sau temperamentą, ji 
atgaus savo karštį ir prigimtąją galybę. Jinai yra pago- 
niškojo kūno nuodai, įsisunkią į visuomenės organizmą, 
kurį tašė septyniolika krikščioniškojo dvasiškumo ir do- 
rinio vertingumo amžių. Jinai yra daugiau negu maištas, 
nuo kokio nebuvo laisvas joks krikščionybės amžius, — 
jinai yra iš savo esmės bei linkmės instinkto anarchija, 
atmetanti gėdumo jausmus ir drausmės reikalavimus, ku- 
rie yra ne kas kita kaip amžinojo dorinio dėsnio pritai- 
kymas, sielos daromas savo kūnui" (Charost). Todėl 
Vuillermet visiškai pasirašo po Paulio Bourget pasaky- 
mu, kad „šitie savotiški šokiai, sudaryti savotišku tikslu 
jų gimtinėje, negali būti visiškai atpalaiduoti nuo pirmykš- 
tės savo ydos, ir mažiau ar daugiau jie pašaukti eiti pri- 
gimtąja savo linkme“ (o. C., p. 42 ir 43). 

Bet sakysime, kad modernieji šokiai iš tikro gali būti 
atpalaiduoti nuo savo prigimties ir ištobulinti iki tam 
tikro meniškumo laipsnio. Būtent, sutiksime, kad jie nu- 
stoja simbolizavę seksualinius motyvus ir jų judesiai ati- 
tinkamai pakeičiami; kad lyčių susilietimai juose išlaiko- 
mi padorumo ribose; kad muzika ištobulinama iki rit- 
miško melodingumo; kad juose sudaromi bendro pasi- 
linksminimo momentai arba figūros; žodžiu tariant, kad 
jie yra pakeičiami estetiniu, moraliniu, visuomeniniu, hi- 
gieniniu ir muzikaliniu atžvilgiu. Bet tuomet iš tikrųjų ne- 
galima jau kalbėti apie tuos pačius šokius, nes jie iš 
esmės bus pakeisti, ir juose neliks to, kas jiems dabar 
yra Charakteringa ir kas sudaro savotišką jų prigimtį. 
Tuomet tektų kalbėti apie naujų šokių kūrimą su ta ypa- 
tinga aplinkybe, kad į kūrybos pagrindą būtų dedamas 
blogas dalykas tikslu kūrybos eigoje jį patobulinti. Bet 
tuomet kokiam galui reikėtų imti pradedamuoju choreo- 
grafinės kūrybos pradu nevykęs iš esmės dalykas, kai 
kūrybinės galimybės nėra apribotos šita neišvengiama 
prievarta, 


156 


10. Deramas jaunuomenės nusistatymas 
moderniųjų šokių atžvilgiu 


Apskritai tokiais atvejais noras apginti šiaip ar laip 
moderniuosius šokius yra pagrįstas ne racionaliais sume- 
timais, bet oportunistišku pataikavimu laiko dvasiai ir ma- 
dos sensacijoms. Todėl stoka drąsos stoti į atvirą ir griež- 
tą kovą su moderniaisiais šokiais yra jaunuomenėje, ten, 
žinoma, kur ji pasireiškia, jaunojo idealizmo ir he- 
rojiškų palinkimų trūkumas, kuris negali būti suderintas 
su dvasios jaunatve ir tikra idealo meile. Jaunuomenė, 
supratusi, kad modernieji šokiai yra ne kas kita kaip pa- 
senusio pasaulio patvirkimo apraiška, turėtų visa savo sie- 
la ir visomis savo pajėgomis stoti į griežčiausią kovą su 
šituo savo priešu, kuris, užmaskuotas laiko dvasia ir 
mados sugestija, taikosi pasiknisti po tuo, kas yra jai 
švenčiausia, būtent po dorine skaistybe. Tiesa, išvirkščia 
jaunatvės pusė gali patraukti silpnesnę jaunuomenės dalį 
vesti seksualinio pobūdžio žaismą kaip tik todėl, kad šis 
pataikauja žemiems žmogaus instinktams. Bet kaip tik 
prie šios dalies negali prisidėti tie, kas turi savo širdyje 
idealo meilę ir kas siekia dvasios jaunatvės. Pastarieji, 
jei jie nori pasilikti nepaliesti dorinėje savo vertėje, jei 
jie nenori pasiduoti pasenusio pasaulio patvirkimui, jei 
jie nori turėti prieš save atvirą kilimo ateitį — ne tik 
negali prisidėti prie viešai demonstruojamų seksualinio 
žaismo šokių, bet ir neturi teisės jų pateisinti, jiems pa- 
taikauti, jų toleruoti. Maža to: jaunuomenė privalo boi- 
kotuoti tas pramogas, kur yra šokami modernieji šokiai, 
nes jie užgauna dorame žmoguje tikrą savo vertės pa- 
jautimą, ir kovoti su šitais šokiais aktyviai, kaipo su vie- 
šo patvirkimo apraiška. Šita kova yra jaunatvės pareiga 
ir būsimų laimėjimų pagrindas, nes jaunuomenė, kuri ne- 
turi tikro savo vertės pajautimo ir kuri nedrįsta atvirai 
bei viešai stoti kovon su tuo, kas užmuša dvasios jaunat- 
vę, yra gyvenimo aplamdyta ir pasenusi anksčiau, negu su- 
skubo stoti į rimtą gyvenimo kovą. 

Kovos su moderniaisiais šokiais sėkmingumas visai 
nereikalauja kovoti su šokiais apskritai arba kovoti šo- 
kiuose su naujoviškumu, kaipo tokiu, arba net reikalauti 
išsyk naujų visai tobulų šokių. Šokis visados pasiliks me- 


157 


niška fizinių judesių apraiška, į kurią ypatingai yra lin- 
kusi jaunuomenė, ir todėl būtų klaidingas ir bergždžias 
dalykas kovoti su šokiais, kaipo su tokiais. Kiekvienoje 
meno srityje reikalinga kūrybinė pažanga, ir todėl taip 
pat būtų klaidingas ir nepateisinamas nusistatymas draus- 
ti naujoviškumą šokiuose. Prie nieko gero taip pat ne- 
privestų šokių klausime reikalavimas tobulumo choreo- 
grafinėje kūryboje, nes toks reikalavimas būtų tolygus 
atsisakymui nuo šokių. 

Kovojant tad su nepadoriais moderniaisiais šokiais reik 
suderinti neigiamasis nusistatymas jųjų alžvilgiu su tei- 
giamuoju kūrybiniu nusistatymu šokių, kaipo padorios 
pramogos, srityje. Kova su bet kuria visuomenine blo- 
gybe sėkmingiausiai yra vedama tada, kai sykiu yra pa- 
tenkinamas tasai teisėtas reikalas, kuriuo šita blogybė 
remiasi. Taip pat yra ir su šokiais, kai šie iškrypsta iš 
padorumo ribų. Mums, lietuviams, ypač yra svarbu su- 
prasti reikalas kuriamai nusistatyti kovoje su moderniai- 
siais šokiais todėl, kad mūsų pasilinksminimų bei pramogų 
kultūra apskritai yra gana žema ir nerodo pakanka- 
mos linkmės pažangiai tobulintis. Jaunuomenė pirma tu- 
rėtų tai suprasti ir, stodama kovon su moderniaisiais šo- 
kiais, kuriamai užsimoti ir sąmoningai eiti prie aukštesnės 
pasilinksminimo kultūros. 

Taigi: Į kovą su moderniaisiais šokiais! Į kuriūmąjį dar- 
bą padorių pramogų srityje! Jaunatvė kviečia, kilnumas 
įpareigoja! 


XI. VIENAS IŠ GILIAUSIŲ 
MANO ĮSITIKINIMŲ* 


Mano giliu įsitikinimu, ateitininkai, kaipo tampriai su- 
organizuotas lietuvių katalikiškasis jaunimas, stovįs sykiu 
ant tautinio ir religinio atgimimo pagrindų, yra pašauk- 
tas suvaidinti mūsų tautos gyvenime visai nepaprastą 
rolę. Jie turės, būtent, apreikšti visuotinai reikšmingu 
būdu tas kultūrines ir religines galimybes, kurios glūdi 
dar visai neišnaudotos mūsų tautos gelmėse. 

Bet šitos galimybės tegalės būti ateitininkų apreikštos 
tik tada, jei jie sugebės pakilti prie tos aukštumos, kurios 
reikalauja visai susipratusių ir aukštai kultūringų lietuvių 
katalikų inteligentų padėtis. Noblesse oblige“, ir todėl, pa- 
sirinkus savo vyriausiu principu „visa atnaujinti Kristu- 
je", negalima pasilikti miesčioniškų įpročių, smulkių norų 
ir žemų polinkių plotmėje. Todėl pakilti iš gyvenimo pil- 
kumos ir išsilaisvinti iš vergavimo miesčioniško pasaulio 
ir vidutinių žmonių įpročiams ir sykiu pergalėti labai rea- 
lias pagundas, kurios nejučiomis ateina sykiu su šitais 
įpročiais, yra ateitininkų pašaukimo prievolė. Mes turime 
aiškiai ir griežtai rinktis: arba šio pasaulio kunigaikštis, 
kuris pavergia, arba Kristus Atpirkėjas, kuris išgano ir 
išvaduoja. 

Šitos prievolės akivaizdoje susipratusiam katalikui in- 
teligentui negali būti abejonės, kaip privalu užsilaikyti mo- 
derniųjų šokių, simbolizuojančių seksualinį orgiazmą, de- 
koltavimosi ir nepadoraus apsirėdymo, pudravimosi ir da- 
žymosi klausimuose. Visa tai yra dalykai, kurie įsibrauna 
į nesąmoningų žmonių gyvenimą sykiu su mada ir kito- 


* Spausdinta „Ateityje“, 1928 m. Nr. 4, p. 171—172.— st. 5. 


159 


mis nejuntamos sugestijos rūšimis. Bet kaip tik todėl, kad 
šitie dalykai yra priimami visai nesąmoningai, jie yra 
ypatingai pavojingi, nes jie visai nejučiomis užmuša žmo- 
gaus asmenybėje savo vertės pajautimą, leisdami tarpti 
tuščiai ambicijai. 

Todėl nesusipratėliu, nevertu ateitininko vardo, yra 
tasai, kas šoka moderniuosius šokius, simbolizuojančius 
seksualinį orgiazmą; ir lygiai taip pat nesusipratėle, ne- 
turinčia tikro savo vertės pajautimo, yra ta ateitininkė, 
kuri leidžia sau dekoltuotis nepadoriu būdu, pudruotis 
ir dažytis. Taip elgiantis, einama moralinės ir šiaip jau 
kultūrinės dekadencijos keliu, būtent, yra einama prie- 
šinga pakraipa tajai, kurios reikalauja dvasinis atgimimas, 
įrašęs į savo vėliavą kilnųjį tikslą: visa atnaujinti Kris- 
tuje. 

Todėl taip pat ta diena, kurią Ateitininkų organiza- 
cija legalizuotų nusakytuosius dalykus ateitininkų gyve- 
nime, būtų moralinio bankroto ir nusižengimo savo vy- 
riausiam tikslui diena. Tą dieną kiekvienas sąmoningas 
katalikas turėtų apleisti šitos organizacijos eiles. Toks 
yra mano giliausias įsitikinimas šituo aktualiu dabar klau- 
simu. Noriu tikėti, kad mūsų: organizacija niekados nepa- 
siduos toms pagundoms, kurios ateina per nesusipratėlius, 
ir kad ateitininkai ištesės tą pašaukimą, kurį jiems rezer- 
vavo Apvaizda mūsų tautos gyvenime. 


XII. VEDAMOSIOS IDĖJOS 
NAUJŲ TAUTINIŲ ŠOKIŲ REIKALU 


I. Norint konkuruoti su moderniaisiais internacionali- 
niais šokiais, besireiškiančiais seksualiniais motyvais, reik 
pastatyti pieš juos naujus tautinius šokius, kurie atsakytų 
ir estetiniams choreografinio meno, ir specialiems mūsų 
laikų reikalavimams. 

II. Nauji šokiai privalo būti tautiški ta prasme, kad 
jie galėtų sujungti savyje tradicinių tautinių šokių ir žai- 
dimų motyvus su choreografinio meno ir ritmiškos gim- 
mastikos (sakysime, Jagues-Dalcroze'o) principais. 

III. Naujieji šokiai privalo atsakyti šiems racionaliems 
pramoginių šokių reikalavimams: 

1) naujieji šokiai privalo būti nesudėtingi, kad jų galėtų 
lengvai greit pramokti platesnės masės; 

2) jie neprivalo turėti per daug intensyvių varginančių 
judesių, nors privalo būti pakankamai įvairūs savo ju- 
desiais; 

3) jie privalo kombinuoti savyje individualinį ir kolekty- 
vinį pradą, kad galima būtų juos šokti poromis, bet 
taip pat ir sutelktinėmis figūromis ir virtinėmis; 

4) šalia šabloninių, griežtai nustatytų judesių, jie turi 
užleisti tam tikrą vietą individualinei iniciatyvai jų 
išpildyme, kaip kad tai, pavyzdžiui, yra su lenkų ma- 
zurka; 

5) jie turi išvengti rizikingų pozų dviejų lyčių tarpusavėje 
padėtyje, nors nėra dar būtino reikalo juos atpalaiduo- 
ti nuo tam tikro visai nekalto erotinio (ne seksualinio) 
kolorito, kurį sudaro visai teisėtas dviejų lyčių savim 
susidomėjimas bendrame pasilinksminime, 

IV. Kuriamąjį naujų šokių organą turėtų sudaryti šie 
tinkamai nusistatę asmenys: 1) baleto atstovas, 2) šokių 


161 


mokytojų atstovas, 3) gimnastikos atstovas, 4) tautinių 
šokių ir žaidimų atstovas, 5) naujų kuriamųjų tendencijų 
atstovas. 

V. Realizuojant sumanymą praktikoje, reikėtų išsyk 
pasirodyti bent su dviem naujais šokiais; tam reiktų pa- 
ruošti didesnį skaičių studentų ateitininkų ir surengti pa- 
vyzdingą šokių vakarą, gerai pirm išmiklinus šokių ve- 
dėjus. 

VI. Būtų svarbu taip pat atrinkti, paįvairinti ir stili- 
zuoti tautinius mūsų žaidimus, kurie toje lytyje, kaip jie 
dabar yra praktikuojami, negali savo primityvumu pa- 
tenkinti kultūrinių reikalavimų. 


XIII. ATEITININKŲ VĖLIAVĄ PAŠVENTINANT* 


1. Vėliavos pašventinimo iškilmė yra tikra organizacijos 
šventė: 
a) tai yra moralinio įsisteigimo bei įsigalėjimo atbaigi- 
mas ir 
b) organizacijos fizionomijos atidengimas viešumai. 
2. Organizacijos įbalsis yra tampriai susijęs su jos vėliava: 
a) įbalsis įgarsina, įbalsina pagrindinę organizacijos 
idėją; : 
b) vėliava įvaizdina regimu būdu organizacijos fiziono- 
miją ir simbolizuoja giliausią jos esmę; 
c) saulė, besiskečią kryžmais spinduliai ir susidaręs 
"iš jų kryžius reiškia garbingą kopimą į šviesą — 
į kalną, į viršūnes: „šviečia mums kryžius ant mūs 
vėliavos“. 
3. Vėliava reiškia pastangų organizavimą: 
a) ji sutelkia, 
b) drausmina, 
c) padrąsina, 
d) sugestionuoja, 
e) įpareigoja. 
4. Vėliava reikalauja linkmės į viršų: 
a) kelti aukštyn, 
b) garbingai kiloti, 
c) nuolatai kopti, 
d) galutinai laimėti. 


* Vedamosios mintys kalbai, pasakytai per Lietuvos universiteto 
studenčių ateitininkių draugovės iškilmingą posėdį, įvykusį 1928.IV.22.— 
SL. Š. 


163 


XIV. PRIDERAMAS ATEITININKŲ NUSISTATYMAS 
NUMERUS CLAUSUS KLAUSIMU* 


1. Į numerus clausus" mažumoms aukštojoje mokykloje 
reik, žiūrėti neigiamai išeinant iš principo, kad jokia išim- 
tinoji padėtis, taikoma gyventojų piliečių daliai, negali 
būti pateisinta demokratizmo bei teisingumo sumetimais, 

2. Žiūrint į numerus clausus žemažiūriškai tarsi išei- 
tų, kad jo įvedimas tautinėms mažumoms Vytauto Di- 
džiojo universitete būtų praktiškai naudingas lietuviams; 
bet žiūrint į tą patį dalyką iš platesnės visuomeninės per- 
spektyvos ir būtent atsižvelgiant, pirma, į tai, kad kiek- 
viena išimtinoji padėtis demoralizuoja visuomeniniu at- 
žvilgiu ir tuos, kurie jos reikalauja, ir tuos, kuriems ji yra 
reikalaujama, ir, antra, kad išimtinoji padėtis, įvesta pi- 
liečių daliai, užnuodija piliečių sugyvenimą kartais nebe- 
pataisomu būdu ir tuo pasirodo kenksminga visuomenės 
gyvavimui, reik radikaliai kovoti su numerus clausus pa- 
gunda. 

3. Vienintelis teisingas ir teisėtas klausimo išsprendi- 
mas ir sykiu visai sėkmingas lietuvių interesų apgynimas 
yra tas, kurį siūlo proporcionaliai subsidijuojamos kultū- 
rinės autonomijos santvarka, pritaikyta visoms be išim- 
ties piliečių grupėms. Išeidama iš teisingo principo kiek- 
vienam atiduoti, kas jam pridera, ir išvengdama bet ku- 
rios išimtinos padėties, nes ji realizuoja bendru įstatymu 
visiems vienodus principus, visuotinės kultūrinės auto- 
nomijos santvarka geriausiai apsaugoja ir lietuvių inte- 
resus: ji numato visoms be išimties grupėms proporcio- 
nalų dalyvavimą visose tose įstaigose, kurias valstybė 


* Spausdinta su mažomis aimainomis „Židinyje“ 1932 m., Nr. 2, 
p. 393—394.— SL. Š. 


164 


subsidijuoja iš viešų iždo lėšų, neaprėždama tačiau nie- 
kam teisių iš savo lėšų padengti faktinas išlaidas ir tuo 
pačiu dalyvauti viešosiose mokslo įstaigose virš savo pro- 
porcijos. Toks padengimas iš savo lėšų faktinų išlaidų 
darosi atskiroms grupėms negalimas tik tada, kai tech- 
ninės sąlygos to neleidžia; tuomet visuotinės kultūri- 
nės autonomijos santvarka reikalauja proporcionalaus 
patogumų suskirstymo, jei tik kuri nors atskira grupė sa- 
vo noru neatsisako nuo prideramos jai proporcijos. 

4. Jaunasis idealizmas, katalikiškasis taurumas ir gi- 
lesnis tautinių ir visuomeninių reikalų supratimas turėtų 
įtikinti ateitininkus, a) kad numerus clausus, kaipo išim- 
tinoji padėtis, yra nepriimtinas katalikiškosios jaunuo- 
menės sąžinei, b) kad susidariusi nenormali padėtis tegali 
būti sutvarkyta vien organingame sąryšyje su kultūrinės 
autonomijos klausimo statymu visoje jo plotmėje, c) kad 
žemažiūriškas vadovavimasis praktiška nauda, tuoj ap- 
čiuopiama, tegali būti išprovokuotas neatsakingų, nacio- 
nalistiškai nusistačiusių elementų demagogijos priemo- 
nėmis, d) kad iškilęs į studentijos sąmonę numerus clau- 
sus klausimas duoda katalikams labai gerą progą išpo- 
puliarinti visuotinės kultūrinės autonomijos santvarką, ku- 
ri tobulai išlaiko demokratizmo, lygybės ir teisingumo 
principus ir sykiu neleidžia faktiškai nuskriausti jokios 
atskiros piliečių grupės, nes niekam nepripažįsta privile- 
gijų, e) kad ateitininkai pašaukti su visu rimtumu ir są- 
moningumu išnaudoti šitą progą tam, kad studentų dau- 
guma galėtų būti laimėta kultūrinės autonomijos idėjai. 


Ketvirtas skyrius 


ATEITININKŲ IDEOLOGIJOS 
REALIZAVIMO KLAUSIMAS 


.1. ATEITININKŲ IDEOLOGIJA IR 
JOSIOS REALIZAVIMAS 
GYVENIMO PRAKTIKOJE“ 


Ideologijos supratimas ir jos reikšmė gyvenimui 


Gyvename laikus, kuriuose sunku yra aiškiai orien- 
tuotis ir griežtai laikytis krikščioniškosios pasaulėžiūros 
nurodymų. Sunku, žinoma, nereiškia negalima ar nepri- 
valu. Neaiški padėtis ir žiaurios gyvenimo aplinkybės rei- 
kalauja aiškios proto kultūros ir didelio valios drausmin- 
gumo. Tokiais laikais nevalia migdyti save optimistiškais 
nusiraminimais ir per aukštai vertinti savo pajėgas, nors 
taip pat nevalia pasiduoti nusiminimui ir apatijai. Drąsus 
pažvelgimas tiesai į akis ir išsidavimas sąskaitos iš susi- 
dariusios padėties yra kovos metu laimėjimo sąlyga. Štai 
kodėl šį kartą nesigailėsiu ateitininkams kritikos žodžio 
ir pažymėsiu jų silpnybes, surištas su jų ideologijos rea- 
lizavimo klausimu. 


* Šis referatas skaitytas Studentų ateitininkų sąjungos metinėje 
konferencijoje 1929 m. rugsėjo 29 d. Jis yra taikytas studentų atei- 
tininkų autokritikos reikalui, ir tuo privalu aiškinti daromi jame prie- 
kaištai ateitininkams. Paleisdamas dabar šį referatą viešumon ir norė- 
damas būti tinkamai suprastas tiek ateitininkų draugų, tiek ir jų prie- 
šų, autorius laiko reikalinga prie šios progos pažymėti du dalyku. 
Pirma, kritiškas autoriaus nusistatymas visai yra suderinamas su jo 
giliu įsitikinimu, kad ateitininkai vis dėlto sudaro labiausiai susipra- 
tusią ir geriausiai susiorganizavusią mūsų jaunuomenės dalį. Ir antra, 
kilnieji ir nelygstamieji ateitininkų idealai uždeda ateitininkams di- 
desnių pareigų už tas, kokių kad turi mūsų jaunuomenės kitos gru- 
pės. Todėl autoriaus kritika, išeidama iš principo noblesse oblige 
(kilnumas įpareigoja), ateitininkų jokia prasme nevertina žemiau UŽ 
kitas organizacijas, nors ir stato jiems didesnių reikalavimų. Tai pri- 
valu turėti galvoje norint tiksliai ir lojaliai suprasti autoriaus mintį. — 
Spausdinta „Židinyje“, 1929 m. Nr. 11, p. 313—327.— St. Š. 


166 


Bet pirma keletas pastabų apie ideologijos supratimą. 

Ideologijos sąvoka yra glaudžiai susijusi su pasaulė- 
žiūra. Ideologija, rūpima mums šiuo atveju prasme, yra 
organinga idėjų sistema, charakterizuojanti vieną kurią 
pasaulėžiūrą ir nustaianti praktinę žmogaus gyvenimo bei 
veikimo liniją. Taigi nuosekliai suformuotas žmogaus nu- 
sistatymas gyvenime, plaukiąs iš jo pasaulėžiūros, yra tai, 
kas paprastai vadinama ideologijos vardu. Šiaip ar taip, 
ideologija yra idėjų mokslas arba išpažinimas, kuris at- 
skleidžia žmogaus idealus. Suprantama savaime, kad ideo- 
legijos klausimas yra labai svarbus žmogaus nusistatymui 
ir veikimui gyvenime. 

Ateitininkai, kaip mokslą einančios lietuvių katalikų 
jaunuomenės organizacija, turi savo ideologiją, einančią 
is jų krikščioniškosios katalikiškosios pasaulėžiūros. Įsigy- 
venimas į šitą pasaulėžiūrą ir jos pilnas pasisavinimas, 
o paskui ir realizavimas reikalauja tokio proto ir valios 
tobulumo, kuris nedažnai pasitaiko gyvenime, Atitinkamai 
nelengvas yra dalykas išsidirbti katalikiškąją ideologiją, 
reikalingą orientavimuisi gyvenimo praktikoje. Bet, šiaip 
ar taip, tai yra privaloma katalikams ir tuo pačiu katalikų 
jaunuomenei, kaipo katalikiškos visuomenės daliai. 

Šitą kartą nesistatau tikslo formuluoti katalikų jaunuo- 
menės ideologiją. Tai buvo jau mano daryta, kai teko 
kalbėti apie ateitininkų principus bei pareigas per 1925 m. 
kongresą. Be to, ateitininkų principai bei pareigos buvo 
trumpai suformuluoti ir priimti Reorganizacinėje Palan- 
gos konferencijoje 1927 metais. Šiandien turi mums rūpėti 
ideologijos klausimas ryšyje su jos realizavimu gyvenime. 
Vadinasi, dabar mes visų pirma statomės klausimą, ne 
kokia yra ateitininkų ideologija, bet kaip ji yra ir privalo 
„būti realizuojama gyvenime. 


I. Ideologinis susipratimas 


Ideologijos realizavimas nuosekliai pereina kelis tarps- 
nius, arba momentus. Būtent, kad ideologija galėtų būti 
realizuota, reikalingas yra, pirma, ideologinis susipratimas, 
antra, atitinkamas susiorganizavimas ir, trečia, idėjinis 


12—493 167 


veiklumas, pasireiškiąs tiek kova už savo idealus, tiek ir 
kuriamuoju veikimu. Apie kiekvieną iš šitų momentų ten- 
ka pakalbėti skyrium. 


1. Ideologinio susipratimo reikšmė 


Savaime aišku, kad ideologinis susipratimas stovi pir- 
moje vietoje ideologijos realizavimo tvarkoje. Neturint 
ideologinio susipratimo, negalima realizuoti jokios pasau- 
lėžiūros idealo jau dėl to elementarinio psichologijos dės- 
nio, kuris skelbia, jog nihil volitum nisi praecognitum — 
nieko nenorima, kas nėra anksčiau pažinta. Iš tikro, nepa- 
žįstant idealo ir nenorint jo realizuoti, jis savaime gyveni- 
me neįsiviešpatauja. 

Taigi ideologinis susipratimas yra pradedamasis ir ve- 
damasis momentas idealo realizavime. Juo jis yra didesnis 
ir skaidresnis, juo nuoseklesnė bus veikimo linija. Tiesa, 
ne visados veikimo galingumas yra tiesioginėje propor- 
cijoje su susipratimo laipsniu, bet užtat visados veikimo 
nuoseklumas yra tiesioginėje proporcijoje su susipratimo 
laipsniu. Šiaip ar taip, ideologijos klausimu, kaip ir ap- 
skritai visuomeniniame veikime, visai teisingas yra prin- 
cipas: „pirma doktrina, paskui akcija". ` 

Daug kas yra linkęs suprasti šitą principą kaipo kliūtį 
tampriam savaimingam veikimui. Tačiau toks principo 
supratimas yra iš tikrųjų Nnesusipratimo išdava. Principas 
„pirma doktrina, paskui akcija" yra ne tik paprastas psi- 
chologinis dėsnis, bet ir sąlyga, kad veikimas būtų pras- 
mingas, racionalus ir sėkmingas. Taigi šis principas turi 
pakelti veikimo įtampą, bet ne jį panerti svyruojančių 
samprotavimų nelaisvėje. 

Antra vertus, žinomas yra katalikų nesusipratimo ža- 
lingumas. Kartais net aiškūs katalikų priešai nesugeba taip 
pakenkti katalikų reikalams, kaip tie katalikai, kurie, tu- 
rėdamį pretenzijos katalikiškai elgtis, parodo katalikų rei- 
kaluose ignoranciją. Taip būna tiek tada, kai katalikai, 
gavę valdžią, tvarko valstybės reikalus, tiek ir tada, kai 
jie per nesusipratimą pritaria nekatalikiškam valdymui. 
Tokiais atvejais tarp katalikų susidaro susiskaldymas ir 


168 


šiaip jau katalikų reikalai tampa priklausomi nuo gudres- 
nių politinių spekuliantų. Ir šitaip yra ne tik su politika, 
bet ir su visuomeninio gyvenimo plotu. 


2. Ideologinis susipratimas ateitininkuose 


Kyla dabar klausimas, kaip eina susipratimo vyksmas 
ateitininkuose, kas šituo atžvilgiu yra ir kas privalo būti. 
Atvirai sakant, tenka abejoti, ar ateitininkai yra pakan- 
kamai susirūpinę savo pasaulėžiūros išsiaiškinimu. Visų 
pirma, ar visi ideologiniai ateitininkų vadovybės raštai, 
pradedant principų bei pareigų formulavimu ir baigiant 
Vyriausiosios valdybos atsišaukimais, yra ateitininkų tin- 
kamai išstudijuoti ir pritaikyti gyvenimo praktikai? Yra 
reikšmingų simptomų, kurie neleidžia atsakyti į šitą klau- 
simą visai teigiamai. Imkime tik porą pavyzdžių. 

Paskutiniais laikais gyvenimas iškėlė moderniųjų šokių 
klausimą. Žmogui, turinčiam minimalinį pastabumą, iš 
vienos pusės, ir elementarinį susipratimą katalikiškosios 
pasaulėžiūros dalykuose, iš antros, yra aišku kaip diena, 
kad modernieji šokiai yra visiškai nesuderinami su krikš- 
čioniškąja etika ir apskritai su pagrindiniu katalikų nu- 
sistatymu gyvenime. Tuo tarpu ar visiems ateitininkams 
tai yra aišku ir ar visi jie aiškiai nusistatę kovoti su šita 
atvira žaizda naujųjų kartų gyvenime? Noriu tikėti, kad 
dauguma ateitininkų yra jau neigiamai nusistatę moder- 
niųjų šokių klausime, bet kad visų ateitininkų nusistaty- 
mas šituo klausimu būtų visai aiškus ir tvirtas, toli gražu 
dar negalima pasakyti. Ypač abejoju apie sendraugius. 
CO tuo tarpu kiek energijos ir laiko padėta diskutuojant 
šitą klausimą, kiek teko: daryti pastangų, kad galima būtų 
ateitininkai sulaikyti nuo tos srovės, kuri sruvena su gy- 
venimu prieš krikščioniškosios pasaulėžiūros idealus. 

Negalėčiau teigti, kad ateitininkų susipratimas būtų 
menkesnis už susipratimą katalikų, kurie pasilieka visai 
neorganizuoti, arba už susipratimą žmonių, neprisipažįs- 
tančių prie krikščioniškosios pasaulėžiūros. Pas kitus ap- 
skritai moderniųjų šokių problema neegzistuoja. Kiti pri- 
ima juos kaipo nediskutuotiną faktą. Bet iš ateitininkų ga- 


169 


lima ir privalu reikalauti daugiau, nes noblesse oblige, 
kilnumas įpareigoja. Šito įpareigojimo akivaizdoje ateiti- 
ninkų nesusipratimas yra žymiai didesnė yda negu pana- 
šus nesusipratimas kitų žmonių ir ypač žmonių, nepreten- 
duojančių būti katalikais. 

Kaip su katalikiškumu sutaikinti laisvas nusistatymas 
šokių klausimu tų ateitininkų, kurie šoka moderninius 
šokius ir tada, kai šitie šokiai yra pasmerkti Lietuvos vys- 
kupų laiške tikintiesiems (1928 m.)? Tokių nesusipratė- 
lių būta net tarp ateitininkų aukštai pakilusių ateitininkų 
vadovybės hierarchijoje. Yra taip pat korporacijų, kurios 
savo viešuose pasilinksminimuose toleruoja moderniuosius 
šokius, ateitininkų ir jų svečių šokamus. Yra ir tokių susi- 
rinkimų, kurie pasirodo ištikimi ideologiniam nusistatymui 
tik tol, kol yra kas nors iš vyriausios vadovybės. Tuo- 
met išeina, kad savo vadus ateitininkai laiko žandarų 
rolėje, bet nepasiduoda laisvai išvidinei drausmei, kuri 
remiasi įsitikinimu. Tai yra vienas iš ryškiausių ideologi- 
nio nesusipratimo pavyzdys. 

Dėl šito dalyko reik atvirai pasakyti: kol mūsų tarpe 
tokie nesusipratėliai vaidina apsunkinančios medžiagos ro- 
lę, mes su tokia medžiaga nieko laimėti negalime. Tokia 
medžiaga tesugeba plaukti tik pavandeniui ten, kur neša 
iracionaliniai gyvenimo polinkiai. 

Kitas dalykas, kuris taip pat parodo susipratimo stoką, 
yra abejingumas, su kuriuo ateitininkai žiūri į jų pasau- 
lėžiūros ir ideologinio nusistatymo puolimus. Paskutiniais 
keliais metais prieš ateitininkus ir jų ideologinį nusista- 
tymą buvo prirašyta labai daug. Ar į tai buvo reaguota 
su reikiamu idėjos aiškinimu vardan to idealo, kuriam 
tarnaujama?— Žymiai mažiau ir rečiau, negu tai buvo pri- 
valu ir negu buvo galima net šiais užčiauptų burnų laikais. 
Susipratimas įvyksta visados kovoje už tiesą, bet kova 
už tiesą yra vienu savo šonu kova su netiesa ir melu. 

Dėl apsileidimo kovoje su melu nemaža katalikų, pa- 
vyzdžiui, įtikėjo, kad katalikai esą dešinysis, vadinasi, 
vienašališkai konservatiškas, sparnas visuomeniniame ir 
ypač politiniame veikime. Tuo tarpu katalikai pagal krikš- 
čioniškąją pasaulėžiūrą ir ideologinį savo nusistatymą yra 


170 


visuomenėje ir todėl taip pat politikoje pusiausvyros, pa- 
stovios taikos, nuoseklios pažangos, prigimtų teisių gynė- 
jai, žodžiu tariant, yra centro žmonės. Katalikai nustoja 
pajautimo to, kuo jie yra. Štai prie ko veda apsileidimas 
kovoje su netiesa ir melu. 

Lygiai taip, pat pavojingas yra ir ateitininkų apsileidi- 
mas kovoje su tais kaltinimais ir ateitininkų ideologijos 
falsifikavimu, kurie turi tikslą dezorientuoti ateitininkus 
jų susipratimo ir nusistatymo klausimuose, kad galėtų 
laimėti nekatalikiški idealai. Pavyzdžiui, vyriausybės ofi- 
Cioze buvo aiškinta ateitininkų ideologija palyginimu su 
aušrininkais, iš vienos pusės, ir tautininkais, iš antros. 
Ateitininkai buvo paskelbti religinio asketizmo atstovais 
ir jiems užleista antitezės vieta tarp aušrininkų, kaipo 
nereliginės pažangos skelbėjų (tezė), ir „tautiškojo jau- 
nimo“, atsirėmusio į tautiškumą (sintezė). Iškėlimas tau- 
tiškojo, o iš tikrųjų tautininkiškojo, jaunimo į sintetikų 
vietą buvo pagrįstas loginiu sofizmu. Būtent, srovių sinte- 
tizavimas buvo darytas ne pagal sąvokų talpos žymes, 
bet pagal galimų tįsoje individų skaičius. Kadangi tautiš- 
kumas pritinka visiems lietuviams, tai palaikyta tautiška- 
sis jaunimas sintetinę srove, tuo tarpu sintetine srove 
tegalima laikyti vien ateitininkus, nes jų ideologijoje 
randa vietos ir pozityviai suprantama pažanga, ir pozi- 
tyviai suprantamas tautiškumas. Nekalbant jau apie tai, 
kad kalbamu atveju hegeliškoji sintezė neranda tikslaus 
pritaikymo ir kad, be to, buvo įpainiotas netikslus aske- 
tizmo ir visuomenės tobulinimo supratimas, visas oficiozo 
samprotavimas buvo labai abejotinos vertės. 

Minėtasis ateitininkų nucharakterizavimas turėjo su- 
kelti tarp ateitininkų susidomėjimą, kritiškąjį nusistatymą 
ir atitinkamą reagavimą spaudoje, kad galėtų būti iškelti 
aikštėn straipsnio sofizmai tiek dėl susipratimo pačių atei- 
tininkų, tiek ir dėl tikslios informacijos apie ateitininkus 
plačiosios visuomenės. Vis dėlto kalbamas straipsnis, kaip 
ir daugelis kitų panašių, nesusilaukė iš ateitininkų reikia- 
mo apsigynimui nusistatymo. Ateitininkų spaudoje taip 
ir liko neišaiškintas paskleistas apie ateitininkus sofiz- 
Mas ir surištas su juo jų nucharakterizavimas. Toks pasy- 


171 


vus laikymasis ideologijos klausimuose nerodo privalomo 
susipratimo ir pasiryžimo savo susipratimą ginti ir kovoti 
su netiesa bei melu“. 

Taigi tai, kas pageidaujama susipratimo klausimu, yra, 
pirma, įsigilinimas ir susigyvenimas su formuluotais atei- 
tininkų principais bei pareigomis, antra, organizuotas ir 
sistemingas gynimas savo ideologijos tiek spaudoje, tiek 
ir kitose gyvenimo aplinkybėse, ir, trečia, nuoseklus ideo- 
loginis nusistatymas tuose klausimuose, kuriuos gyvenimas 
akiualiai kelia aikštėn. ja 


II. Susiorganizavimas pagal 
ideologijos reikalavimus 


1. Organizacijos tipo priklausomumas nuo 
ideologijos ir aktualių gyvenimo aplinkybių 


Antras ideologijos realizavimo momentas, arba tarps- 
nis, yra atitinkamas susiorganizavimas. Jokia ideologija, 
turinti viešus tikslus, negali būti realizuota, jei ji neran- 
da tvirtos ir pastovios atramos organizacijoje. Organiza- 
cijos priemonės yra tarsi griaučiai, kurie palaiko stačius 
pasaulėžiūros gyvavimą visuomenėje ir jos nurodymų tiks- 
lų realizavimą. Savaime suprantama, kad organizacijos 
tipas pareina nuo ideologijos turinio: pagal tai, kokia yra 
realizuotina ideologija, atitinkamai susitvarko ir organi- 
zacijos tipas. Tačiau organizacijos tipas pareina ne tik nuo 
ideologijos turinio, bet ir nuo tų aktualių aplinkybių, ku- 
riose tenka gyventi ir dirbti. Taigi organizacijos tipas pa- 
reina, pirma, nuo ideologijos, antra, nuo aktualių gyve- 
nimo aplinkybių. Žinoma, yra ir daugiau veiksnių, kurie 
turi sprendžiamosios reikšmės organizacijos tipui, bet šiuo 
atveju mums turi ypatingos svarbos du paminėtuoju. 


* Kaip teko palirti, šitas priekaištas ateitininkams turi būti, teisin- 
gumo dėlei, žymiai suminkštintas, turint galvoje tas kliūtis, kurios 
varžo laisvą ateitininkų pasireiškimą spaudoje. Vis dėlto iš ateitininkų 
galima būtų tikėtis didesnių pastangų pergalėti šitas kliūtis, o nuo šito 
priekaišto nėra laisva net ateitininkų vadovybė ir tame skaičiuje pats 
šio straipsnio autorius.— Si. Š. 


172 


Nesunku pastebėti, kad juo turtingesnė yra pasaulėžiū- 
ra, juo sudėtingesnė yra ir organizacija, kuri turi ją rea- 
lizuoti. Katalikiškosios organizacijos, besiremiančios uni- 
versalia, apimančia visas gyvenimo sritis krikščioniškąja 
katalikiškąja pasaulėžiūra, neišvengiamai yra labai kom- 
plikuotos ir sykiu sunkiai palaikomos savo aukštumoje. 
Todėl jos reikalauja ypatingo pasiruošimo ir nuolatinio 
budėjimo tvarkos, drausmės ir ideologinio nuoseklumo 
bėjimą, organizavimosi klausimas privalo būti atidžiai 
studijuojamas ir praktiškai sprendžiamas tikro susidrau- 
gavimo priemonėmis. Be išsitobulinimo organizavimosi da- 
lykuose negalima laukti, kad ateitininkų ideologijos rea- 
lizavimas sparčiai pažengtų į priekį. Tai yra visai neiš- 
vengiamas reikalas, kuris ateitininkų vadovybės buvo 
prie įvairių progų nurodinėtas. 

Šiuo atveju norėčiau atkreipti draugų ateitininkų dė- 
mesį į sąryšį organizacijos tipo su aktualiomis visuome- 
ninio gyvenimo aplinkybėmis. Katalikiškoji pasaulėžiūra, 
principialiai. universali laiko, vietos gyvenimo problemų 
atžvilgiais, būdama realizuojama konkretinėse gyvenimo 
aplinkybėse, gali pareikalauti iš savo vykdytojų, ir iš 
tikrųjų dažniausiai reikalauja, tinkamai prisitaikyti prie 
tų aplinkybių, kuriose tenka gyventi ir veikti. Todėl kata- 
likų veikėjų ideologija, kaipo visai reali, turi būti lanksti 
ir pritaikoma prie bet kurių gyvenimo aplinkybių. Tiesa, 
ideologinis prisitaikymas prie aktualių gyvenimo aplin- 
kybių nėra jokia prasme oportunizmas ir prisitaikymas 
prie gyvenimo nedorybių ir šiaip jau blogybių. Būti lanks- 
čiu realiu veikėju dar toli gražu nereiškia būti nedorėliu 
prisitaikėliu oportunistu. Katalikiškoji pasaulėžiūra kaip 
tik sugeba suderinti realumą su griežta kova, skelbiama 
oportunizmo, pataikavimo ir nepateisinamų kompromisų 
dvasiai. Kalbamasis lankstumas, pareinąs nuo katalikiš- 
kosios pasaulėžiūros turtingumo ir visapusiškumo ir tak- 
tikos išmintingumo, gali būti iliustruotas kad ir organiza- 
vimosi pavyzdžiu. 


173 


2. Katalikiškosios organizacijos bolševikų ir 
fašistų akcijos akivaizdoje 


Kovoje už savo idealus žmonės yra linkę prie kraštu- 
tinių pozicijų, ir todėl jie įvairių srovių kovoje dažnai 
persimeta iš vieno ekstremizmo į kitą. Taip atsirado mak- 
simalistiškas bolševizmas, kaipo protestas prieš kapitalis- 
tiško pasaulio ekscesus ir neteisybes. Bet, kai pasirodė, 
kad jis nėra nė kiek geresnis ir nėra mažiau pavojingas 
kaip kapitalistiško ir imperialistiško pasaulio avantiūris- 
tai, prieš jį pakilo lygiai kraštutinis ekstremizmas, kuris 
įgavo fašizmo vardą. Fašistai, norėdami mušti savo prie- 
šus, laiko reikalinga griebtis tų priemonių, kokias vartoja 
žiaurus ir amoralinis bolševizmas, ir šitas priemones jie 
taiko tiek bolševikams, tiek ir bolševikų priešams, smer- 
kiantiems bolševikiškas ir tuo pačiu fašistiškas priemones. 

Pasirodė, kad bolševikai ir fašistai turi daug bendru- 
mo veikimo priemonių ir metodų atžvilgiu, kas pagimdo 
net tam tikrą ideologinį bendrumą tarp šitų kraštutinių 
ekstremistų, mirtinai kovojančių tarp savęs. Tokiu būdu 
visa eilė bendrų ypatybių charakterizuoja tiek bolševikus, 
tiek ir fašistus. Prie tokių ypatybių priklauso, pavyz- 
džiui, beapeliacinis paklusnumas savo vadams, korpora- 
tyvinis drausmingumas, visiškas pasiaukojimas savo tiks- 
lams, partijos ryžimasis prie griežtų priemonių kovoje už 
savo idealus, universalių principų ir prigimtųjų teisių pa- 
neigimas, nelygstamo etatizmo garbinimas visuomeninės 
kultūros srityje ir kiti panašūs dalykai. Reikia pripažinti, 
kad ne viskas, kas charakterizuoja bolševikus ir fašistus, 
yra principialiai bloga. Tarp tų ypatybių yra karingo bei 
aktyvaus temperamento apraiškų, kurios nėra iš savo es- 
mės nei blogos, nei geros; šalia jų yra visai teigiamų 
ypatybių, bet yra taip pat ir visai neigiamų, ir reikia net 
pripažinti, kad šios bus vyraujančios. 

Norint dabar konkuruoti su bolševikais ir fašistais gy- 
venimo kovoje, neišvengiama visai realiai laikytis šitokio 
metodo. Tai, kas yra bolševizme ir fašizme visai teigia- 
mo ir pareina nuo aktualių laiko reikalavimų, reik pasi- 
savinti katalikams, kad nesusidarytų nedovanotinas atsi- 
likimas gyvenimo eigoje, nes toks atsilikimas nulemtų 
katalikų pralaimėjimą kovoje už savo idealus. Tai, kas 


174 


yra abejinga doriniu atžvilgiu, bet naudinga kovos išda- 
voms, gali būti katalikų pasisavinta su sąlyga įprasminti 
tai gerais tikslais ir intencijomis. Tai, kas yra bolševikuo- 
se ir fašistuose neigiamo, privalu atmesti ir pastatyti prieš 
tai teigiamas ypatybes. 

Prie pirmos teigiamųjų ypatybių kategorijos, kurios iš 
tikrųjų reikalauja mūsų laikų dvasia ir gyvenimo san- 
tvarka, galima priskaityti korporatyvinis drausmingumas, 
pasitikėjimas savo vadais ir griežtas jiems paklusnumas 
ii visiškas pasiaukojimas savo idealams. Krikščioniškoji 
pasaulėžiūra turtingoje bei sudėtingoje savo ideologijoje 
randa vietos ir tam tikro aristokratizmo, ir tam tikro de- 
mokratizmo principams, nes sugeba lygiai vertinti tiek 
atskirą asmenį, tiek ir visuomenės kolektyvą. Todėl šita 
pasaulėžiūra nebijo nei vadovaujamos atskirų asmenų ro- 
lės, nei visos visuomenės aktyvumo, drausmingo kor- 
poratyvinio federalizmo pavidale. Banalu sykiu teigti vi- 
siems žinoma tiesa, kad krikščioniškoji religija yra idė- 
jinio pasiaukojimo religija. 

Prie antrosios kategorijos reik priskaityti griežtą ka- 
ringą temperamentą, nebijantį kovos ir stiprių priemonių. 
Toks temperamentas, kiek jis yra apvaldytas išmintingu- 
mo įsakymais, nėra dar blogas iš savo esmės. Jis net yra 
teigiama katalikų ypatybė tada, kai katalikybės priešai, 
agresyviai nusistatę prieš universalinius principus, pri- 
gimtąsias žmonių teises ir amžinąsias kultūros vertybes, 
be jokios atodairos provokuoja katalikus į kovą, kaip tai 
iš tikro ir daro bolševikai ir fašistai. 

Prie trečiosios, neigiamųjų ypatybių kategorijos galima 
priskaityti tą amoralinį bolševikų ir fašistų nusistatymą, 
kuris verčia juos paneigti universalinius principus (pa- 
vyzdžiui, lygų visiems teisingumą), prigimtąsias teises (pa- 
vyzdžiui, laisvo pasireiškimo teisę) ir laimėtas kultūros 
vertybes (pavyzdžiui, laisvą spaudą, laisvas organizaci- 
jas, laisvas nuo politikos mokyklas). Prieš šitos kategorijos 
ypatybes katalikai privalo išsidirbti priešingas teigiamąsias 
ypatybes ir jas realizuoti savo veikime. Tokiomis kata- 
likų ypatybėmis turi būti, pavyzdžiui, universalinių prin- 
cipų gerbimas, prigimtųjų teisių respektavimas ir amžinų 
kultūros vertybių branginimas bei saugojimas. 

Yra neabejotinas dalykas, kad tai pusei, kuri gerbia 


175 


pozityvųjį idealą, bet ne ardo visuomeninio gyvenimo pa- 
grindus, yra sunkiau veikti ir kovoti. Tačiau jei įsivaizduo- 
sime, kad katalikai yra įgiję visa tai, kas buvo nusakyta 
kaipo pageidaujama palyginime su bolševikais ir fašis- 
tais, tai nėra abejonės, kad iš kovos su jais už krikščio- 
niškosios katalikiškosios pasaulėžiūros idealus katalikai tu- 
rėtų, išeiti laimėtojais. Ir iš tikro, jei katalikai įsigys rei- 
kiamo drausmingumo, privalomo paklusnumo vadovybei, 
pasiaukojimo už savo idealus, lengvo apsisprendimo ko- 
voti už savo idealus iki griežto laimėjimo, tai jie prie visų 
tų teigiamų savybių, kurių suteikia krikščioniškoji kata- 
likiškoji pasaulėžiūra, negali pralaimėti kovos už dechris- 
tianizuoto pasaulio rechristianizaciją. 

Negalėčiau čia gilintis į visas smulkmenas, kalbėda- 
mas apie katalikų susiorganizavimo ypatybes. Pažymėsiu 
tik labai bendrai metodologinį nusistatymą, reikalingą ka- 
talikams einant prie savo organizacijų pritaikymo aktua- 
lioms gyvenimo bei veikimo aplinkybėms. Grįžtant prie 
ateitininkų organizacijos, reik pasakyti, kad ir ji turi skai- 
tytis su nurodytais organizavimosi krypsniais, nes, būda- 
mi mokslą einančios lietuvių katalikų jaunuomenės orga- 
nizacija, ateitininkai turi ruoštis prie tokios katalikiškosios 
akcijos, kuri yra galima ir privaloma katalikams kon- 
kretinėse laiko ir vietos aplinkybėse. Tai tarp kitko kon- 
krečiai reiškia, kad ateitininkai privalo įnešti į savo or- 
ganizaciją daugiau drausmingumo, daugiau subordinaci- 
jos ir pasiaukojimo dvasios, daugiau pasiryžimo kovoti 
už savo organizacijos laisvę ir neliečiamumą. Šalia šito, 
gyvas ypač yra reikalas nenutrūkstamai ruošti sau vadus, 
kurie tinkamai galėtų organizacijai vadovauti ir kuriems 
su pasitikėjimu galima būtų paklusti organizacijos veiki- 
me ir kovojime už savo teises. 


III. Ideologijos realizuojamasis 
veiklumas 
1. Kova už savo idealus 
Susipratimo ir susiorganizavimo dar nepakanka ideolo- 
gijos realizavimui gyvenime, Reikalingas dar yra idėjinis 


veiklumas, kuris galėtų vadinamąsias pasaulėžiūros idėjas. 


176 


realizuoti gyvenimo praktikoje. Susipratimu įgyjami dar 
tik teoretinėje srityje realizuotini idealai. Susiorganiza- 
vimu sudaromas platesnis realizavimo aparatas. Bet tik 
veiklumu ideologija yra realizuojama gyvenimo praktiko- 
je. Savaime tad suprantama, kad veiklumo klausimas turi 
kreipti savęsp daugiausia dėmesio, kalbant apie ideologi- 
jos realizavimą gyvenime. 

Veiklumas paprastai reiškiasi dvejopa lytimi, taip sa- 
kant, neigiamąja ir teigiamąja. Būtent, iš vienos pusės, 
tenka ginti savo idealai gyvenimo kovoje, o iš kitos pusės, 
kuriamai juos vykdyti gyvenimo statyboje. Kovos mo- 
mentas, kaip anksčiau buvo pažymėta, turi reikšmės jau 
ideologiniam susipratimui, nes atsisakius kovoti įtikrinė- 
jimo priemonėmis dezorientacija ima įsiviešpatauti tarp 
pasyviai nusistačiusių žmonių. Kaip buvo taip pat pažymė- 
ta, pačiai! organizacijai tenka dažnai kovoti už savo laisvę 
ir teises ir, be to, geriausiai prisitaikyti prie kovos rei- 
kalavimų, nes organizacija, neprisitaikiusi šita prasme prie 
gyvenimo aplinkybių, negali konkuruoti su priešingai nu- 
sistačiusiomis organizacijomis. Bet tikra kova turi būti 
ateitininkų skelbiama tam nelemtam vyksmui, kuris yra 
vadinamas pasaulio dechristianizacija ir kuris realiai jau- 
čiamas visuose frontuose ir visose gyvenimo srityse. To- 
dėl kiekviena katalikų organizacija, nepriklausomai nuo 
siekiamų tikslų, neišvengiamai turi susidurti su šituo de- 
Christianizacijos vyksmu ir turi su juo kovoti, nenorėda- 
ma pasiduoti linkmei, kuri verčia katalikus likviduotis. 

Ateitininkai lygiai susitinka su dechristianizacijos ap- 
raiškomis ir neišvengiamai turi su jomis kovoti tiek savo 
tarpe, tiek ir platesnėje savo aplinkumoje. Susipratimas 
turi aiškiai nurodyti, kur yra dechristianizacijos pavojai, 
o pasiryžimas kovoti privalo šituos pavojus pašalinti ir 
įsiviešpatavusias blogybes nugalėti. Modernieji šokiai, ku- 
rie yra viena tik pramogų dechristianizacijos apraiška, da- 
vė mums progos patirti, kaip susipratimo stoka sumažina 
atsparumą šitam dechristianizacijos vyksmui ir kaip yra 
svarbu pašalinti visas kliūtis, mažinančias pasiryžimą nuo- 
sekliai ir atkakliai kovoti su ardomaisiais gyvenimo veiks- 
niais. Bet tokių ardomųjų dechristianizacijos veiksnių yra 
aplink mus didelė daugybė, ir visi jie reik demaskuoti 
ir visiems paskelbti kovą. Paminėsiu tik keletą pavyzdžių. 


177 


Žinoma, yra sugestyvinė mados galybė. Šita įteigiama 
mados sugestija labai dažnai nėra taip nekalta ir nepavo- 
jinga, kaip paprastai žmonėms rodosi. Labai dažnai priim- 
ta be blogos minties mada per ilgesnį laiką apsnaudina 
dorinį jausmą ir padaro žmogų tuščiavidurį doros atžvil- 
giu. Šalia moderniųjų šokių tokios paslėptosios prasmės 
turi nepadorios mados apsirėdymo srityje, vartojimas kos- 
metinių falsifikatų, naudojimasis bendromis maudyklėmis, 
nuogybių kultas, tam tikros moderninės tendencijos me- 
ne ir daugelis kitų apraiškų. Visur šitų apraiškų gelmėse 
glūdi destruktyvinės jėgos, kurios varo ardomąjį savo 
darbą, nejaučiant net tiems, kas tampa jų auka. Papras- 
tai kovojama su politiniu bei socialiniu bolševizmu, bet 
nejaučiama reikalo kovoti su tuo pačiu bolševizmu, kai 
jis persirėdęs arba tik apsimetęs įsiskverbia į kitas kul- 
tūros sritis. Žemažiūrių akys neįžvelgia užsislėpusio šven- 
tovių griovėjo ir priima jį pageidaujamu svečių. 

Ar ateitininkai visuomet yra pasiruošę tinkamai pasi- 
tikti šitą klaidintoją ir apgaviką, kuris vilioja ir žavi savo 
pažadais, niekuomet jų nepildydamas? Manau, kad atei- 
tininkų budrumas turėtų būti didesnis, negu jis yra fakti- 
nai; tuomet nereikėtų jų taip ilgai ir dar nepakankamai 
sėkmingai įtikinėti apie tokių moderniųjų šokių nepado- 
rumą, nekalbant jau apie kitus dalykus, labiau subtilius 
ir mažiau pagaunamus, kaip nusistatymas mene, abejin- 
gumas atžvilgiu į tuos kultūrinius užsimojimus, kurie 
yra daromi katalikų kituose kraštuose, ir t. t. 

Ateitininkai, kaipo katalikai, priklauso prie Katalikų 
Bažnyčios, kuri specialiai vadinasi Ecclesia militans, t. y. 
kovojanti Bažnyčia. Prieš save Bažnyčia visados turi prie- 
šą, kuris nuolatos mobilizuoja ir koncentruoja savo pa- 
jėgas destruktyvinei kovai su Kristaus palikimu. Kaip 
Bažnyčia niekados negali atsisakyti nuo kovos su šituo 
priešu, taip lygiai ir ateitininkai niekados negali nurimti 
ir nebudėti, pamiršdami bendro katalikybės priešo pinkles. 
Taigi kova su dechristianizacijos vyksmu visose gyveni- 
mo srityse ir visokiose jo apraiškose ir yra viena veiklu- 
mo lytis, kuri yra visai neišvengiama ir todėl privaloma 
ateitininkams, kaip ir visiems kitiems katalikams. 


178 


2. Kuriamoji kultūrinė statyba 


Bet šita neigiamoji veiklumo lytis anaiptol nėra vie- 
nintelė ir todėl nėra pakankama. Nepakanka gintis, reik 
dar kurti, t. y. pozityviai statyti. Ideologija, kad ir for- 
muluoja pasaulėžiūros idėjas, kaipo tai, kas privalo būti 
realizuojama, vis dėlto yra dalykas labai dar bendras ir 
neduodas atsakymo į visus konkretinius gyvenimo klau- 
simus. Kad susipratęs ideologijos atžvilgiu žmogus galėtų 
rasti kiekvienu atskiru atveju atsakymą į konkretinį gy- 
venimo klausimą, reikalingas yra tam tikras kūrybinis 
proto nusistatymas. Atsakymas toliau turi pereiti į suma- 
nymą, realizuotiną gyvenimo praktikoje. Ir šitam reikalui 
reikalingas yra taip pat kūrybinis sugebėjimas sumanymą 
konkretizuoti ir šitą sumanymą iš tikro planingai reali- 
zuoti. 

Kūrybinis sugebéjimas yra lygiai reikalingas kaip ir 
apsigynimas, ir net tuodu momentu yra labiau tarp savęs 
susijusiu, negu paprastai manoma. Pasirodo net, kad gali- 
ma sėkmingai gintis tik tol, kol sugebama kuriamai sta- 
tyti. Beveik niekuomet nepakanka vien neigiamai nusi- 
statyti prieš dechristianizacijos apraišką, reik dar jos vie- 
toje pastatyti teigiamąjį dalyką, kuris galėtų patenkinti 
reikalą, pagaminusį neigiamąją apraišką. Bet pasirodo taip 
pat, kad šitam kuriamajam momentui reik turėti daugiau 
iniciatyvos negu vienam tik apsigynimo momentui. Apsi- 
gynimo iniciatyva yra jau sugestionuojama agresyvaus 
veiksmo; tuo tarpu kuriamoji statyba reikalauja jau kaž- 
ko visai naujo, ko nėra dar buvę gyvenime lygiai tokiose 
pat aplinkybėse ir tokiomis pat lytimis. 

Kovoje su pasaulio dechristianizacija itin yra svarbu 
sujungti apsigynimo momentas su kuriamąja kultūrine sta- 
tyba. Dechristianizacijos vyksmas eina paprastai dalykuo- 
se, kurie yra masių gyvenime labai aktualūs ir šiaip ar 
taip negali būti iš gyvenimo išbraukti. Ar paimsime pra- 
mogų sritį, ar erotinę lyčių santykiavimo sritį, ar profa- 
niško meno sritį, visur pastebėsime didelį masėms aktualu- 
mą ir sugestyvumą. Sustabdyti mases vien tik kritikos ir 
propagandos priemonėmis paprastai negalima. Vieninte- 
lis metodas, kuris čia gali būti realus ir sėkmingas, yra 
tas, kuris sugeba įžvelgti paminėtų apraiškų pagrinde gy- 


179 


vus reikalus, stumiančius mases, o iš kitos pusės, įsten- 
gia šituos reikalus patenkinti naujos pozityvios kūrybos 
priemonėmis. 

Sakysime, įsigali masėse nepadorios iš savo esmės pra- 
mogos. Tuo atveju nepakanka jas tik neigti ir drausti, 
reik dar patį pramogų reikalavimą patenkinti pozityviąja 
pramogų lytimi. Todėl norint sustabdyti dechristianizacijos 
vyksmą pramogų srityje, visai neišvengiama šitoje srityje 
pasireikšti nauja kūryba. Katalikams nėra kitos išeities, 
konkuruojant su pasauliu, dekadentiškai pašlijusiu de- 
christianizacijos linkme. 

Štai kodėl ir ateitininkams, turintiems konkuruoti su 
žmonėmis, kurie pasiduoda neracionaliniams ir neidėji- 
niams laiko judėjimams, buvo ne kartą nurodinėjamas 
gyvesnės kultūrinės kūrybos reikalas. Deja, reik atvirai 
pasakyti, kad šita sritis apskritai sunkiausiai yra prieina- 
ma mūsų žmonėms Lietuvoje, kaipo reikalaujanti daugiau- 
siai kultūrinio subrendimo, iniciatyvos ir kūrybinio užsi- 
mojimo. Yra sričių, pavyzdžiui, teesie paminėta pramogų 
sritis, kur ateitininkai studentai per septynerius univer- 
siteto egzistavimo metus nėra padarę beveik nė vieno 
žingsnio pirmyn nei pasilinksminimo turinio, nei pasilinks- 
minimų technikos atžvilgiu. 

Taip pat labai mažai yra pagerėjęs finansų organiza- 
vimo klausimas. Ir čia ateitininkai nesugeba iki šiol su- 
kurti platesnių ir judresnių kooperatyvų, kurie galėtų lai- 
duoti ekonominį pagrindą didesniam ateitininkų skaičiui. 

Ateitininkų iniciatyvos ir kūrybinio nusistatymo stoka 
pasireiškė dar tuo, kad jie nesugebėjo konkretizuoti ir rea- 
lizuoti tų uždavinių, kurie jiems buvo nurodomi Vyriau- 
siosios valdybos tuoj po Reorganizacinės Palangos kon- 
ferencijos. Juk atsišaukimai apie aktualius ateitininkų už- 
davinius rašomi ne tik vienam pasiskaitymui, bet ir kon- 
kretiniam jų realizavimui. Nurodant aktualius uždavinius 
tokiai plačiai organizacijai, kokia yra Ateitininkų federa- 
cija, nėra galimybės šituos uždavinius formuluoti visai 
konkrečiai ir sykiu nurodyti visas priemones šitiems už- 
daviniams realizuoti. Čia reikalingas tikras bendradarbia- 
vimas visos organizacijos su savo vadovybe, Tuo tarpu ar 
teko kam girdėti, kad kas nors realaus ir planingo yra 
padaryta tiesioginiu tikslu realizuoti uždavinius, vado- 


180 


vybės nurodytus? Ar Vyriausiosios valdybos atsišaukimas 
apie aktualius uždavinius buvo suprastas kaipo rimtai įpa- 
reigojąs aktas, reikalaująs iniciatyvos ir kuriamojo užsi- 
mojimo iš visos organizacijos? Būtų dideliu optimistu ta- 
sai, kas ryžtųsi atsakyti griežtai teigiamai į šituos klausi- 
mus. 

Iniciatyvos ir kuriamojo užsimojimo stoka pas mus yra, 
tarp kitko, priežastis to, kad mes amžinai negalime savo 
kongresuose ir konferencijose išeiti iš bendrenybių plot- 
mės ir nesugebame pastatyti aktualius klausimus konkre- 
čiai ir kuriamai. Skrajojimas bendrų idėjų padangėse yra 
neabejotinai reikalingas bendram susipratimui, bet sykiu 
reikalingas yra taip pat nusileidimas prie žemės, kad 
bendros idėjos galėtų būti realizuotos gyvenimo praktiko- 
je. Bendrų idėjų pasisavinimas yra būtinai reikalingas, nes 
tik jos duoda galimybės orientuotis konkretiniuose gyve- 
nimo klausimuose, bet sykiu reik turėti iniciatyvos jas 
taikant šitiems klausimams. 

Sakysime, konstatuojame ateitininkuose iniciatyvos ir 
kuriamojo užsimojimo stoką. Tai yra bendra idėja, kuri 
nenusako visų dalykų, kuriuose šitos ypatybės pasireiškia 
ir kurie todėl turėtų būti susidomėjimo ir susirūpinimo 
objektas. Iniciatyva turėtų čia konkretizuoti šitą bendrą 
konstatavimą, o kuriamasis užsimojimas turėtų nurodyti 
būdus, kurie padėtų išeiti iš kūrybinės stagnacijos. 

Štai kaip man atrodo ideologijos realizavimo klausi- 
mas ateitininkų gyvenime bei veikime. 


Santrauka ir išvados 


Baigdamas savo pranešimą, padarysiu trumpą santrau- 
ką pagrindinių savo idėjų. 

1, Ateitininkų ideologija yra sudėtingos krikščioniško- 
sios katalikiškosios pasaulėžiūros pritaikymas prie mokslą 
einančios lietuvių katalikų jaunuomenės gyvenimo bei vei- 
kimo. Norint realizuoti šitą ideologiją gyvenimo prakti- 
koje, ateitininkams tenka įsigyti aiškaus ideologinio susi- 
pratimo, tvirto atitinkamo susiorganizavimo ir nenuilsta- 
mo veiklumo, besireiškiančio tiek apsigyvenimo kova už 
savo idealus, tiek kultūrine kuriamąja statyba. 


181 


2. Gilus sąmoningas susipratimas ateitininkams yra pri- 
valomas vardan principo „pirma doktrina, paskui akcija"; 
kad ateitininkų veikimas niekados nebūtų be idėjinio pa- 
grindo, nenukryptų nuo katalikiškosios akcijos principų 
ir sykiu sugebėtų būti pateisinamas ir apgintas krikščio- 
niškosios katalikiškosios pasaulėžiūros šviesoje. 

3. Kadangi organizacija yra sutelktinis ideologijos rea- 
lizavimo aparatas, tai ateitininkai privalo tvirtai susior- 
ganizuoti taip, kad jų organizacijos tipas, iš vienos pusės, 
atitiktų universalius krikščioniškosios katalikiškosios pa- 
saulėžiūros principus, o iš antros pusės, aktualius gyveni- 
mo reikalavimus. 

4. Ateitininkai privalo įsigyti maksimalinio idėjinio 
veiklumo tiek apsigynimo kovai su ardomaisiais gyveni- 
mo veiksniais ir neidėjiniais, neracionaliais demoralizuo- 
jančiais judėjimais, tiek kultūrinei pozityviai kūrybai, kuri 

galėtų sudaryti gyvenime krikščioniškosios kultūros ap- 
linkumą. 

Aiškiai susipratę, tvirtai susiorganizavę ir įgiję nenuils- 
tamo veiklumo ateitininkai turės visas reikiamas sąlygas 
atsilaikyti gyvenimo kovoje ir žymiame laipsnyje reali- 
zuoti savo idealus. Šis prognostinis apskaičiavimas, mano 
giliu įsitikinimu, yra tikras ir turi neišvengiamai privesti 
ateitininkus prie laimėjimo, jei tik jie su visu planingu- 
mu ir patvarumu ryšis įsigyti nurodytų privalomų ypaty- 
bių. Aišku savaime, pirma turėtų būti atliktas bendro 
uždavinio konkretizavimo darbas. Būtent, turėtų būti iš- 
spręstas klausimas, kas konkrečiai darytina, kad ateitinin- 
kai galėtų įsigyti aiškaus susipratimo, tvirto susiorgani- 
zavimo ir idėjinio veiklumo tiek kovoje už savo idealus, 
tiek ir pozityvioje kultūrinėje kūryboje. Pastatyti bendras 
uždavinys nereiškia jau nurodyti visos priemonės, reika“ 
lingos tam atsiekti. Šitas priemones nustatyti ir tinkamai 
darbą suorganizuoti galėtų sutelktinės visos organizaci- 
jos pastangos. Aš tepateikiau bendrą receptą, kaip galima 
pasiruošti idėjos žygiui ir kovą už savo idealus laimėti. 

Idėjos žygis, ką tik paminėtas, reikalauja, kad ateiti- 
ninkai taptų tikrais idėjos riteriais. Mes pasirinkome gy- 
venimo kovai nematerialinį ginklą, nes norime tikrai ko- 
vą laimėti. Šiais žiaurių kovų ir plėšrių sumanymų laikais 
nematerialinio ginklo pasirinkimą mes darome viešai ir 


182 


demonstratyviai. Idėjinis ginklas pasirodo galingesnis už 
bet kurį kitą ginklą, nes jis remiasi doriniu vertingumu 
ir moraline idėjos galybe. Jei materialinis ginklas yra 
atremiamas materialinių ginklu, tai moralinis ginklas pa- 
silieka nepasiekiamas priešui. Bet juo subtilesnis yra gink- 
las, juo sunkiau yra pramokti jis tinkamai valdyti ir juo 
didesnio pasiruošimo bei pasiaukojimo jis reikalauja. Mū- 
sų ginklas kaip tik priklauso prie tokių ginklų, bet sykiu 
jis pažymėtas tuo kryžiaus ženklu, po kuriuo visuomet 
laimima. f 


13—493 


H. VYKDOMOJO ATEITININKŲ 
VAJAUS REIKALU* 


(Atviras laiškas visiems 
i Ateitininkų federacijos nariams) 


Ateitininkų vykdomasis nepajėgumas ir 
paraginimas eit į vykdomąjį vajų 


1930 — Vytauto Didžiojo — metais Ateitininkų federa- 
cijos Vyriausioji valdyba savo atsišaukime į visus Federa- 
cijos narius, įvardytame „Trigubo jubiliejaus reikalu“, yra 
šitaip suformulavusi aktualius ateitininkų uždavinius penk- 
tam ateitininkų organizacijos gyvavimo penkmečiui: 

„Mūsų organizacijos jubiliejus ragina mus eiti nuo 
organizacinio mūsų subrendimo į intensyvesnį stiprėjimą 
iš vidaus, į aiškią vertikalinio augimo liniją aukštyn ir 
gilyn pagal mūsų subrendimo šūkį: ,susiprasti, susiorga- 
nizuoti, kurti ir kovoti’. 

Mūsų tautinis Vytauto Didžiojo jubiliejus ragina mus 
ryžtis visomis savo pajėgomis pradėti sąmoningai ir pla- 
ningai didelį kultūrinį lietuvių tautos apsiginklavimą. 


* Spausdinta „Ateityje“, 1932 m. Nr. 6 ir išėjo atskira atspauda 
(Kaunas, 1932). 

Su džiaugsmu tenka konstatuoti, kad šis „atviras laiškas“, para- 
šytas kuriamosios ateitininkų autokritikos tikslais, rado pageidaujamą 
atgarsį katalikiškosios jaunuomenės tarpe: ji ne tik susidomėjo vyk- 
domojo vajaus idėja, bet ir pasiryžo ją vykdyti (žr. 1932 m. Studentų 
ateitininkų konferencijos rezoliucijas). Vienas labai garbingas ir aukš- 
tas bažnytinės hierarchijos asmuo šiais žodžiais įvertino visą dalyką sa- 
vo laiške autoriui: „Gėrėjausi, kad atvirame laiške studentams atei- 
tininkams autoritetingai nurodei trūkumus ir griežtai paskatinai tuos 
trūkumus pašalinti atpildyti, ogi studentams garbė, kad jie Tamstos 
tą viešąjį, net skaudžiai jų organizacijos žaizdas paliečiantį laišką iš 
„Ateities“ atspausdino ir net neateitininkams, drauge su „Savu keliu“, 
išsiuntinėjo". Taip sprendžia apie tą dalyką žmonės be partinės ten- 
dencijos. Kitaip pasielgė „Lietuvos aidas“: jis pasinaudojo „atviru 
laišku” vienašališkai partiniam katalikiškosios jaunuomenės reikalų nu- 
švietimui ir traktavimui (žr. „Lietuvos aido“ Nr. 152, 1932.VI18 ir 
Nr. 145, 1932.VI.30): „Letuvos aidas“ nepastebi ar nenori pastebėti 
to atžvilgio, kuriuo autorius kritikuoja katalikiškąją jaunuomenę ir kuris 


184 


Religinis šv. Augustino jubiliejus ragina mus išsiaiš- 
kinti didelę krikščioniškosios civilizacijos problemą ir sta- 
tant Dievo Pilį ištvermingai ir nuosekliai kovoti prieš 
pasaulio dechristianizaciją. 

Ateitininkų jaunuomenei visi šitie uždaviniai turi būti 
vykdytini visų pirma organizacinio gyvenimo plotmėje. 
Kitaip tariant, ateitininkų susipratimas ir susiorganizavi- 
mas privalo būti ne kas kita kaip tikras pasiruošimas su- 
kurti turtingą bei galingą krikščioniškąją civilizaciją tau- 
tinio lietuvių gyvenimo lytyse" („Židinys”, 1930, Nr. 2, 
p. 135—136). 

Nuo atsišaukimo pasirodymo praėjo jau daugiau kaip 
dveji metai; vadinasi, žymi penktojo penkmečio dalis yra 
jau užpakalyje mūsų, tuo tarpu ar pastatytieji šiam penk- 
mečiui uždaviniai yra pasistūmėję arčiau prie savo reali- 
zavimosi mūsų tikrovėje? Ar yra sudarytas aiškus konkre- 
tinis planas jiems sąmoningai ir nuosekliai realizuoti mūsų 
gyvenime? Man bent apie tai nieko nežinoma, ir net ne- 
jaučiama, kad kas nors reikšmingesnio būtų daroma šita 
linkme, 

Šitas konstatavimas nėra anaiptol specialus priekaištas 
dabartinei vyriausiajai ateitininkų vadovybei. Man iš savo 
patyrimo gerai yra žinoma, kaip sunku yra vadovybei 


„atvirame laiške“ yra išreikštas šiais žodžiais: „nurodytos ydos ateina 
ateitininkams iš visos lietuvių visuomenės, kurios sudedamąją dalį jie 
sudaro“ (p. 3 atskiros atspaudos). Kaip galima aiškiai pastebėti iš kito 
autoriaus straipsnio „Ateitininkų ideologija ir josios realizavimas gy- 
venimo praktikoje“ („Židinys“, 1929, Nr. 11, p. 313—327), jis stato 
ateitininkus ne žemiau, bet aukščiau už kitas lietuvių jaunuomenės 
grupes. Bet, žinoma, autoriaus ateitininkų kritika atrodo be tinkamos 
perspektyvos tam, kas žiūri į ją per partinius akinius. O kad taip 
yra su „Lietuvos aidu", labai lengva įsitikinti. Kai autorius kritišką 
1927 m. rudenį kritikavo tautininkų vyriausybės liniją ir sykiu su 
kitais katalikų kultūrinių organizacijų atstovais darė žygių už plačiąją 
koaliciją, tai šitoks jo pasielgimas buvo „Lietuvos aido" kvalifikuo- 
jamas „kriminaliniu darbu“ (žr. „Lietuvos aido“ 1928 m. Nr. 246 veda- 
mąjį „Metams sukakus“). Kai tas pats autorius kritikuoja katalikų or- 
ganizacijas, jis iš „kriminalisto“ virsta „Lietuvos aide“ „tauriu kata- 
liku” (žr. „Lietuvos aido“ 1932 m. Nr. 152 „Gal jau praregėjo?“). Ko- 


mentarai, rodos, nereikalingi! — St. Š. 
185 


realizuoti kokį nors platesnį užsimojimą, kai šis susiduria 
su bendros narių masės inercija, iniciatyvos stoka, abe- 
jingumu kilniems sumanymams, pagaliau su reikalavimu, 
kad vadovybė pati viena kažkokiu paslaptingu būdu rea- 
lizuotų visus gerus pageidavimus ir atpalaiduotų bendrą 
masę nuo sunkaus iri ilgo vykdomojo darbo. Vėl turiu pa- 
sakyti, kad tai nėra net priekaištas, specialiai taikomas 
ateitininkams, nes nurodytos ydos ateina ateitininkams iš 
visos lietuvių visuomenės, kurios sudedamąją dalį jie su- 
daro. Čia nebent galima būtų ateitininkams padaryti prie- 
kaištas, kad jie nepakyla aukščiau už bendrąją nesusipra- 
tusią ir inercingą masę, nežiūrint į tai, kad jų idealų 
kilnumas, katalikiškosios Bažnyčios tradicijos ir katali- 
kiškosios akcijos reikalavimai, iš vienos pusės, ir lietuvių 
tautos padėtis šiuo krizių momentu, iš antros pusės, juos 
prie to įpareigoja. 

Nuo panašaus priekaišto nėra net visai laisvi kai kurie 
iš didesnių ir mažesnių jų vadų, būtent tie, kurie, eidami 
individualistiška linkme, nesugeba drausmingai dalyvauti 
sutelktiniame bendrų užsimojimų vykdyme. Šitie vadai 
dažnai ne tik neprisideda prie sutelktinio darbo, bet ji 
ardo savo separatiniu elgimusi arba geriausiu atveju abe- 
jingu nusistatymu į idėjas, kurios nėra jų pačių mestos 
į viešą apyvartą. Iš jų tarpo kaip tik išeina atviri ar tik 
slapti degutininkų, fokstrotininkų ir kakininkų užtarėjai. 
Šitiems nesusipratėliams priekaištas, žinoma, gali būti da- 
romas žymiai smarkesnis, 

Viena iš didžiausių kliūčių užbrėžtų iš viršaus uždavi- 
nių realizavimui yra beveik visuotinis mūsų nesugebėji- 
mas bendrais bruožais suformuluotą uždavinį konkretizuo- 
ti realiose gyvenimo aplinkybėse ir parinkti jam vykdomų- 
jų priemonių. Čia pasireiškia ypatinga iniciatyvos stoka, 
kurios negali atstoti vyriausioji vadovybė savo bendrais 
vadovavimo aktais. Dvasinė inercija, iniciatyvos stoka ir 
abejingumas kilniems principams mūsų visuomenėje ap- 
reiškia tą atavistinį vergiškumo instinktą, kurį išnaudoja 
masių pavergimui neaprėžtos valdžios geidžiantieji poli- 


186 


tikai. Šitie politikai, žinoma, nėra suinteresuoti panaikinti 
mūsų visuomenėje tas silpnybes, kuriomis jie spekuliuoja, 
bet užtat kas supranta tikrus mūsų tautos reikalus, tam 
yra aiškus rėkiantis reikalas kuo greičiausiai nusikratyti 
šitomis pragaištingomis mūsų ydomis. 

Ateitininkai yra pašaukti nuo savęs pradėti mūsų vi- 
suomenės perauklėjimo darbą. Ir šitas darbas turėtų pra- 
sidėti tuojau, nė kiek nedelsiant, taip sakant, vykdomojo 
vajaus tvarkoje, kad per ateinantį trimetį, t. y. iki jubi- 
liejinio ateitininkų kongreso 1935 m., galima būtų atsiekti 
žymių išdavų realizuojant jubiliejinį šūkį: ,„susiprasti, su- 
siorganizuoti ir kovoti". 

Vykdomasis kultūrinis vajus yra mūsų visuomenei gy- 
vybės klausimas. Kreipdamasis šituo reikalu į Ateitininkų 
federacijos narius, iš tikrųjų kreipiuosi per jų galvas į 
visą Lietuvos visuomenę, nes kiekviena kultūrinė orga- 
nizacija turėtų savo srityje mutatis mutandis? dirbti pana- 
šų darbą, kaip kad siūlau daryti ateitininkams jų veikimo 
plote. Šitas viešas atsikreipimas į ateitininkus turėtų juos 
paraginti eiti į vykdomąjį vajų dvejopais sumetimais: ir 
iš reikalo realizuoti tai, ko reikalauja jų principai, ir iš 
reikalo neatsilikti gyvenimo lenktynėse, užleidžiant pir- 
menybę priešingų idėjų žmonėms. Tegul todėl viešas atei- 
tininkų paraginimas būna jiems taip pat įspėjimas, kad 
delsti ir -snausti toliau ne tik nenaudinga, bet ir labai 
pavojinga tiems idealams, kuriems jie norėtų tarnauti. 

Šiuo momentu ateitininkai turėtų labai rimtai pa- 
žvelgti į tautinę ir pasaulinę perspektyvą ir su visu uolu- 
mu atsidėti uždaviniams, kuriuos jiems stato gyvenama- 
sis momentas. Kuo pasižymi šis momentas, kokių neatidė- 
liotinų uždavinių jis stato ateitininkams ir kokiu būdu 
šituos uždavinius reikėtų spręsti?— štai klausimai, į ku- 
riuos norėčiau atsakyti šiuo rašiniu, pasilikdamas plotmė- 
je bendrų idėjų, iškeltų Vyriausiosios-ateitininkų valdybos 
atsišaukimuose. 7 

187 


I. Pasaulinė perspektyva ir 
ateitininkai 


1. Gaivalų kova dabartiniame gyvenime ir katalikai; 
katalikai kaipo tvarkos, išmintingos laisvės, 
visuomeninės pusiausvyros (centro), 
solidarumo ir pažangios evoliucijos veiksnys 
kultūriniame gyvenime 


Pasaulio padėtis po karo ir revoliucijos susikomplika- 
vo visai neįprastu būdu. Kai kurios anksčiau nustatytos 
politinės ir socialinės schemos žymioje dalyje nustojo sa- 
vo pritaikomumo dabartiniam gyvenimui. Atitinkamai ir 
pasaulinė perspektyva žymiai pasikeitė. Tačiau bendrais 
bruožais ji jau pasireiškia visai aiškiai. Nėra abejonės, kad 
senasis pasaulis serga savo giliausiose šaknyse. Šį paliegėlį 
suskato gydyti radikaliomis priemonėmis revoliucionieriai 
iš kairės ir iš dešinės. Abiejų sparnų ekstremistai siūlo 
planingą organizaciją, bet paneigia laisvę. Jie neša su sa- 
vimi vergiją ir barbariją. Esančios vidury moderuotosios 
grupės yra nusistačiusios ginti laisvę ir teigiamuosius kul- 
tūros laimėjimus. Susidaro du priešingų nusistatymu at- 
žvilgiu į senąjį pasaulį: griežtai revoliucinis ir pažangiai 
reforminis. Pirmojo nusistatymo laimėjimas reiškia despo- 
tijos įsigalėjimą ir dvasinės kultūros nustelbimą. Antrojo 
nusistatymo laimėjimas atidaro perspektyvą į kultūrinę 
evoliuciją, kuri galėtų išvesti pasaulį iš gyvenamų krizių 
tik prie tam tikrų sąlygų: būtent, yra reikalinga, kad cen- 
trinės grupės susidarytų iš elementų, kurie iš savo esmės 
ir doktrinalinio nusistatymo būtų tvarkos, išmintingos lais- 
vės, visuomeninės pusiausvyros ir solidarumo reiškėjai; 
kuo mažiausia tokie elementai turėtų vadovauti centrinėms 
grupėms, jei šios susidaro atsitiktinai iš elementų, tik per 
savo nenuoseklumą neprisidedančių prie kraštutinių spar- 
nų. 

Krikščioniškosios grupės iš savo esmės, ilgamečių tra- 
dicijų, doktrinalinio nusistatymo ir yra kaip tik toks tvar- 
kos, išmintingos laisvės, visuomeninės pusiausvyros, soli- 
darumo ir pažangios evoliucijos veiksnys. Šitų grupių tar- 
pe katalikiškasis centras geriausiai išreiškia kultūrines jų 
tendencijas. Tik per nesusipratimą ir nenuoseklumą krikš- 


188 


čioniškieji elementai gali prisidėti prie kraštutinių spar- 
nų. Taigi krikščioniškosios grupės apskritai ir katalikiško- 
sios specialiai yra pašauktos suvaidinti pozityvią rolę įvai- 
rių gaivalų kovoje, kai į sukrikusį seną pasaulį braujasi 
barbarai iš dešinės ir iš kairės, stengdamiesi tarp jo griu- 
vėsių įsteigti barbarišką vergijos viešpatiją. Šitos grupės 
nepaneigia laisvės vardan visuomeninės ir kultūrinės kū- 
rybos, lygiai taip pat kaip jos nepaneigia kūrybos var- 
dan laisvės: jos organiškai sujungia tvarką ir laisvę, senų 
kultūrinių gėrybių saugojimą ir naują kūrybą, teigiamą- 
sias tradicijas ir pažangią evoliuciją. 

Gal niekur taip ryškiai nėra išėję aikštėn katalikiškojo 
centro pašaukimas ir atitinkamai: vaidinama rolė, kaip Vo- 
kietijoje, kur katalikų partija pasisavino savo pavadinimui 
šitą reikšmingą terminą. Puolamas iš kairės ir iš dešinės, 
trukdomas iš vidaus ir iš užsienio, vokiečių centras visose 
aplinkybėse yra pastovumo, pusiausvyros, laisvės ir nuo- 
seklios pažangos veiksnys, organizuojąs valstybiškai nusi- 
stačiusias vidurines grupes tam, kad galėtų jas pastūmėti 
į kovą su dirbančiais ardomąjį darbą sparnais ir tuo ap- 
ginti visuomeninę tvarką ir kultūrą nuo barbariškų pasi- 
kėsinimų. (Iš tikrųjų, ar tokiais barbarais nėra komunistai 
ir nacionalsocialistait) Sykiu vokiečių centras jokiose 
aplinkybėse nevengia nei vadovybės, nei atsakomybės, 
būdamas linkęs eiti į visas politines kombinacijas, prin- 
cipialiai leistinas ir naudingas visuomeninei santvarkai ir 
kultūrai, 

Tai, kas čia pasakyta apie dabarties politiką, tenka 
pasakyti apie visą kultūrinį dabarties gyvenimą, nes po- 
litika tėra viena tik, tiesa, labai reikšminga, kultūrinio 
gyvenimo apraiška. Senam kultūringam pasauliui susir- 
gus, barbarai braujasi kaip tik į politinę gyvenimo sritį, 
kad politinės valdžios priemonėmis galėtų realizuoti savo 
destruktyvinės prievartos darbą. Paliegėlio gydymas jiems 
yra jo marinimas, kad paskui tuščioje vietoje jie galėtų 
nekliudomai realizuoti savo fantastiškus idealus. Krikš- 
čioniškas pasaulis nėra nusistatęs nei griauti iš pagrindų 
senąjį pasaulį, nei statyti naują nesiskaitant su realiomis 
žmogaus prigimties savybėmis. Jis vertina kultūrinius 
žmonijos laimėjimus ir juos saugoja, o iš kitos pusės, yra 
nusistatęs visados eiti pažangių reformų keliais, nes jo 


189 


galutinieji idealai nėra apriboti ir kada nors pilnai įvyk- 
domi. Toks yra kultūrinis krikščioniškojo pasaulio nusi- 
statymas ir tuo savo nusistatymu jis sudaro moderninių 
gaivalų kovoje stiprią pajėgą, kuri yra viltinga atrama 
tvarkai, pusiausvyrai, taikai ir visuotiniam solidarumui, 


2. Kaltalikiškoji akcija kaipo kova 
su destruktyviniu moderniosios barbarijos aklyvizmu 
ir kaipo kultūrinė statyba 
religiniais motyvais 


Katalikiškoji akcija, kuri Katalikų Bažnyčios vis smar- 
kiau ir nuosekliau varoma visame pasaulyje, yra galinga 
priemonė atsispirti prieš destruktyvines moderniojo pa- 
saulio pajėgas ir gydyti paliegusį pasaulį pačiose jo šak- 
nyse. Prieš pasaulio dechristianizaciją katalikiškoji akcija 
pastato pasaulio rechristianizaciją, prieš ardomąjį aktyviz- 
mą iš kairės ir iš dešinės — katališkąjį veiklumą, prieš 
gaivališką atsidėjimą klaidingoms idėjoms — katalikiškąjį 
susipratimą, prieš nesidrovinčią priemonėmis barbarišku- 
mo bangą — herojišką kovą už katalikiškuosius idealus, 
prieš destruktyvinę propagandą — atsidėjimą apaštalavi- 
mo idėjai. Ir kiekvienu atveju tai reiškia kovą už tvarką, 
taiką, pusiausvyrą, kultūrinį pažangumą, visuotinį solida- 
rumą ir atitinkančias žmogaus prigimtį visuomenines re- 
formas. 

Iš visų pajėgų, kurios stoja kovon prieš barbarus, atei- 
nančius iš kairiojo internacionalizmo ar iš dešiniojo na- 
cionalizmo, katalikiškoji akcija yra didžiausioji galybė jau 
todėl, kad ji remiasi visuotine pasaulėžiūra, turinčia ilgų 
amžių geriausias tradicijas; turi savo šaknis organizacijoje, 
trunkančioje per du tūkstančiu metų ir išplitusioje į visus 
pasaulio kraštus; formuoja savo kadrus iš rezervų, skaito- 
mų šimtais milijonų žmonių; nekovoja dėl politinės val- 
džios, ar dėl vieno kurio politinio režimo, nors ir nėra 
abejinga visuomeninio gyvenimo santvarkai. Pasaulyje 
nėra kitos lygiai galingos pajėgos, kuri taip ištikimai sau- 
gotų kultūrinius žmonijos laimėjimus ir sykiu taip nuo- 
sekliai kovotų su giliausiomis moderninių katastrofų prie- 
žastimis. Kaip nenuoseklūs ir pasigailėjimo verti atrodo 


190 


katalikiškosios akcijos akivaizdoje visi tie laisvamanių 
susigrupavimai, kurie, nusigandę savo nihilistinės pasau- 
lėžiūros destruktyvinių išdavų, ima kovoti su barbarišku- 
mo apraiškomis, neatsisakydami vis dėlto nuo savo pa- 
saulėžiūros, kuri yra pagrindinė nelaimių priežastis, 


3. Mokslą einanti katalikų jaunuomenė ir 
lame skaičiuje ateitininkai, 
kaipo katalikiškosios akcijos avangardas; 
reikalas jai vykdomojo vajaus tvarkoje 
išsiveržti iš sustingimo, 
nerangumo, dezorientacijos, dezorganizacijos 


Iš to, kas pasakyta, nesunku spėti, kokia rolė tenka 
mūsų gadynėje ir nusakytose aplinkybėse katalikiškajam 
mokslą einančiam jaunimui ir, žinoma, tuo pačiu ateiti- 
ninkams. Katalikiškoji mokslą einančioji jaunuomenė turi 
ruoštis tapti katalikiškosios akcijos avangardu. Savo su- 
sidraugavimo organizacijose katalikiškoji jaunuomenė turi 
jau padėti tvirtą pagrindą būsimajai savo akcijai plačio- 
joje visuomenėje. Šitas paruošiamasis jaunuomenės veiki- 
mas mūsų sprendžiamųjų kovų laikotarpiu turi pasižymėti 
ypatingu greičiu ir įtampa. Laikas nelaukia, o dechristia- 
nizuotų gaivalų varžtas yra negirdėtai smarkus. Snausti 
ir delsti šiais laikais tiesiog yra nusižengimas, nes iš tikro 
pericula in mora: delsimas neša su savimi mirtį. Kas da- 
ryti? Kaip tinkamai pasiruošus prie kovos dėl civilizaci- 
jos ir religijos pagrindų? Juk aišku, kad mūsų laikais 
jaunuomenė turi būti ruošiama kovai už kultūrinės ir re- 
ligines vertybes ir kūrybiniam aktyvumui, kitaip pasaulį 
užvaldys barbarai, kurie padarys galą mūsų civilizacijai 
ir atidarys religijai apokaliptinį periodą. 

į klausimą trumpai jau atsakyta 1930 metais jubilie- 
jiniame Vyriausiosios ateitininkų valdybos atsišaukime: 
reik tikrai susiprasti, tampriai susiorganizuoli, kuriamai 
nusistatyti ir palvariai kovoti už savo idealus. Prieš idėjų 
perversiją turi atsilaikyti katalikiškasis susipratimas, prieš 
iškrikusios visuomenės dezorganizaciją — katalikų susior- 
ganizavimas, prieš revoliucinį destruktyvinių gaivalų vei- 
kimą — kūrybinis ir pažangusis katalikų veiklumas, prieš 


191 


servilišką visuomenės inerciją bei apatiją, iš vienos pusės, 
ir agresyvinį neaisakingų gaivalų varžią, iš antros — he- 
rojiška kova už savo katalikiškuosius, t. y. universalius, 
idealus. Šiuo metu svarbu dar žinoti ne tik tai, kad visi 
šitie uždaviniai turi būti realizuoti katalikų jaunuomenės 
gyvenime, bet ir tai, kad jie turi būti realizuoti visai ne- 
delsiant, taip sakant, vykdomojo vajaus tvarkoje. Nepa- 
kanka galvų lingavimais pritarinėjimo geroms idėjoms, 
reik tikrai sukrusti, reik nuoširdžiai atsidėti jų realizavi- 
mui, reik sužadinti geriausias savo pajėgas ir vienu dide- 
liu užsidegimu išsiveržti iš sustingimo, iš nerangumo, iš 
dezorientacijos, iš dezorganizacijos. 

Mūsų laikai nėra ramaus ruošimosi ir lėto veikimo lai- 
kai, nes gyvenimas eina šuoliais, o kas svarbiausia, priešai 
ginkluojasi su nepaprastu skubotumu. Reik trumpiausiu. 
laiku atsiekti daugiausia išdavų, o tai tegalima įvykdyti 
vien galingo sutelktinio vajaus tvarkoje, kai, iš vienos pu- 
sės, einąs iš viršaus veikimo planingumas, o iš kitos pusės, 
einąs iš apačios solidarus vykdymas savitarpinės suges- 
tijos nuotaikoje išjudina mases, keleriopai padaugina ener- 
giją ir darbo išdavumą. 

Apie atskirus pagrindinius uždavinius ir vajaus orga- 
nizaciją tenka pakalbėti skyrium. 


II. Reikalas susiprasti 
1. Susipralimo supratimas 


1927 m. Vyriausiosios ateitininkų valdybos atsišauki- 
me apie aktualiausius ateitininkų uždavinius buvo pasa- 
kyta: „Norint, kad ateitininkų gyvenimas bei veikimas 
eitų reikiama pakraipa, reik visų pirma giliai įsigyventi į 
ideologinius ateitininkų pagrindus, kaip jie naujai yra su- 
formuluoti ateitininkų principuose ir pareigose. Tai yra 
pirmutinis ateitininkų uždavinys, einant į naują gyveni- 
mo bei veikimo laikotarpį“ („Židinys“, 1927, Nr. 10, p. 
235—236). 

Šis Vyriausiosios valdybos pageidavimas paskui, Stu- 
dentų ateitininkų sąjungos konferencijoje 1929 m., buvo 
mano smulkiau nusakytas šitokiu būdu: „Tai, kas pagei- 


192 


daujama susipratimo klausimu, yra, pirma, įsigilinimas ir 
susigyvenimas su formuluotais ateitininkų principais bei 
pareigomis, antra, organizuotas ir sistemingas gynimas 
savo ideologijos tiek spaudoje, tiek ir kitose gyvenimo 
aplinkybėse, ir, trečia, nuoseklus ideologinis nusistatymas 
tuose klausimuose, kuriuos gyvenimas aktualiai kelia aikš- 
tėn... Gilus sąmoningas susipratimas ateitininkams yra 
privalomas vardan principo „pirma doktrina, paskui ak- 
cija“, kad ateitininkų veikimas niekados nebūtų be idė- 
jinio pagrindo, nenukryptų nuo katalikiškosios akcijos 
principų ir sykiu sugebėtų būti pateisinamas ir apgintas 
krikščioniškosios katalikiškosios pasaulėžiūros šviesoje“ 
(Ateitininkų ideologija ir josios realizavimas gyvenimo 
praktikoje // Židinys.— 1929.— Nr. 11.— P. 318 ir 325). 

Ar šitas bendrai suformuluotas uždavinys buvo kon- 
kretizuotas vykdomųjų priemonių atžvilgiu ir realizuotas 
bent tame laipsnyje, kuris leistų kalbėti apie ateitininkų 
susipratimo augimą? Nei atskiros ateitininkų sąjungos, 
nei atskiri ateitininkų organizacijos skyriai nesuprato sa- 
vo rolės užbrėžto iš viršaus uždavinio vykdyme: uždavi- 
nio realizavimas nepaimtas kaip griežta formalinė pareiga 
ir nesusirūpinta vykdomųjų priemonių konkretizavimu vi- 
durinėse ir žemesnėse ateitininkų organizacijos instanci- 
jose. Tiesa, tiek Vyriausiojoje ateitininkų valdyboje, tiek 
Studentų sąjungoje buvo kalbėta apie vadinamojo ideolo- 
ginio cenzo įvedimą savo nariams, ypač keliant juos į 
aukštesnius organizacijos laipsnius. Bet iki paskutinių lai- 
kų kalbos taip ir pasiliko kalbomis, jei neskaityti kai. kur 
padidintų naujokams ideologinių reikalavimų, šiems per- 
einant į tikruosius korporacijų narius. 4 


2. Ideologinio susipratimo stoka ateitininkuose; 
pavyzdžiai antiideologinio ateitininkų nusistatymo 
gyvenime 


Tuo tarpu ideologinis ateitininkų susipratimas palieka 
daug, labai net daug, vietos geresniems pageidavimams. 
Pakanka prisiminti tuos atsitikimus, kai ateitininkams ten- 
ka nustatinėti ideologinę savo poziciją atžvilgiu į prie- 
šingas sau grupes, atžvilgiu į mados apraiškas arba net 


193 


kovoje dėl savo idealų, kad galima būtų apsčiai priskai- 
tyti ideologinių jų paklydimų. Šituo atžvilgiu ryškiausias 
pavyzdys yra ateitininkų neapsisprendimas moderniųjų šo- 
kių klausime. Moderniųjų šokių smerktinumas blaiviai ka- 
talikų akiai yra lygiai aiškus kaip dienos šviesa arba juo- 
das raštas ant balto fono. Tuo tarpu einanti iš viršaus 
propaganda prieš moderniuosius šokius nesutiko reikia- 
mos paramos nei iš pusės visų ateitininkų vadų, nei iš 
pusės eilinių organizacijos narių. Atsirado ateitininkuose 
tam tikras narių skaičius (koks jis bebūtų, bet visados per 
didelis), kuris jei ne principialiai užtarė šias šlykštynes, 
tai bent jas toleravo ir praktikavo. Toks faktas katalikų 
tarpe tegalimas vien dėl dviejų priežasčių: arba dėl be- 
galinio naivumo, arba dėl nedovanotinos hipokrizijos. Te- 
sirenka fokstrotininkai vieną šios alternatyvos dalį, jei 
nenori, kad jiems būtų priskirtos abidvi. Šiaip ar taip, gar- 
bė nedidelė. 

Atsirado net tarp ateitininky vadų tokie, kurie darė 
griežtiems - kovotojams su moderniaisiais šokiais šitokį 
priekaištą: didelis daiktas šie modernieji šokiai; visai ne- 
racionalu ir netikslinga jais rūpintis tada, kai yra žymiai 
rimtesnių dalykų, su kuriais tenka dabar kovoti: dabar- 
tinis režimas, štai pagrindinis mūsų priešas— su juo 
mums reik kovoti; šiuo metu. juokinga tąsytis su šiais 
nelemtais šokiais. — Ši naivi opozicija visai nenusimanė 
apie tai, kad ji geriausiai veikia to režimo naudai, kuris 
nepageidauja ideologinio jaunuomenės susipratimo ir mie- 
lai leidžia jai susidemoralizuoti, kad ji taptų nepavojinga. 
Rusų valdžia pro pirštus žiūrėjo į jaunuomenės girtavimą. 
ir ištvirkavimą, kad tik ji nesikištų į politiką. Tie, kurie 
pro pirštus žiūri į jaunuomenės moralinį smukimą, vai- 
dina jaunuomenės tarpe panašią rolę, nors ir nori iš jos 
visuomeninio veikimo. Kaip giliai krikščioniškas ir toli 
matąs-yra toks Gandhi, kuris paruošiamosiomis dorybė- 
mis visuomeniniam veikimui laiko susilaikymą valgyje ir 
skaistybę aukščiausiame laipsnyje. FokStrotininkai turėtų 
ko pasimokyti iš šito aziato! 

Kalbėjimas švelniais žodžiais su šitais žmonėmis ne- 
davė pageidaujamų rezultatų: pasirodo, kad tokiu būdu 
paveikti nesusipratėlius ir išsilenkėlius iš tiesiosios atei- 
tininkiškosios linijos negalima ir feik todėl griebtis stip- 


194 


resnių priemonių. Kol abejingai toleruosime rėkiančius 
nusižengimus prieš ateitininkų ideologiją, tol neužsitar- 
nausime iš kitų tos pagarbos, kuri kiekvienam katalikui 
privalu laimėti vardan krikščioniškojo apaštalavimo idė- 
jos. Ateitininkai turi aiškiai suprasti, kad jiems taip pat 
ne vieta būti tarp fokstrotininkų, kaip ir būti tarp degu- 
tininkų, kurie kovoja dėl savo idėjų degutu, arba tarp 
kakininkų, kurie kovoja pamfietais ir paskviliais. Kiekvie- 
nas išsilenkimas iš tiesios ideologinės savo linijos atneša 
mums paniekinimą iš kitų ir skandina nepasisekime mūsų 
kovą už savo idealus. 

Atėjo laikas pareikalauti iš savo narių griežtesnio ideo- 
loginio nusistatymo, nes kitaip gresia organizacijai ideo- 
loginis ištižimas ir nuolatinis kompromitavimas savo idea- 
lu tiek katalikų, tiek nekatalikų tarpe. Tokiose aplinkybėse 
idėjinis apaštalavimas pasidaro negalimas, o tuo pačiu 
katalikiškoji akcija nustoja savo idėjinio pagrindo ir ima 
kyboti ore, neturėdama idėjinio svarumo. Reikalas pakelti 
ideologinį susipratimą tarp ateitininkų yra tad visai aiškus 
ir šaukie šaukiasi rimto susirūpinimo. Kas daryti, kad jis 
galėtų būti patenkintas bent tam tikrame laipsnyje arti- 
miausiame trimetyje, t. y. iki naujo jubiliejinio kongreso? 


3. Vykdomojo vajaus uždaviniai 
ideologinio ateitininkų susipratimo klausimu 


a. Pagaminimas priemonių ideologiniam susipratimui.— 
Vykdomasis vajus turėtų pirmoje eilėje iškelti aikštėn 
visuotinę ateitininkų pareigą įsigyti kuo didžiausią ideo- 
loginį susipralimą. Šiam susipratimui reikalinga, pirma, 
įsigyventi į aleitininkų ideologijos pagrindus, antra, pa- 
gilinti katalikiškosios pasaulėžiūros supralimą ir, trečia, 
susipažinti geriau su katalikiškosios akcijos uždaviniais ir 
principais. Kiekvienam iš šitų reikalų reikalingos yra tam 
tikros priemonės: ateitininkų ideologijos suformulavimas, 
katalikiškosios pasaulėžiūros išdėstymas ir katalikiškosios 
akcijos nusakymas. Vyriausioji ateitininkų valdyba turėtų 
susirūpinti, kad visos šitos priemonės kuo greičiausiai 


grupes pagal amžių ir išsilavinimą. 


195 


Rašančio šitas eilutes rūpesčiu bus išleista dar šią va- 
sarą svarbiausia medžiaga ateitininkų ideologijai, kuri iki 
naujo jubiliejinio kongreso galės tarnauti šaltiniu susipa- 
žinti su ateitininkiškąja ideologija. Kongresui turėtų būti 
paruošta ir išleista ateitininkų ideologija, jau tiksliai ir sis- 
temingai formuluota ir kodifikuota. Apie katalikiškąją ak- 
ciją daug vertingos, ypač verstinės, medžiagos yra išlei- 
dęs Katalikų veikimo centras. Čia tegalėtų kilti vien klau- 
simas apie jos pritaikymą atskiriems ateitininkų amžiams. 
Sunkiausia būtų su tiksliai suglaustu ir lengvai prieinamu 
katalikiškosios pasaulėžiūros išdėstymu, kuris tarnautų 
ateitininkams pagilinti toms žinioms, kurios jų gaunamos 
mokyklose per religijos pamokas. Bet ir čia galima būtų 
palyginti trumpu laiku parūpinti reikalingiausios litera- 
tūros vertimų keliu. 

b. Pagūminimas programų lavinimosi rateliams. Kol pa- 
mokomosios priemonės nėra pakankamos, reik sudaryti 
atskiriems ateitininkų amžiams minimalinę programą iš 
esančios periodinės spaudos ir neperiodinės literatūros ir 
ją realizuoti per lavinimosi ratelius ir per tam tikrus patik- 
rinamuosius kvotimus. Tenkintis vien gerais pageidavi- 
mais ir palikti nekontroliuojamam atskirų narių darbui ap- 
sipažinimą su ideologiniais ateitininkų pagrindais reiškia 
ir toliau skęsti įprastos dezorientacijos klaikumoje ir ne- 
turėti geresnės perspektyvos į ateitį. 

c. Patikrinėjimas ideologinio ateitininkų susiprati- 
mo.— Vykdomasis vajus turėtų padaryti galą ideologiniam 
ateitininkų nerangumui ir pareikalauti iš jų rimto darbo 
ideologinio susipratimo srityje. Nėra reikalo bijoti, kad 
šitas darbas atbaidys kai kuriuos nenuoširdžius narius. 
nuo organizacijos ir net paragins juos iš jos pasišalinti. 
Iš to organizacija tik laimės, nes savaime apsivalys nuo 
to balasto, kuris įneša organizacijon dezorientaciją ir kom- 
promituoja ją ideologiniais išsilenkimais. Drįstame rei- 
kalauti darbo ir atsidėjimo iš savo organizacijos narių! 

Taigi iškeltas aikštėn jau prieš penkerius metus ideo- 
loginio susipratimo uždavinys turi būti dabar vykdomojo 
vajaus tvarkoje forsuojamas su ypatingu uolumu ir grei- 
tumu. Vyriausioji vadovybė susirūpina išdirbti ideologinio 
susipratimo planą ir atitinkamas priemones pagaminti; tar- 


196 


„putinė vadovybė realizuoja bendrą planą atskirose sąjun- 
gose, pagaliau žemesnė vadovybė vykdo šitą planą vie- 
tose. Sykiu kiekviena aukštesnė vadovybė prižiūri ir 
kontroliuoja žemesniosios darbą. 


WI. Reikalas susiorganizuoti 
1. Organizuotumo savybės ir ateitininkai 


Vyriausiosios ateitininkų valdybos 1927 m. atsišauki- 
me organizaciniu reikalu buvo iškeltas aikštėn šitokis už- 
davinys: „Atėjo laikas pastatyti jinai (ateitininkų organi- 
zacija) ant tvirtesnių organizacinių pagrindų sąryšyje su 
organizacinių sugebėjimų ugdymu ateitininkuose ir jiems 
vadų auklėjimu. Todėl aniras iš eilės svarbus bei aktua- 
lus ateitininkų uždavinys yra realizuoti pažanga organiza- 
ciniame susitvarkyme, einant Palangos konferencijos nu- 
zodytais keliais“ (Židinys, 1927, Nr. 10, p. 236). 

Kaip tam pačiam atsišaukime nurodyta, organizacinis 
ateitininkų pajėgumas turi eiti dviem linkmėmis: organi- 
zacinio išsiauklėjimo ir vadų ruošimo. Pirmuoju atžvilgiu 
ten pasakyta: „Kiekvienas ateitininkas tur žinoti, kad or- 
ganizacijos tobulumas pareina nuo organizacinių nusitei- 
kimų bei sugebėjimų, kuriais pasižymi jos nariai. Tai už- 
deda ateitininkams prievolę stengtis įsigyti tokių palan- 
kių organizacijos gyvavimui nusiteikimų, kokiais kad yra 
drausmingumas, tvarkingumas, punktualumas, draugišku- 
mas ir sugebėjimas paklusti vienu atveju ir vadovauti 
kitu, kai to reikalauja gyvenimo bei veikimo aplinkybės 
ar organizuota draugijos valia“ (ten pat, p. 236—237). 

Ateitininkų organizacija daug kieno laikoma geriau- 
siai sutvarkyta jaunuomenės organizacija Lietuvoje. Ti- 
kiu, kad tam teigimui yra net realus pagrindas, bet ar tai 
reiškia, kad ateitininkų susiorganizavimas stovi patenkina- 
moje aukštumoje? Toli gražu to nereiškia. Prasikišti į prie- 
kį visuotiniame mūsų visuomenės nerangume ir chaotiško- 
je dezorganizacijoje anaiptol nereiškia tikro susiorganiza- 
vimo. Visos paminėtos aukščiau organizacinės ypatybės: 
drausmingumas, tvarkingumas, punktualumas, draugišku- 
mas, klusnumas, iš vienos pusės, ir vadovaujamasis suge- 


197 


bėjimas, iš antros, — visa tai, nekalbant jau apie kitas spe- 
cialesnes organizacines ypatybes, yra išsivystę ateitinin- 
kuose labai dar primityviame laipsnyje. Kas stebėjo juos 
per ištisą metų eilę, tam šis sprendimas yra neabejotinas. 


2. Vykdomojo vajaus uždaviniai 
organizavimosi srityje — rauti su šaknimis 
organizacinis nerangumas ir ruošti 
organizacijai vadų pagreitiniu tempu 


Tuo tarpu kas buvo ateitininkų padaryta, kad Vyriau- 
siosios valdybos pastatytasis organizacinis uždavinys ga- 
lėtų būti konkretizuotas priemonių. atžvilgiu ir realizuotas 
visos organizacijos plote?— Sąmoningo planavimo tvarko- 
je — ničnieko. Jei kas šioje srityje daryta, tai vien tada 
ir tiek, kada ir kiek pats gyvenimas statė neatidėliotino 
reikalo tvarkytis tam tikrose siaurai apribotose aplinky- 
bėse. Todėl iki šiolei organizacinis ateitininkų gyvenimas 
dar per daug atsiduoda mūsų visuomenės nerangumu, 
amortiškumu, palaidumu. Norint veikiai ir sėkmingai pa- 
sistūmėti į priekį susiorganizavimo klausime, yra neišven- 
giama su visu planingumu rauti iš šaknų šias apsileidimo 
ydas iš ateitininkų tarpo. Štai vienas iš uždavinių vykdo- 
majam ateitininkų vajui. 

Vadų ruošimo klausimu atsišaukime buvo pasakyta, 
kad „jokia didesnė organizacija negali klestėti, jei ji ne- 
sugeba atrinkti iš savo narių labiausiai apdovanotų ir 
geriausiai nusiteikusių asmenų ir, paversti juos tikrais sa- 
vo vadais” (ten pat, p. 237). Kas realaus padaryta šiuo 
reikalu?— Sąmoningo planingumo tvarkoje — nieko. Tje- 
sa, vadovaujamose ateitininkų sferose klausimas ne kartą 
svarstytas kaip įdomus ir aktualus, bet nesiryžta palaužti 
nei jo realizavimo sunkenybių, nei įprastos gyvenimo iner- 
cijos. Tuo tarpu yra visai neišvengiamas reikalas planin- 
gos atrankos ir tikslingo ugdymo priemonėmis ruošti atei- 
tininkų; organizacijai vadų, nes jei organizacija iš apačios 
laikosi organizaciniais narių nusiteikimais, tai iš viršaus 
ji palaikoma organizaciniais vadų sugebėjimais. Vadų ka- 
drai sudaro iš tikrųjų organizacijos griaučius, be kurių ji 
tegali vien silpnai vegetuoti, tarsi augalas, neturįs atra- 


198 


mos savo stiebe. Vadų ruošimas pagreitintu tempu — vėl 
svarbus uždavinys vykdomajam vajui. 


3. Ateitininkų organizacijos priderinimas 
prie katalikiškosios akcijos ir laiko dvasios reikalavimų 


Rūpinantis tvirtos organizacijos sudarymu, tenka kreip- 
ti dėmesys į du dalyku, kuriuodu buvo mano iškeltu dar 
1929 m. per metinę Studentų ateitininkų sąjungos konfe- 
renciją: „Kadangi organizacija yra sutelktinis ideologijos 
realizavimo aparatas, tai ateitininkai privalo tvirtai susi- 
organizuoti taip, kad jų organizacijos tipas, iš vienos pu- 
sės, atitiktų universalius krikščioniškosios katalikiškosios 
pasaulėžiūros principus, o iš antros pusės — aktualius gy- 
venimo reikalus“ (Ateitininkų ideologija ir josios realiza- 
vimas gyvenimo praktikoje // Židinys.— 1929.— Nr. 11.— 
P. 325). Tai reiškia, kad ateitininkų organizacija turi būti 
iš savo esmės katalikiškosios akcijos organas ir, antra 
vertus, kad ji privalo atsižvelgti į aktualius gyvenimo sia- 
tomus reikalavimus. 

Pirmuoju atžvilgiu ateitininkų organizacija privalo sa- 
vo veikime orientuotis pagal katalikiškosios akcijos rei- 
kalavimus, kiek šita akcija yra, iš vienos pusės, kova su 
pasaulio dechristianizacija ir, iš antros pusės, pasaulietiškas 
apaštalavimas pasaulio rechristianizacijos darbe. Antruo- 
ju atžvilgiu ji privalo orientuotis pagal savo idėjinių 
priešų kovos metodus ir savo organizacijos pagrinduose su- 
daryti viltingą apsigynimo ir pasipriešinimo atramą. Ma- 
tant, su kokiu partiniu drausmingumu, su kokiu pasitikė- 
jimu savo vadais ir aklu jiems klusnumu, su kokiu fana- 
tišku atsidėjimu savo idėjoms veržiasi dabarties barbarai 
prie valdžios ir griauja senas kultūrines vertybes, negali- 
ma neapsidrausti organizacijos priemonėmis prieš šitą ar- 
domąjį jų įsibėgėjimą. Štai kodėl buvo jau nuo 1929 m. 
kreipiama dėmesys į tai, kad „ateitininkai privalo įnešti į 
savo organizaciją daugiau drausmingumo, daugiau subor- 
dinacijos ir pasiaukojimo dvasios, daugiau pasiryžimo ko- 
voti už savo organizacijos laisvę ir neliečiamumą“ (ten 
pat, p. 321). 

Taigi ateitininkų organizacijos sėkmingas suderinimas 
su katalikiškosios akcijos reikalavimais ir suteikimas jai 


14—493 199 


ypatybių, kurių reikalauja mūsų gyvenamas momentas, 
yra dar nauji aktualūs uždaviniai, kuriuos konkretizuoti 
priemonių atžvilgiu ir planingai realizuoti palieku vyk- 
domojo vajaus darbininkams. 


IV. Reikalas kurti 
1. Kūrybinis produktyvumas ir ateitininkai 


1927 m. atsišaukime kuriamuoju reikalu buvo pasakyta: 
„Be plataus kūrybinio užsimojimo negalima bus ne tik 
atsiekti aukštesnio tautinės kultūros laipsnio ir atremti 
valstybinis gyvenimas į racionalią visuomenės tvarką, bet 
ir atsispirti prieš tą pasaulio dechristianizaciją, kuri mums 
užsimeta sykiu su svetimomis įtakomis, einančiomis iš 
vadinamųjų kultūringų tautų... Mes be reikalo labai il- 
gai sugaišime, jei nesugebėsime pasinaudoti kitų tautų 
kultūriniais laimėjimais; bet sykiu mes nustosime savo 
tautinės individualybės ir krikščioniškosios vertės, jei ne- 
įstengsime įsigyti kūrybinio užsimojimo, reikalingo tau- 
tiškos krikščioniškosios kultūros iškėlimui į visuotinai 
vertingo gyvenimo laipsnį... Labai aktualiu. .. ateitinin- 
ninkų uždaviniu yra įsigijimas kūrybinio, pilno inicia- 
tyvos ir plataus užsimojimo, nusistatymo, einant prie tau- 
tinės savo lytimi ir universalios savo turiniu kultūrinės 
sintezės“ (Židinys, 1927, Nr. 10, p. 240—241). 

Štai uždavinys, kuriame ateitininkai, kaip ir visa mūsų 
tauta, mažiausiai yra linkę sustiprintu tempu pasistūmėti 
į priekį. Stoka iniciatyvos, drąsaus kūrybinio užsimojimo 
ir plataus sintetinio nusistatymo iš senų laikų charakteri- 
zuoja mūsų tautos pobūdį: ilgų amžių vergovė, politinis 
ir intelektualinis priklausomumas ir apribotas dvasinis aki- 
ratis padėjo čia iki šiolei dar neišdildomą antspaudą. Čia 
reikalinga yra psichologinė revoliucija, kuri įstengtų su- 
krėsti paskendusią inercijoje tautos sielą, ją suelektrizuo- 
ti ir pastumti į plačiosios kūrybos akciją. 

Ateitininkai, kurie ir šituo atžvilgiu yra ištikimi savo 
tautos sūnūs, turėtų pradėti pažangą nuo savęs ir vykdo- 
mojo vajaus tvarkoje pralaužti bergždžią sustingimo ir 
apsnūdimo inerciją kūrybos dirvoje. Kas stebėjo ateiti- 


200 


ninkų veikimą iš vidaus, gerai žino, kaip sunkiai kiek- 
viena nauja drąsesnė iniciatyva randa jų tarpe nuošir- 
džios paramos ir sėkmingos pagalbos. Pateikus kokiam 
nors susirinkimui kūrybinį projektą, visa dalyvių energi- 
ja yra pavartojama vien neigiamajai kritikai, būtent tam, 
kas galima projektui prikišti. Šitoje vienašališkoje kriti- 
koje dalyvių pastangos dažniausiai išsisemia, nes didžiau- 
sioji jų dauguma nesugeba pažiūrėti į dalyką teigiamosios 
kritikos atžvilgiu. 


2. Teigiamosios kritikos ir 
produktyvaus bendradarbiavimo reikalas 


Teigiamoji kritika visų pirma stengiasi objektyviai 
skirti kiekviename sumanyme tai, kas jame yra teigia- 
mo, nuo to, kas jame yra nepriimtino. Bet ji nepasiten- 
kina vien šituo konstatavimu; ji tuoj pereina į kūrybinį 
nusistatymą ir stengiasi sumanymo ydas atitaisyti, trūku- 
mus papildyti. Esant tokiam dalyvių nusistatymui, pirmi- 
ninkaujančiam, jei jis tik turi bent minimalinius sinte- 
tinius gabumus, nesunku daugumos susitarimo pasiekti 
pataisyto sumanymo plotmėje. Pas mus stinga sutelktinio 
darbo įpročių kaip tik todėl, kad mūsų nusistatymas to- 
kiame darbe retai kada yra tikrai kūrybinis: jei grupė 
žmonių yra suėjusi į darbą su neigiamai kritiškuoju nu- 
sistatymu, tai, aišku savaime, jokio produktyvumo iš to- 
kio darbo negalima tikėtis. 

Iš mano patyrimo man yra pasilikęs atmintyje šitokis 
kurioziškas atsitikimas. Vienu ateitininkų persitvarkymo 
klausimu buvo sukviestas vadovaujančių elementų pasi- 
tarimas. Kaip diskusijoms bazė buvo pateiktas svarstyti 
sumanymas, suformuluotas provizorinio projekto pavida- 
lu. Visą vakarą dalyviai svarstė šitą projektą, bet tas 
svarstymas buvo gana ypatingas: visų dalyvių pastangos 
buvo nukreiptos vien į tai, kas galima būtų projektui 
prikišti; nei pataisymai, nei nauji sumanymai, jei neskai- 
tyti tokiais kelių smulkių idėjų iškėlimo aikštėn, nebuvo 
padaryta; į pasitarimo galą vienas iš gabesnių dalyvių 
pareiškė, kad projektas yra per tobulas ir todėl nepri- 
imtinas. 


201 


Šitas tiesiog anekdotiškas atsitikimas būtų linksmas, 
jei jo pagrinde neglūdėtų tiesiog katastrofiškas mūsų 
žmonių bergždumas sutelktinėje kūryboje. Mūsų tautai 
toliau visai yra neleistina bergždumo prabanga, nes kū- 
rybinis produktyvumas yra jau gyvybės sąlyga. Ateitinin- 
kai visų pirma turėtų tai suprasti ir vykdomuoju savo 
vajumi savo tarpe pralaužti priešingų kūrybai nusiteikimų 
linkmę. Artimiausiame trimetyje negalima būtų iš jų lauk- 
ti jokių ypatingų kūrybos išdavų, nes tarpas yra per ma- 
žas platesnei kūrybai; užtat šitame laikotarpyje iš jų ga- 
lima būtų reikalauti susiprasti kūrybinio nusistatymo klau- 
sime ir įsigyti tam tikrų būtinų nusiteikimų. 

Reikštis iniciatyva ir kūrybiniu nusistatymu galima tu- 
Tėti progos labai dažnai ir labai patogiose aplinkybėse: 
pramogų ir iškilmių organizavimas, konferencijų ruoši- 
mas ir tvarkymas, sumanymų realizavimas, diskusijos 

įvairiuose susirinkimuose ir ypač lavinimosi rateliuose — 
visa tai gali būti panaudota kūrybinių nusiteikimų lavi- 
nimui. Ir sykiu reik gerai žinoti, kad visi šitie dalykai 
reikalauja tokių nusiteikimų, jei tik norima, kad darbas 
stovėtų aukštumoje ir jo išdavos būtų tikrai vertingos. 
Ir dabar pakartosiu tai, kas mano buvo konstatuota 
1929 m.: ateitininkų pramogos, kurios turėtų konkuruoti 
su importuojamomis šlykštynėmis ir atsilaikyti tautinės ir 
dorinės sąmonės aukštumoje, nėra padariusios per de- 
šimt metų nė vieno žingsnio pirmyn. Tai tik vienas ryš- 
kiausias pavyzdys kūrybinės iniciatyvos ir užsimojimo 
stokos ateitininkuose. Iškilmių organizavimas ir suvažia- 
vimų tvarkymas vargu taip pat yra patobulėję per šitą 
laiką. Tai, rodos, ne didžiausios svarbos dalykai, o vis 
dėlto, jei juose nėra kūrybinės pažangos, tai ar galima 
tikėtis jos svarbesniuose ir žymiai sunkesniuose kultūri- 
nio gyvenimo klausimuose? 


3. Katalikiškoji akcija ir 
kuriamoji kultūrinė statyba; 
reikalas katalikų jaunuomenei 
kuriamai nusistatyti katalikiškojoje akcijoje 


Katalikiškoji akcija, turinti rechristianizuoti supago- 
nėjusį pasaulį, jau žymiai daugiau reikalauja kūrybinio 


202 


nusistatymo negu paprasto organizacinio gyvenimo klau- 
simai. Kaip buvo mano savo laiku pabrėžiama, „kovoje 
su pasaulio dechristianizacija itin yra svarbu sujungti 
apsigynimo momentas su kuriamąja kultūrinė statyba“ 
(Židinys, 1929, Nr. 41, p. 323). Plačiųjų masių negalima 
vienomis tik kritikos ir propagandos priemonėmis prilai- 
kyti nuo tų dechristianizuoto gyvenimo apraiškų, kurios 
yra laikomos moderniosios dvasios simptomais; šių apraiš- 
kų pagrinde reik įžvelgti gyvi reikalai ir jie tenkinti tei- 
sėtu ir doru būdu. Bet tam kaip tik reikalingas yra kuria- 
masis nusistatymas ir sugebėjimas įžvelgti gyvenimo ten- 
dencijose sveiką branduolį, kuris galėtų būti panaudotas 
pozityviai kultūrinei pažangai. 

Ateitininkų susipažinimas su katalikiškosios akcijos 
principais ir reikalavimais turi eiti kūrybine linkme, t. y. 
turi būti sujungtas su sugestyviu iškėlimu aikštėn reikalo 
kuriamai dalyvauti katalikiškojoje akcijoje. Vykdomasis 
ateitininkų vajus ir turėtų tarp kitko nustatyti būdus, ku- 
riais katalikų jaunuomenė galėtų kuriamai pasireikšti ka- 
talikiškojoje akcijoje. Katalikų jaunuomenė juk galėtų 
vaidinti tam tikrą teigiamąją rolę šeimos gyvenimo re- 
christianizacijoje, religinės nuotaikos palaikyme mokyk- 
loje, jaunuomenės susidraugavime ir šiaip jau apaštališ- 
kame krikščioniškųjų idėjų skleidime plačiojoje visuo- 
menėje. Šito klausimo konkretizavimą taip pat turėtų at- 
likti vykdomojo vajaus smulkesnio plano sudarytojai. 


V. Reikalas kovoti 


1. Fizinis, dorinis ir protinis apsiginklavimas kovai 
su pasaulio dechristianizacija ir ateitininkai; 
dvasinis katalikų apsiginklavimas, 
kaipo gyvybės klausimas 


1929 m. spaudos atgavimo sukaktuvių proga Vyriau- 
sioji ateitininkų valdyba yra pareiškusi savo atsišaukime 
mintį, kad „tarnavimas tiesai ir teisybei niekados neapsi- 
eina be kovos su netiesa ir neteisybe“ (Židinys, 1929, 
Nr. 4, p. 360). Ta pati idėja vadovavo Vyriausiajai val- 


203 


dybai, kai ši 1927 m. ragino ateitininkus apsiginkluoti 
kovos reikalui. Tų metų atsišaukime mes skaitome šito- 
kius paraginimus: „Labai aktualus šiais laikais aieitinin- 
kų uždavinys yra fizinis, dorinis ir protinis apsiginklavi- 
mas kryžiaus kovai su pasaulio dechristianizacija. .. Kai 
mes kviečiame ateitininkus apsiginkluoti fiziniu, doriniu 
ir protiniu būdu kovai prieš pasaulio dechristianizaciją, 
mes turime galvoje tą dvasinį apsiginklavimą, kuris ap- 
gintų ateitininkus nuo dechristianizacijos pagundų ir su- 
teiktų jiems pakankamai moralinio autoriteto garbingai 
stoti ateityje į didelį apaštalavimo darbą einant religinio 
atgimimo keliais. Tam tikslui ateitininkai turi būti tvirti 
kūnu, kad galėtų pakelti dideles pastangas; jie turi pato- 
bulinti dorinį savo išsiauklėjimą, kad galėtų įgauti entu- 
ziastiško išsižadėjimo bei pasiaukojimo kovai su pasaulio 
dechristianizacija; jie turi taip pat pagilinti intelektualinį 
savo išsilavinimą, kad galėtų atsiekti tikros kultūros vir- 
šūnes ir iš jų aiškiai spręsti, kas mūsų pasaulyje yra nei- 
giamo ir kas teigiamo. Gerai suprastas fizinis lavinimasis, 
dorinis auklėjimasis ir protinis lavinimasis, štai kas yra 
jūsų apsiginklavimo priemonės“ (Židinys, 1927, Nr. 10, 
p. 237—238). 

Šalia to dar aiškus susipratimas, tamprus susiorgani- 
zavimas ir kuriamasis nusistatymas visame savo veikimo 
plote yra jau tam tikras apsiginklavimas kovoje dėl savo 
idealų. Bet to dar nepakanka kovoje su pasaulio dechris- 
tianizacija: reik dar savyje išdirbti aktyvius nusiteiki- 
mus, reikalingus apsiginti nuo neteisybės ir pasipriešinti 
nepateisinamai prievartai. Katalikai ypatingai nerangūs 
yra apsigynimo ir pasipriešinimo dalykuose, ir tai jau- 
noms jų kartoms dera žinoti ir tinkamai ruoštis aktyviai 
gyvenimo kovai. Dabar, kai barbarų varžtas itin yra smar- 
kus, dvasinis katalikų apsiginklavimas sprendžiamajai 
kovai yra tiesiog gyvybės klausimas. Ar šitas klausimas 
Tado reikiamo įsisąmoninimo ateitininkų tarpe, gerokai abe- 
joju: dezorientacijos ir dezorganizacijos nuotaika, apgo- 
busi katalikų visuomenę Lietuvoje, veikia taip pat ir atei- 
tininkus. į 


204 


2. Vykdomojo vajaus uždavinys — 
išdirbti ateitininkuose paslankumą į 
neišvengiamą apsigynimą ir privalomą pasipriešinimą; 
bei kurios prievartos nesuderinamumas 
su katalikiškosios akcijos dvasia 


Vykdomasis vajus ir čia taip pat turėtų padaryti gilią 
psichologinę revoliuciją. Jis turėtų sužadinti ateitininkuo- 
se maksimalinį veiklumą, tikrai sakant, veiklumo entuzi- 
azmą, bet sykiu taip pat pastumti šitą veiklumą į neišven- 
giamo apsigynimo ir. privalomo pasipriešinimo vagą. Ki- 
taip kova su pasaulio dechristianizacija liks tuščių žodžių 
ir bejėgių idėjų srityje. Ateitininkų organizacija yra pa- 
kankamai puolama, skriaudžiama ir koneveikiama, kad 
būtų pakankamai progos gintis nuo neteisingų puolimų ir 
priešintis skriaudoms ir neteisybėms. Be to, subrendę atei- 
tininkai, kaipo pilnateisiai katalikų visuomenės nariai, 
negali abejingai žiūrėti į katalikų prigimtųjų teisių panei- 
gimą ir jų katalikiškosios akcijos neteisėtą tramdymą. 
Gyvenimas visados yra kova dėl savo idėjų, ir katalikų 
gyvenimas Mažiau negu kitų žmonių gyvenimas sudaro 
išimtį iš šitos taisyklės. 

Paskaitę šituos atviros tiesos žodžius katalikų ir ypač 
ateitininkų priešai, snobizme paskendę, pasipiktins mano 
tariamai karingu tonu. Iš tikrųjų kviečiu ateitininkus ne 
į karą, bet į kovą, arba, kalbant ideologiškai, kviečiu 
ateitininkus būti tikrais Kovojančios Bažnyčios (Ecclesia 
militans) nariais. Visas dalykas sueina čia į tai, kaip 
privalu katalikui suprasti idėjinė kova, neišvengiamai su- 
rišta su katalikiškąja akcija, ir kaip ji gali reikštis prak- 
tiniame gyvenime. Visų pirma reik pagaliau suprasti, 
kad tos kovos priemonės, kurių griebėsi KAK'o „rite- 
riai", netinka ne tik katalikiškajai akcijai, bet ir grynai 
politiniam veikimui. Paskvilių ir pamiletų metodai ne tiek 
yra kenksmingi tiems, prieš ką jie yra atkreipti, kiek 
kompromituoja tuos, kas juos pavartoja savo kovoje. 
Šituo atžvilgiu kakininkų akcija yra didžiausias nusižen- 
gimas prieš pačią katalikiškąją akciją, kurios vardan ji 
tarsi yra varoma, Iš kakininkų Katalikų Bažnyčiai tiek 
yra naudos, kiek iš fokstrotininkų arba degutininkų. Jau- 


205 


nieji katalikai tai turėtų vieną kartą visam laikui tinkamai 
suprasti. 

Katalikų akcija, kaipo kova su pasaulio dechristiani- 
zacija ir šeimos, bendruomenės, visuomenės rechristiani- 
zacija pasaulietiškojo apaštalavimo priemonėmis, nepa- 
kenčia jokios prievartos, ar ji reikštųsi veiksmais, ar žo- 
džiais, ar net mintimis. Apaštalauti prievartos priemo- 
nėmis tegali arba visiškas nesusipratėlis, arba piktas hi- 
pokritas. Tačiau jei prievarta jokios lyties ir jokia prasme 
nepritinka katalikiškajai akcijai, tai dar nereiškia, kad 
gyvenime apskritai negali būti teisėtos prievartos tam 
tikrose aplinkybėse ir tam tikrose ribose. Tolstojus savo 
nesipriešinimo koncepcijoje giliai klydo, ir tai a contrario” 
labai iškalbingai įrodė įsiviešpatavęs be tinkamo pasiprie- 
šinimo iš visuomenės pusės bolševizmas. Iš kitos pusės, 
lygiai klysta ir tie modernieji diktatūros mėgėjai, kurie 
apoteozuoja prievartą kaipo kovos priemonę. Prievarta 
yra leistina tiek atskiram žmogui, tiek visai visuomenei 
kaipo neišvengiamo apsigynimo priemonė, ir tai tik būti- 
numo ribose. Bet ir teisėta prievarta neįeina į evangeliš- 
kųjų patarimų sritį ir todėl ji nerado pritarimo Kristaus 
pamoksle ant kalno. Todėl kai kalbama apie katalikiškąją 
akciją kaipo apie pasaulietiškąjį apaštalavimą, reik pripa- 
žinti visiškąjį šios akcijos nesutariamumą su prievartos 
priemonėmis, 


3. Tinkanti katalikiškajai akcijai kovos taktika: 
gandizmas, katalikiškai suprastas 


Tą kovos taktiką, kuri gerai galėtų pritikti katalikiš- 
kajai akcijai, yra nustatęs mūsų laikams visai nepriklau- 
somai nuo katalikų pasaulio, bet aiškioje priklausomybė- 
je nuo pamokslo ant kalno, Mahatma Gandhi, kurį jau 
pas mus kėlė aikštėn ir kuriuo domėtis kvietė ateitinin- 
kus Vyriausiasis vadas prof. K. Pakštas. Kad vykdomasis 
vajus nustatytų ateitininkus tinkamu būdu kovos klau- 
sime, suglausiu čia trumpai ir sistemingai Gandhi'o tak- 
tiką, gana laisvai ją interpretuodamas, būtent pagal mū- 
sų gyvenimo reikalus. 


206 


Gandhi yra karštas aktyvinės kovos su blogiu šalinin- 
kas: jis kviečia visus aktyviai priešintis neteisybei, ta- 
čiau griežtai smerkia prievartą kaipo normalią kovos prie- 
monę; jis reikalauja sujungti kovoje meilę žmogui, su 
kuriuo kovojama, su neapykanta blogybei, kuri nuveikia- 
ma; taip pat politinėje kovoje jis ragina nuosekliai iš- 
laikyti dorinį kovos pobūdį. 

Pirmas pasipriešinimo aktas yra neteisybės nepripaži- 
nimas; antras — apsigynimo ir pasipriešinimo organiza- 
vimas; trečias — pasipriešinimo realizavimas įvairiomis 
neigiamojo ar teigiamojo veikimo priemonėmis. Neteisy- 
bės nepripažinimas reikalauja elgtis taip, tarsi prievartos 
aktas, kuriuo neteisybė yra padaryta, būtų neįvykęs. Prie- 
varta neprivalo sudaryti jokių laisvai priimamų priklau- 
somybės ir paklusnumo ryšių. Pasipriešinimo organizavi- 
mas, iš vienos pusės, reiškiasi išviršinės organizacijos 
stiprinimu, o iš antros pusės — dalyvių sielos auklėji- 
mu. Gandhi ypatingą dėmesį deda kaip tik į šitą reikia- 
mą sielos organizaciją. Šita prasme jis reikalauja iš ko- 
votojų: a) tiesos bei teisybės meilės (Salya), b) prievartos 
neapykantos (Ahinsa), c) dorinio skaistumo (Bramacha- 
rya), d) baimės savyje nugalėjimo, e) išvidinio atsipalai- 
davimo nuo šio pasaulio gėrybių ir f) pasiryžimo kentėti 
dėl teisybės. Pasipriešinimo realizavimas neigiamai reiš- 
kiasi, pirma, nedalyvavimu aktuose, kurie kokia nors pras- 
me gali stiprinti neteisybės ir prievartos vykdytojus, ir 
antra, nepaklusnumu neteisingiems parėdymams, ogi tei- 
giamai —savo idėjų manifestavimu ir jų vykdymu ne- 
žiūrint į priešingą neteisybę ir prievartą. 

Gandhi'o kovos taktika įgavo garsų vardą — Salya- 
graha, kas, laisvai aiškinant šitą terminą, reiškia teisy- 
bės laimėjimą sielos galybe, t. y. meilės, tikėjimo ir pasi- 
aukojimo pajėgomis. Šita taktika, pritaikyta Pietų Afri- 
koje, o paskui pačioje Indijoje, kovoje dėl indų pilietinių 
teisių, davė palyginant trumpu laiku labai gerų laimėji- 
mų. Šitas patyrimas dar kartą konstatavo nepaprastą sėk- 
mingumą apaštalavimo, vedamo to pamokslo ant kalno 
dvasioje, kuris mūsų eros pradžioje laimėjo griūvantį į 
chaosą pasaulį. Šito pamokomo patyrimo akivaizdoje ka- 
talikams susidaro ypatinga pareiga grįžti prie gerokai 
pamirštų pavyzdžių ir savo akciją atremti į krikščioniš- 


207 


kosios kovos principus. Katalikai turėtų su nusižeminimų 
priimti tą pamokymą, kuris ateina mūsų laikais iš Azijos 
iš žmogaus, kuris pamoksle ant kalno rado daugiau įkvė- 
pimo, negu tai pasitaiko mums patiems, surembėjusiems 
žemuose įpročiuose ir nepagaunantiems kartais giliausios 
prasmės, glūdinčios Evangelijos pamokymuose. 

Gandhi ne tik suprato tą elementarinį faktą, kad „idė- 
jinė kova tik tada nedemoralizuoja, kai ji yra pagrįsta 
garbingos kovos principais“ (plg. Vyriausiosios valdybos 
atsišaukimą, Židinys, 1929, Nr. 4, p. 360), bet ir sugal- 
vojo visą dorinių pratybų sistemą, kuri galėtų laiduoti 
kovai dorinį pagrindą. Dorinis skaistumas, žmonių meilė, 
pasiryžimas kentėti svetimas skriaudas, bet šių kitiems 
nedaryti, bailumo pergalėjimas, štai svarbiausios sielos 
ypatybės, kuriomis, jo supratimu, turi būti pagrįsta idė- 
jinė kova dėl savo idealų. O kai šitoje kovoje yra nusi- 
žengiama ar prievarta, ar neapykanta, ar kitais kokiais 
ekscesais, Gandhi uždeda sau ir savo šalininkams Hartal'ą, 
t. y. viešos atgailos, pasninko ir maldos dienas. 

Dar viena gandiškos kovos ypatybė: Gandhi niekados 
neveikia iš pasalų; jis atlieka visus savo kovos žygius 
viešumoje ir yra visados pasiryžęs prisiimti už juos visą 
atsakomybę, nežiūrint į tai, kokia ji bebūtų. Gandhi smer- 
kia bailumą daugiau negu prievartą, kurios jis, iš kitos 
pusės, taip aistringai neapkenčia, ir todėl kiekvienas vei- 
kimas iš pasalų jam yra nepriimtinas, kaipo veikimas, už 
kurį nenorima prisiimti atsakomybės. Gandhi nevengia 
daryti tai, kas yra draudžiama, jei draudimas, jo suprati- 
mu, yra neteisėtas, bet jis bjaurisi smūgiais iš užu kertės, 
ypač jei jie reiškiasi fizine ar moraline prievarta. 


4. Ateitininkų metodai kovoje už savo idealus: 
pirm dorinis kilnumas, paskui laimėjimas 


Vykdomasis ateitininkų vajus turėtų iškelti į ateitinin- 
kų sąmonę reikalą radikaliai: keisti kovos metodus kovoje 
dėl savo idealų. Šitie metodai turėtų būti suderinti su 
katalikiškosios akcijos principais ir pagrįsti apaštalavimo 
dvasia. Tie, kas norėtų kovoti dėl katalikų teisių ir kata- 
likiškųjų idealų realizavimo gyvenime, turėtų visų pirma 


208 


tinkamai kovai pasiruošti, nes pirm yra reikalingas dori- 
nis kilnumas, o paskui ateina garbingas laimėjimas, bet 
ne atvirkščiai. Maža to: laimėjimas yra tiesiog nepagei- 
daujamas, jei prie jo nėra moraliai priaugta. Pavyzdžiui, 
katalikai politikai per anksti laimėjo Lietuvos seime dau- 
gumą, ir todėl šitas laimėjimas nebuvo tikrai sėkmingas 
ir iš dalies net yra priežastimi tos apverktinos padėties, 
kurioje katalikai yra Lietuvoje šiuo momentu. Taigi vyk- 
domasis ateitininkų vajus privalo jei ne realizuoti, tai 
bent alteitininkams tvirtai įsąmoninti, kad iš pradžios 
turi eiti dorinis kilnumas kovoje ir tik paskui gali ateiti 
tikras laimėjimas, bet ne atvirkščiai. Studijuoti šitą klau- 
simą ir daryti visas moralines pastangas, kad šitas nusi- 
statymas įsikūnytų kovoje už katalikiškuosius idealus, yra 
kiekvieno ateitininko pareiga. 


VI. Vykdomojo vajaus taktika ir 
organizacija 


1. Vadovybės daryti ateitininkams paraginimai 
į veikimą ir menkos jų išdavos 


Vyriausioji ateitininkų vadovybė nuo 1927 m. nuo- 
latos ragino ateitininkus padėti į pagrindą kovos už savo 
idealus organizacinį susitvarkymą ir organiškąjį veikimą. 
Šituo atžvilgiu nebuvo išskirta iš ateitininkų veikimo plo- 
to ir visuomeninė sritis. Tik čia labiausiai buvo kreipta 
dėmesio į rimtą pasiruošimą. „„Kataliko vardas,— skaito- 
me 1927 m. atsišaukime,— uždeda ateitininkams prievo- 
lės ir todėl taip pat stato prieš juos visados aktualų... 
uždavinį įsigyti aiškaus visuomeninio susipratimo, atsa- 
kančio krikščioniškajai pasaulėžiūrai, ir rimtai pasiruošti 
visuomeniniam veikimui“ (Židinys, 1927, Nr. 10, p. 241). 
Tik nesusipratėliai ir ateitininkų sąmoningi ar nesąmonin- 
gi priešai galėtų norėti pastūmėti ateitininkus į politinę 
visuomenės kovą, žadėdami jiems lengvų laimėjimų ir 
visokių gėrybių. Bet ateitininkų prilaikymas nuo politinės 
kovos anaiptol nereiškė jų prilaikymo nuo idėjinės kovos 
už savo idealus pasaulietiško apaštalavimo plotmėje ir jų 
snaudinimo neveiklumo nuotaikoje. 


209 


1927 m. Vyriausiosios valdybos atsišaukimas buvo iš- 
tisas kvietimas prie veiklumo, kuriam buvo nurodyti ak- 
tualiausi uždaviniai, 1928 m. atsišaukimas labiausiai atsi- 
žvelgė į tautinį veiklumą ir kvietė „ištikimai palverti, 
garbingai kovoti, kuriamai dirbti ir galutinai laimėti“ 
(Ateitis, 1928, Nr. 2—3, p. 73). 1929 m. spaudos atgavimo 
sukaktuvių proga Vyriausioji valdyba ragino ateitinin- 
kus ypatingai susidomėti katalikiškosios spaudos reikalais: 
„Katalikų jaunuomenė,— rašė ji tada,— besiruošianti ko- 
voti ir jau kovojanti su pasaulio dechristianizacija už ka- 
talikiškają pasaulėžiūrą bei krikščioniškąją pasaulio san- 
tvarką, negali nesiruošti su rimtu atsidėjimu katalikiško- 
sios spaudos reikalams“ (Židinys, 1929, Nr. 4, p. 359). 

Tų pačių 1929 m. rudenį per Studentų ateitininkų są- 
jungos metinę konferenciją savo pranešime „Ateitininkų 
ideologija ir josios realizavimas gyvenimo praktikoje“ 
buvau pareiškęs savo susirūpinimą silpnu ateitininkų vyk- 
domuoju veikimu ir dar kartą iškėlęs reikalą sustiprinti jų 
veiklumą. „Ateitininkai,— sakiau tada,— privalo įsigyti 
maksimalinio idėjinio veiklumo tiek apsigynimo kovai su 
ardomaisiais gyvenimo veiksniais ir neidėjiniais, nera- 
cionaliais demoralizuojančiais judėjimais, tiek kultūrinei 
pozityviai kūrybai, kuri galėtų sudaryti gyvenime krikš- 
čioniškosios kultūros aplinkumą“ (Židinys, 1929, Nr. 14, 
p. 325). ; 

1930 m. Vyriausioji valdyba, kviesdama ateitininkų 
kongresą trigubo jubiliejaus proga, iškėlė penktam atei- 
tininkų gyvavimo penkmečiui subrendimo šūkį: „susi- 
prasti, susiorganizuoti, kurti ir kovoti“, bet sykiu pabrėžė, 
kad „subrendimas nereiškia... tikslų visiško įvykdymo; 
todėl ir mūsų ideologija yra geriau suformuluota negu 
įsisąmoninta; mūsų organizacija labiau sukonstruota prin- 
cipe negu atspari gyvenime; mūsų kūryba labiau pagei- 
daujama negu konstatuojama; mūsų gyvenimo kova la- 
biau skelbiama negu reiškiasi žygiais; apskritai pas mus 
daugiau projektuojama negu realizuojama“ (Židinys, 1930, 
Nr. 2, p. 130), Iki šiolei nematyti, kad konstatuota tada. 
ateitininkuose vykdomojo sugebėjimo stoka būtų prany- 
kusi paskutiniais laikais/-Taigi stoka iniciatyvos, idealis-- 


210 


tiško kuriamojo užsimojimo, sutelktinių pajėgų koordi- 
navimo ir vykdomojo entuziazmo yra pagrindinis trūku- 
mas ateitininkų veikime, — tiesa, trūkumas, bendras jiems 
su visa Mūsų visuomene. 


2. Vadovybė, ateitininkų neveiklumas ir 
eksiremistų opozicija 


Tuo tarpu atsirado tarp ateitininkų tam tikra grupė 
žmonių, kurie ėmė versti atsakomybę už ateitininkų ne- 
veiklumą visų pirma ateitininkų vadovybei. Nėra abe- 
jonės, kad ateitininkų vadovybė, kad ir atrinkta rinkimų 
keliu, vis dėlto yra sudaryta iš tos pačios medžiagos, kuri 
yra bendra didžiausiai ateitininkų daugumai; todėl ir jai 
tam tikrame laipsnyje visados tenka prisiminti tie patys 
priekaištai. Bet būtų tiesiog neteisinga, kaip galima ma- 
tyti iš viso, kas pasakyta, teigti, kad ji buvo neveiklumo 
ir apatijos skiepytoja ateitininkams. Žinoma, ateitininkų 
veiklumo linija negali niekados nebaudžiamai išsilenkti 
iš tam tikros linkmės, kuri atitinka jų prigimtį ir ideolo- 
giją, kaip to kartais norėjo neatsakingi ekstremistai, pri- 
sidengę veiklumo skraiste. Šitie ekstremistai tačiau tin- 
kamai nesuprato ateitininkų pašaukimo katalikų visuo- 
menėje ir Lietuvoje apskritai ir savo neatsakingomis 
sugestijomis didino dezorientaciją ir dezorganizaciją ateiti- 
ninkų tarpe. Labai tad simptomingas faktas yra tai, kad 
kaip tik šitų ekstremistų tarpe pirmą kartą ateitininkų 
gyvenime yra demaskuojamas provokatorius, prisipla- 
kęs prie jų iš šalies. Aš toli gražu neprikaišioju šitai 
ekstremistų grupei sąmoningos provokacijos, bet vienas 
tik provokacijos atsitikimas jų tarpe turėtų jiems duoti 
progos rimtai susimąstyti ir patirti, kad, matyti, kažkam 
yra iš tikro naudingas, iš vienos pusės, agresyvus atei- 
tininkų nesutariamumas, o iš kitos pusės, kompromitavi- 
mas jų rinktosios vadovybės tarsi pateisinamais moty- 
vais. Tačiau kurio karaliaus naudai tai eina? 


2tt 


3. Entuziastiškas visų pajėgų 
sutelkimas vykdomajame vajuje 


Taip dalykams stovint, vienintelis pozityvus padėlies 
gelbėjimas yra entuziastiškas visų pajėgų sutelkimas vyk- 
domajame ateitininkų vajuje. Reik sukelti vykdomąjį ju- 
dėjimą ateitininkų tarpe, reik pajudinti kolektyvinę jų 
psichologiją iki pat gelmių, reik sužadinti visuotinį jų 
entuziazmą ir visų pasiryžimą prisidėti visomis savo pa- 
jėgomis prie kolektyvinių uždavinių realizavimo indivi- 
dualinėmis pastangomis. Nėra abejonės, kad toks intensy- 
vus, veiklus ir solidarus veikimas yra mums neįprastas, 
bet tai turėtų dar labiau suįdominti bendras ateitininkų 
mases vajaus idėja. Kaip tai galima būtų padaryti? 

a. Vyriausiosios tarybos planavimo darbas ir Vyriau- 
siosios valdybos vadovavimas vykdymui. Visų pirma yra 
reikalingas greitas vykdomojo vajaus suplanavimas, be 
ilgų diskusijų apie jo reikalingumą, tikslus, būdus ir prie- 
mones. Ateitininkų organizacija turi savo struktūroje vie- 
ną organą, kuris galėtų čia suvaidinti ypatingą rolę, bū- 
tent Vyriausiąją tarybą. Tokia Taryba yra išrinkta 1930 m. 
kongrese ir galėtų pasireikšti šiuo atveju didesniu veik- 
lumu. Ji iki šiolei neparodė jokio veiklumo ir todėl, da- 
bar paraginta, turėtų atpildyti savo ikišiolinį atostogavi- 
mą. Vyriausioji taryba greitu tempu, dar per šią vasarą, 
turėtų artimiausiame kontakte su Vyriausiąja valdyba 
sustatyti konkretizuotą bent svarbiausiuose bruožuose 
vykdomojo vajaus planą ir pateikti jį vykdyti per šią pa- 
starąją visiems vadovybės organams. 

b. Įndividualinių aisakomybių sistema visuotinio soli- 
darumo ir pagelbumo nuotaikoje. Vajaus realizavimas turi 
būti atremtas į individualinių atsakomybių sistemą visuo- 
tinio solidarumo nuotaikoje. Dažniausiai kam iškėlus kokį 
nors sumanymą, bendra dalyvių masė pasilieka pasyvi, 
tarsi sakydama iniciatoriui: pats sugalvojai, pats ir vyk- 
dyk. Šita nesolidarios ir nerangios inercijos nuotaika yra 
paprastai pagrindinė vykdomojo nepasisekimo priežastis. 
Tuo tarpu jei, iš vienos pusės, yra reikalinga individua- 
linė iniciatyva ir individualinė atsakomybė, kaipo sėk- 
mingo vykdymo veiksniai, tai, iš kitos pusės, ne mažiau 
yra reikalingas bendras sumanymui pritarimas ir solidari 


212 


pagalba jo realizavimui. Dažnai smulki miesčioniško mas- 
to ambicija neleidžia žmonėms pritarti svetimai idėjai 
be pasirodymo su savo individualistišku nusistatymu ir 
sugebėjimu išlaikyti savo nepriklausomumą svetimų idė- 
jų atžvilgiu. Šita pusinteligenčių psichologija turi būti 
pergalėta racionalaus ir garbingo bendradarbiavimo nuo- 
taika. Kaip buvo jau sakyta, tikras bendradarbiavimas 
remiasi sugebėjimu kritiškai atskirti kiekviename suma- 
nyme tai, kas yra jame teigiama, nuo to, kas yra jame 
neigiamo, pasiūlyti savo pataisų ir paskui ištobulintą sin- 
tetinėmis pastangomis sumanymą solidariai realizuoti gy- 
venime. 

c. Vykdomojo vajaus atmosferos įkaitinimas iki psi- 
chologinės revoliucijos. Paskelbus vykdomąjį vajų, nieks 
neprivalo pasilikti jam abejingas; kiekvienas pagal savo 
išgales turi prisidėti prie vykdomojo darbo toja plotmėje, 
kuri jam yra prieinama. Neprivalo būti jokio reikšmin- 
gesnio susirinkimo, kur šiaip ar taip nebūtų pajudintas 
vykdomojo vajaus reikalas. Žodžiu tariant, vykdomojo 
vajaus atmosfera turi būti įkaitinta solidarumo, entuziaz- 
mo, pasiryžimo šūkiais. Šitokioje atmosferoje kiekvienas 
ateitininkas turėtų psichologiškai persikeisti ir nustoti in- 
dividualistiško savo nerangumo ir neproduktyvumo. Žo- 
džiu tariant, vajus turėtų padaryti ateitininkuose psicho- 
loginę revoliuciją. 

d. Atsakingų vajininkų kadrai kaipo tamprūs vajaus 
griaučiai. Kad vajaus varžtas galėtų vykti su visu smar- 
kumu, reikalinga paskirti ar išrinkti visuose organizacijos 
punktuose atsakingus vajininkus, kurie galėtų vietose iš 
savo draugų išgauti maximum vykdomojo veiklumo, kiek- 
vienam privalomo, pagal sudarytą Vyriausiosios vadovy- 
bės planą. Sykiu tam tikri kontrolės organai turėtų pri- 
žiūrėti vajaus realizavimą. 


Baigiamosios išvados 


Keldamas aikštėn naują vykdomojo ateitininkų vajaus 
idėją, neturėjau galimybės gilintis į smulkmenas ir kon- 
kretizuoti sumanymą iki sugestyvinio aukštajame laips- 
nyje ryškumo. Šiuo tarpu tai būtų per didelis darbas vie- 


213 


nam žmogui. Tą darbą turėtų padaryti sutelktinėmis pa- 
stangomis ateitininkų vadovybė. Pabaigai aš tik suglau- 
siu savo sumanymo esmę į atskirus punktus. 

1. Atsižvelgiant į tai, kad visi bandymai pakelti į di- 
desnį aukštumą ateitininkų susipratimą, susiorganizavi- 
mą, kūrybinį pajėgumą ir kovos metodus nedavė papras- 
tų  paraginimų tvarkoje realiai apčiuopiamų rezultatų, 
reikia vykdomojo vajaus tvarkoje sužadinti ateitininkų 
energiją, pakreipti ją į svarbiausius ateitininkų uždavi- 
nius ir radikaliai pakeisti pačią ateitininkų nuotaiką veik- 
lumo klausimuose. 

2. Vyriausioji ateitininkų taryba, kaipo kuriamosios 
inciatyvos instancija, neturėjusi iki šiolei aiškiai apibrėž- 
tų pareigų, turėtų artimiausiame kontakte su Vyriausiąja 
valdyba sudaryti smulkų konkretinį planą tokiam vykdo- 
majam vajui tiek jo organizacijos, tiek jo vykdomosios 
programos atžvilgiu. 

3. Vykdomojo vajaus organizacija turėtų sujungti rink- 
tinių ir skirtinių vajininkų iniciatyvą bei atsakomybę su 
bendros ateitininkų masės solidaria pagalba ir paslanku- 
mu į vykdomąją akciją, kad organizacijoje susidarytų 
įkaitinta vykdomuoju varžtu atmosfera, psichologiškai 
veikianti kiekvieną organizacijos narį. 

4. Susipratimo srityje vykdomasis vajus turėtų: pirma, 
pagaminti ideologinio susipratimo priemones, su kurių 
pagalba ateitininkams būtų galima įsigyventi į savo ideo- 
logijos pagrindus, pagilinti katalikiškosios pasaulėžiūros 
supratimą ir susipažinti geriau su katalikiškosios akcijos 
uždaviniais bei principais; antra, sudaryti konkretizuotas 
programas lavinimosi rateliams pagal įvairius amžius, ir 
trečia, patikrinėti ideologinio susipratimo įsigijimą tam 
tikrais kvotimais, kurie turėtų būti neišvengiama sąlyga 
organizacijos nariams kylant į aukštesnius laipsnius. 

5. Organizavimosi srityje vykdomasis vajus turėtų: 
a) rauti su šaknimis iš organizacijos gyvenimo nedraus- 

mingumą, netvarkingumą, nepunktualumą, nedraugišku- 
mą ir kitus antiorganizacinius palinkimus, b) pagreitintu 
tempu planingai ruošti organizacijai vadų, c) griežtai pri- 
taikinti ateitininkų organizaciją prie katalikiškosios ak- 
cijos reikalavimų ir d) išdirbti ateitininkuose organizaci- 
nį atsparumą prieš destruktyvines laiko tendencijas. 


214 


6. Kultūrinės kūrybos srityje vykdomasis vajus tu- 
rėtų surasti priemones žadinti ateitininkuose iniciatyvai, 
kuriamajam nusistatymui, solidariam bendradarbiavimui 
ir pozityviam produktyvumui ir tuo pačiu atvaduoti juos 
nuo bergždžios inercijos, neigiamosios kritikos ir tuščios 
opozicijos ir sykiu apginkluoti juos fiziniu, doriniu ir 
intelektualiniu atžvilgiu pozityviai kovai su pasaulio de- 
christianizacija. 

7. Kovos metodų srityje vykdomasis vajus turėtų: a) 
įteigti ateitininkams pasibjaurėjimą savo akcijoje bet ku- 
ria prievarta, kaipo nesuderinama su katalikiškosios ak- 
cijos dvasia, b) sužadinti juose maksimalinį aktyvizmą sa- 
vo idealų gynime, c) įsąmoninti jiems katalikiškai su- 
prasto gandizmo metodus kovoje su neteisybe ir nepatei- 
sinama prievarta. 

8. Vykdomasis ateitininkų vajus turėtų būti vedamas 
tokiu tempu ir tokiu apskaičiavimu, kad per jubiliejinį 
ateitininkų 25 metų gyvavimo kongresą 1935 m. netektų 
konstatuoti rėkiančio ateitininkų atsilikimo nuo subren- 
dimo šūkio „susiprasti, susiorganizuoti, kurti ir kovoti" 
ir kad tas kongresas būtų iš tikro pavyzdingas ateitininkų 
susipratimu, susiorganizavimu ir kuriamuoju nusistatymu.' 

Siūlydamas draugams ateitininkams pradėti vykdomąjį 
vajų ir jo priemonėmis aipildyti savo veiklumo trūku- 
mus, turiu galvoje tuos laiko reikalavimus, kurių nepa- 
tenkinus, katalikams nebus galimybės atsilaikyti gyve- 
nimo lenktynėse su idėjiniais savo priešais. Apie tai kal- 
bu visai aiškiai visai ateitininkų organizacijai, tiek jos 
vadovybei, tiek eiliniams nariams, kad vadovybė statytų 
iš viršaus vykdomųjų reikalavimų organizacijos nariams, 
o šie iš apačios reikalautų iš vadovybės autoritetingo va- 
dovavimo. 

Žodis tartas. Ar taps jis kūnu?— Štai klausimas, nuo 
kurio pareina tolimesnis pasitikėjimas ateitininkų orga- 
nizacija. 


15—493 215 


III. PAŽIŪRA Į STUDENTŲ ATEITININKŲ 
DABARTĮ IR ATEITĮ* 


Kaip vertinti Studentų ateitininkų sąjungą ir ko jai 
linkėti 10 metų gyvavimo sukaktuvių proga? 

Vertinti galima ir privalu dvejopai: atžvilgiu į tai, 
kas galėjo būti realaus mūsų gyvenimo aplinkybėse, ir 
atžvilgiu į tai, kas privalo būti. Pirmuoju atžvilgiu mano 
vertinimo išdava yra teigiama, antruoju atžvilgiu — nei- 
giama. Padaryta tikrai nemaža; prasikišta net į priekį tarp 
kitų organizuotos jaunuomenės grupių; bet sykiu trūksta 
dar labai daug, nes idealas aukštas, pareigos didelės. 

Inteligentiška katalikų jaunuomenė privalo būti tik- 
ras katalikiškosios akcijos avangardas, visomis savo pajė- 
gomis atsidėjęs krikščioniškojo apaštalavimo idėjai. Tam 
reik aiškiai susiprasti, tampriai susiorganizuoti, pozity- 
viai kurti ir su pasiaukojimu kovoti už kilnius savo idea- 
lus. Visuose šituose punktuose Studentų ateitininkų są- 
junga nestovi dar reikiamoje aukštumoje. Kad šitokis 
pakilimas galėtų įvykti greit ir sėkmingai, reikalingas yra 
vykdomasis vajus, kuris, iškėlęs šūkį „susiprasti, susior- 
ganizuoti, kurti ir kovoti", radikaliai pakeistų studentų 
ateitininkų psichologiją veiklumo atžvilgiu. 

Mano pasitikėjimas studentų ateitininkų ateitimi pa- 
reina kaip tik nuo vykdomojo vajaus idėjos pasisavinimo 
ir realizavimo ateitininkų gyvenime. Jei šita idėja neras 
atgarsio ateitininkų nusistatyme ir jie ir toliau eis inercin- 
ga savo linkme, kaip iki šiolei, mano išvados akivaizdoje 
bręstančių įvykių bus apskritai labai pesimistiškos. Atei- 
tininkams atėjo laikas galutinai apspręsti savo likimą. 


* Spausdinta Vytauto Didžiojo universiteto studentų ateitininkų 
sąjungos 10 m. sukaktuvių leidinyje „Savu keliu" (Kaunas, 1932).— St. S. 


216 


IDEOLOGIJA 


MOTERŲ KLAUSIMAS 
KRIKŠČIONYBĖS ŠVIESOJE 


Pratartis 


Moterų klausimas yra, be abejo, sunkus ir skaudus 
klausimas: sunkus, nes sužadina jausmų sūkurį, maišo 
geidulius su idėjomis, skaudus, nes paliečiama juomi 
skriaudžiamųjų likimai. Iš tikro, vyras ir motė yra du po- 
lių, kuriuodu ieško susivienijimo, nes nepajėgia gyventi 
viens be antro, ir kartu juodu yra dvi pusi amžinoje by- 
loje. Neslėpkime nuo savęs, drąsiai pažvelgę tikrumon: 
vyras ir motė gyvena bylinėjimosi santykiuose. Jau todėl 
nepajėgia šitos bylos nuteisti nei motė, nei vyras, kaipo 
tokie. Jai teisingai išrišti reikalingas trečias bešalis teisė- 
jas, ir juo tegal būti vien tik žmogus, kaipo toksai. Taigi 
jei norime ką nors tikrai suprasti moterų klausime ir jį 
tinkamai išrišti, privalome užmiršti esą vyrai ar moterys 
ir pasikelti prie tikrojo žmogaus išminties. Pageidaučiau 
todėl, kad šiandien, užmiršę kas reikia, susirastumėm tik- 
rame žmogiškume ir jojo saiku matuotumėm mūsų klausi- 
mo dalyką. 

Nesusipratimų pašalinimui pabrėžiu iš pat pradžios, 
jog nesu aklu feminizmo gynėju, nors tikras žmogišku- 
mas verčia mane pripažinti moteris nuskriaustąja puse mi- 
nėtojoj byloje; tačiau dėlei šitos priežasties dar mažiau 
galiu būti jojo kaltintoju. Rišant moterų klausimą tegaliu 
būti vien sekėju Tojo, apie kurį tarta: Ecce Homo! Štai 
Žmogus! Tik Jis, Žmogaus Sūnus, pasisakęs esąs kelias, 
tiesa ir gyvenimas, tik Jisai ir šitą kartą, kaip visuomet, 
neapvils mūsų, rodydamas, kokiu keliu privalome žengti, 
kad prieitume tiesą moterų klausime, ir kaip galime pas- 
kuį įvykinti šitą tiesą gyvenime. Jei tai pasiseks man aiš- 


219 


kiai tik nurodyti (nesakau prirodyti, nes tuo tarpu stinga 
laiko ir tam tikrų priemonių), tai laikysiu savo uždavinį 
išpildytu. 

Eidamas gi prie darbo prašyčiau gerbiamųjų draugių 
bei draugų kiek didesnės domės atžvilgiu į tą abstrakciją, 
kurios mažumą turėsiu padėti savo samprotavimų pra- 
džion. 


I. Bendri prirengiamieji 
samprotavimai 


1. Metafiziškas klausimo pagrindas 


Nesunku visuose daiktuose numatyti tūlą dvilinkumą: 
dvasia bei materija, siela bei kūnas, idėja bei ženklas 
esti šito dvilinkumo pavyzdžiai. Kalbėdamas apie tai, ne- 
norėčiau skelbti esybinį dualizmą, t. y. dualizmą, kuris 
gulėtų pačiame daiktų pamate. Pripažinimas tokio dualiz- 
mo būtų stambi klaida. Dvilinkumas, apie kurį kalbu, tėra 
dvejopas tos pačios esmės apsireiškimas, tėra du skirti- 
nu vieno daikto poliu. Metafizikos srityje "galima tai 
paaiškinti subjekto ir objekto skirtumu, o regimojoje sri- 
tyje — formos ir materijos, lietuviškai — pavidalo ir me- 
džiagos priešingumu. Kiekviena metafizikos esybė būti- 
nai susideda iš subjekto ir objekto. Subjektas negali tu- 
rėti jokio būvio be tam tikro objekto, o objektas, jokio 
subjekto nevaldomas, būtų visiškas chaosas, tikriau sa- 
kant, niekybė. Lygiai tas pat atsitinka regimajame mūsų 
pasaulyje. Kiekvienas daiktas tur čia savo pavidalą ir 
medžiagą. Pradingus vienai iš šitų dviejų dalių, iš daiktų, 
kuriuos mes matome ir apčiuopiame, nebeliktų ničnieko. 
Nei subjektas be objekto, nei objektas be subjekto, nei 
pavidalas be medžiagos, nei medžiaga be pavidalo buvoti 
nepajėgia. Kiekvienas iš jų yra lygiai ir būtinai reikalin- 
gas, kad sudarytų draug su savo priešingybe mūsų tikru- 
mą. 

Panašiai, nesakau — taip pat, dalykas stov kalbant 
apie vyro ir moters buvimą. Vienatinė metafiziškoj savo 
esmėje žmogystė susideda būtinai iš subjekto ir objekto. 
Jei dabar kas, paskubos spiriamas, padarytų išvadą, kad 


220 


vyras esąs žmogystės subjektas, o motė — objektas, aiš- 
kiai suklystų, nors ir būtų ne per toli tiesos. Iš tikro kaip, 
vyras, taip ir motė, kiekvienas skyrium sudaro pilną žmo- 
gaus asmenį, t. y. vienija savyje žmogystės subjektą ir 
objektą. Skirtumas tarp jųdviejų tėra tik toks, kad vyre 
tur viršų subjektas, o moteryje — objektas. Kadangi, iš 
vienos pusės, subjektas metafizikos srityje ir pavidalas 
materijos pasaulyje yra aktyvioji pirmapradė, o iš kitos 
pusės — objektas ir medžiaga yra pasyvioji pirmapradė, 
tai pigu suprasti, kad vyras yra daugiau aktyvus, o mo- 
tė — daugiau pasyvi. Ir vėl būtų klaidinga manyti, jog 
vyras tėra vien aktyvus subjektas, o motė — vien pasy- 
vus objektas. Tačiau prityrimo tiesa yra tai, kad vyras 
yra aktyvesnis už moterį ir kad antroji — pasyvesnė už 
pirmąjį. 

Aktyvumo veiksnys yra protas, pasyvumo gaivalas 
yra jausmas. Nereik čia maišyti veiklumą su aktyvumu. 
Pasyvumas gal būt lygiai veiklus kaip ir aktyvumas. Veik- 
lumas kiekvieną kartą tik kitaip vykinas, žiūrint į tai, kas 
sudaro jo akstiną — protas ar jausmas. Todėl vyro veiki- 
mas remiasi daugiau protu, o moters veikimas — daugiau 
jausmu. Proto norma yra tiesa, apreikšta idėjoje. Jausmo 
norma yra grožė, apreikšta ženkle. Sulig to tikrų tikriau- 
sias vyro pašaukimas yra gaminimas idėjos, tuo tarpu 
motė ypatingai pašaukta ženklą apkeisti pagal idėją. Kiek- 
vienas pašaukimas yra vienodai didelis, nors apie tai daž- 
nai užmirštama. Svarbu pagaminti idėją, bet nemažiau 
svarbu ją įvykinti tikrumoje. Šiedvi priemoni, lygiai bū- 
tinos tikslui pasiekti, tur lygią prasmę ir lygią reikšmę. 
Galima pasakyti, jog bendras žmogaus gyvenimo uždavi- 
nys yra apkeisti materialų ženklą pagal visuotinąją, am- 
žinąją, dieviškąją idėją. Galutinis įgimtojo mūsų pasaulio 
supuolimas su tobulu dieviškuoju pasauliu — štai tinka- 
mas mūsų valiai tikslas, mūsų veikimo norma arba labas. 
Ir kaip jau matėme, šito didelio tikslo vykinime kaip vy- 
ras, taip ir motė tur kiekvienas nepavaduojamąjį savo pa- 
šaukimą. Pridursiu galop, jog vyro ir moters skirtumas 
yra visiškai analoginis dvasios ir fiziologijos srityse. Ki- 
taip tarus, pasidalinimas tarp jųdviejų rolėmis gamtos 
žvilgsniu atitinka jųdviejų dvasios ypatybes. 


221 


Iš kurgi toksai pasidalinimas rolėmis? Reik žinoti, jog 
kiekvienas dalinimasis, nors ir teisingiausias, nereiškia to- 
bulumo, jog kiekvienas persiskyrimas yra kaip tik neto- 
bulumas, jog kiekvienas darbų pasidalinimas yra būtinu- 
mo priemonė. Todėl, vadovaujantis vien grynu protu, reik- 
tų pripažinti tikėtinu dalyku, jog vienatinės žmogaus 
esmės susiskaldymas į du pavidalu — vyriškio ir moteriš- 
kės— yra kažkokios katastrofos pasekmė. Vienybės sui- 
rimas ir nesuderinamos daugybės viešpatavimas mūsų pa- 
saulyje — štai pamatinis šio pasaulio blogumas. Gi žmoni- 
jos susiskaldymas iš pradžios į vyriškį ir į moteriškę, o 
paskui į daugelį vienatų, tėra vien atskiras anos blogy- 
bės apsireiškimas. Tiek metaliziškųjų pastabų. 


2. Senojo Įstatymo realizmas 


Paklausę proto ir prityrimo, paklausykime ir ką mums 
sako Apreiškimas apie tą patį dalyką. Kadangi žemiau 
duodamoji Šventraščio interpretacija yra mano asmeniš- 
koji nuomonė, tai prašyčiau gerbiamųjų draugių bei drau- 
gų su ypatingu kritiškumu jon žvilgterėti. 

Dievas sutvėrė iš pradžios Adomą iš žemės molio; gi 
paskui iš jo šonkaulio sutvėrė jam draugę, Ievą. Ir gyveno 
juodu nepaprastoj vienybėj, kol dar nebuvo pažinusiu 
vaisių iš uždraustojo medžio. Ieva, žalčio pagundyta, pir- 
ma nuskynė aną paslaptingą vaisių. Gi Adomas, gavęs iš 
savo draugės obuolį, ir valgė jįjį. Už tai abudu liko pa- 
varytu iš rojaus. Nusidėjusiu prieš Dievą ir su Juom per- 
siskyrusiu, Adomas ir Ieva nustojo ir tos vienybės, kuri 
juodu jungė rojuje dvasiniu būdu. Juodų pamatė savo 
kūno nuogumą ir nujautė, kaipo materialų dėsnį, palin- 
kimą vienytis kūnu. Žmonija išsitiesė tokiu būdu į atskirų 
vienatų grandinę. Bausdamas pirmuodu žmogu, Dievas 
apsakė būsimąjį jųdviejų likimą: vyras turėjo gauti sun- 
kų prakaito darbą, o motė, nusilenkus vyrui, turėjo pri- 
tirti šeimynos gyvenimo skausmų bei sunkenybių. Bet 
kartu Dievas davė jiemdviem ir paguodos žodį: Dievas; 
pranešė Ievai, jog iš moters gims Tasai, kuris sutrins nuož- 
mią blogybės galvą. Štai pamatas, ant kurio atsirėmė vy- 


222 


ro ir moters santykiai Senajame Įstatyme. Čia reik gerai 
atsiminti, kas tai Senasis Įstatymas. 

Gamtos žvilgsniu yra tai materialaus dėsnio viešpata- 
vimas. Dvasios žvilgsniu yra tai santaros, bet ne palaimos, 
laikas. Jo gyvenimo norma yra tik teisingumas, bet nej 
mielaširdingumas. Geroji (evangelijos) žinia mirga dar to- 
limos ateities apytamsyje. Idealas nepajėgia dar jokia 
prasme paimti viršų tikrumoje ir ją keisti sulig aukštes- 
nės idėjos reikalavimų. Vienu žodžiu, yra tai moralaus 
realizmo gadynė. Šituo žvilgsniu ir reik vertinti Senojo 
Įstatymo gyvenimą. Iš pradžios stengiaus nurodyti esmi- 
nį skirtumą tarp vyro ir moters įgimties, dabar pabandy- 
siu išaiškinti šituo skirtumu Senojo Įstatymo realizmą. 

Subjektas logiškai yra ankstesnis už objektą. Pabrėžiu 
žodį „logiškai“, nes tikrumoje subjektas negal buvoti be 
objekto. Realiai subjektas ir objektas įvyksta kartu ir bu- 
voja vienu laiku. Tai ir pasakojama pirmame Pradžios 
knygos skyriuje (Pr 1, 27) *. O jei įsivaizduojame subjektą 
be objekto, tai esybinėj jo gelmėje arba potencijoj tur jau 
laikytis visas objektas. Tokia yra antrojo Pradžios kny- 
gos skyriaus prasmė (Pr 2, 7 ir 21—23). Todėl, kuomet Mo- 
zė pasakoja mums, jog Dievas sutvėręs jau dvilinkai vie- 
natinę žmogystę, sutvėrė iš pradžios Adomą iš žemės dul- 
kių, o paskui tik Ievą iš Adomo žonkaulio, tai tuo jis ap- 
sako didelę metafizikos tiesą. Adomas, šitas tikslus rojaus 
žmogus, turėjo savyje visą individualiąją bei visuotinę 
žmogystės esmę, t. y. tiek subjektą, tiek objektą. Žemės 
gi gyvenimo sąlygos pareikalavo žmogystės apsireiškimo 
dviejuose pavidaluose — vyriškio ir moteriškės. Pirmasis 
liko ypatingu subjekto reiškėju, o antroji — ypatinga ob- 
jekto reiškėja. Kas gi toliau atsitiko? 

Pasaulyje buvo jau būta blogybės. Žmogus, likęs tar- 
pininku tarp Dievo ir gamtos, galėjo laisvai pasiduoti tiek 
pirmojo, tiek antrosios įtekmei. Kiek žmogus buvo paklu- 
sęs Dievui, tiek jis vienijo ir valdė gamtą. Kiek jis pasi- 
duodavo gamtos įsravai, tiek skyrėsi nuo Dievo ir darėsi 
materialiojo pasaulio vergu. Vienu žodžiu, tobulumo sto- 


* „Ir Dievas sutvėrė žmogų pagal savo paveikslą; 
Pagal Dievo paveikslą jį sutvėrė; 
Sutvėrė juodu, vyriškį ir moteriškę." 


223 


vis reikalavo iš žmogaus aktyvumo gamtos atžvilgiu, o: 
šioji, arba, tikriau pasakius, gludusi jos pagrinde blogy- 
bė stengėsi padaryti žmogų pasyvų atžvilgiu to, iš kur ėjo. 
pagundos jėga. Kilus klausimui, kaip veikė šita pagunda, 
nesunku numanyti, jog ji turėjo veikti subjektą per ob- 
jektą, t. y. aktyvų žmogystės veiksnį per pasyvią josios. 
dalį. Nusidėjimas tegal įvykti vien aktyviame subjekte, 
bet tik pasyvus objektas tegal tarnauti pagundymo proga.. 
Galutinai nusideda pati žmogystė, kaipo tiksli vienata. To- 
dėl, kuomet Mozė pasakoja, jog Ieva pirma prityrė einan- 
čio iš šalies pagundymo ir paskui pati pastojo pagunda 
Adomui, tai jis tuo apsako didelę moralinę tiesą. 

Artimiausia puolimo pasekmė buvo tai, kad Adomas ir 
Ieva, gyvenusiu rojuje ypatingoje dvasios vienybėje, be- 
tarpiškai jos nustojo ir apsiribojo savo įgimties išskirtinu- 
mu. Iš čia kilo reikalas papildyti materialiu būdu savo 
įgimties vienpusiškumą: tokia bent yra prasmė dviem 
lytims vienijantis kūnu. Bet materiali vienybė negal būt ir 
iš tikro nėra tobula. Materialiu būdu tėvų vienybė apsi- 
reiškia trečiame daikte, kuris jų atžvilgiu ir yra jųdviejų 
kūdikis. Iš čia žmonijos kilimas kaipo įgimtojo mūsų pa- 
saulio apsireiškimas. 

Žmonijos gyvenime vyro ir moters padėjimas pasiro- 
dė kaip tik toks, kaip buvo Dievo pranešta Adomui ir Ie- 
vai. Vyras ir motė rado čia sau nubaudimą už pirmųdvie- 
jų žmonių nusidėjimą. Vyrui teko pakelti visas kovos už 
būvį sunkenybes. Moteriai gi lemta buvo ypatingai pri- 
tirti šeimyniškojo gyvenimo skausmų ir sunkios, parem- 
tos materialia jėga vyro valdžios. Tai yra gyvenimo rea- 
lizmas ir tai, tik tai, apsako mums Senasis Įstatymas, pieš- 
damas tarpinius vyro ir moters santykius. Bet tai, žino- 
ma, nėra tobulas padėjimas ir jokiu būdu nėra idealas. O 
jei taip, tai negalima matuoti pastarąjį sulig to, ko esa- 
ma tikrumoje, nes tai būtų ne tik didelė klaida, bet ir nu- 
sidėjimas prieš Šv. Dvasią. 


3. Naujojo Įstatymo idealizmas 


Senajame Įstatyme gyvenimą valdo realūs gaivalai, o 
idealas tesiranda pažadėjimų srityje, o Naujasai Įstatymas. 


224 


uždeda pamatą šitam Idealus įvykinti tikromoje. Me tai, 
kas yra, bet tai, kas tur būti, yra gyVANimo norma. todėl 
ir gyvenimas tur būt perkeistas sulig ifealo reikalavimu. 
Perkeisti laikinąjį materiojų %pklą pagai smžinają dievis- 
kąją idėją, štai, kaip sakyta, pamatinis Krikšfionybės už- 
davinys. Šitam tikslui įvyko Kristaus įsiKūniimas. paskui 
persikeitimas, toliau atpirkirmos ir iš numirasiuju Drisi- 
kėlimas; galop šitam irgi tikslui atsiėjo Sv. Lrasioa mi- 
žengimas ir Bažnyčios įsteigimas %4 Visais iC5 sakiamen- 
tais. 

Sakramentų praktikavimas jzu ča:zT 1204 mucis- 
mingą mūsų tikrenybę į palaimos 722772 Ternenzs $ 
jų vienaip ar kitaip padeda naujo kitoe VTEC wa- 
džią — gyvenimo, kuris iš tikro yra nė i e 
nio mūsų gyvenimo atžvilgiu. Meit--—esis, ITT 
yra užmušimas, nes čia aukštesnis gxvis mina İen: 
gyvio gyvybe. Eucharistijos sakremerizs deda IRA 10- 
kiam maitinimuisi, kai žemesnis gvvis minia eirio 
būdu aukštesnės esybės kūnu ir kracju. Zsznašiai muške- 
sis veisimasis yra žudymasis, nes ĉia inčivičueiios vista- 
tos gyvybė tarnauja vien veislės įrazkiu. Jungtuvių žės-- 
ramentas deda pradžią kūniškųjų vyro ir moters santy- 
kių perkeitimui: dabar vienijimasis kūnų tur gaių gaie 
užleisti vietą tobulam vienijimuisi dvasia. Jungiuvės bu- 
vo buvusios ir Senajame Įstatyme, bet tik Naujajame sta- 
tyme jos įgauna aukštesnę reikšmę. O kad taip iš tikro yra 
ir tur būti, parodo asmeniškas Idealo įsikūnijimas. Jei ar- 
timiausia pirmųdviejų žmonių puolimo pasekmė buvo 
jųdviejų pasidavimas kūniškiems santykiams, tai išgany- 
mo pradžia tegalėjo įvykti vien tada, kai šitie santykiai 
nustojo turėję savo valdžią. Ir tokią prasmę tur iš tikro 
nekaltas prasidėjimas ne tik Dievažmogio, bet ir pačios 
„Dievo Motinos. Čia ir atsieina visiškoji moters reabilita- 
cija: kadaise ji pastojo pagundos įrankiu pirmajam Ado- 
mui, o dabar jinai pasidarė palaimos nešėja — antrojo 
Adomo, Dievažmogio Kristaus gimdytoja. Tad žmogystės 
objektas pasirodė pasyviai palankus ne tik blogybei, bet 
ir Dievo malonei. Todėl moters pavidale, Dievo Motinos 
asmenyje, apsireiškė aukščiausias ir gražiausias tvarini- 
jos laipsnis — Dievo Išmintis (Sapientia, Xoia), kurios pir- 


mavaizdis nuo amžių buvo buvęs Dievo esmėje. Užtat ir 
žmogystės subjektas iš pradžios, aktyviai pritardamas mo- 
ters gundymui, galutinai nusprendė žmonijos puolimą, o 
paskui aktyvus jo dalyvavimas pasirodė reikalingas, kad 
galėtų įvykti žmonijos ir pasaulio atpirkimas. Todėl toji 
tvarinijos esmė, kuri Dievo Motinos Marijos asmenyje 
pasiekė aukščiausią laipsnį, turėjo Dievažmogio Jėzaus 
asmenyje pakęsti atpirkimo mirtį ant kryžiaus. Sapienti 
sat! 

Išvartykit visų amžių istorijos lapus, išvaikščiokit visą 
žemę skersai ir išilgai ir galite būt tikri: niekuomet ir nie- 
kur nerasite vyro ir moters santykių atžvilgiu nieko iš- 
mintingesnio, nieko padoresnio ir nieko gražesnio už tai, 
ką mums skelbia Apreiškimas ir krikščionybė. Todėl rei- 
kia spręsti vieną iš dviejų dalykų: arba čia glūdi protin- 


tiek giliausias lyčių šaknis, tiek tolimiausią jų tikslą, t. y. 
jųjų reikšmę bei prasmę. Be to, tik krikščionybė užtekti- 
nai ir lygiai skaitosi šitame klausime tiek su tikros rea- 
lybės apsireiškimais, tiek su liepiamais idealo reikalavi- 
mais. Atmeskit pirmąją sąlygą, ir kiekvienas vyro ir mo- 
ters santykių idealas pavirs fantazija. Pašalinkit antrąją 
sąlygą, ir išvysit šituose santykiuose vien neteisybę ir 
prievartą, nes, idealiems reikalavimams nebeveikiant, vy- 
ras, kaipo materialiai stipresnis ir moraliai aktyvesnis už 
moterį, pavergia ją su neišvengiamuoju būtinumu. Atvers- 
kit mūsų planetos žemėlapį ir apibrėžkit tas vietas, kur 
motė džiaugiasi sulyginant geresniu padėjimu, ir turėsit 
įsitikinti, jog tos vietos supuola ribomis su krikščioniš- 
kųjų tautų šalimis. Pasakiau „sulyginant“, nes krikščioniš- 
kasis idealas nėra visiškai įvykintas tikrumoje, o ir tie- 
jie, kurie giriasi krikščionio vardu, toli gražu ne visuo- 
met numano šito idealo prasmę ir didumą. 

Vieną dar istorijos paliudijimą įgijo krikščionija: yra 
tai faktas, kad tik krikščionijoje galėjo ypatingai apsireikš- 
ti moters genijus. Kur kitur net abejojama, ar būna ge- 
nialių moterų, tuo tarpu tik krikščionybė drąsiai teduo- 
da šitan klausiman tvirtinamąjį atsakymą; net daugiau, 


226 


kaip pamalysime toliau, jinai skelbia, kad genialių mote- 
rų vardas — ištisas legionas, nes tai yra Bažnyčios šven- 
tuolės. 


4. Apsireiškimas moterų genijaus krikščionybėje 


Žinomas yra dalykas, jog kiekvienas genijus yra vie- 
nintelis savo rūšyje. Genijus, kaipo toksai, pasižymi visiš- 
ku individualumu, net tuomet, kuomet jis apreiškia vi- 
suotinąsias tiesas. Pigu todėl suprasti, jog moters geni- 
jus negal būt vienodas su vyro genijum. Jei iš moters ge- 
nijaus reikalausime to paties, kuo pasižymi genialus vy- 
ras, tai, žinoma, vargu ar atsirastų daug genialių moterų. 
Bet kaip tik tokie reikalavimai būtų neteisingi, nes ge- 
nijus ne tik gal, bet ir privalo apsireikšti sulig savo ne- 
šėjo individualumo. Vienu žodžiu, moters genijus yra ki- 
toks negu vyro genijus, ir tai aiškiai numatoma nuo pat 
krikščionijos įkūrimo pradžios, kuomet šventumas pasi- 
darė lygiai prieinamas tiek vyrams, tiek moterims. 

Imkime, pavyzdžiui, religiškosios išminties apsireiški- 
mą Evangelijoje. Ne kartą buvau atkreipęs domę į tai, 
kad Evangelijoj pilną ir griežtą Kristaus išpažinimą daro 
lygiai šv. Petras (M! 16, 16) ir paprasta moteriškė, kokia 
buvo Morta, Marijos Magdalietės sesuo (Jn 11, 27). Ypač 
pažymėtina yra, jog ne Marija Magdalietė, bet jos sesuo 
vienais su šv. Petro žodžiais skelbia didžiausią Naujojo 
Įstatymo tiesą apie Kristų: „tu es Christus, Filius Dei vi- 
vi" — „Tu esi Kristus, gyvojo Dievo sūnus". Ir vyro ge- 
nijus, ir moters genijus daro čia tą patį atidengimą, kiek- 
vienas tačiau sau tinkamu būdu. Pirmajame apsireiškia 
matomoji būsimosios Bažnyčios galva, aktyvus organiza- 
torius, antrajame gi — intuityvus pajautimas moters, be- 
sirūpinančios kasdieniniais reikalais ir kovojančios su ma- 
terialaus gyvenimo priešingumu. 

Mortos pavyzdys rodo jau tai, jog motė pajėgia, nors 
ir kitokiu būdu, pažinti tą pačią tiesą, kurią nuvokia vy- 
ro protas; kitaip tarus, vyro išmintis ir moters išmintis 
yra lygios. Tą pat rodo Marijos Magdalietės asmuo, bet 
daug iškalbingesniu būdu. Marija Magdalietė, šitas gra- 
žiausias moters tipas, buvo savyje apreiškusi visą moters 


227 


įgimtį. Joje vienoje tilpo visa moters istorija. Tiek pirmoji, 
tiek antroji Ieva rado joje skaidrų atvaizdavimą. Iš pra- 
džios valdo ją piktoji blogybė, paskui palaima randa joje: 
sau tinkamą tarnautoją. Todėl Marija Magdalietė yra taip 
neapsakomai įdomi ir graži. Iš tikro tarp moterų paveikslų, 
išskyrus Dievo Motiną, nerasime ypatingesnio. Nenuosta- 
bu todėl, kad jai leista buvo nujausti giliausias Kristaus 
dievystės paslaptis. Šiuo žvilgsniu ją drąsiai galima ly- 
ginti su šv. Jonu apaštalu, kuris užsitarnavo Erelio var- 
dą už savo amžinybės žvilgsnį. Turiu net įspūdį, jog šitas 
mylimiausias Kristaus vyras ir šita mylimiausia jo mote- 
riškė stovėjo lygiai arti dieviškųjų paslapčių. Šv. Jonas 
apaštalas nulenkęs galvą ant Kristaus krūtinės per pasku- 
tinę vakarienę klausėsi paskutinių šitos didelės širdies 
plakimų; gi Marija Magdalietė pirma išvydo Viešpatį jam. 
prisikėlus iš numirusiųjų: „pirmiausia pasirodė Marijai 
Magdalietei" sako apaštalas Morkus (Mk 16, 9). Ir kartu 
Kristaus apsireiškimo būdas šv. Jonui ir Marijai Magdalie- 
tei visai kitoks. Pirmasis, kaipo vyras, pažįsta ir apsako 
Gyvąjį Žodį (Verbum, Adyoc) visuotinojoje jo idėjoj. Ant- 
roji Įkūnytą Žodį pažįsta ir paliudija jo tikrumą amžino- 
joje jo garbėje ir veik apčiuopiamoje grožėje. Pats šv. Jo- 
nas pastebėjo tokį savo ir Marijos Magdalietės skirtumą 
ir todėl pakartojo šituos Kristaus žodžius: „Nelaikyk ma- 
nęs!” (Taip sako prisikėlęs Viešpats Marijai Magdalietei). 
„Aš dar neįžengiau pas Tėvą“ (Jn 20, 17). 

Šventųjų moterų eilė, prasidėjusi Kristaus gyvenimo 
laikais, nesibaigia iki šiolei. Yra tai tiek nepaprastas regi- 
nys, kad žmonės, pripratę vertinti gyvenimą sulig viduti- 
niškų jo apsireiškimų, nepajėgia dažniausiai suprasti šito 
reginio ypatingumo. Žmonija šalia krikščionijos nežino 
genialių moterų, todėl ji nenor ar negal pripažinti jųjų 
buvimą vieninteliame Bažnyčios rate. Yra tik keletas išim- 
čių, ir prie tokių, pavyzdžiui, priguli šv. Teresė, kurios 
genijus pripažįstamas plačiame pasaulyje. Bet kiek yra 
genialių moterų, kurių net vardas mažai težinomas! Tuo 
puikiai galima įsitikinti skaitant, pavyzdžiui, Ernesto Hel- 
lo „Physionomies de Saints“. Galima pasakyti, jog Hello 
mokėjo gal taip kaip niekas kitas, iš tikro genialiai, nu- 
vokti moters genijaus gaivalą. Pasakyčiau net, jog Hello 


228 


tik tam ir kalba apie šventąsias moteris, kad uždėtų joms 
genijaus vainiką. Jis tarytum liudija mums, kad jei ir bū- 
„na genialių vyrų ne šventųjų, tai moters genijus tegal ap- 
sireiškti vien šventumo ribose. Ir tai suprantamas daly- 
kas. Jei moters įgimtį sudaro pirm visa ko intuityvus jaus- 
mas, o ne protas, tai aukščiausias jo tobulumo laipsnis 
būtinai reikalauja, jautulių srityje, visiškos grožės ir visiš- 
kos doros. Jei trūksta nors vienos iš šitų sąlygų, apie mo- 
ters genijų kalbėti jau nebegalima. Hello paveikslai, pie- 
šiantieji ar šv. Kotryną Sienietę, ar šv. Gertrūdą, nema- 
„žai gal suteikti paliudijimų šitiems išvedžiojimams. Vieną 
jo posakį matau net reikalą paskaityti ištraukoje, būtent 
tąjį, kuris betarpiškai liečia mūsų klausimą. „Jei Anelė 
Folinietė,— sako jis apie savo mylimiausią šventąją, — vie- 
toj to, kad būtų palaimintoji Anelė, būtų turėjusi tą patį 
genijų, tik pasaulinės pakraipos, tai visos tautos būtų pil- 
nos jos garbės“ (Hello E. Philosophie et Athėisme.— P. 
151.). Neužtenka tad pasakyti, kad esama genialių moterų, 
reik dar pridėti, kad jos būna doriškai genialios. Iš čia 
-organiškasis jųjų sąryšis su krikščionybe. Baigiant bend- 
rąją dalį telieka man konstatuoti, jog motė tur rinktis 
vieną iš dviejų dalykų: ar genijaus vainikas krikščionybė- 
je, ar visiškas paniekinimas einant prieš jąją. Rinkitės tad, 
„draugės! 


II. Išrišimas moterų klausimo 
smulkmenose 


1. Dvasiškoji sritis 


Taigi kyla klausimas, kaip krikščioniškai išrišus šitą prob- 
Temą. 

Jei metafiziškai visiškoji subjekto ir objekto vienybė 
-yra tobulo būvio privalumas, tai įgimtajame žmonijos gy- 
venime visiškoji vyriškio ir moteriškės vienybė tur būt 
tobulo buvimo idealas. Todėl mums reik išgvildenti, pir- 
ma, koks yra šitos vienybės idealas pats savyje, ir antra, 


229 


kokia vienybė gal ir privalo būt vykinama jau šito įgim- 
tojo mūsų pasaulio ribose. 

Mes jau žinome, jog vienijimasis kūnu įvyko įgimto- 
joje tvarkoje kaipo puolimo pasekmė; aišku todėl, kad 
idealas tur būt toksai vyro ir moters vienijimasis dvasia, 
kuris panaikintų reikalą vienytis kūnu. Bet kaip suprasti 
šitą pirmu žvilgsniu gana keistą idealo reikalavimą? Ži- 
noma, čia neužtenka teoriškai niekinti kūną, kaip, pa- 
vyzdžiui, daro stoikai. Kūnas yra pirm visa ko faktas, o 
be to dar — didelė gamtos jėga, kurią panaikinti niekini- 
mu ne tik negalima, bet ir nėra reikalo. Kai dėl krikščio- 
nybės, tai ji kelia kūno klausimą visai ypatingai: ne nai- 
kinti ir ne niekinti, sako jinai, reik kūną, bet jį suvaldy- 
ti ir pakeisti. Įgimtoji kūno forma tėra vien nuodėmingos 
tvarkos padaras, bet kūnas pats savaime nėra dar pikta 
substancija arba esmė. Iš pradžios suvaldyti blogus kūno 
palinkimus, paskui pakeisti jo buvimo formas pagal die- 
viškają idėją ir galop įvesti į amžinybės tvarką, štai ko 
reikalauja krikščionybės idealas ir ką vykina Bažnyčia 
sakramentaliame savo gyvenime. 

Eucharistijos paslaptyje materija keičiama, panašiai 
kaip buvo pakeistas Kristaus kūnas ant Taboro kalno. To- 
lesnė pasikeitimo pasekmė yra prisikėlimas iš numirusių- 
jų, lygiai taip, kaip tai atsitiko su Kristaus kūnu. Čia, ši- 
tame prisikėlime įvyko visiškas materialaus kūno supuo- 
limas su amžinąja dieviškąja idėja. O tai, kas įvyko indi- 
vidualiai Kristaus asmenyje, tur įvykti visuotinai, visoje 
žmonijoje ir visame pasaulyje, per Bažnyčios veikmę. Ši- 
tam tikslui prirengiamai tarnauja visi sakramentai, o vi- 
suotinasis prisikėlimas iš numirusiųjų tur šitą tikslą įvy- 
kinti iš vieno pasaulio galo iki kitajam. Tuomet ateis Die- 
vo karalija, kame nereik nei vesti, nei gimdyti, nes tarp 
visų užviešpataus visuotinis šventųjų bendravimas, ka- 
me ir žmonijos subjektas, ir objektas, vyriškis ir moteriš- 
kė, bus tobulai suvienyti, kaip dvi esybi vienų vienoj vi- 
suotinėje substancijoje. Šitoks krikščionybės idealas. Ar 
jo įvykinimas yra tolimas, ar artimas atsitikimas, doros 
žvilgsniu nėra svarbu. Etikos dalykuose žmogus privalo 
taip elgtis, tarytum idealas betarpiškai turėtų įsiviešpa- 
tauti tikrumoje. Tuomet gyvenimo realizmas ir laikinos 


230 


sąlygos kuo mažiausiai pajėgs sudrumsti žmogaus sąžinę 
tuom, kas eina iš įgimtojo pasaulio nuodėmingumo. 

Apsistojau kiek ilgiau prie kūno pakeitimo idėjos, nes 
nuo šitos idėjos supratimo labai priklauso meilės proble- 
mas ir nekeičiamas, kaip įsivaizduoja visokie materialis- 
tai, tai, žinoma, kalbėti apie vienijimosi kūnu apmainymą 
vienijimusi dvasia būtų tiesiog beprasmiška. Tuomet kūnų 
santykiai būtų paprasta norma, ir apie jokią individualią 
meilę svajoti nereiktų. Tokių svajonių ir iš tikro tuomet 
nebūtų. Tačiau individuali meilė esti, nors ir netobula, o 
šitos meilės apsireiškimuose, kaip pritariama, žemesnė 
kūno energija virsta aukštesne dvasios galybe, kuri pajė- 
gia, jei ir neilgam laikui, pakelti įsimylėjusius į tobules- 
nę dvasios sritį. Iš čia kyla, kaip aiškina Solovjovas, my- 
limojo asmens idealizavimas, t. y. jo matymas amžinosios 
idėjos šviesoje. Materijai keičiantis pagal idėją, materiali 
tvarka pakeliama į amžinybės sritį ir todėl numatoma sub 
specie aeternitatis !. 

Pigu pažymėti, jog meilės jausmai ir estetikos emoci- 
jos tur tarp savęs daug bendro, galima net pasakyti — 
bendrą šaltinį. Tai, kuom yra dailė viso materialaus pa- 
saulio atžvilgiu, tuom yra meilė vieno kitos lyties asmens, 
kūniškai apreikšto, atžvilgiu. Juk ir čia, ir ten materija, 
arba ženklas, keičiama pagal idėją, nors ir įvairiu būdu. 
Todėl meilės dalykai sulošė tokią milžinišką rolę poetinėje 
visų amžių kūryboje. Manau net, jog nesuklysiu, jei ap- 
tarsiu meilę kaipo estetiškąją emociją, kuri nustato tarp 
dviejų skirtingos lyties asmenų dvasios bendravimą, kei- 
čiantį kūno santykius pagal aukštesnę šilokio bendra- 
vimo idėją. Prityrimas, kurį gauname dairydamiesi gy- 
venime, tai mums geriausiai patvirtina. Žmonės, kurie 
ieško tik savo kūno pageidimų patenkinimo, paprastai 
nepažįsta meilės jausmų. Ir atbulai, žmonės, mokantieji 
pritirti ir savyje auklėti skaisčią meilę, nėra palinkę 
ieškoti kūno santykių. Jei gyvenimo realizmas ver- 
čia ir šitą žmonių rūšį mokėti jam duoklę, tai šitas at- 
sitinka vien individualiai, teisėtos šeimynos ribose, ku- 
rios pačios savaime, t. y. per paties gyvenimo išmintį, 
suvaržo kūno santykius minimumo norma. Tuo tarpu pir- 


16—493 231 


mosios rūšies žmonės niekuomet nežino ribų savo pagei- 
dimams ir vadovaujas kūno santykiuose maksimumo nor- 
ma, neturėdami jokio supratimo apie tikrąją meilę. 

Tikrai sakant, kūnų vienijimosi pakeitimas meilėje 
tėra vien prirengiamas, lygiai taip pat kaip dailė vien tik 
prirengiamai keičia medžiagą pagal idėjos esmę. Teisin- 
giau net būtų tarti, jog įgimtojoje tvarkoje žmogaus vei- 
kimas kultivuoja materialius santykius sulig proto idėjos 
reikalavimų. O proto idėja tėra tik dieviškosios idėjos 
atspindys, jos anticipacija arba pasiskolinimas. Galutinis 
tikslas pasiekiamas tik tuomet, kuomet dieviškoji idėja 
įsikūnija per žmogaus proto idėją materialioje tikrumoje 
ir keičia pastarąją amžinan stovin. Todėl meilė yra perei- 
namas žmogaus kultūros stovis, kuris įgauna tikrą pras- 
mę kitame, aukštesniame stovyje, kas ir atsitinka sak- 
ramentaliame Bažnyčios gyvenime. Tai, ką meilė tik kul- 
tivuoja, jungtuvių sakramentas užtvirtina kaipo laimėtą 
jau pasekmę ir įveda į viršįgimtąją amžinybės tvarką. 
Tik čia įvyksta visai tikras ir pastovus kūnų santykių pa- 
sikeitimas. Tokia yra jungtuvių sakramento reikšmė, Be 
šito sakramento meilė liktų sentimentaliu idealizmu, ku- 
rtis iš tikro neturėtų jokios realios prasmės. Iš kitos pu- 
sės, jungtuvių sakramentas negalėtų vykintis, jei nebūtų 
meilės žmonių gyvenime, nes kitaip jo vykinimas tebūtų 
vien dieviškoji prievarta; juk žinomas yra dalykas, kad 
žmogus negal būt išganytas prieš savo valią: paradoksas 
sako, jog čia Visagalis virsta bejėgiu. 

Nebegalėdamas ilgiau užsiimti meilės problema, kuri 
iš tikro yra labai plati, išvesiu toliau vien keletą nuosek- 
lybių iš to, kas anksčiau pasakyta. 

1. Meilės problema tegal rasti protingą išrišimą vien 
sakramentaliame Kristaus Bažnyčios gyvenime, 

2. Tik katalikiškoji Bažnyčia tur tikrą jungtuvių sak- 
ramento supratimą, iš principo neskirdama susijungusių- 
jų meilės pasižadėjime. 

3. Tiek vedimas, tiek tekėjimas be meilės yra pasi- 
bjaurėjimo vertas dalykas, kuris prisigretina prie nedo- 
Tto pasielgimo. 

4, Tikra meilė yra viena iš būtinųjų visuotinosios pa- 
žangos sąlygų; todėl reik stengtis pramokti idealiai my- 
lėti ir vienkart įgytą meilę tinkamai kultivuoti, 


232 


b. Natūralus moterų pašaukimas bei uždavinys. Anks- 
čiau nurodžiau meilės prasmę bei reikšmę apskritai; 
mums gi svarbu ir pažinti, kokią rolę lemta moteriai jo- 
je lošti. Kaip pamatysime vėliau, šita rolė nurodys mums 
moters pašaukimą bei uždavinį ne tik kultūriniame, bet 
ir bažnytiniame gyvenime. 

Meilėje, kaip galime jau žinoti, esama trijų elementų: 
pirma, dieviškoji amžinybės idėja, antra, protingoji žmo- 
gaus forma, ir trečia, reali žmogaus materija. Ir štai vy- 
ras, kaipo aktyvus veiksnys, gamina protingojoje formo- 
je meilės idėją; gi motė, kaipo pasyvus veiksnys, vykina 
pagamintą jau idėją materialiojoje žmogaus esmėje, teik- 
dama pastarajai grožės privalumus. Nesunku pastebėti, 
jog šitoks vyro ir moters bendradarbiavimas yra ne kas 
kita kaip psichiškas fiziologinio dėsnio apsireiškimas, ku- 
riame tasai dėsnis įgauna jau aukštesnę formą. Ir iš tik- 
ro, visas fiziologinių santykių procesas tarnauja veislės 
idėjai. Aktyviai gaminančių veiksniu yra čia vyras, gi 
motė esti pasyvi idėjos nešėja. Ar ne toks pat yra psi- 
chinis vyro ir moters santykis? O jei taip, tai tikras yra 
dalykas, kad ir kiekviename kuriamajame darbe tiek vy- 
ras, tiek motė veikia sulig psichinės ir fizinės savo orga- 
nizacijos. Kitais žodžiais, vyro ir moters santykiuose fi- 
ziologiškoji, psichiškoji ir dvasiškoji tvarka, visos trys 
apreiškia priežastingą analogiją. Dėl fiziologinių funkci- 
jų negal kilti abejojimų, nes jos aiškios pačios savaime. 
Jei todėl iš kito galo, t. y. dvasiškosios kūrybos srityje, 
rasime panašumo apsireiškimų, tai reikš, kad visa palygi- 
namoji mūsų schema yra tikra. 

Kad įsitikintume, jog taip iš tikro yra, pasistenkim 
suprasti keletą tipiškų apsireiškimų moterų gyvenime. 

Pastovumo principas gyvenime yra protas, tikriau sa- 
kant, jo turinys — idėja. Nepastovumo veiksnys yra jaus- 
mas, teisingiau, jo apsireiškimai — ūpas bei užgaidos. 
Pastovumas įgyjamas aktyvumu, gi pasyvumas yra ne- 
pastovumo priežastis. Motė, kaipo mažiau už vyrą aktyvi 
ir daugiau linkusi vadovautis jausmu negu idėja, sulig 
savo įgimties pasižymi mažesniu pastovumu negu vyras. 
Pasakiau „sulig savo įgimties“, nes tikrumoje gal atsi- 
tikti ir iš tikro neretai atsitinka, kad motė pastovumo 


233 


žvilgsniu aplenkia vyrus, bet tai yra jau gyvenimo sąly- 
gų ir išauklėjimo apsireiškimas. Tačiau gerai žinomas yra 
dalykas, jog motė sulig savo psichinių palinkimų ieško 
atmainų. Motė lengviau pasiduoda tiek blogoms, tiek ge- 
roms įsravoms. O visa tai reiškia, kad motė neturi tvirtų 
nuosavų idėjų. Ji tarytum tikisi jų pasigauti iš šalies. Iš 
čia išeina, jog motė, linkusi prie atmainų, pajėgia toli 
nužengti keisdamasi tiek blogon, tiek geron pusėn. Yra 
prityrimo dalykas tai, kad motė materialioje gyvenimo 
srityje gal pulti žemiau negu vyras ir gal pakilti aukš- 
čiau negu jisai. Pirmą kartą ištvirkimas padaro iš jos irs- 
tantį lavoną, kame nebesama jokios gyvenimo idėjos, an- 
trą kartą, pasiduodama aukštesnei idėjai, ji virsta pui- 
kiu žiedu, matomai žėrinčiu dangaus grože. Estetikos 
žvilgsniu pasaulyje nėra nieko labiau stokojančio grožės 
už iširusią moterį ir nėra nieko gražesnio už moterį, tar- 
naujančią aukštesnei, pavyzdžiui, žalių rūtų, idėjai, nes 
niekur ideali pirmapradė neapsireiškia taip regimai ir 
nujaučiamai kaip moteryje. 

Tai skaudūs kontrastai, bet imkim paprastą gyvenimą, 
ir čia tą patį išvysim. Ką reiškia moterų savitarpis pa- 
mėgdžiojimas madose, kurios sulig savo esmės negal būt 
gražios ir pastovios? Ką reiškia tasai skolinimasis iš vai- 
vorykštės dažų, iš gėlių — kvepalų, iš paukščių — plunks- 
nų; iš vieškelių — dulkių? Nesunku suprasti, jog visa tai 
reiškia idėjos stoką ir idealios savo vertės nesupratimą, 
dargi atmainų ieškojimą ten, kame jos neturi jokios pras- 
mės. Eidamas tolyn pažymėsiu tik, kad, matydamas šito- 
kius apsireiškimus, nesu linkęs peikti moterį už du da- 
lyku,— už pageidavimą būti gražia ir už norą patikti 
vyrui. Bet kaip tik abu tuodu tikslu nėra pasiekiamu pa- 
minėtais įrankiais, pirmas — tikros estetikos atžvilgiu, an- 
tras— doro, susipratusio vyro atžvilgiu. Iš kitos pusės, 
istoriškai žinomas yra dalykas, kad jokia svarbesnė idė- 
ja neturėtų gyvastingumo ir nerastų įvykinimo gyveni- 
me, jei prie to neprisidėtų savo uolumu tos pačios mo- 
ters, kurios stagnacijos metu ieško, kaip paskandinus 
amžinybės ilgėjimąsi tuščiausiuose gyvenimo daiktuose. Vi- 
suotinojo sustingimo metu moters greičiau už vyrus pa- 
siduoda naujų idėjų žadinimams, o vienkart pasižadėju- 


234 


sios joms tarnauti, jos greit keičiasi savo viduje sulig 
idėjos esmės ir apreiškia tikrumoje visai realių naujų 
vaisių. Galima net be paklaidų matuoti idėjų gyvastin- 
gumą sulig to, kiek jos randa pritarimo moteryse. Ir tai 
nėra nei kiek stebėtinas dalykas. Idėja pati savyje, t. y. 
kaipo abstrakti esmė, nepajėgia pakeisti gyvenimą, jei 
jo gelmėse nesama pasyvaus gaivalo, linkusio jai pasi- 
duoti ir sulig jos keistis. Tiktai tokia vidaus sutartinė 
tarp aktyvaus ir pasyvaus veiksnio gamina didelius daik- 
tus. Ir štai pasirodo, jog, šitai sutartinei įvykus, iš tikro 
kuriančioji jėga yra ne aktyvus veiksnys, bet pasyvusis. 
Pirmojoje dalyje buvau pažymėjęs, jog pasyvumas ne- 
reiškia dar veiklumo stokos; pasyvus veiklumas gal būt 
lygiai didelis, kaip ir aktyvusis,— tik jam akstinu tar- 
nauja jausmas. Dabar pridėsiu, jog pasyvusis gaivalas 
veiksme yra didžiausia kūrimo jėga, be kurios niekas 
nusiduoti negal. Kultūra privalo mums patarnauti paaiš- 
kinimo pavyzdžiu. Plačiąja prasme kultūra yra materia- 
laus dalyko kultivavimas sulig nematerialios idėjos. Idė- 
ja, be abejo, yra čia aktyvus veiksnys, bet dar tai 
nereiškia, kad jinai yra kuriantysis gaivalas. Paimkim, ūki- 
ninkas kultivuoja dirvą, turėdamas omenyje ekonomišką- 
ją idėją. Jis aktyviai vartoja įvairius įrankius dirvai dirb- 
ti, bet kuria ne jis, o pati gamta, t. y. pasyvus veiksnys, 
pasidavęs kultūrai, Panašiai ir visai tiksliai pasidalina ro- 
lėmis vyras ir motė dvasios kultūroje, būtent: vyras ak- 
lyviai gamina idėją tiesoje, motė kuriamai ją vykina gro- 
žėje. O abudu kartu privalo tarnauti vienam dideliam 
tikslui vykinti labą per tiesą grožėje. Kiek nurodytoji 
čia moters rolė atsako jos fizinei ir psichinei organiza- 
cijai, rolė šita yra jos pašaukimas; o kiek šita rolė, są- 
moningai numanoma, privalo būt pildoma, kad būt pasiek- 
tas galutinis tikslas, ji yra moters uždavinys. 

Tiek gamtos mokslas, tiek spekuliatyvi psichologija, 
istorija ir religija, man matos, patvirtina aukščiau apri- 
botą moters rolę. Visose gyvenimo srityse motė yra sau 
pačiai tikra ir visuomet esybiškai vienoda. Taip yra nuo 
to laiko, kai vyras ir motė atsirado šioje ašarų pakalnė- 
je, ir taip bus, kol šita pakalnė nevirs amžinųjų žiedų 
vieta... 


235 


c. Tam tikras moterų lavinimas. Neabejotinas pedago- 
gikos principas yra tai, kad auklėjimas privalo griežtai 
atitikti auklėtinio pašaukimą bei uždavinį. Šitą principą 
Teik taikyti ir moterų lavinimui. Galutinis žmogaus tks- 
las tegal būt įvykintas vien veikiant sutartinėje vyrui ir 
moteriai. Aišku todėl, jog šitas uždavinys reikalauja, kad 
vyras būtų tikru vyru, gi motė— tikra moterimi. Taigi 
lyčių atžvilgiu pedagogika privalo auklėti vyre vyrišku- 
mą, moteryje — moteriškumą. Tai būtina auklėjimo for- 
mali sąlyga. Tačiau nereiktų tai fiziologiškai suprasti. 
Auklėjimas yra savo rūšies kultūra, kuri kultivuoja fi- 
zinę žmogaus pusę sulig aukštesnės idėjos. Sakydamas, 
jog pedagogika privalo auklėti moteryje moteriškumą, 
turėjau vien omenyje, jog auklėjimas privalo geriausiai pa- 
ruošti moterį tikrajai meilei. Reiškia tai pirm visa ko, 
kad auklėjimas tur vystyti moteryje palinkimą prie as- 
kezės. Gerai suprantama askezė yra tai kūno valdymas 
ir kultivavimas sulig aukštesnės, keičiančios materiją, 
idėjos. Be šitos sąlygos tikra meilė visai nepasiekiama. 
Antra vertus, auklėjimas privalo auginti moteryje tas 
dvasios ypatybes, kurios papildo vyrų psichologiją ir to- 
dėl tarnauja patikimo sąlyga. Kad tikra meilė galėtų žy- 
dėti, vyras ir motė, be abejo, tur dvasiškai viens antram 
patikti. Todėl ir nelaikau peiktinu dalyku tiek vyro, tiek 
moters noro išauklėti savyje tuos pozityvius privalumus, 
kurie patinka priešingai lyčiai. Dvasios stiprumas ir aiš- 
kus, idėjos užgrūdintas protas, štai kas patinka vyre iš- 
mintingai moteriai. Iš kitos pusės, dvasios švelnumas ir 
doros idėja kūno apreikšta, štai kas sudaro moterišku- 
mo gaivalą ir kas iš tikro patinka išmintingam vyrui. Bet 
ir čia, ir ten reikalingas valios tvirtumas, askezės išauk- 
lėtas. Valios tvirtumas vyre ir moteryje priguli nuo įvai- 
rių veiksnių. Vyro gyvenime sprendžiamąją rolę lošia 
tvirti idėjiniai įsitikinimai, moters gyvenime — pastovūs 
asketiškieji palinkimai. Todėl vyrų auklėjimas apskritai 
privalo būti daugiau abstraktus filosofinis, gi moterų — 
daugiau konkretus estetinis. Ir vėl pabrėžiu, jog doros 
žvilgsniu tiedvi pakraipi privalo susieiti valios tvirtume. 
Taip atrodo moterų auklėjimo klausimas meilės švieso- 
je. 


236 


Tuo tarpu gyvenimo realizmas brėžia, kaip žinome, 
gana siauras ribas vykinimui galutinio meilės tikslo. Iš 
čia kyla teisėtos šeimynos reikalingumas. Meilė ir šei- 
myna esti tokiuose santykiuose kaip, pavyzdžiui, žiedas 
ir vaisius. Žiedas tur idealią grožės vertę; vaisius — utili- 
tarią naudos reikšmę. Tačiau ne vaisius, bet žiedas yra 
aukščiausias gyvenimo apsireiškimas. Vaisius tik tiek yra 
naudingas ir reikalingas, kiek žiedo stovis nėra pastovus; 
bet įsivaizduokim tik, kad žiedas pasiekė jau amžinybės 
pastovumą, ir vaisius pasirodys visai nereikalingas, nes 
jis ne amžinos grožės, bet laikinos naudos yra nešėjas. 

Skaitantis todėl su realiu šeimynos reikalingumu, pri- 
valoma rūpintis, kad tie žiedai, kurie nepajėgia išlikti 
amžinybės stovyje, atneštų kuo naudingiausių vaisių. Šiuo 
žvilgsniu reik atsiminti, jog motė ne tik duoda gyvenimo 
pradžią naujoms kartoms, bet teikia joms pamatinę gy- 
venimo pakraipą, nuo kurios žymiai priguli visa istorijos 
eiga. Čia negalima perdėti, vertinant moters rolę, ir ne- 
galima niekuomet padėti užtektinai rūpesčių, kad ji būt 
prirengia šitai rolei geriausiai vykinti. Jei nėra lengvas 
dalykas nutiesti gerą tiltą ar pastatyti gražius namus, 
tai kiek sykių sunkiau yra padaryti iš kūdikio, gimusio 
su visais gyvulio palinkimais, tikrą žmogų, auklėjant jo 
sielą. Vienu žodžiu, šeimynos motė tur būt pedagogė. 
Tiesa, pedagogikos srityje motė pasižymi dideliais intui- 
tyviais gabumais, tačiau žinomas yra dalykas, kad ji tur 
irgi užtektinai aklo moterystės instinkto, kuris ne visuo- 
met yra naudingas naujos kartos auklėjime. Kad pada- 
rytų intuityvius savo gabumus sąmoningus ir išsižadėtų 
aklo instinkto ekscesų, motė privalo tam tikrai lavintis. 
Ir jei nemažas mokslas reikalingas yra inžinieriui ir ar- 
chitektui, tai atitinkamas mokslas moteriai yra dar rei- 
kalingesnis, nes jo pritaikinimo dalykas yra daug svar- 
besnis. Šituo žvilgsniu pasakysiu net, kad moters reika- 
lauja daugiau mokslo negu vyrai. Suprantamas savaime 
dalykas, jog tasai mokslas paliečia pirm visa ko peda- 
gogikos sritį ir surištus su ja dalykus. Žinoma, bendras 
minimalus išsilavinimas reikalingas yra ir be to. 

Einant prie moterų veikimo kultūros ir Bažnyčios sri- 
tyje, atsiminkime, kad moters realiai vykina idėjas gy- 
venime, taip sakant, įkūnija jas tikrumoje. Jos realizuo- 


237 


ja visuotinės pažangos pasekmes, ir kartu tarnauja pa- 
grindų naujiems pirmyneigos žingsniams. Šituo žvilgsniu 
motė reikalinga yra humanitariškų mokslų, kaip, pavyz- 
džiui, literatūros, filosofijos, istorijos, sociologijos ir šiaip 
jau visuomeniškųjų mokslų. 

Dėdamas krūvon anksčiau pasakytąjį apie moterų la- 
vinimąsi, galiu aptarti bendras jo taisykles taip: 

1) kad išauklėtų savyje tikrą moteriškumą ir tarnautų 
tikros meilės tikslams, moters privalo taikyti etiką este- 
tikoje; 

2) kad prisiruoštų prie moterystės, jos privalo lavintis 
pedagogikos srityje; 

3) kad suloštų savo rolę istorijoje, jos tur eiti huma- 
nitariškus mokslus. 

Be to, nereik užmiršti, jog bendras vidutinis lavinima- 
sis nestato jokių ribų apsipažinimui su visokiais moks- 
lais. Gi ypatingi moterų gabumai įvairiose srityse ne tik 
gal, bet ir tur būt lavinami tam tikrų aukštesniųjų moks- 
lų įstaigose. Sulig teisybės moteriai negal būt uždraustas 
joks mokslas; tačiau pigu suprasti, jog nėra pageidauja: 
ma, kad motė eitų kokį mokslą, neatitinkantį apskritai 
moterų pašaukimo ir uždavinio, nesant tam užtektinų 
priežasčių. Draudimas tačiau tokiais atvejais įžeidžia žmo- 
giškąją moterų vertę ir todėl negal būt vartojamas. Iš 
tikro jis ir nereikalingas, nes laisvoje ir normalioje vi- 
suomenėje visos jėgos geriausiai prisitaikina prie gyve- 
nimo reikalavimų sulig savo įgimties. 

Galop keletas žodžių apie koedukacijos klausimą, ar- 
ba apie bendrą vyrų ir moterų mokinimą. Žinoma, jog 
vieni griežtai kovoja už, kiti — prieš koedukacijos idėją. 
Tuo tarpu negalima sutikti nei su vienais, nei su kitais. 
Koedukacija, kaipo tokia, tur vieną labai gerą privalu- 
mą: ji mokina vyrus ir moteris tikrai žmogiškai apsieiti 
su savim, bendrai augant ir bendrai lavinantis. Nemokė- 
jimas tikrai žmogiškai apsieiti yra viena iš didžiausių 
ydų vyrų ir moterų santykiuose. Tačiau koedukacinė mo- 
kykla tik tuomet pajėgia ištaisyti šitą didelę mūsų gyve- 
nimo ydą, jei ji iš tikro pavyzdingai yra pastatyta. Kitaip 
ji ne tik nepataiso minėtų santykių, bet gresia daugybė 
naujų pavojų. Todėl silpnoje mokykloje ir net vidutiniš- 


238 


kai pastatytoje koedukacija nėra pageidaujama. Bet ir 
koedukacinėje mokykloje privaloma taikintis prie vyrų 
ir moterų ypatybių, įvedant mažesnę ar didesnę specia- 
lizaciją tam tikromis aplinkybėmis. Bet tai jau technikos 
klausimas. 

Aukščiau padaryti patėmijimai apie koedukaciją pa- 
liečia vien žemesnę ir vidutinę mokyklą, nors ir nelygiai 
ir nevienodai kiekvieną. Atbulai, jie beveik visai nepa- 
liečia aukštesniųjų mokslo įstaigų. Prieš įvedimą čion 
koedukacijos sunku rasti užtektinai rimtų prieštaravimų. 


2. Politinės molerų laisvės 


Politinės teisės nustato žmonių santykius su valstybe. 
Šioji tur savo tikslu vykinti visuomenėje tvarką bei lais- 
vę. Valstybė, kaipo tokia, tur formalią reikšmę. Materia- 
liu žvilgsniu ji nevykina jokių pozityvių žmogaus užda- 
vinių. Valstybė privalo vien pagaminti tam tikras sąly- 
gas galutinajam žmonijos tikslui pasiekti. Betarpiškai 
šitas tikslas vykinamas religijos srityje, arba per Bažny- 
čios veikimą. Kaip valstybė tur vien formalią reikšmę, 
taip Bažnyčia absoliučią reikšmę žmogaus gyvenime. Iš 
kito galo, tiek formali, tiek absoliuti žmogaus veikimo 
sritis reikalingos yra materialaus pamato. Juom ir tarnau- 
ja ekonominių santykių organizacija. Ir šitos srities at- 
žvilgiu valstybė pildo formalią rolę: ji privalo apsaugoti 
žmonių laisvę ir tvarką jų gyvenime, neleisdama mate- 
rialiam ekonomikos gaivalui jas paglemžti. 

Iš tyrinėjimų dvasinės srities, arba moters santykių 
su krikščionybe, žinome, jog motė tur visuotinėje pa- 
žangoje savo nuosavą rolę, kurios nepajėgia pildyti pa- 
tys vyrai. Iš čia išeina, kad ir valstybė privalo lygiai 
tamauti tiek vyrams, tiek moterims, t. y. lygiai teikti 
tvarkos bei laisvės gėrybes. Apsaugojimui laisvės bei 
tvarkos tarnauja du dalyku: kiekvieno piliečio priedermė 
pildyti tvarką ir kiekvieno piliečio teisė naudotis laisve, 
Kiekvienas pilietis yra skirtingas individas, turintis as- 
meniškus savo reikalus ir uždavinius, o kadangi visi žmo- 
nijos individai yra lygūs, nors įvairūs, visi privalo džiaug- 
tis lygiomis teisėmis. Pažymėtinas yra dalykas, kad ly- 


239 


gios teisės saugoja ne individų vienodumą, bet kaip tik 
anaiptol — jųjų įvairumą. Lygios teisės leidžia kiekvie- 
nam piliečiui pildyti, sulig skirtingo savo pašaukimo, as- 
meniškąjį uždavinį visuotiniame žmonijos gyvenime. Tik- 
riausiu įrankiu laisvei ir lygybei pasiekti yra aktyvus 
dalyvavimas politiniame gyvenime, arba, tikriau sakant, 
dalyvavimas valstybinės valdžios sudaryme. Kiekvienas 
pilietis privalo turėti progos savo balsu prisidėti prie su- 
darymo tokios daugumos, kuri geriausiai saugotų jo rei- 
kalus. Šitam tikslui pasiekti istorija iš lengvo pagamino 
konstitucinių bei parlamentarinių garantijų sistemą. 

Kalbai einant apie politines moterų teises, tikrai sa- 
kant, turimos pirm visa ko omeny teisės, leidžiančias mo- 
terims aktyviai dalyvauti nustatyme šitų konstitucinių 
bei parlamentarinių garantijų. Prisilaikant pažiūrų, kurias 
esu išdėstęs dėl moterų klausimo apskritai, nėra sunku 
nuspręsti tvirtinamai, kad moterims pridera politinės tei- 
sės. Jei moters, sudarydamos visą žmonijos pusę, tur šei- 
mynoje, visuomenėje ir apskritai kultūroje sau tinkamą 
pašaukimą ir uždavinį, kurio nepajėgia atlikti vyrai, tai, 
aiškus dalykas, joms tur būt leista prisidėti prie valsty- 
bės gyvenimo tvarkymo taip, kad ji pateiktų tam tikras 
sąlygas, geriausiai tinkančias laisvam ir vaisingam mo- 
terų veikimui. Kalbama kartais, kad moterų reikalams 
gal gerai atstovauti vyrai. Jei taip iš tikro ir būtų, tai 
dar nereikštų, kad pačios moters negal dar geriau atsto- 
vauti nuosaviems reikalams. Tikslingiau tad šitas teises 
joms ir užleisti. 

Jurisprudencijos moksle žinomas yra dalykas, kad ne- 
teisingas yra toks piliečių stovis, kame jie tetur prieder- 
mes, bet neturi teisių, arba atbulai — tetur teises, o ne- 
turi priedermių. Piliečiai, teturintieji vien priedermes, 
virsta vergais, gi turintieji tik teises galų gale tampa vi- 
suomenėj dykaduoniais nenaudėliais. Jei moters, kaip 
matėme, tur savo pašaukimą bei uždavinį viešame žmo- 
nijos gyvenime, tai jos, be abejo, negal būti paliuosuo- 
tos nuo visuomeninių priedermių. Bet reikalauti iš jų ši- 
tų priedermių pildymo galima vien tuomet, kuomet vien- 
kart joms pripažįstamos pozityvios teisės būti laisvais ir 
sąmoningais visuomenės ir valstybės individais, kitaip 


240 


sakant, tikromis pilietėmis. Vienu žodžiu, moters ir vy- 
rai privalo turėti lygias politines teises, sudarančias tin- 
kamas sąlygas savo uždaviniui išpildyti. 

Čia reik gerai suprasti vieną dalyką. Lygios teisės už- 
deda lygias priedermes, nors ir nevienodas. Vienodos vy- 
rų ir moterų teisės gali ir privalo tarnauti įvairiems už- 
daviniams, t. y. vyrai ir moters suvaržyti yra lygiomis 
priedermėmis tarnauti tiems skirtingiems uždaviniams, 
kuriuos uždeda jiems vienų ir kitų pašaukimas. Taip su- 
prantant politines teises ir viešas priedermes, naivus at- 
rodo argumentas, kad moters negal turėti lygių su vy- 
rais priedermių, kadangi jos nepajėgia pildyti tuos dar- 
bus, kurie tinka vien vyrų privalumams. Pavyzdžiui, jos 
nėra skirtos savo įgimtimi ginti tėvynę ginkluota ranka, 
Iš tikro iš jų ir negalime šito reikalauti. Bet supranta- 
mas dalykas, tai dar nereiškia, kad jos privalo būti pa- 
liuosuotos nuo visų verčiamųjų darbų ir net nuo sunkių 
aukų tėvynės naudai. Pasakysiu daugiau, pripažinus mo- 
terims lygias su vyrais teises, bus visai nuoseklu ir tei- 
singa reikalauti iš jų privalomų darbų, kai tik visuomenės 
naudos atžvilgiu tai bus neišvengiama. Pavyzdžiui, būtų 
visai tinkamas dalykas, kad besiformuojanti Lietuvos vals- 
tybė patrauktų prie kultūrinio darbo visas tas moteris, 
kurios apribotame amžiuje nepildo jokių atitinkančių tik- 
Tąji savo uždavinį darbų ir lieka neištekėjusios. Ištekėju- 
sios moters privalo būt paliuosuotos nuo visokių darbų 
dėl dviejų motyvų. Pirma, šeimynos motė nepajėgia tiks- 
liai pildyti jokių pašalinių darbų be nuoskriaudos savo 
šeimynai. Antra, pats moterų darbavimasis šeimynoje jau 
kaipo toks tur aukštą viešo gyvenimo reikšmę. Stipri, t. y. 
moraliai ir materialiai suorganizuota šeimyna yra, be abe- 
jo, pastoviausias viešo gyvenimo pamatas. Tėvų autorite- 
tas ir skirtumoje motinos darbas yra lygiai būtini veiks- 
niai šeimynai palaikyti. Todėl, jei šeimyna tur viešą reikš- 
mę, o iš kitos pusės, moters darbas šeimynoje yra mate- 
rialus jos pamatas, tai reik nuosekliai pripažinti moters 
darbui šeimynoje viešą reikšmę. Kadangi iki šiolei vyras 
vienas paprastai atstovavo šeimynai viešame gyvenime, 
moters rolė joje negalėjo įgyti užtenkamą įvertinimą vi- 
suomenės reikalų atžvilgiu ir suteikti moterų darbui šei- 
mynoje viešo veikimo privilegijas. Reakcinės inercijos 


241 


stumiamos moters, kovodamos už politines savo teises, 
paprastai yra linkusios žiūrėti su tam tikru paniekinimu į 
šeimyniškas priedermes ir kartu stengias prilygti vyrams 
viešuose jų darbuose. Iš principo moteriai negal būt drau- 
džiamas joks žmogaus užsiėmimas, neturintis neskiriamo- 
jo sąryšio su priešinga lytimi (pavyzdžiui, kunigystė). Ta- 
čiau moters privalo gerai suprasti, kad visuomeniškos jų 
rolės iškėlimas priguli ne nuo to, kiek bus moterų inži- 
nierių, advokačių, gydytojų, architekčių, profesorių, mi- 
nistrių, bet nuo to, kiek bus viešai įvertinta moterų rolė 
šeimynoje, nes visuomet didžiausioji moterų dauguma 
įgimtu dėsniu liks darbščiomis šeimynos bitėmis. Žinoma, 
tikros pažiūros į šeimynos gyvenimą tegal būt nustatytos 
vien tuomet, kuomet moters gaus politinius įrankius iškel- 
ti aikštėn visuomeniškąją savo pašaukimo rolę šeimynoje. 
Tuomet irgi moters pajėgs susieti šeimynos gyvenimą su 
platesnės kultūros reikalais. Politinės moterų teisės netur 
stumti jas vidutiniškai daryti tai, ką visai gerai. gal išpil- 
dyti patys vyrai. Šitos teisės tur paraginti moteris tarnau- 
ti tikram savo pašaukimui. Teisių lygybė privalo raginti 
kiekvieną būti savimi, o ne pamėgdžioti viens kitą. Tik- 
tai tokiomis aplinkybėmis moters su tikra tiesa gal pasa- 
kyti vyrams: Jūs negalite mums atsakyti lygių politinių 
teisių, nes mes pildome tai, ką jūs visai nepajėgiate da- 
ryti. Individualios teisės tuom ir pamatuojamos, kad kiek- 
vienas individas yra iš tikro vienintelis toks. 

Atsitinka, kad prieš politines moterų teises kelia ne 
principinius argumentus, bet praktikos neparankumus. 
Nors pastarieji motyvai gal būt kartais visai realūs, ta- 
čiau tai neatmaino padėjimo. Jei iš principo moterims pri- 
dera politinės teisės, tai visuomenės bei valstybės tiesio- 
ginė priedermė tur būti neatidėliojamas stengimasis pa- 
šalinti kliūtis, kurios trukdo moterų teisių vykinimą tik- 
rumoje. Vienu žodžiu, praktika privalo būti sutaikinta su 
teorija. 


3. Ekonominis ir šiaip produktyvus 
moterų triūsas 


Nustačius politines moterų teises, nėra sunku aptarti 
moterų rolę ekonominiame visuomenės gyvenime, Ekono- 


242 


minis triūsas apskritai tur uždavinį palaikyti ar pagerinti 
materialiąją žmogaus gyvenimo pusę. Ekonominiame triū- 
se dalyvauja ir privalo dalyvauti tiek vyras, tiek motė, 
tačiau dažniausiai jų dalyvavimas yra nevienodas. Papras- 
tai vyro triūsas yra susijęs su socialine visuomenės orga- 
nizacija, o moters triūsas — su materialiu šeimynos gyve- 
nimu. Produktyviu savo darbu tėvas paprastai teikia šei- 
mynai gyvenimo lėšas, o motina jo darbo vertę taiko prie 
naminių reikalų, teikdama materialioms gėrybėms pavar- 
tojimo formą. Toks darbo padalinimas yra visai natūralus 
ir atitinka tiek vyro, tiek moters įgimtį. Nelaimei, papras- 
tai šito padalinimo prasmė bei reikšmė nėra gerai supran- 
tama. Galutinio materialaus tikslo atžvilgiu vyro ir mo- 
ters darbas yra lygiai reikalingas ir todėl tur būti lygiai, 
vertinamas ir apmokamas. Kad vyro darbas yra mokamas, 
visi žino, bet tariamai kitaip yra su moterų darbu, ir čia 
kyla materialinio moterų padėjimo neaiškumas, kuris da- 
ro labai dažnai jų gyvenimą gana keblų. Kaipgi yra tikru- 
moje? 

Kiekvienas naudingas ir reikalingas visuomenei darbas 
užsitarnauja materialinio atlyginimo ir moralinio įverti- 
nimo. Vyras už savo darbą gauna sau užmokestį, bet kar- 
tu, viešai atstovaudamas šeimynai, jis gauna savo vardu 
irgi užmokestį už savo žmonos darbą šeimynoje. Jis, taip 
sakant, jungia savo asmenyje visas ekonomines šeimynos 
asmenų teises, tarp kurių pirmoje eilėje stov motinos tei- 
sės, o paskui ir vaikų. Todėl, gaudamas iš visuomenės lė- 
šas savo gyvenimui, vyras gauna kartu lėšas, kurios na- 
tūralia teise jam nepriguli, nes privalo eiti žmonos ir šei- 
mynos išlaikymui. Kad taip iš tikro yra, gal nurodyti to- 
kie, pavyzdžiui, faktai, kad vyras paprastai gauna už savo 
darbą daugiau negu motė, atliekanti lygiai gerai tą patį 
darbą; tai irgi, kad stengiamasi kai kur suvaržyti neve- 
dusius didesniais mokesčiais, galop tai, kad vyras, atsisky- 
ręs nuo savo žmonos, privalo išlaikyti ją kartu su vaikais. 
Visa tai rodo, kad vyro algoje paslėpta moters alga, kuri 
jai pridera iš visuomenės už reikalingą ir naudingą jos 
veikimą šeimynoje. Paprastai nėra tai, kaip sakiau, gerai- 
suprantama plačiojoje visuomenėje, tuo tarpu nuo šito 
dalyko supratimo priguli teisingas išrišimas klausimo apie 
ekonominį moterų triūsą. Juk jei moters atlieka šeimy- 


243 


noje ekonominį triūsą, tai jos privalo džiaugtis aiškiai ir 
viešai pripažintomis savarankiškomis teisėmis materiali- 
nio gyvenimo atžvilgiu. Iš čia reiktų padaryti vieną svar- 
bią išvadą: moters privalo ne bėgti nuo to darbo, kuris 
joms lemta sulig įgimties daryti šeimynoje, bet stengtis 
iškelti viešumoje jo naudingumą, platinti viešą pripažini- 
mą jo reikšmės ir reikalauti tam tikro jo atlyginimo su- 
lig tyčia tam leidžiamųjų dėsnių. Tokiu būdu moterų dar- 
bas, kuris paprastai visuomenėje kaip ir nematomas, nors 
yra be galo naudingas ir reikalingas, liktų iškeltas viešoje 
savo reikšmėje, gautų aukštą dėsniavimo sankciją ir pa- 
darytų moterį materialiai neprigulmingą nuo vyro. Nėra 
ką ir kalbėti, kad toksai teisingas pastatymas moterų dar- 
bo turėtų didelę moralinę reikšmę moters gyvenime, bet 
nemažesnės būtų ir grynai ekonominės pasekmės. Pirma, 
pripažinus, jog kiekvienos šeimynos motina atlieka pro- 
duktyvų visuomenės žvilgsniu darbą, socialinės valdžios 
rūpestis turėtų būti toks jos gyvenimo sutvarkymas, kad 
ji jokiomis aplinkybėmis nebūtų verčiama darbuotis kokio- 
je kitoje srityje. Antra, šeimynos motina privalo turėti 
savo darbo atlyginimą neatsižvelgiant net į tai, ką daro ir 
kaip elgiasi jos vyras. Trečia, seka toliau, kad netekusi 
vyro, bet besirūpinanti savo šeimyna našlė privalo turėti 
iš visuomenės atlyginimą už savo, kaipo motinos, darbą. 
Galutinė išvada tegal būti tai, kad šeimynos moters ne tik 
negal būt verčiamos prie pašalinių darbų, bet pačios ne- 
privalo jų imtis. Imdamosi pašalinių darbų moters lyg ir 
atsisako nuo atlyginimo už tą darbą, kuris joms tenka da- 
ryti visai natūraliai. Be to, teikdamos visuomenei mažiau 
apmokamą darbą socialinio gyvenimo šakose, moters su- 
daro konkurenciją vyrams ir tuo numuša pastarųjų al- 
gas. Galų gale nuo to kenčia ne tik vyrai, bet ir moters, 
nes darbuojantis tokiu būdu moterims, darbo teikiama vi- 
suomenei daugiau, bet bendras už jį atlyginimas maždaug 
pasilieka toks pat, puolus vyrų algoms. Išeina, kad moters 
daro dykai vieną darbą ir kartu užleidžia darbą, kurį ge- 
riau ar blogiau vis dėlto jos tur pildyti. 

Likdamos namie ir darydamos darbą, kuris kiekvienu 
atskiru atsitikimų neranda viešo paraginimo, moters gal 
skųstis ir iš tikro neretai skundžias, kad joms tenka žemes- 
nis darbas, mažiau įdomus ir mažiau dėkingas negu vyrų 


244 


darbas. Tačiau tokia nuomonė yra ne kas kita kaip pa- 
sekmė žiūrėjimo į patį darbą. Kad ir įdomiausias darbas 
virsta nepakenčiamu, kuomet, iš vienos pusės, veikiantis 
asmuo nesupranta jo prasmės, o iš kitos pusės, viešai ne- 
pripažįstama jo reikšmė. Jei kiemininkas šluoja gatves ir 
svetimą kiemą, tai jo žmona nedaro blogesnio už jį darbo, 
šluodama nuosavą trobą. Jei architektas stato namus ar 
inžinierius tiesia tiltą, tai, be abejo, jo žmonos priedermė 
nebus šluoti savo namų grindis, bet sudaryti savo na- 
muose tokias moralinio bei intelektualinio gyvenimo ap- 
linkybes, kuriomis jaunoji karta būtų išauklėta sulig visų 
pedagogikos reikalavimų ir virstų tikrais intelektualiais 
visuomenės vadovais. Žinoma, moterų padėjimas įvairuo- 
ja sulig socialinių gyvenimo sąlygų, bet šeimynos moti- 
na dar nėra būtinai blogesnėse sąlygose. Svarbu tik, kad 
pačios moters imtųs į savo rankas tobulinimosi iniciatyvą 
ir mokėtų išnaudoti faktinį savo padėjimą tikslui, kurį le- 
mia joms įgimtis. Pavyzdžiui, moters inteligentės neretai 
pajėgia skirti daugiau jėgų ir laiko bendram lavinimuisi 
negu jų vyrai, kurie kitu kartu visiškai užsiėmę vienu ar 
kitu specialiu darbu. 

Norint įvykinti tai, kas yra pageidaujama dėl moterų 
materialinio padėjimo, be abejo, reikalingos yra politinės 
teisės, nes tiktai tokiu būdu moters pajėgs nustatyti teisin- 
gas savo darbo sąlygas. Pasakymas „kovoje įgysi savo 
teises“, kaip ne kaip, tur tiesos ir moterų klausime. Toks 
jau yra gyvenimo realizmas. Iš kitos pusės, reikalingas yra 
didesnis moterų spietimasis į draugijas, kurių tikslas būtų 
viešas tyrinėjimas moterų klausimo, lavinimasis ir rengi- 
masis natūraliam savo pašaukimui, iškėlimas prasmės ir 
apgynimas reikšmės moterų rolės šeimynoje ir visuome- 
nėje. Politinės teisės ir viešas susidraugavimas organiza- 
cijoje, štai du pamatiniu įrankiu, kuriuodu privalo tar- 
nauti tiksliam moterų gyvenimui. 

Anksčiau stengiaus išrišti klausimą apie produktyvų 
moterų triūsą taikant jį prie socialinių dabarties sąlygų. 


kmenose, o ne savo pamate. Toliau turėjau omeny pirm 
visa ko šeimynos moteris, nes prie jų priguli faktiškai mo- 
terų dauguma, t. y. visos ištekėjusios moters. Laisvų, t. y. 


245 


netekančių moterų padėjimas yra, be abejo, kitoks, ir 
darbo žvilgsniu joms tur būt keliami kitoki reikalavimai. 
Kaip sakyta, apribotame amžiuje sulig tikro reikalo jos 
gal būt patrauktos prie privalomojo visuomenės darbo. 
Šiaip jau moralinė jų priedermė yra parinkti produkty- 
vų visuomenėje darbą sulig savo gabumų ir pašaukimo. 
Čia negal būt joms daromos jokios ribos, nežiūrint, ar bus 
tai grynai materialinis, ar intelektualinis darbas. Tačiau iš 
pačių moterų pusės reikalingas yra didelis sąmoningumas 
ir apsižiūrėjimas. Suteikdama jauniems žmonėms specia- 
lų išsilavinimą medicinos, inžinerijos ir kitose srityse vals- 
tybė daro išlaidas, kurios siekia kitą kartą 3—5 tūkstan- 
čių frankų vienam žmogui. Todėl jei moters eina vieną 
iš panašių mokslų ir paskui nesinaudoja juo savo gyveni- 
me, jos nusideda dvejopu būdu: pirma, jos daro nuostolį 
visuomenei, antra, jos nesirengia prie tinkamo sau darbo, 
kuris joms tenka daryti. Iš kitos pusės, bendrai lavinantis 
mokslas, kaip literatūra, istorija, estetika, net filosofija, 
niekuomet negal būt laikomas veltui eitu, nes, pridėjus 
prie jo dar pedagogikos teoriją ir praktiką, jis visomis 
aplinkybėmis, ar šeimynoje, ar mokykloje, prisideda prie 
dvasinio ir materialinio visuomenės pakėlimo. Minėtinas 
čia yra dalykas, kad pedagogika kaipo tokia tur forma- 
lios disciplinos reikšmę ir visuomet reikalauja savo pritai- 
kinimui kokio nors materialaus turinio, kuriuo gal tarnau- 
ti viskas, kas sudaro bendrą žmogaus dvasios esmę. Ši- 
tuo žvilgsniu niekas, kas žmogiška, negal būt moterims 
svetima. 


SKAUTAI IR PASAULĖŽIŪRA* 


Įžanga. — Kalbėti apie 
organizacijos pasaulėžiūrą — reiškia 
įžvelgti jos esmėje sielą, kuri ją judina 


Pradėdamas svarstyti klausimą, kuris liečia giliausią 
skautizmo esmę, neiškenčiu iš pradžios nepareiškęs, kad 
su didžiausiu džiaugsmu man tenka pirmą kartą prabilti 
į gerbiamuosius jo atstovus. Skautų reikalas man yra sa- 
vas ne tik kaipo pedagogui, bet ir kaipo lietuviui patrio- 
tui, kuris, kaip pamatysime, visai teisingai gali daug tikė- 
tis iš skautų ir savo kraštui, ir savo tautai, ir dvasiniam 
jos kilimui, ir garbingam jos sugyvenimui su kitomis tau- 
tomis. Jei dar pridėsime, kad visos šitos gražios viltys yra 
surištos su gerai suprasto riteriškumo, arba žygiškumo, re- 
nesansu, suprasime, kad skautizmas yra vertas susižavėji- 
mo ir atsidėjimo. Ir aš būčiau laimingas, jei šios dienos 
mano paskaita galėtų praplatinti mūsų tėvynėje šitokį 
skautizmo vertinimą. Paskirtoji man tema kaip tik duoda 
galimybės pažvelgti į pačią skautizmo esmę, nes kalbėti 
apie kokios nors organizacijos pasaulėžiūrą, arba šiaip 
jau ideologinius pagrindus, iš tikrųjų yra ne kas kita, kaip 
pajusti joje tą sielą, kuri įdvasina jos gyvenimą, ją judi- 
na ir tikslingai jai vadovauja. 

Jei yra sakoma, kad „sportas vertas yra to, ko vertas 
yra mūsų gyvenimo supratimas“ (Aubert), tai stengdamie- 
si susekti, koks gyvenimo supratimas glūdi skautizmo pa- 
grinde, tuo pačiu ieškome mato, kuriuo galėtume patį 
skautizmą spręsti. Tuo tarpu turime aiškiai nusimanyti, 
kad skautų organizacija yra ne ideologinės, t. y. ne teori- 
nės, bet praktinės prigimties. Tai reiškia, jog ji nesisten- 
gia iš pradžios išdirbti visose smulkmenose vieną kurią 


. * Referatas, skaitytas su sulrumpinimais 1926 m. balandžio 8 d. 
Lietuvos skautų brolijos kursuose Kaune.— St. Š. 


17—493 247 


pasaulėžiūrą, kad paskui galėtų ją nuosekliai realizuoti 
praktikoje. Skautizmas stengiasi eiti tiesioginiu būdu prie 
praktikos ir jos priemonėmis realizuoti vieną labai prak- 
tišką ugdymo sistemą. Iš čion kai kam gali susidaryti įs- 
pūdis, kad skautizmas neturi jokios pasaulėžiūros, arba 
net kad jis neturi jokių santykių su pasaulėžiūra. Tačiau 
šitokia išvada būtų didelis nesusipratimas, besiremiantis 
vienašališku praktiškos skautizmo prigimties įvertinimu. 
Jei sportas yra vertas to, ko yra vertas gyvenimo supra- 
timas, padėtas į jo pagrindą, tai juo labiau skautizmas yra 
vertas gyvenimo supratimas, kuriuo remiasi praktiškas jo 
pobūdis. 

Skautizmas, kaip esu ką tik užsiminęs, yra tam tikro 
ugdymo sistema. Tuo tarpu kiekviena ugdymo sistema re- 
miasi galutinėje sąskaitoje tam tikra pasaulėžiūra, nors 
šita pasaulėžiūra ne jos yra sudaryta ir ne jos yra išvys- 
toma toliau. Tokiu būdu ir skautizmas, kaipo tam tikro 
praktinio ugdymo sistema, negali nesiremti tam tikra pa- 
saulėžiūra, nors jis ir nėra ideologinė organizacija pasau- 
lėžiūrai tyrinėti ir todėl neturi savo sudarytos ir toliau 
vystomos pasaulėžiūros. Kad galėtume patikrinti šituos 
teigimus ir galutinai nustatyti, kokia maždaug pasaulėžiū- 
ra glūdi skautizmo pagrinde, ir turėsime iš pradžios įsigi- 
linti į skautizmo esmę, o paskui patirti bent pagrindinius 
bruožus pasaulėžiūros, kuria šita esmė iš tikrųjų yra pa- 
grįsta. 

Kaip matome, mūsų tyrinėjimo kelias yra priešingas 
tam, kuris paprastai yra einamas, kai kalbama apie kokios 
nors organizacijos pasaulėžiūrą. Paprastai yra nustatoma 
organizacijos pasaulėžiūra iš pradžios, kad paskui galima 
būtų iš jos padaryti praktinių išvadų. Šiuo atveju mes ei- 
sime priešinga pakraipa: būtent, iš pradžios patirsime prak- 
tinius skautizmo reiškimosi būdus, kad paskui galėtume 
spręsti apie tą pasaulėžiūrą, kuri yra nematomas, bet vis 
dėlto judinamasis veiksnys šitoje praktinėje organizacijo- 
je. Žodžiu tariant, pasaulėžiūros klausimas veda mus visų 
pirma į skautizmo gelmes, kad jose patirtume jo širdies 
tvaksėjimą,— tos plačiosios širdies, kuri mūsų nelemtais 
laikais nepaneigė kilniųjų garbės bei prievolės įsakymų. 


248 


IL Skautizmo esmė 


1. Originali praktinio auklėjimo sistema, 
pagrįsta jaunimo entuziazmu 
auklėjimosi darbui 


Skautizmo atsiradimas ir išsivystymas yra vienas iš žy- 
miausių įvykių ne tik jaunimo gyvenime, bet ir visuotinė- 
je pedagogikos istorijoje. Nėra praėję dar pilnų dviejų 
dešimtų metų nuo to laiko, kai dvasinis skautizmo tėvas, 
generolas Robertas Baden-Powellis, buvo suspietęs pirmą 
skautų būrį (1907 m.), kai jau šimtai tūkstančių gražaus 
jaunimo yra stoję po skautizmo vėliava įvairiose pasau- 
lio šalyse, ir kai turtinga literatūra, liečianti kalbamąjį 
klausimą, yra surašyta įvairiomis pasaulio kalbomis. Kuo 
aiškinti šitokis beveik negirdėtas jaunimo istorijoje grei- 
tas pasisekimas judėjimo, kuris iš esmės taip maža turi 
bendro su pigia sensacija ir greit kintančia mada? Turbūt 
nesuklysiu pasakęs, atsakydamas į klausimą, kad skau- 
tizmo judėjimas geriausiai atsako ir jaunimo dvasiai, ir 
mūsų laikų reikalams. 

Generolas R. Baden-Powellis į savo originalios prakti- 
nio auklėjimo sistemos pagrindą padėjo labai gražią ir sy- 
kiu labai praktišką idėją, būtent, kad jaunimas sugeba 
nešti daug didesnę atsakomybę, negu paprastai yra ma- 
noma, jei tik mokama pasinaudoti jo garbės jausmu, ir 
kad nėra nieko lengvesnio, kaip jis sužavėti jo paties iš- 
siauklėjimo reikalais. Vadinasi, skauiizmas stengiasi jau- 
nimą padaryti aktyvų nuosavame išsiauklėjime, ir net tuo 
pačiu, kad jis žymią ugdomojo darbo dalį perkelia iš auk- 
lėtojų ant auklėtinių, jis padidina šių pastarųjų norą per- 
galėti su užsidegimu auklėjimosi sunkenybes. Tuo pačiu 
jis labai gerai tinka kilniajam jaunimo užsimojimui. 

Kai sykiu yra sakoma, kad skautizmo judėjimas ge- 
riausiai atsako mūsų laikų reikalams, tai šitokis pasaky- 
mas turi atžvilgyje ne mados reikalavimus, bet visai ką 
kita. Tikras laiko reikalas yra tas, kuris kelia reikalavimą 
kovoti su dabartinio vadinamojo kultūringo gyvenimo silp- 
nybėmis ir su visu tuo, kas šitą gyvenimą neša prie ištvir- 
kimo ir išsigimimo. Skautizmo judėjime ir glūdi galinga 
atgimimo pajėga kaip tik tuo laiku, kai labai žymios da- 


249 


bartinio gyvenimo aplinkybės stumia šitą gyvenimą į iš- 
sigimimo takus. Skautizmas suprato pavojų ir todėl jis 
stato jaunimą į sveiko išsivystymo aplinkybes, — iš miestų 
atmosferos, prisisunkusios smalkių, jis veda jaunimą į di- 
dingą gamtos pasaulį. Miestų kultūrinis komfortas, ne- 
kalbant jau apie nelemtą kinų, kabaretų, fokstrotų įtaką, 
užmuša žmonėse paskutinius vyriškumo likučius, nes ši- 
to komforto ištaigos lepina savo patogumu ir migdo savo 
šabloniškumu. Skautizmas veda savo adeptus į laukinio 
gyvenimo aplinkybes ne tam, kad jie ten sulaukėtų, bet 
tam, kad sunkesnėse, nors sveikose, gyvenimo aplinkybė- 
se įie įprastų visuomet būti kultūros nešėjai ir kad, užsi- 
grūdę laukiškumo aplinkybėse, jis apsiginkluotų prieš va- 
dinamojo kultūrinio gyvenimo pavojus nuolat gyva ini- 
ciatyva, niekuomet neišsemiama energija, ištvermingumu 
darbe, doriniu tvirtumu, džiaugsminga nuotaika ir visa 
eile kitų dar ypatybių, kurios neleistų žmogui suirti dabar- 
tinio gyvenimo aplinkybėse. Žodžiu tariant, skaulizmas 
stengiasi alitaisyti tai, ką ardo dabartinio kultūringo gyve- 
nimo aplinkybės. Tokiu būdu, prisiimdami su entuziazmu 
auklėjimosi darbą, skautai dirba sykiu kultūringo pasau- 
lio atgimimo reikalams. Tad netenka stebėtis, kodėl skau- 
tizmo judėjimas taip greit ir taip giliai yra įsigalėjęs tarp 
geriausių jaunimo atstovų įvairiausiuose pasaulio kraš- 
tuose: jis būtent yra jaunatvės entuziazmu pagrįstas ir 
sykiu apsparnuotas. 


2. Riteriškumo, arba žygiškumo, 
aigimimas: budėjimas pasišventimo žygiams 


Pradėjęs kalbėti apie jaunatvės entuziazmą, turiu jau 
nusakyti iki galui šito entuziazmo patosą, kaip jis pasireiš- 
kia skautizme. Juk iš tikrųjų skautizme yra aigimęs visai 
savotišku būdu tasai riteriškumas, arba žygiškumas, kuris 
yra prigimtasis jaunatvės užsimojimas. Visuose kraštuose 
pas visas tautas nepagedusi jaunatvės dvasia turi savai- 
mingos linkmės pasireikšti žygiškumo darbais. Iš čion ta- 
sai žygininkų pamėgimas, kuriuo taip dosniai pasireiškia 
beveik kiekvienos tautos priešistorinis epas. Jaunasis žy- 
giškumas nėra dar tasai tikras dorinis heroizmas, kuris 


250 


subrendimo amžiuje yra ne kas kita kaip šventumas. Bet 
jis jau yra nusikreipimas į šito vyriausio heroizmo pusę, 
nes, taip ar šiaip, negali būti šventojo be žygiškumo dva- 
sios. Taigi žygiškumas yra pirmas heroizmo tarpsnis, arba 
nei pali heroizmo jaunatvė. Skautizmas ir yra šitos jau- 
natvės apraiška; o kadangi jis atsirado ir išsivystė krikš- 
čioniškoje istorijos gadynėje, tai jis ypatingai daug turi 
bendro su tuo riteriškumu, kurio žydėjimo laikas buvo 
viduramžiai. 

„Viduramžių krikščionijoje,— sako J. Sevinas, didelis 
skautizmo žinovas,— riterio priesaika, liturgiškuoju ritua- 
lu aprobuota, jungė su tarnavimu Dievui, tarnavimu silp- 
nuoliams ir tarnavimu neturtėliams visas sielos ir kūno 
pajėgas: dėl šitos priesaikos visas riterio gyvenimas, vi- 
sos jo aspiracijos, visos jo pastangos buvo palenktos jo, 
Evangelijos darbininko, atsakomybei; ir visas jo veiklumas 
tiek savo intencijomis, tiek išdavomis turėjo būti krikš- 
čionio veiklumu ir fiziniu, ir intelektualiniu, ir moraliniu, 
ir visuomeniniu atžvilgiu“*. Todėl Sevinas laiko skautizmo 
nuopelnu, kad jis mūsų laikų jaunimui yra įskiepijęs aukš- 
tą riteriškumo, arba žygiškumo, idealą, kuris suima į savo 
įtaką visą jaunuolio būtybę, t. y. su jo fiziniais, protiniais 
ir doriniais reikalais, — juo labiau, kad skautizmas tai da- 
ro sąryšyje su reikalavimu bent vieno gero žygio į die- 
ną, kas padaro iš skauto žygininką patarnautoją, kokiu 
kad buvo krikščioniškasis viduramžių riterio idealas. 

Šitas idealas reikalavo iš viduramžių riterių, kad jie 
kiekvienu metu būtų pasiruošę geram žygiui. Tai buvo sa- 
vo rūšies budėjimas pasišventimo žygiams, — budėjimas, 
ar kas nesišaukia pagalbos, ar kam negresia pavojus. Šito- 
kis žygiškas akylumas bei ausylumas reikalaujamas yra 
ir iš skauto, kai jam yra garbės dalykas būti tokiu, kokiu 
jį charakterizuoja tie Skautų įstatai, kurie iš tikrųjų yra 
ne kas kita kaip Naujojo Žygiškumo Kodeksas. Tiesa, tas 
žygiškumo kodeksas yra pagrįstas anglosaksiškuoju 
džentelmeniškumu, kuris taip nuostabiai jungia kilnumą 
su kasdieniniu praktiškumu. Paklausykime tik paties skau- 
tizmo tėvo: „Riteris, arba net skautas — sako jisai — kiek- 
vienu laiku yra džentelmenas... Ogi džentelmenas yra 


* Sevin J. Le Scoutisme.— Paris: Editions Spes, 1824.— P. VIII. 


251 


kiekvienas, kas išlaiko xiteriškumo taisykles: polismenas, 
pavyzdžiui, yra džentelmenas todėl, kad jis yra drausmin- 
gas, lojalus, mandagus, drąsus, gero būdo, kad jis ateina 
į pagalbą moterims ir vaikams*. Taigi, jei anglosaksiška- 
sis džentelmeniškumas ir yra gerai pritaikytas mūsų lai- 
kams ir jų reikalavimams, tai iš savo esmės jis yra ne kas 
kita kaip viduramžių riteriškumo atgimimas XX šimtme- 
tyje, ir tai turės vis labiau aiškėti sulig tuo, kaip mums 
teks vis labiau gilintis į skautizmo esmę ir į tą pasaulė- 
žiūrą, kuria jis yra pagrįstas. 


3. Du galingu žygiškumo akstinu: 
garbės jausmas ir prievolės sąmonė 


Norint gilintis labiau į skautizmo esmę, dera pasista- 
tyti klausimas, kokiomis dorinėmis ypatybėmis remiasi 
jaunojo žygiškumo dvasia. Žygiškumas, kaip sakyta, sa- 
vaime kyla iš jaunatvės užsimojimo; bet tai, žinoma, ne- 
reiškia, kad šitas žygiškumas, kaipo pirmas paruošiamasis 
heroizmo tarpsnis, nesiremia jokiais doriniais nusiteikimais 
ir jausmais. Iš tikrųjų žygiškumo dvasia reikalauja visos 
eilės psichologinių, moralinių ir net išviršinių sąlygų: ir 
vyriškumo, ir drąsos, ir dorinės tvirtybės, ir net tam tik- 
ro mandagumo, kuris iš viduramžių įgavo kurtuazijos 
vardą, ir t. t. Čia mums svarbu susekti, kokios dorinės 
žymės yra visiškai neatskiriamos nuo žygiškumo suprati- 
mo. : 

Pasirodo, kad tokiomis neatskiriamomis žygiškumo žy- 
mėmis ir yra tiedvi žymės, kuriomis laikosi skautizmas, ir 
kuriomis yra garbės jausmas ir prievolės sąmonė. Atim- 
kime nors vieną katrą iš šių dviejų žymių iš žmogaus, ir 
jis jokia prasme negalės būti pavadintas riteriu žyginin- 
ku. Garbės supratimas esti įvairus ir kartais net labai iš- 
kraipytas. Čia viena gali būti neabejotina: garbės jausmas 
reikalauja ištesėti savo pasižadėjimą. Duoti garbės žodis 
reiškia pasižadėti. Turėti garbės jausmas reiškia pasižadė- 
ti ir ištesėti.- Toks, tarp kitko, yra sąmojingas aiškinimas, 
kurį pateikia Ernestas Hello savo puikiame straipsnyje 
„L'honneur“, įglaustame knygoje, pavadintoje „L'homme“. 


* SFB, p. 212, cituojama pagal Sevin J. Le Scoutisme— P. 46. 


252 


Skautizmas ne tik prisiima šitokį garbės supratimą, bet 
padaro dar iš šitaip suprasto garbės jausmo stipriausią 
auklėjimosi akstiną. Štai kodėl skauto pažadas, kaip ir vi- 
duramžinio riterio priesaika, yra pagrįstas garbės jausmu. 
Šitas pažadas, paremtas garbės jausmu, tuo pačiu lengvi- 
na atlikimą tų žygių, kurie yra pageidaujami, ir kurių 
praktikavimas žmogų auklėja ir sudaro jame gerų įpročių. 

Garbės pažadas juo labiau lengvina tai, kas yra tie- 
sioginė žmogaus prievolė ir kas yra todėl reikalaujama 
sąžinės balsu. Juk prievolės sąmonė yra ne kas kita kaip 
niekados nesiliaująs byloti sąžinės balsas, kuris nurodo, 
kas yra vengtina ir kas yra darytina. Sulig tuo momentu, 
kai riteris pasižadėdavo budėti geriems žygiams ir, reika- 
lui atsiradus, juos geriausiai atlikti, jo pažadas tapdavo 
jam prievolės šaltiniu, apie kurį paskui nesiliovė jam by- 
lojęs sąžinės balsas. Tokiu būdu, iš vienos pusės, garbės 
pažadas padidindavo sąžinės budrumą, o iš antros pusės, 
sąžinės balsas lengvindavo prievolių pildymą. 

Kai skautas savo garbe pasižada padėti visas pastan- 
gas savo prievolėms atlikti ir, tarp kitko, būti ištikimas 
Skautų įstatams, jis, kaip ir viduramžių riteris, eina žy- 
giškumo pedagogikos dėsniais, kuriuos Vyriausias skautų 
vadas labai tiksliai supranta ir paaiškina: „Mes, skautai — 
sako generolas R. Baden-Powellis,— manome, kad vienin- 
telė drausmė, kuri yra pastovi, ateina iš vidaus. Ir štai 
kaip mes elgiamės: vaikui paaiškinama, kas yra garbė ir 
kas yra sąžinė. Paskui jam nurodomas vienas garbės da- 
lykas — padėti visas savo pastangas — kad jis galėtų iš- 
pildyti tai, ką jam nurodo sąžinė kaipo prievolę“ *. Žo- 
džiu tariant, skautas, kaipo žygininkas, yra garbės bei 
prievolės jaunuolis. 


4. Praktiškas ruošimasis žygiškumui: 
bent vienas geras žygis į dieną 


Jau žinome, kad skautizmas yra atgimusiojo žygišku- 
mo mokykla — to žygiškumo, kuris remiasi visų pirma 
garbės jausmu ir prievolės sąmone. Kaipo tam tikra mo- 


* Scouting towards Reconstruction.— P. 4. Cituojama pagal Se- 
vin J. Le Scoutisme.— P. 34. 


253 


kykla, kur įgauna jaunimas praktinio išsiauklėjimo, skau- 
tizmas turi savo pratinimosi metodą. Šitas metodas tuo la- 
biausiai ir pasižymi, kad jis reikalauja iš skauto dėti visas 
savo pastangas, kad kas dieną prie jo darbų aktyvo pri- 
sidėtų bent vienas geras žygis. Ar reik didesnio metodin- 
gumo praktiniame doriniame auklėjimesi? 

Geras žygis nėra tas pats, ką bet kuris geras veiksmas. 
Būtų didelis nesusipratimas, jei skautas manytų, kad jis 
kaipo skautas yra tvarkoje, jei vienas jo veiksmas tėra 
geras, o kiti arba blogi, arba tik abejingi. Skauto dora, 
kaipo tokia, jau reikalauja, kad visi jo veiksmai būtų ge- 
ri, ir kad viršaus jis turėtų dar kas dieną bent vieną gerą 
pasišventimo žygį. Geras žygis yra čia priešinybė apsiri- 
bojimui egoizme. Tai yra kasdieninis aktyvus meilės įsa- 
kymo praktikavimas, tas ausylumas pagalbos šauksmui, 
kuris reikalauja iš skauto nuolatinio pasiruošimo prie at- 
sidėjimo savo artimui. Skautas žino, kad kilniam žmogui 
daug daugiau pritinka ieškoti progos duoti negu gauti, ir 
kad šitas dorinis dosnumas kaip tik glūdi žygiškumo pag- 
rinde. Todėl žygiškumo mokykla ir reikalauja bent vieno 
atsidėjimo kitiems žygio į dieną. Tuo pačiu skautas nuo- 
latos kovoja su įgimtu žmogui egoizmu,— su tuo žmogaus 
asmenybės karstu, kur gyvenimo bangos tiek daug lai- 
doja vos tik įėjusių į gyvenimo kelią žmonių. Skauio as- 
menybė kaip tik tuo laimi, kad ji duoda; tuo pražydi, kad 
ji miršta savo egoizmui. Kitaip tariant, ji išsivysto pagal 
evengeliškosios meilės dėsnį, kuris žada aukštesnės rūšies 
gyvybę žemesnės gyvybės sąskaita. Kaip naujai tai skam- 
ba mūsų žiauriais laikais, nors taip seniai jau praskambėjo 
meilės įsakymas! Skautizmas šitą įsakymą rimtai suprato 
ir rimtai ėmė ruošti jam jaunimą, reikalaudamas nuo šio 
pastarojo bent vieno gero žygio į dieną. 


5. Maksimumas naudingumo ir 
minimumas naudiškumo (asmeninio išrokavimo): 
ne pašalpa ir net ne atlyginimas už gerus žygius, 

bet tikrai pelnytas uždarbis 


Pasisavinęs rimtai meilės įsakymą, skautizmas yra pas- 
kui nusistatęs praktiškai jį realizuoti jaunimo gyvenime, 
nes jis yra juk praktinio auklėjimosi, bet ne teorinio lavi- 


254 


nimosi, mokykla. Todėl reikalaudamas iš jaunimo atsidė- 
jimo geriems žygiams, jis rūpinasi išvystyti šitame jauni- 
me atitinkamo praktinio sugebėjimo: techninių žinių, 
pagalbumo, sumanumo, žodžiu tariant, sugebėjimo garbin- 
gai išeiti iš bet kurios padėties. ,,Paruoškime kompetentin- 
gu žmonių —sako Sevinas,— kad galėtume padidinti atsi- 
dėjusių patarnavimui žmonių skaičių, nes tai, kas papras- 
tai žmonėms kliudo pasidaryti tokiais, yra ne drąsos ar 
dosnumo, bet sugebėjimo stoka. Juk mėgstama daryti vien 
tai, kas sugebama daryti gerai"*. 

Apskritai skautizmas stengiasi išvystyti jaunime mak- 
simumą naudingumo kitiems žmonėms ir minimumą nau- 
diškumo sau, t. y. nuosavo materialinio ir šiaip jau egois- 
tinio išrokavimo. Štai kodėl už gerus žygius ir šiaip jau už 
patarnavimą skautas principialiai nepriima jokio atlygini- 
mo. Užtat, neskatindamas taip pat jaunimo prie rankioji- 
mo savo naudai pašalpų, skautizmas stengiasi išvystyti jau- 
nime sumanumą bei pasiruošimą teisėtai pelnyto uždarbia- 
vimo reikalams. Ir čia kilnumo dvasia ir praktiškumo jaus- 
mas harmoningai sutaria skautizmo nusistatyme tuo pačiu 
laiku, kai vadinamasis kultūringas pasaulis yra paskendęs 
godžiame merkantilizme. 


6. Praktiškumas: 
raumuo ir sąmojis valios tarnyboje 


Jei skautizmas yra tolimas buržuaziškam kapitalistinio 
pasaulio nusistatymui, tai jis ne mažiau tolimas ir realiai 
nepagristam idealizmui, kuris skrajoja išsvajotose padan- 
gėse. Kaipo praktinio auklėjimosi sistema, skautizmas rū- 
pinasi pirmoje eilėje valios veiksmų pritaikymu realiems 
gyvenimo reikalams. O kadangi šitiems reikalams dera 
įsigyti ir kūno miklumas, ir dvasios sąmojingumas, nekal- 
bant jau apie paprastą sąmoningumą, tai ir šitos priemonės 
nemažai rūpi skautizmui. Bet vis dėlto skautų būriai nėra 
nei atletizmo mokyklos, nei lavinimosi rateliai, nors su 
pirmosiomis ir su antraisiais jie turi regimo panašumo. 
Kūno miklumas ir dvasios sąmojingumas skautizmui tėra 


* Sevin J. Le Scoutisme.— P. 36. 


255 


vien priemonės tolimesniems praktiniams tikslams siekti. 
Skautizmas stengiasi suimti visą jaunuolio būtybę, kad jo 
raumuo būtų palenkias sielai, o siela — kilniajam skauto 
idealui. 

Dėl šitokio praktinio nusistatymo, visai pateisinamo 
dorinio auklėjimosi srityje, skautizmas gal su per dideliu 
nepasitikėjimu žiūri į intelektualinį lavinimąsi mokyklo- 
se, kurios iš tikro iki šiolei labai dažnai nusidėdavo teori- 
niu knygiškumu. Bet, taip ar šiaip, ta aplinkybė, kad skau- 
tizmas praktiškai imasi dorinio auklėjimosi ir panaudoja 
šitam auklėjimuisi net rankų miklumą, laiduoja jo dori- 
nio laimėjimo sėkmingumą. 


7. Drausmė ir iniciatyva: 
menas paklusti ir menas vadovauti 


Kaip skautizmas sugeba sėkmingai ir praktiškai spręsti 
dorinio auklėjimosi problemas, gali tarnauti pavyzdžiu 
drausmės ir iniciatyvos reikalas. Skautizmas lygiai vertina 
doriniam išsiauklėjimui ir drausmę, ir iniciatyvą. Skautas 
be drausmės prba skautas be iniciatyvos yra tas pats, ką 
medinė geležis. Bet sykiu kaip dažnai gyvenime atsitinka, 
kad drausmė užstelbia iniciatyvą, arba kad iniciatyva už- 
stelbia drausmę. Skautizmas, kuris drausmės reikalą stato 
pirmoje skauto savybių eilėje, kaip tik stengiasi atremti 
drausmę į skauto iniciatyvą. Buvo juk minėtas jau gene- 
rolo R. Baden-Powellio pasakymas, kad tik ta dausmė tė- 
ra pastovi, kuri eina iš vidaus. Ogi drausmė, einanti iš vi- 
daus, ne tik neužstelbia iniciatyvos, bet dažniausiai ją su- 
žadina. 

Skautizmo esmei yra labai reikšminga, kad jis draus- 
mės auklėjimą pradeda nuo klusnumo reikalavimo ir kad 
sykiu jis ruošia jaunimą vadovavimo reikalui. Pasirodo, 
kad skautizmas visai teisingai stalo į nepriklausomybę me- 
ną vadovauti su menu paklusti. Todėl jo atstovai sako, kad 
tasai, kas nėra klusnus, nesugeba gerai įsakinėti, tuo tar- 
pu kad vadovauti ir įsakinėti yra dažnai gyvo reikalo. To- 
dėl irgi J. Sevinas sako, kad vadas glūdi kiekviename 
skaute, vertame šito vardo. 


Sugebėjimas vadovauti turi išsivystyti skaute šalia 


256 


klusnumo dar todėl, kad skautas pratinamas kiekvieną 
darbą dirbti kaip reikiant. Tikslumas ir akuratiškumas 
darbe gamina kompetentingumą; kompetentingumas su- 


teikia autoritetingumo, ir pagaliau autoritetingumas veda 
prie vadovavimo. 


8. Korporatyvinis solidarumas: 
geras šeimynos narys, geras profesijos specialistas, 
geras valstybės pilietis 


Negalima čia nepažymėti, kad skautizmas iš esmės yra 
visuomeninio solidarumo mokykla. Skautas, kuris nesiso- 
lidarizuoja su savo draugais arba nėra geras savo šeimy- 
nos sūnus, arba nėra ištikimas savo korporacijos narys, 
arba nėra lojalus savo valstybės pilietis, arba nėra savo 
tėvynės mylėtojas, arba nėra visos žmonijos gerbėjas, — 
iš tikrųjų nėra vertas skauto vardo. Jei sakoma, kad skau- 
tas yra visiems žmonėms draugas ir visiems kitiems skau- 
tams brolis, tat dar nereiškia, kad skautas negali turėti 
specialių solidarumo jausmų su visomis tomis visuomeni- 
nėmis organizacijomis, su kuriomis jam tenka susidurti 
gyvenimo bėgyje. Norėdami pabrėžti korporatyvinio soli- 
darumo reikalą skautui, skautizmo teoretikai sako, kad 
skauto prievolės prasideda tėvų namuose. Paskui eina pro- 
fesinis ir pagaliau — plačiai suprantamas visuomeninis so- 
lidarumas. 

Tiesa, skautas neužsiima politika, bet užtat, dalyvauda- 
mas sau tinkamu būdu tautiniame gyvenime ir besidomė- 
damas visomis jo apraiškomis, jis ruošiasi prie plataus 
visuomeninio veikimo, kuris neišskiria ir politinės akcijos. 
Reik net pasakyti, kad skautizmas turi labai sveiką supra- 
timą apie pasiruošimą visuomeniniam veikimui. Jis gerai 
nusimano, kad visuomenės bei tautos vertingumas parei- 
na nuo jos narių vertingumo ir kad visuomenės gerovės 
pagrindas turi būti uždėtas atskirų žmonių sielose. „Savo 
piliečių verte, bet ne savo ginklų galybe, — sako pats ge- 
nerolas R. Baden-Powellis,— vienas krašias tampa aukš- 
tesnis už kitus“. Todėl šitas Vyriausias skautų vadas, ku- 
triam rūpėjo ir visuomenės gerovė, ir visuomeninis veiki- 
mas, buvo visai tikras, kad visuomenės reikalai bus tikrai 


257 


laiduoti, jei jos nariai bus tokie, kokiais Skautų įstatymas 
charakterizuoja privalomą skauto tipą. Galima net labai 
lengvai konstatuoti visuomeninė kiekvieno šito Įstatymo 
punkto reikšmė; juo labiau turi visuomeninio pobūdžio ši- 
tas Įstatymas savo visumoje. Ir iš tikro, ar nėra didžiausiu 
laipsniu visuomeninis žmogus tasai, kas savo asmeniu įtei- 
gia žmonėms pasitikėjimą, yra lojalus bet kurios teisėtos 
valdžios organams, laiko savo garbės bei prievolės daly- 
ku būti paslankus į patarnavimą, yra draugiškai nusista- 
tęs visiems žmonėms, yra tikrai mandagus, gailestingas 
gyvuliams, klusnus, džiaugsmingai nusiteikęs visomis gy- 
venimo aplinkybėmis, ekonomiškas ir skaistus savo min- 
tyse, žodžiuose ir veiksmuose, nekalbant jau apie tai, kad 
jis yra uolus ir geras specialistas, padoriu darbu pelnąs 
savo gyvenimo lėšas? Žodžiu tariant, giliausia savo esme 
skautas yra visuomenininkas net tada, kai jis jokiu visuo- 
meniniu veikimu neužsiima. 


9. Dorinio gražumo principas — skaistybė 


Pagaliau skautizmo esmei suprasti nemaža turi reikš- 
mės 10-asis Skautų įstatų punktas, skelbiąs, kad skautas. 
yra skaistus savo mintyse, žodžiuose ir veiksmuose. Kiek 
generolas R. Baden-Powellis vertino šitą skauto savybę, 
galima matyti iš to, kad iš pat pradžios jis nebuvo jos įra- 
šęs į Skautų įstatymą todėl, kad bijojo savaime aiškų skai- 
stybės reikalavimą suprofanuoti, statydamas jį šalia eko- 
nomiškumo ar gailestingumo gyvuliams. Vis dėlto skau- 
tizmo tėvas įrašė skaistybės principą į Skautų įstatus su 
tuo įsitikinimu, kad, jei skautas sugebės išlaikyti šitą prin- 
cipą savo gyvenime, jis tuo pačiu pajėgs ištesėti savo pa- 
sižadėjimus kituose devyniuose punktuose. 

Mūsų tautinė poezija veido skaistumą laiko už viena 
su jo gražumu. Šitame vertinime yra tasai sveikas nusi- 
statymas, kuris tikro gražumo nepripažįsta ten, kur jis 
nesutaria su doriniu gerumu. Skautizmas irgi tikrą jau- 
nimo gražumą mato skaistybės aureolėje. 


258 


10. Džiaugsminga jaunatvės nuotaika: 
derinimas darbo su žaismu, 
sunkenybių su malonybėmis 


Dar vienas charakteringas skautizmui bruožas: skau- 
tizmas gyvena ir alsuoja džiaugsminga jaunatvės nuotaika. 
8-asis Skautų įstatų punktas skelbia, kad skautas šypsosi 
ir švilpia tarp visų savo sunkenybių. Vietoje šitos auten- 
tiškos angliškosios redakcijos prancūzų skautai sako, kad 
skautas yra savęs valdytojas, nes jis šypsosi ir dainuoja 
tarp visų savo sunkenybių, kas reiškia, kad jis visuomet 
yra geros nuotaikos. 

Apskritai skdutizmas yra susivaldymo mokykla. Nusi- 
minimas, sielvartas, nenoras gyventi ir dirbti netinka 
džiaugsmingam skauto nusistatymui su atsidėjimu pakelti 
bet kurias savo gyvenimo ir darbo sunkenybes. Džiaugs- 
minga jaunatvės nuotaika didinama skautizmo mokyklo- 
je dargi tuo, kad visame skauto gyvenime nuolatos suma- 
niai pinama sunkenybės su malonybėmis, darbas su žais- 
mu. Ir tai toli gražu nereiškia, kad skautas yra pratinamas 
lengvai žiūrėti į gyvenimo rimtumą, darbą ir tikrovę. Tai 
tik reiškia, jog skautizmas gerai supranta, kad suvaldymas 
savo ūpo ir išlaikymas džiaugsmingos nuotaikos tarp visų 
gyvenimo ir darbo sunkenybių yra svarbi pasisekimo sąly- 
ga. Gyvenimo ir darbo sunkenybės tada ir yra geriausiai 
nuveikiamos, kai einama jų pasitikti su užsidegimu, su jau- 
naja atsispyrimo bravūra. Šitokis užsidegimas kovai su 
sunkenybėmis charakterizuoja bet kurį heroizmą, bet jis 
irgi charakterizuoja ir jaunatvės dvasią, kuri, kaip sakyta, 
savaimingai linksta į žygiškumą, kuris jau paskui veda 
prie heroizmo. 

Štai koks yra skautizmas savo idėjoje ir taip pat ge- 
riausiuose savo atstovuose. Dabar ir tenka iš eilės atsa- 
kyti į klausimą, kokia pasaulėžiūra remiasi šitasai prak- 
tinio auklėjimosi judėjimas, taip praktiškas, taip kilnus, 
taip gražus ir taip susižavėjimo vertas. 


259 


II. Pasaulėžiūra, 
kuria remiasi skaultizmas savo esmėje 


1. Aukščiausias dorinės kultūros laiptas 
religijos prieangyje 


Iš to, kas buvo pasakyta apie skautizmo esmę, tikiuos, 
pakankamai yra paaiškėję, kad skautizmas yra visų pirma 
praktiška dorinio auklėjimosi sistema, kurios pagrindiniai 
principai yra trumpai ir ryškiai suglausti, iš vienos pusės, 
Skauto įžodyje, o iš antros pusės, Skautų įstatuose. Kaip ir 
kiekviena kita dorinio auklėjimo sistema, skautizmas ne- 
gali neturėti arba net negali nesiremti jokia pasaulėžiūra, 
kurios jis pats gali net nekurti ir neapdirbinėti. Atsakyti 
tad į klausimą, kokia pasaulėžiūra remiasi skautizmas, yra 
ne kas kita kaip įžvelgti Skauto įžodyje ir Skautų įstatuo- 
se tam tikros dorinės pasaulėžiūros pagrindai. Jei prilei- 
stume, kad skautizmo pagrinde neglūdi joks dorinis pra- 
das, tuo pačiu turėtume pripažinti, kad skautizmo rūmai 
yra pastatyti ant smėlio. Juk, norint rimtai imti skautų 
auklėjimosi sistemą, reik rimtai pateisinti ir tas dorinis 
principas, kuris yra joje judinamuoju veiksniu. 

O gal skautizmas tėra vien aklas kultūrinių tradicijų 
padaras, kuris negali būti pateisintas kritiškos pasaulėžiū- 
ros šviesoje? Gal tai yra auklėjimo fikcija, kuri negali būti 
rimtai imama suaugusių jau žmonių? Taip galėtų pama- 
nyti ne vienas žmogus, pažiūrėjęs abejinga akimi į išvir- 
šines skautizmo apraiškas ir nesigilindamas į dalyko es- 
mę. Tuo tarpu iš tikrųjų dalykas siekia žymiai giliau, negu 
galima būtų manyti, remiantis pirmu abejingų pažvelgi- 
mu. Generolas R. Baden-Powellis yra statomas pirmoje ei- 
lėje pedagogų, kurie kada nors yra rimtai pasidarbavę do- 
riniam asmens išsiauklėjimui, ir sykiu pats skautizmas yra 
laikomas viena iš aukščiausių pasaulinės dorinės kultūros 
apraiškų. Šituo atžvilgiu yra įdomus liudymas, kurį daro 
apie skautizmą prancūzų pedagogas G. Belot savo referate, 
paruoštame IV tarptautiniam dorinio auklėjimo kongre- 
sui, kuris š. m, balandžio mėn. 16—20 d. turėjo įvykti Ro- 
moje. „Tasai laukinio gyvenimo laisvanoris, kokių kad yra 
skautas, — sako Belot,— pasižada laikytis garbės bei doros 


260 


kodekso, kuris prieinamiausioje lytyje suglaudžia žmogiš- 
kąjį idealą, prie kokio civilizacija yra pakilusi“* (mano 
pabraukta.— Si. Š.). 

Bet jei galima sutikti, kad skautizmo kodeksas pasau- 
linės kultūros šviesoje yra atspindys aukščiausio žmogiš- 
kojo idealo, prie kurio pajėgė civilizacija pakilti, tai kitaip 
teks spręsti apie skautizmo idealą religinės pasaulėžiūros, 
pavyzdžiui, Evangelijos, atžvilgiu. Pasirodys, kad, jei 
skautizmas ir neprieštarauja nė kiek Evangelijos dvasiai, tai 
vis dėlto jis yra jau ne baigiamasis, bet tik įžengiamasis 
laiptas, kuris tik veda į evangeliškojo idealo pusę. Maža 
to, sykiu turės paaiškėti, kad kaip tik religijos srityje glū- 
di tikra skautizmo atrama, panašiai kaip kiekvienos tikros 
doros atrama glūdi religijos sankcijoje. Kad taip iš tikro 
yra, ir turėsime pamatyti, iš vienos pusės, iš skautizmo 
iniciatoriaus intencijų, o iš antros pusės, iš religinio gar- 
bės ir prievolės pamatavimo. 


2. Auklėjamoji religijos reikšmė 
skautizmo iniciatoriaus supratimu 


Generolas R. Baden-Powellis ne kartą turėjo progos vi- 
sai aiškiai pabrėžti, kad į skautizmo pagrindą yra padėtas 
religinis principas. „Tokia organizacija kaip mūsoji,— sa- 
kė jisai, — prasilenktų su savo tikslu, jei ji neteiktų religi- 
jos jaunimui" **. Šita generolo R. Baden-Powellio pažiūra 
tampa aiški, kai yra žinomas jo įsitikrinimas, kad „žmogus 
maža tėra vertas, jei jis netiki į Dievą ir nesilaiko Jo įsa- 
kymų" ***, „Fundamentalinė deklaracija", kuri šitam gene- 
rolo R. Baden-Powellio įsitikrinimui duoda autoritetingą 
aiškinimą, sako dar šitaip: „Prievolė atžvilgiu į Dievą yra 
svarbiausias iš visų dalykų, būtent tasai, kuris padaro jau- 
Nuolį ištikimą savo principams, taurų bei lojalų ir kuris 
E ML S A PSAS 

* Belot G, La personnalitė et les conditions de son dėveloppement 
dans la société, la famille et l'école.— P. 26. 

** SFB.— P. 309. Cit. pagal Sevin J. Le Scoutisme.— P. 27. 

*** SFB.— P, 228. Cit. pagal Sevin J. Le Scoutisme.— P. 27. 


261 


stato jam prieš akis idealą ir įdiegia į širdį įsitikinimus, 
turinčius pražydėti gerais darbais“*. 

Generolas R. Baden-Powellis tą patį savo įsitikrinimą 
pareikšdavo ne kartą ir žodžiu įvairiuose pasikalbėjimuo- 
se. Generaliniam Belgijos skautų patarėjui jis yra pa- 
sakęs: „Skautas yra visų pirma tikintysis žmogus; aimetu 
bet kurį skautizmą, kuris neturi savo pagrinde religi- 
jos“**. 1919 m. vienoje iškilmėje generolas R. Baden- 
Powellis kreipėsi į kanauninką Cornette, kuris buvo atėjęs 
į iškilmę su prancūzų katalikų skautų grupe, šitokiais žo- 
džiais: „Gerbiamasis Kunige, aš esu dėkingas dangui, kad 
jūs esate čion atėję, nes jūs atstovaujate religiniam prin- 
cipui, kurį aš esu pasiryžęs padėti į savo veikalo pagrin- 
dą"***, Po to, kas yra pasakyta, visai galima sutikti su 
J. Sevino pasakymu, kad „pagal supratimą, kurį turėjo 
pats iniciatorius, skautizmas yra tikėjimo išpažinto- 
jas" ****, 

Dėl šitos irgi priežasties „toje sąžinės laisvės šalyje, 
kuria yra Anglija, netikintieji neturi įėjimo į skautiz- 
mą*****. Tai įvyksta būtent todėl, kad Anglijoje tikros 
skautizmo iniciatoriaus intencijos yra dar nuolatos gyvos 
ir kad angliškojo skautizmo vadai supranta gerai religijos 
sąryšį su praktinio auklėjimo sistema. Jei mes, sako jie, 
priimtume į mūsų organizaciją netikinčiuosius, tai tuo pa- 
čiu mes nustotume buvę tikrais skautais. Jei yra pakan- 
kamai žmonių, kurie tetiki vien į medžiagą arba į atitrauk- 
tąsias idėjas ir kurie griežtai neigia bet kokio Dievo buvi- 
mą, kodėl jie nesteigia savo atskiros organizacijosį****** 
Faktinai tad pasirodo, kad Anglija nežino skautų ateistų 


Ie — — L —— R ———— 
* Mastėr's Gazette.— 1920 m. sausis — P. 16. Cit. pagal Sevin J. 
Le Scoutisme.— P. 45. 
** Ten pat. Tėvo Jacobs S. J. straipsnis „Ar skautizmas yra 
religingas?", cit. pagal Sevin J. Le Scoutisme.— P. 22. 
*** Goyau Georges. Une chevalerie: Le „Scoutisme catholique // 
Le Catholicisme doctrine d'action.— Paris: Editions Spes, 1922.— P. 196. 
**** Sevin J. Le Scoutisme.— P. 30. 
***ė* Ten pat. 
*+444* Ten pat, 


262 


arba net neutraliai nusistačiusių religijos atžvilgiu, kokių 
kad yra Prancūzijoje ir kurie sukelia pas angliškuosius 
skautizmo iniciatorius pasigailėjimo jausmą“. 


3. Religinis garbės jausmo ir 
prievolės sąmonės pagrindas 


Tas faktas, kad kai kuriuose kraštuose vis dėlto pasi- 
taiko skautų, kurie yra nusistatę religijos atžvilgiu neigia- 
mai arba tik neutraliai, gali kartais paskatinti manyti, kad 
skautizmas surištas su religija vien pripuolamai, būtent 
todėl, kad toks buvo asmeninis jo iniciatoriaus generolo 
R. Baden-Powellio nusistatymas. Norint įsitikrinti, kad iš 
tikrųjų taip nėra ir kad, atvirkščiai, skautizmas yra orga- 
ningai surištas su religijos tiesomis, dera visų pirma atsi- 
žvelgti į tai, kad skautizmas yra pagrįstas aukštu doros 
supratimu, kuris, kaipo toks, negali nesiremti galutinėje 
sąskaitoje religijos sankcija. Tiesa, norint išrodyti, kad 
negali būti tikros doros be religinio pagrindo, reiktų pa- 
teikti ištisą filosofinį traktatą, apie kurį čia kalbos negali 
būti. Bet mums tuo tarpu tereikės pasitenkinti vien keliais 
nurodymais, kurie, pavyzdžių dėlei, telies vien garbės 
jausmą ir prievolės sąmonę, t. y. tuos doros punktus, ku- 
rie taip yra svarbūs skautizmo esmei. 

Teisybė reikalauja pripažinti, kad gali būti ir esti žmo- 
nių, kurie pasižymi kilniu garbės jausmu ir aiškia prievo- 
lės sąmone ir kurie sykiu neigia religijos tiesas, t. y., tarp 
kitko, nepripažįsta Dievo buvimo ir protingos bei nemirtin- 
gosios sielos. Bet sykiu reik irgi lygiai teisingai konstatuo- 
ti, kad jie pasižymi kilniu garbės jausmu ir jautria prievo- 
lės sąžine ne todėl, kad jie yra nuoseklūs savo principų 
atžvilgiu, bet kaip tik todėl, kad jie faktinai nusideda ne- 
nuoseklumu savo neigiamojo nusistatymo atžvilgiu. Jei 
samprotausime bešališkai ir nuosekliai, nejaugi galėsime 
pripažinti, kad kilnus garbės jausmas yra priežastingame 
sąryšyje su teigimais, jog žmogus nėra sukurtas pagal Die- 
vo, t. y. tobulos Esybės, panašybę ir jog jis iš esmės nesi- 
skiria nuo neprotingų gyvulių? Taip pat, jei panorėsime 


* Ten pat.— P. 21. 


18—493 263 


būti su savimi iš tikro tiesūs bei atviri, nejaugi galėsime 
manyti, kad aiški prievolės sąmonė gali padidėti nuo to, 
kad paneigsime žmoguje protingą, laisvą ir nemirtingą sie- 
lą, kuri turi atsakyti už žmogaus veiksmus prieš savo am- 
žinąjį Kūrėją ir Teisėją? Iš tikrųjų nedaug tereikia atpa- 
laiduotos nuo prietarų logikos, kad galima būtų konsta- 
tuoti nenuoseklumą tų žmonių, kurie tikisi apsaugoti kilnų 
garbės jausmą, paneigę esminį skirtumą tarp žmogaus ir 
paprasto gyvulio, ir nesusilpninti prievolės sąmonės, at- 
metę protingos bei laisvos žmogaus sielos atsakomybę am- 
žinajame gyvenime. 

Šituo atžvilgiu labai įdomus yra didysis Dostojevskio 
kūrinys, pavadintas „Broliai Karamazovai“. Su prigimta 
sau galinga dialektika Dostojevskis stato čia ir svarsto gi- 
liausius pasaulėžiūros klausimus, kurie neduoda nurimti 
žmogaus sąmonei. Tarp kitko, jis suveda pagrindinius pa- 
saulėžiūros klausimus prie šitokios samprotavimo sche- 
mos: „Jei nėra Dievo, nėra ir nemirtingos sielos; jei nėra 
nemirtingos sielos, viskas yra leista“. Kai yra sakoma, kad 
viskas yra leista, tuo pačiu yra suprantama, kad tokiu at- 
veju negali būti kalbos nei apie tikrą garbės jausmą, nei 
apie tikrą prievolės sąmonę: jei viskas yra leista, žmogiš- 
koji asmens nuožiūra panaikina bet kurią objektyvią do- 
rą, bet kuriuos dorinius principus, kurie galėtų būti priva- 
lomi žmogaus veikimui bei elgimuisi. Tokiu irgi atveju 
negalima kalbėti apie žmogaus nusidėjimus arba nusižen- 
gimus. Tiesa, galima kalbėti apie tai, kas yra atskiram: 
žmogui arba visai visuomenei naudinga arba nenaudin- 
ga, bet sykiu nuoseklumas negali leisti sudaryti žmonėms 
prievolės elgtis pagal savo asmeninę ir visuomeninę nau- 
dą, jei pripažinta, kad viskas yra leista ir kad todėl negali 
būti prievolių. 

Šitaip supratus Dostojevskio samprotavimo schemą, 
teik pasakyti, kad jai iš tikro negalime atsakyti nesugriau- 
namo nuoseklumo: jei nėra amžinybės prado, t. y. Dievo, 
negali būti ir nemirtingos sielos; jei nėra nemirtingos sie- 
los, t. y. protingos bei laisvos ir tuo pačių dvasinės, tai 
negali irgi būti ir dorinės prievolės tikra to žodžio pras- 
me; kitaip tariant, tik religijos pagrindinės tiesos tegali 
sudaryti dorai tikrąjį pagrindą ir vyriausiąją sankciją. 


264 


Norėdamas išrodyti savo samprotavimo nuoseklumą ir 
paremti jį psichologiniais ir visuomeniniais motyvais, Dos- 
tojevskis prileidžia teigimą, kad viskas yra leista, ir ge- 
nialia analize nagrinėja psichologines ir visuomenines iš- 
vadas iš šito teigimo taikymo gyvenimo praktikai. Tuo- 
met pasirodo, kad, priėmus principą „viskas leista“, 
nesugadinta sąžinė visai savaimingu būdu protestuoja prieš 
jo taikymą gyvenime bei veikime; užtat žmonės, kurie, 
išsižadėję sąžinės, ima šitą principą taikyti savo elgimosi 
praktikai, paverčia žmogaus gyvenimą į skerdžiamojo gal- 
vijo kelią, kaip galima būtų interpretuoti pavadinimą vie- 
tos, kur vyksta „Brolių Karamazovų“ veiksmas. Žodžiu ta- 
riant, Dostojevskis su visa genijaus galybe išrodo, kad 
principas „viskas leista“, yra, taip ar šiaip, nepriimtinas 
žmogaus gyvenimui: o jei taip, tai reik prileisti, kad Die- 
vas yra, kad žmogaus siela yra nemirtinga ir kad žmogaus 
dora remiasi galutinėje sąskaitoje šitos nemirtingos sielos 
atsakomybe prieš amžinuosius Dievo įstatymus. 

Sakau, nėra galimybės vienos paskaitos ribose išnagri- 
nėti nors kiek pakankamai paliesto čia klausimo apie do- 
ros priklausomybę nuo religijos. Bet jau to, kas pasaky- 
ta, pakanka, kad galima būtų spręsti, kad religijos pripa- 
žinimas ir nuoseklus jos pritaikymas gyvenimui bei veiki- 
mui negali nestiprinti garbės jausmo ir prievolės sąmonės, 
ir kad, atvirkščiai, religijos neigimas negali neardyti ir ši- 
to jausmo, ir šitos sąmonės. Štai kodėl skautizmas, kuris iš 
dorinių veiksnių ypatingai išskiria savo reikalams garbės 
jausmą ir prievolės sąmonę, negali nesiremti religijos tie- 
somis ir netaikyti jų nuosekliai savo praktinio dorinio auk- 
lėjimo sistemai. Todėl irgi galima sutikti su J. Sevinu, kai 
jis sako, kad „„skautizmui esminis dalykas yra būti praktiš- 
kai tikinčiam bei religingam““. Tokiu būdu skautizmas 
turi religijoje savo šaltinį ne tik atsižiūrint į jo iniciatorių 
intencijas, bet ir į principus, kuriais jis galutinėje sąskai- 
toje remiasi. 

Ir nejaugi, kitaip esant, skautas galėtų dėti į savo gar- 
bės pažadą ištikimumą Dievo įsakymams? Skautas nemėgs- 
ta tuščių žodžių ir, duodamas pažadą, rimtai jį supranta. 
Tuo tarpu savo pažadą jis pradeda garbės pasižadėjimu 


* Ten pat.— P. 26. 
265 


dėti visas pastangas prievolėms atlikti atžvilgiu į Dievą. 
Skautizmas perdėm būtų melas ir hipokrizija, jei šitas pir- 
masis pažadėjimas teturėtų vien fiktyvinės, arba tariamo- 
sios, reikšmės. 


4. Skautizmo santykiavimas 
su atskiromis tikybomis ir tautybėmis 


Remdamasis galutinėje sąskaitoje religijos tiesomis, 
skautizmas vis dėlto nesiremia viena kuria tikyba. Todėl 
skautu gali būti lygiai katalikas ir protestantas, krikščio- 
nis apskritai ir žydas. Žodžiu tariant, visos tikybos, ku- 
rios pripažįsta pagrindines religinės pasaulėžiūros liesas, 
t. y. Dievo buvimą, sielos nemirtingumą ir laisvą valią, 
sutaria su tuo skaulizmo pasaulėžiūros minimumu, kuris 
yra privalomas visiems skautams. Priėmus šitą pasaulėžiū- 
ros branduolį, palieka dar didelis tikybinės laisvės plo- 
tas, kuriame kiekvienam skautui leidžiama laisvai apsis- 
pręsti pagal savo tikybos reikalavimus. Ogi pats skautiz- 
mas eina savo smulkesniame išsivystyme kultūrinio 
auklėjimo pakraipa, kuri yra priimtina visoms tikyboms. 
Tokiu būdu, dėdamas į savo išsivystymo pagrindą bend- 
ruosius prigimtosios doros principus, skautizmas tampa 
plačiai priimtina praktine dorinio auklėjimo sistema. 
„Skautų įstatymas, — sako anglų vyskupas Buttas,— suda- 
ro tvirčiausią pagrindą, ant kurio kiekviena tikyba gali 
statyti antgamtinį auklėjimą. Ir jame nėra nieko keistino: 
pakanka jisai praktikuoti krikščioniškosios dvasios pras- 
me"*. 

Taigi pasirodo, kad kilnusis religinio gyvenimo idealas, 
kuris glūdi doros pagrinde, yra visiems skautams bendras 
ir įvairioms tikyboms priimtinas. Bet šito idealo išvysty- 
mas dogmatiniame moksle paliekamas kiekvienos tikybos 
kompetentingiems organams, ogi kiekvienam skautui — 
laisvas apsisprendimas pagal savo tikybos reikalavimus. 
Šita prasme skautams paliekama plati laisvė ir sykiu re- 
komenduojamas kuo didžiausias tolerantingumas. 

Trečioji iš Bendrųjų taisyklių, liečianti religinio skau- 


* Ten pat.— P. 48—49. 


266 


tų gyvenimo tvarką, yra skautizmo iniciatoriaus nusakyta 
šitokiu būdu: a) Yra laikoma faktu, kad kiekvienas skau- 
tas priklauso prie vienos kurios tikybos ir prisilaiko jos 
taisyklių; b) kai būrys susideda iš vienos tikybos narių, 
yra pageidaujama, kad skautininkas nustatytų kulto ap- 
raiškas ir pamaldų tvarką susitarimu su būrio kapelionu 
arba šiaip jau su bažnytine vyresnybe; c) kai būrys susi- 
deda iš skautų įvairių tikybų, privalu kiekvienas para- 
ginti prisilaikyti nuosavos tikybos taisyklių ir nedera da- 
ryti bendrų pamaldų. Stovykloje kasdieninė malda arba 
savaitinės pamaldos turi būti paprasčiausios ir dalyvavi- 
mas jose — neprivalomas*. 

Generolas R. Baden-Powellis sąmoningai yra palikęs 
daug laisvės religinio skautų gyvenimo tvarkymui, kad 
įvairios skautų grupės, susidariusios iš vienos tikybos na- 
rių, galėtų gyventi daug pilnesniu religiniu gyvenimu, 
kaip kad tada, kai skautų būriai susidaro iš įvairių tiky- 
bų narių. Reik juk žinoti, kad, jei Skautizmo Tėvas nusta- 
to vien tam tikrą pasaulėžiūros minimumą, privalomą vi- 
siems skautams, tai šitokis bendras reikalavimas dar toli 
gražu nereiškia, kad jis laiko žmogui pageidaujama pri- 
silaikyti gyvenime religijos minimumo ir nesistengti iš- 
plėsti religinio gyvenimo iki maksimalinio teorinio bei 
praktinio pilnumo. Jis tik šitų uždavinių nestato skautiz- 
mui, kaipo tokiam, laikydamas pakankamu praktinio skau- 
tiškojo auklėjimo reikalams tą pasaulėžiūros minimumą, 
kuris buvo anksčiau nusakytas. Bet jei šitas praktinis do- 
rinis auklėjimas gali būti paremtas pilnesniu religiniu gy- 
venimu, tai, skautizmo iniciatoriaus supratimu einant, ši- 
tokis papildymas tegali būti vien pageidaujamas. 

Taip statydamas religijos klausimą, skautizmas tampa 
ne tik religijos parama, pats jąja remdamasis savo dori- 
niame nusistatyme, bet —ir religinio tolerantingumo mo- 
kykla: čia būtent yra toleruojamas priemonių įvairumas, 
nors yra priimtas vienas bendras idealas. Panašiai yra ir 
su skautizmo nusistatymu tautybės atžvilgiu. Būdamas do- 
Tinio auklėjimo sistema, skautizmas yra sykiu ir stiprus 
tautinio auklėjimo veiksnys. Jis yra per daug realus ir 
praktiškas, kad galėtų nematyti tautybėje teigiamo veiks- 


* Negriežtas vertimas pagal Sevin J. Le Scoutisme.— P. 20—21. 


267 


nio, nors ir individualizuojamo pagal atskirų tautų gyve- 
nimo aplinkybes. J. Sevinas net griežtai teigia, kad skau- 
tizmas yra ne kas kita kaip platus tautinio auklėjimo už- 
simojimas, ir kad toks kaip tik buvo generolo R. Baden- 
Powellio noras, būtent: „pakelti rasė, užtikrinti krašto 
ateitis, apsaugoti rytojaus žmonės, kol nėra dar per vėlu“*, 

Bet jei skautizmas yra tautinio auklėjimo užsimojimas, 
tai šitas faktas toli gražu nereiškia, kad jis turi iš esmės 
nors mažiausią palinkimą į šovinistinį nacionalizmą, kuris 
būtų agresyvus kitų tautybių atžvilgiu. Ketvirtasis Skautų 
įstatų punktas yra to universalinio altruizmo išraiška, kuri 
nėra pripuolama skautizmo esmei: skautas, sakoma jame, 
yra draugas visiems ir brolis kiekvienam kitam skautui, 
nežiūrint to, prie kokios socialinės klasės šis priklauso. 
Žodžiu tariant, visuotinio altruizmo jausmai verčia skau- 
tą pergalėti savyje nepateisinamus bet kurio ekskliuzyviz- 
mo polinkius, t. y. ir socialinio, ir tautinio, ir religinio, ir 
t. t. Tuo pačiu skautizmas tampa socialinės, tautinės ir re- 
liginės taikos veiksniu, arba, mažiausia, tuo veiksniu, ku- 
Tis į luomų, tautybių ir pasaulėžiūrų sąspyrį įneša garbin- 
gos kovos principus, pagrįstus džentelmeniškuoju garbės 
supratimu. Ir čia skūutizmas pasirodo sveiku protestu prieš 
tuos metodus, kuriuos vartoja dabartinis paskendęs prak- 
tiškajame nihilizme pasaulis. 


5. Skautizmas ir krikščionybė 


Neatsakyčiau pilnai į pastatytąjį šiai paskaitai klausimą, 
jei praeičiau patylomis skautizmo santykius su krikščiony- 
be. Todėl, eidamas prie galo, turiu ir apie tai šį tą pasakyti. 
Reik čia visų pirma žinoti, kad į tą teistinės pasaulėžiūros 
minimumą, kuriuo principialiai ir oficialiai remiasi skau- 
tizmas, krikščionybės esmė neįeina. Skautizmas būtent, 
pripažinęs Dievo buvimą ir Jo įsakymus, stengiasi, kiek 
galėdamas, apsiriboti prigimtųjų doros dėsnių sritimi, kad 
tuo pačiu galėtų pasidaryti priimtinas didžiausiai žmonių 
daugumai. Užtat visai kitaip yra su tomis autonomingomis 
skautų grupėmis, kurios susidaro iš vienos kurios krikščio- 


* Sevin J. Le Scoutisme.— P. 6. 


268 


niškosios tikybos narių. Tuomet krikščioniškosios pasaulė- 
žiūros tiesos yra su visu nuoseklumu kuo plačiausiai tai- 
komos skautiškojo auklėjimosi reikalams. Pavyzdžiui, bel- 
gų skautai su visu nuoseklumu praveda skautų veikime 
katalikiškosios tikybos principus. Apskritai net yra pri- 
pažįstama, kad skautai katalikai yra žymiai prisidėję prie 
skautiškųjų tradicijų išdirbimų ir prie skautiškojo judėji- 
mo išsivystymo. Katalikų Bažnyčia, matydama skautizme 
teigiamąjį dorinio auklėjimosi pagrindą, atremtą į prigim- 
tuosius doros dėsnius, aprobavo net šitą kilnų judėjimą, 
taip kad „oficialiai skautų organizacija yra pasidariusi 
viena susibūrimo lytimi, patariama jauniems katalikams“*. 

Bet vis dėlto ne šitame organizaciniame santykiavime 
glūdi tai, kas yra reikšmingiausia skautizmo santykiuose 
su krikščionybe. Reikšmingiausias būtent yra tasai dori- 
nis skautizmo nusistatymas, kuris yra faktinai ne kas kita 
kaip prigimtoji įvada į krikščioniškosios doros žydėjimą. 
Galima net pasakyti, kad visi charakteringi krikščioniško- 
sios doros bruožai randa skautizme atitinkamus dorinius 
polinkius, kultūriniu būdu motyvuojamus. Tiesa, šitie po- 
linkiai, reiškią, G. Belot pasakymu, aukščiausią žmogiškąjį 
idealą, prie kurio yra pakilusi civilizacija, teužbrėžia vien 
prigimtąją pakraipą į tą dieviškąjį idealą, kurį su visu 
skaidrumu piešia Evangelija ir krikščioniškasis asketizmas, 
pavyzdžiui, šv. Pranciškaus Asyžiečio „gėlelės“. Vis dėlto 
tam tikras atitikimas tarp skautizmo dorinio kodekso ir 
evangeliškosios asketikos yra labai reikšmingas. 

Kad galėtume įsitikrinti, imkime keletą pavyzdžių. Jei 
ieškotume visų pirma, kas yra reikšminga doriniame krik- 
ščionybės gyvenime, tai turėtume taip ar šiaip įsitikinti, 
kad krikščioniškoji dora stato pirmoje vietoje įsakymą 
mylėti Dievą ir tučtuojau reikalauja šitą įsakymą papil- 
dyti antruoju įsakymu mylėti savo artimą kaipo patį save. 
Skautizmas stato pirmoje vietoje reikalavimą atlikti savo 
prievoles Dievo ir vyriausybės atžvilgiu ir paskui reika- 
lauja teikti pagalbą savo artimui visose aplinkybėse. 
Krikščioniškasis reikalavimas mylėti Dievą ir savo arti- 
mą suima į save skautizmo reikalavimu, nes mylėti yra 
ai ias S 

* Ten pat. — P. VIII. Mano pabraukta.— St. $. 


269 


daugiau negu atlikti savo prievoles arba patarnauti savo 
artimui. ` 

Toliau, galima pastebėti, kad krikščioniškosios doros 
žydėjimas ypatingai pasireiškia herojiškame praktikavi- 
me tokių evangeliškųjų patarimų, kokiais yra neturto, 
klusnumo ir vienuoliškosios skaistybės patarimai, kurie su- 
daro vienuoliškojo asketizmo pagrindą. Skautizmas savo 
vidiniu nusistatymu kaip tik eina šita pakraipa, nors ne- 
nueina taip toli, kaip siekia evangeliškieji patarimai. Skau- 
tizmas būtent priešinasi godumui ir pratina prie išmintin- 
go ir ekonomiškojo atsinešimo prie turtų, kurių įsigijimas 
turi būti atremtas į darbą; reikalauja tam tikro klusnumo ir 
tuo pačiu išdirba jaunime klusnumo drausmę, ir pagaliau 
griežtai reikalauja iš jaunimo skaistybės mintyse, žodžiuo- 
se ir veiksmuose. Žinoma, skautizmas neturi savo tikslu 
padaryti iš jaunuolių asketus tikra to žodžio prasme. Čia 
tėra reikšminga vien tai, kad skautizmo doriniai reikala- 
vimai ne tik sutaria su krikščioniškąja etika, bet yra dar- 
gi savo rūšies įvada į tą „vidaus gyvenimą“, kuris su- 
daro krikščioniškojo asketizmo esmę. l 

Ne mažiau reikšminga yra ir tai, kad skaułizmas turi 
bendrų bruožų ir su pranciškonizmu. Šv. Pranciškus Asy- 
žietis, tasai evangeliškosios dvasios žygininkas, ne tik bu- 
vo gailestingas gyvuliams, kaip to nori anglų skautai, bet 
ir, matydamas Dievą gamtoje, mylėjo augmenis ir gyvulius, 
kaip to nori prancūzų katalikų skautai. Pranciškonizmas 
dvasioje buvo net žymiai didesniame laipsnyje ir gamtos 
meilės, ir gailestingumo gyvuliams, ir to džiaugsmingo jau- 
natvės nusiteikimo, kuris taip yra savas šventiesiems žy- 
gininkams. Ir šituo atžvilgiu skautizmas yra ne naujas 
apreiškimas, bet tik atspindys tų antgamtinių laimėjimų, 
kurių buvo atsiekę jau viduramžiais pranciškonizmo žygi- 
ninkai. Taip aukščiausias prigimtosios dorinės kultūros 
laiptais pasirodo dar kartą esąs vien religijos laimėjimų 
prieangyje. Tuo, žinoma, nepaniekinama šitos kultūros, bet 
tik nustatoma tikra perspektyva tarp dorinio ir religinio 
gyvenimo. Šitoje perspektyvoje kaip tik aiškėja, kad skau- 
tizmas visu savo nusistatymu eina aukščiausių dorinių lai- 
mėjimų pakraipa, nors ir nėra asketizmo mokykla tikra to 
žodžio prasme. 


270 


Iš tikrųjų, kaip buvo jau anksčiau pakankamai nusaky- 
ta, skaulizmas yra jaunimui dorinio žygiškumo mokykla ir 
tuo ne lik atmena, bet ir yra krikščioniškojo viduramžių 
rileriškumo atgimimas. Čia vėl matomas dar vienas vidi- 
nis santykis, kurio yra tarp skautizmo ir krikščionybės. 
Taip ar šiaip, skautizmas yra krikščioniškosios kultūros 
padaras jau todėl, kad jis yra suplanuotas įsitikinusio 
krikščionio ir pagrįstas doriniu kodeksu, kuris nuosekliai, 
nors ir iš tolo, veda prie evangeliškosios etikos. Todėl irgi 
nėra pripuolamas ir sąryšis tarp skautizmo ir krikščioniš- 
kojo riteriškumo: skautizmas, kaip sakyta, yra šito pasta- 
rojo savotiškas atgimimas, pritaikytas prie mūsų gyveni- 
mo aplinkybių. 


Užbaigos žodis.— Skautai kaipo avangardas 
tolimesnėje mūsų valstybinio, 
tautinio ir dvasinio atgimimo eigoje 


Baigdamas savo išvedžiojimus, norėčiau prie šios pro- 
gos dar padaryti keletą pastabų apie skautiškojo judėjimo 
reikšmę mūsų tėvynei. Man bent yra neabejotina, kad Lie- 
tuvos skautai galėtų pasidaryti jaunuoju avangardu tolimes- 
nėje mūsų valstybinio, tautinio ir dvasinio atgimimo eigo- 
je, jei sugebėtų tinkamai susiorganizuoti ir prisitaikyti prie 
mūsų gyvenimo aplinkybių. Principialiai reik pripažinti, 
kad toje praktinio auklėjimosi pakraipoje, kuria eina 
skautizmas, yra kaip tik labai daug davinių įsigyti tai, ko 
mūsų tautai šiuo laiku stinga. Neseniai turėjau progos pa- 
liesti klausimą apie lietuvių tautos ugdymo uždavinius*. 
Kai dabar tenka man lyginti tai, kas yra siektina mjūsų 
tautos ugdyme, su tuo, ką gali pateikti skautizmo judėji- 
mas tarp Lietuvos jaunimo, turiu pasakyti, kad beveik 
kiekvieną mūsų tautinio auklėjimosi uždavinį kas nors ati- 
tinka skautizmo sistemoje. 

Mums, pavyzdžiui, reikalingi yra tokie tautos nariai, 
kurie būtų pilnutiniai žmonės. Tuo tarpu kaip galima iš- 
auklėti pilnutinis žmogus nenormaliomis miestiškosios kul- 
tūros aplinkybėmis, kur labai dažnai auklėjimas bei lavi- 


* Žr. Židinys.— 1926.— Nr. 3!. 


271 


nimas yra suprantama kaipo knygiškas mokymas, atitrauk- 
tas nuo gamtos ir realaus gyvenimo ir todėl neduodąs 
praktinio dorinio išsiauklėjimo? Skautizmas kaip tik gali 
duoti, kas čia yra reikalinga. Tai, žinoma, nereiškia, kad 
jis gali atstoti mokyklinį lavinimą arba net jaunimo lavi- 
nimąsi rateliuose, bet užtat tai reiškia, kad jis gali sėk- 
mingai papildyti ir vieną, ir antrą, vesdamas jaunimą į 
platų gamtos pasaulį ir versdamas jį, iš kitos pusės, dary- 
ti praktinius doros žygius tarp žmonių. 

Mums, toliau, reikalinga yra tikra tautos vadovybė, į 
kurią įeitų iš tikro geriausieji žmonės, kurie garbingai su- 
gebėtų vadovauti demokratinėms masėms. Skautizmas, 
kaip buvo savo laiku sakyta, jau tuo ruošia būsimų vadų, 
kad moko jaunimą drausmingai paklusti įstatymams ir 
principams, nes tik tas sugeba tikrai vadovauti, kas sykiu 
sugeba pats būti klusnus. Taigi, kaip sakyta, vadas glūdi 
kiekviename skaute, vertame šito vardo. 

Ne mažiau mums yra svarbus šeimyninio auklėjimo 
klausimas, nes, nesutvarkius tinkamai šito klausimo, nega- 
lima tikėtis tikros kultūrinės pažangos mūsų krašte. Skau- 
tizmas ir čia padeda gerą pradžią, mokydamas, kad skau- 
to prievolės prasideda šeimynoje. Tokiu būdu bendras, 
skautizmo lojalumas pasireiškia jau šeimynos atžvilgiu ir 
tuo pačiu skautizmas auklėja jaunime būsimus gerus šei- 
mynos tėvus. Be to, skautizmas sugeba papildyti tą dori- 
nio auklėjimo stoką, kuri dėl kokių nors priežasčių susi- 
daro šeimynos gyvenime, — nekompromituodamas net šei- 
myninio gyvenimo reikšmės. 

Pagaliau visos pageidaujamos mums žymės, nuo ku- 
rių pareina kultūrinė mūsų pažanga, taip ar šiaip išsivys- 
to sąryšyje su praktine skautiškojo auklėjimo sistema. 
Skautas yra pratinamas tiksliai, akuratiškai, sumaniai ir 
gerai atlikti bet kurį darbą, įsigijus iš pradžių tam tikrų 
techninių žinių. Tuo pačiu jis yra ruošiamas lemtai orga- 
nizuoti tiek savo profesinį, tiek visuomeninį darbą. Skau- 
tas, kaip galėjome savo laiku įsitikrinti, yra iš esmės vi- 
suomenininkas, kuriam nėra svetimas nei drausmingumas, 
nei teisėtumas, nei solidarumas. Žodžiu tariant, tikras vi- 
suomeniškumas yra neatskiriamoji skauto žymė, t. y. ta 
žymė, kuri taip yra pageidaujama mūsų žmonėms. 


272 


Labai svarbu yra dar tai, kad skautizmas išvysto jau- 
nime laisvą iniciatyvą ir drąsų užsimojimą gyvenimo žy- 
giuose ir šiaip jau veikime. Skautizmas kaip tik stengiasi 
lavinimąsi bei auklėjimąsi paremti savarankiškuoju jau- 
nimo veiklumu, kad jis įprastų savo pajėgomis stebėti, 
mąstyti, apsispręsti, veikti, žodžiu tariant, vaidinti akty- 
vią rolę savo išsilavinime bei išsiauklėjime ir dargi aplin- 
kybėse, kurios reikalauja tikros iniciatyvos ir kultūrinio 
kuriamojo užsimojimo. Tad ir šituo atžvilgiu skautizmas 
galėtų auklėti mūsų jaunime ypatybes, kurių mums taip 
trūksta ir kurios sykiu taip yra mums pageidaujamos. 

Dėl visų motyvų, kurie teko man išdėstyti, aš laikau 
savo prievole ne tik padrąsinti pas mus tą naują žygišku- 
mo atgimimą, kuriuo yra skautizmas, bet ir linkėti garbin- 
giems jo adeptams, kad jiems pasisektų kuo veikiausiai 
užimti tą avangardo vietą, kuri jiems teisėtai gali priklau- 
syti tolimesnėje mūsų valstybinio, tautinio ir dvasinio at- 
gimimo eigoje. 


IDEOLOGINIAI 
DABARTIES KRIZIŲ PAGRINDAI 
IR KATALIKIŠKOJI PASAULĖŽIŪRA* 


Krizinės ideologijos supratimas 


Niekam negali būti abejotina, kad mes gyvename ne- 
paprastų krizių laikais. Mūsų pasaulis yra sukrėstas iki 
pat pagrindų. Mes gyvename nuolatinio nerimo nuotai- 
koje. Tai yra lūžtvės nuotaika, kurią sudaro gilaus persi- 
laužimo vyksmas. Šitas gilaus persilaužimo vyksmas ir yra 
ne kas kita kaip mūsų dabar gyvenamoji krizė. 

Akademiškai tariant, krizė ir yra intensyviai pergy- 
venamas visuomeniniame gyvenime persilaužimo vyks- 
mas, kilęs iš skaudaus patyrimo, kad senosios gyvenimo 
lytys dėl savo netobulumo neatitinka dabarties reikalavi- 
mų. Šita prasme galima kalbėti visų pirma apie kultūrinę 
dvasinę krizę, apie visuomeninę politinę ir apie socialinę 
ekonominę krizę. Tai yra ryškiausi krizių tipai žmonijos 
istorijoje, kurie dargi visi sykiu labai stipriai jaučiami 
mūsų gyvenamuoju momentu. 

Dabarties krizės, be abejo, turi daugybę priežasčių, bet 
šiaip ar taip visos jos gali būti suvestos prie paties žmo- 
gaus, nes jis galų gale yra savo likimo sprendėjas. Pasta- 
roji tiesa skamba banaliai, o vis dėlto ji, kaip ir daugelis 
paprasčiausių tiesų, gali būti sykiu palaikyta ir nereikš- 
mingu teigimu, ir paradoksu. Šiaip ar taip, žmogus su sā- 
vo palinkusia į blogį prigimtimi, su savo protu, lengvai 
paklystančiu, ir su savo valia, dažnai neištikima objekty- 
viniam gėriui, yra pagrindinė tolimesnė priežastis visoms 
krizėms, į kurias jis patenka. 


* Iš suteikto čia turinio galima matyti, kad referate pajudinta labai 
daug problemų, kurios vieno referato ribose ne tik negali būti iš- 
spręstos, bet ir tinkamai nusakytos. Šita prasme tema pasirodė neįvei- 
kiama vieno referato ribose. Šiam reikalui būtų reikalinga parašyti 
platokas veikalas, kuriame būtų galimas dokumentuotas problemų sta- 
tymas ir sprendimas. Tokiam veikalui referatas užbrėžia planą ir sis- 
teminio sprendimo, būdą. Jame pačiame tesuteikiami vien bendriausieji 
temos išvystymo apmatai— St. Š, 


274 


Deja, krizių kamuojamas žmogus dažniausiai apie tai 
pamiršta ir įsivaizduoja krizę kaip iš kažkur atsitiktinai 
atsiradusią blogybę, jį taip neužtarnautai kankinančią. Jam 
retai kada ateina galvon, kad tikriausias išėjimas iš kri- 
zės yra gera savęs reforma. Tokia reforma turėtų visų pir- 
ma paliesti principų ir būdo sritis. Šiuo atveju palieku 
nuošaliai būdo klausimą apsiribodamas principų klausi- 
mu, kiek jis yra susijęs su dabarties krizių problema. 

Žmogaus gyvenimo krizė visados turi tam tikrą pag- 
rindą idėjų srityje, būtent ta prasme, kad šita krizė remia- 
si tam tikru klaidingu išvykstamuoju principu. Krizinė, ga- 
lima būtų pasakyti, yra ideologija, kurios pagrinde glūdi 
išvykstamoji klaida, turinti fatalios reikšmės gyvenimo 
išsivystymui. 

Tipišku krizinės ideologijos pavyzdžiu galėtų būti šito- 
kis dialektinis samprotavimas, Dostojevskio padėtas užuo- 
mazgos pagrindu į romaną „Broliai Karamazovai“: „Jei nė- 
ra Dievo, nėra nemarumo; jei nėra nemarumo, viskas leis- 
ta". Pakanka paneigti Dievą ir padaryti iš to nuoseklią 
praktinę išvadą, kad gyvenime susidarytų visa eilė kata- 
strofinių krizių. Dostojevskis su genialia dialektika įrodo 
savo romane nusakytosios krizinės ideologijos katastrofiš- 
kumą. Inteligentas Ivanas Karamazovas sirgo ir žaidė 
skepticizmu, o liokajiškos sielos virėjas Smerdiakovas pa- 
darė iš jo skepticistinės ideologijos praktinę išvadą. Iš čia 
išsivysto visa eilė katastrofų. Smerdiakovas užmušė senį 
Karamazovą, tikriausiai savo tėvą, ir, sąžinės graužimų 
kamuojamas, pasikorė. Ivanas Karamazovas, laikydamas 
save intelektualinių savo tėvo mirties kaltininku, suserga , 
nervų sukrikimu. Dmitrijus Karamazovas, brutaliai kovojęs 
su tėvu, nuteisiamas sunkiesiems darbams kaipo tariama- 
sis savo tėvo užmušėjas. Krizinė ideologija pagimdė visą 
eilę katastrofų, bet niekam neatnešė laimės, nes toks 
yra neišvengiamas kiekvienos krizinės ideologijos likimas. 

Gal niekas su tokia jėga nėra rašęs apie klaidingų prin- 
cipų katastrofiškumą kaip Ernestas Hello, nuo kurio mir- 
ties šiais metais“ sukanka 50 metų. Tai, ką Dostojevskis 


* Rašyta 1935 m., kuriais turėjo įvykti Katalikų mokytojų suva- 
žiavimas.— St. Š. 


275 


pavaizduoja genialiu romanu, Hello pagrindžia principia- 
liai. Bus ne pro šalį ir nagrinėjamosios temos atžvilgiu, ir 
minimo šiais metais rašytojo atžvilgiu pasemti iš jo kele- 
tas minčių. 

„Voltaire'as,— sako Hello, — tikėjosi sąmojingai juoka- 
ves. Tuo tarpu jis ruošė 1793 metus. Tarp savo juoko ir 
ašarų, kurios netrukus pasruvo, jis neįžvelgė jokio sąry- 
šio. Jis intelektualiai kirsdavo galvas, o giljotinos peilis 
netrukus turėjo jas kirsti kitokiu būdu. Jis šaipėsi iš alto- 
riaus, nepastebėdamas, kad sykiu ardė bažnyčias, rūmus 
ir šiaip namus. Jis nenusimanė apie žemės drebėjimą, kurį 
pats ruošė" (Le Siėle.— Paris, 1913.— P. 216). 

Hello aiškiai pastebi ir griežtai teigia priežastingą są- 
ryšį tarp atskirų mąstytojų idėjų ir praktinio minių nusis- 
tatymo: „Žmonių masė, kuri nieko nežino ir kuri visų pir- 
ma nepažįsta metafizikos, yra nustatoma metafizinėmis 
klaidomis nedidelio skaičiaus žmonių, kurių jinai net ne- 
pažįsta. .. Principai, o ne kas kita veda pasaulį, šiam neži- 
nant, kieno jis yra vedamas.— Lengviausias religinis nei- 
gimas persikeičia į baisiausias materialines katastrofas“ 
(ten pat, p. 217—218). 

Nebijodamas, kaip paprastai, paradoksalinių teigimų, 
Hello net pareiškia kitoje vietoje, kad „juo aukštesnės yra 
tiesos, tuo gilesnė yra jų veikmė žmonijos gelmėse" (ten 
pat, p. 107), nes „juo tiesa yra pradiškesnė, tuo jinai yra 
praktiškesnė, juo ji yra esmiškesnė, tuo jinai yra naudin- 
gesnė įvykių akivaizdoje. Ir juo įvykiai yra baisesni, tuo 
reikalingesnis yra atsišaukimas į esmiškiausias, aukščiausias 
ir transcendentiškiausias tiesas“ (ten pat, p. 108—109). 

Kadangi krizės yra priežastingai susijusios su teisin- 
gų principų paneigimu ir todėl turi savo ideologinį pag- 
rindą, krizių laikais ypatingai svarbu padaryti principų 
reviziją. Hello pabrėžia šitą svarbą su visu griežtumu: 
„Krizės momentais, — sako jisai, — tai, kas yra svarbiausio 
ir, drįstu sakyti, skubiausio, yra dar kartą pakilti prie prin- 
cipų, juos išdėstyti, juos apreikšti, nes jie taip giliai yra 
pamiršti, kad kiekvieną kartą, kai apie juos yra kalbama, 
kad ir kaip jie būtų seni, kad ir būtų jie amžini, iš tikrųjų 
jie yra apreiškiami" (ten pat, p. 105). 

Pagaliau dar viena Hello idėja tuo pačiu klausimu: 
„Amžinieji principai, pirmapradiškosios tiesos — sako ji- 


276 


sai, — yra aukščiausia aktualybė krizių ir pavojų momen- 
tais. Jie pasituri išganymo paslaptimi. Išsigelbėjimas yra 
tenai, ne kitur" (ten pat, p. 106). 

Mūsų gyvenamų krizių akivaizdoje mano referato už- 
davinys yra susekti, kokios išvykstamosios klaidos glūdi 
ideologiniame šitų krizių pagrinde ir kokios tiesos turėtų 
būti padėtos į mūsų gyvenimo pagrindą, norint laimingai 
išeiti iš katastrofiško būvio, kuriame yra atsidūręs dabarti- 
nis mūsų pasaulis. 


I. Ideologiniai 
dabarties krizių pagrindai 


1. Kultūrinė dvasinė krizė 


Naujų laikų pasaulis, kuris dabar gyvena visais atžvil- 
giais labai gilią krizę, yra nešėjas civilizacijos, susidariu- 
sios žymioje dalyje opozicijoje teocentrinei vidurinių am- 
žių pasaulėžiūrai. Iš vienos pusės, šita civilizacija, arba net, 
tikriau pasakius, europiškoji kultūra, pradžioje yra augu- 
si christianizmo prieglobstyje. Jos universalumas, kūrybiš- 
kumas, humaniškumas aiškiai remiasi christianizmo dva- 
sia. Bet iš kitos pusės, naujausiais laikais europiškoji kul- 
tūra nuėjo linkme, priešinga tai, kuria ėjo krikščioniška- 
sis pasaulis viduriniais amžiais. 

Viduriniai amžiai sudarė teocentrinį pasaulį, kuriame 


reikalai buvo palenkiami kultūriniams, kultūriniai — reli- 
giniams. Žmogus turėjo prideramą sau vietą plačiojoje vi- 
sumos sintezėje, kurioje Dievas buvo centru ir viršūne. 
Vienybės jausmas, sintezės genijus ir linkmė į pilnatvę 
Charakterizavo šitą teocentriškai nusistačiusį žmogų. 

Bet sykiu viduriniai amžiai turėjo savo ydų ir paklydi- 
mų. Nors viduriniais amžiais nebuvo viešpatavusi teokra- 
tija tikra to žodžio prasme, vis dėlto teocentriškas jų nu- 
sistatymas dažnai buvo pravedamas su prievartos pagalba 
tokiuose dalykuose, kur prievarta nieku būdu negali būti 
pateisinta, Kai kurie kryžiaus karai, būtent oienzyviniai, 
ir inkvizacija gali čia būti visai pakankami pavyzdžiai vi- 


277 


durinių amžių paklydimams. Žinoma, jų buvo ir daugiau, 
bet ir šitų nusidėjimų prieš žmogaus laisvės ir sąžinės ger- 
bimą, kuris glūdi pačiame krikščioniškosios etikos pagrin- 
de, būtų užtekę protesto reakcijai iššaukti. 


a. Antropocentrinis humanizmas kaipo šilos krizės pa- 
grindas. Tokia reakcija iš tikro atėjo Renesanso humaniz- 
mui, kai šis po savo grynai klasikinio laikotarpio nuėjo 
antropocentrine linkme. Kiekvienai reakcijai yra charak- 
teringa tai, kad ji nepasitenkina tik tuo, kas buvo neigia- 
mo ir todėl šalintino, bet sykiu puola bei griauja ir tai, kas 
buvo teigiamo ir saugotino. Antropocentrinis humanizmas 
nepasitenkino todėl puolimu tik vidurinių amžių neigiamy- 
bių, bet suskato griauti ir tuos pamatus, ant kurių buvo 
pastatyti vidurinių amžių rūmai. 

Sykiu su antropocentrinio humanizmo įsigalėjimu pa- 
saulyje yra įvykusi labai reikšminga kultūrinė dvasinė re- 
voliucija, kuri iš tikrųjų tapo pradžia visų revoliucijų, ku- 
rios tik yra vykusios naujaisiais amžiais. Ta revoliucija sa- 
vo pagrinde buvo religinio pobūdžio ta prasme, kad ji, at- 
plėšdama žmogų nuo religinio centro, kuriam žmogus buvo 
palenktas per visus vidurinius amžius (N. Berdiajevo po- 
sakis), nustatė žmogų tam tikru būdu į Dievą. 

Gonzague de Reynoldas savo kapitaliniame veikale 
„L'Europe tragigue“ šitaip charakterizuoja tą reikšmingą 
revoliuciją: „Visa tai sudaro revoliuciją, galbūt visų gi- 
liausią, kokią kad pažįsta pasaulis nuo christianizmo lai- 
kų; revoliuciją, kuri yra išsiplėtusi į visas sritis: nuo filo- 
sofinės spekuliacijos iki mūsų kiekvieno intyminio ir kas- 
dieninio gyvenimo; revoliuciją, kuri pradėta Renesanso 
laiku protuose, 1789 metais — įvykiuose ir kuri atsibaigia 
rusų revoliucija ir ekonomine krize; revoliuciją, kuri yra 
dabar tapusi visos moderninės civilizacijos krize; revoliu- 
ciją, kuri yra atpalaidavusi žmogų nuo dvasinio jo centro, 
kad padarytų iš jo — individo ar kolektyvo — gyvenimo 
ir pasaulio centrą. Tai viena ir vienintelė Revoliucija“ 
(„L'Europe tragigue.— Paris, 1934.— P. 8). Ir iš tikro nau- 
jieji laikai ir modernusis pasaulis iš esmės težino vienų 
vieną revoliuciją, kuri prasidėjo Renesanso laikais antro- 
pocentrinio humanizmo pavidalu ir renka savo gausų der- 
lių mūsų laikais dabarties krizėse. 


278 


G. de Reynoldas net motyvuoja renesansinio humaniz- 
mo sąryšį su mūsų laikais šiuo konstatavimu: „Pakanka iš- 
vykstamajame punkte susidaryti vertybių gradacijoje klai- 
dingai koncepcijai apie žmogų ir gyvenimą, kad atvyksta- 
majame punkte sugriūtų visa civilizacija“ (ten pat, p. 12. 
Mano pabraukta.— St. Š.). Tą pat teigia ir N. Berdiajevas 
šiais žodžiais: „Dabartinės kultūros krizė yra prasidėjusi 
jau seniai. Didieji jos pradininkai tai jautė. Karai, revoliu- 
cijos, išviršinės katastrofos tėra vien apreiškę aikštėn iš- 
vidinę civilizacijos krizę" ((Un nouveau Moyen Age.— Pa- 
ris.— P. 145). 


b. Individualizmas, scientizmas ir reliatyvizmas kaipo 
krizinio išsivystymo tarpsniai. Kiekvienas ideologinis pra- 
das turi žmonijos gyvenime sau tinkamą išsivystymo link- 
mę, kuri priveda anksčiau ar vėliau su neišvengiamu bū- 
tinumu prie tiesioginių ar netiesioginių konsekvencijų ne 
tik teorinėje, bet ir praktinėje srityje. Svarbu tad visų pir- 
ma susekti išsivystymo linkmę, kurią įgavo antropocentri- 
nis humanizmas kultūrinėje dvasinėje srityje. 

Paneigimas teocentrinio principo, pagal kurį orientavo- 
si viduriniai amžiai, reiškė naujųjų laikų žmogui atsipalai- 
davimą nuo gyvenimo centro, praradimą vienybės, nusto- 
jimą sintezės jausmo, asmenybės alitrūkimą nuo šaknų ir 
pasidavimą visu tuo individualizmo linkmei. „Naikindami 
religiją, t. y. sąryšį, kuris jungia su Dievu žmones ir daik- 
tus, mes,— sako G. de Reynoldas,— esame pakirtę visus 
kitus ryšius, kurie jungia žmones tarp savęs, daiktus tarp 
savęs ir žmogų su kiekvienu tikrovės pradu“ (o. C., p. 473). 

Atsipalaidavimą nuo religijos ir šito atsipalaidavimo iš- 
davas moderniajam žmogui šitaip piešia pagarsėjęs pasku- 
tiniais laikais vokiečių teologas prof. K. Adamas: ,„Moder- 
niojo žmogaus charakteringa žymė yra atitrūkimas nuo 
šaknų. Istorija turėtų parodyti, kaip jis prie to yra priėjęs. 
XVI a. šūkis „Los von der Kirche " su fatališka logika pri- 
vedė XVIII a. prie „Los von Christus *, o paskui, XIX a..— 
prie „Los von Got“. ..— Vietoje žmogaus, įsirėmusio į Ab- 
soliutą, turinčio dieviškąjį laidą ir tuo pačiu tvirto ir tur- 
tingo, mes beturime žmogų, pasikliovusį savimi, žmogų, 
nepriklausomą ir autonominį. — Be to, atsisakydamas savo 
religine revoliucija nuo tikinčiųjų bendravimo Bažnyčioje, 


19—493 279 


nuo šito savitarpinio veikimosi tikinčiųjų gyvenime, 
žmogus yra pakirtęs antrąją šaknį, kuri maitino jo gyve- 
nimą,— bendruomenės jungtį“ (Le vrai visage du Catho- 
licisme.— Paris.— P. 21—22). 

Atitrūkęs nuo šaknų žmogus iš esmės yra individualis- 
tas, izoliuotas savo fatalioje vienumoje. Nenuostabu tad, 
kad šitas modernusis žmogus buvo linkęs pagal savo es- 
mę laikyti teisingomis individualistines teorijas. Jo įsiti- 
kinimams gerai pritikdavo nuomonės, kad individas yra 
vyriausias sau tikslas, kad jis yra autonomingas kaipo auk- 
ščiausias visų daiktų matas, kad todėl jo laisvė niekų ne- 
gali būti aprėžta ir t. t. Savaime suprantama, kad šitokis 
nelygstamasis individualizmas buvo neišvengiamas tiesio- 
ginis gavinys, plaukiąs iš antropocentrinio humanizmo. 

Individualistinis pasitikėjimas žmogiškuoju individu ap- 
švietos gadynėje privedė prie nepaprasto pasitikėjimo pa- 
sauliniu mokslu, kuris sykiu su technišku pasaulio apval- 
dymu turėtų atnešti žmonijai laimę. Visas beveik XIX a. 
gyveno laicistinio scientizmo šūkiais — scientizmo, kurį 
G. de Reynoldas yra linkęs vadinti liuciferizmu, Jo apaš- 
talai kėlė aukštyn mokslą ir žmogaus protą ir vis labiau 
pasiknisdavo po jų pagrindais, nes kaskart griežčiau ir ne- 
lygstamiau neigė metafiziką ir dvasinio pasaulio buvimą. 
Galima net pasakyti, kad sulig tuo, kaip augo scientizmo 
skepticizmas, didėjo jo tiesiog religinis pasitikėjimas 
mokslu. Toks jau yra religijos reikalingumas žmogui, kad, 
šiam paneigus tikrąją religiją, jis pats griebiasi kokio nors 
religijos paliatyvo. 

Paskutinis konstatavimas ypatingai ryškiai pasiteisina 
tame reliatyvizmo traktavime, kuris yra charakteringas 
moderniajam žmogui. Reliatyvizmas yra, galima sakyti, 
paskutinė antropocentrinio humanizmo grandis dvasinėje 
kultūrinėje srityje. Paneigęs Absoliutą, pasikliovęs savi- 
mi ir paskelbęs žmogiškąjį individą visų daiktų mastu, mo- 
dernusis žmogus turėjo vis dėlto pakankamą mokslinio 
patyrimo jausmą, kad galėtų pastebėti lygstamąjį žmo- 
gaus ir pasaulio pobūdį. Bet neigiant nelygstamąjį visų 
daiktų ir žmogaus centrą, šitam moderniajam žmogui vis- 
kas tampa lygstama, reliatyvu. Tik, deja, pati reliatyvybė 
tampa jam nelygstamuoju dalyku. 

„Dėl kažkokios ypatingos proto perversijos— sakė 


280 


Jacgues Chevalier VII tarptautiniame filosofijos kongre- 
se Prahoje 1934 m.,— žmogus, paneigęs absoliutą arba pa- 
daręs iš absoliuto reliatyvybę ir negalėdamas be absoliuto 
apsieiti, daro iš reliatyvybės absoliutą arba, kuo mažiau- 
sia, traktuoja ją kaipo tokią; čia yra visos negerovės pra- 
das. Trumpai tariant, paskelbęs, kad viskas yra taikytina 
prie žmogaus, mūsų amžius yra padaręs iš žmogaus abso- 
liutą ir iškėlęs jį vyriausiu visų daiktų teisėju ir arbitru” 
(Le Van.— Nr. 165—166.— P. 254), 

Čia, reikia manyti, apsireiškia, iš vienos pusės, iner- 
tinga antropocentrinio humanizmo reakcija prieš teocentri- 
nį christianizmo principą, o iš antros pusės — pirmapradiš- 
kas absoliuto reikalingumas žmogaus sielai: jei šito rei- 
kalingumo nepatenkina Dievas, jo vietoje su neišvengia- 
mu būtinumu turi atsistoti koks nors stabas. Todėl taip pat 
žmogus, išsižadėjęs religijos, neišvengiamai patenka į prie- 
tarus. Taip praradimas tikro tiesaus kelio veda į klaidžia- 
takius. 


c. Antropocentrinio humanizmo išsigimimas į savo 
priešginybę (brutalus zoologizmas). Iškrypimas išsigimime 
apskritai yra neišvengiamas antropocentrinio humanizmo 
galas. Žmogus, paneigęs Absoliutą, atitrūkęs nuo dvasinio 
centro, nusistatęs autonomiškai elgtis savo vardan ir pasi- 
tenkinti tik savimi, neįstengia atsilaikyti gryno žmogišku- 
mo plotmėje. Žmogus, pasirodo, tegali būti žmogumi vien 
tada, jei savo gyvenimo centrą turi nelygstamojo idealo 
srityje. Kitaip jis neatsilaiko žmogiškumo srityje ir rieda 
vis žemyn į brutalaus gyvuliškumo sritį. 

Antropocentrinis humanizmas paragino žmogų atsipa- 
laiduoti nuo visko, kas jį varžo, pajungia, įpareigoja. Hu- 
manizmo išlaisvintas žmogus ilgainiui tapo atpalaiduotu 
žmogumi, kuriame įvyko visų žemesnių galių išsijuosi- 
mas, kitaip tariant, gyvuliškumo įsigalėjimas žmogaus gy- 
venime, grįžimas, kaip G. de Reynoldas išsireiškia scholas- 
tiniu terminu, ad materiam primam *, kas kitaip jo vadina- 
ma prebolševizmu. 

Tuo būdu išlaisvintas ir atpalaiduotas modernusis žmo- 
gus su savo seksualine reforma, su savo Nacktkultur 5, su 
savo palinkimu į barbarišką primityvumą yra ne kas kita 
kaip nuslinkęs į gyvuliškumo plotmę, arba sugyvulėjęs, 


281 


žmogus. Tai pilnutinio žmogaus priešginybė, tai dekompo- 
nuoto žmogaus tipas. Taip antropocentrinio humanizmo 
linkmė savo fataliame išsigimime priveda prie būvio, prie- 
šingo pirmutiniam klasikinio humanizmo idealui: vietoje 
harmoningo, pilnutinio, kultūringo žmogaus gaunamas nu- 
smukęs, susiskaldęs, išsigimęs barbaras, be tos šviesios 
perspektyvos, kurią paprastai turi išėjęs iš natūralaus sto- 
vio laukinis žmogus, nesugadintas kultūrinės dekadenci- 
jos aplinkybių, nes antropocenirinis humanizmas beveik 
neišvengiamai veda galutinėje sąskaitoje į brutalų zooio- 
gizmą. 

Šitas fatalus antropocentrinio humanizmo linkmės už- 
silaužimas, kuris kai kieno vadinamas Entfesselung der 
Unierwelt, padugnių atpalaidavimu, juo labiau yra jau- 
čiamas didžiųjų sukrėtų laikais, kai papročių korupcija 
tampa itin didelė ir reikšminga. Dorinis jausmas išnyksta 
iš visuomenės gyvenimo ir nesudaro užtvarų doriniam pa- 
krikimui. Šis dorinis pakrikimas jaučiamas visose moder- 
niojo gyvenimo srityse. Apie visuomeninę, politinę ir eko- 
nominę sritį teks kalbėti vėliau, dabar kultūrinio dvasi- 
nio gyvenimo charakteristikai tepaminėsiu apie moder- 
nųjį meną, kuris gal geriausiai, su prigimtu sau ryškumuų 
atvaizduoja estetinį ir dorinį moderniojo žmogaus pakri- 
kimą. 

Tai, ką mes matome žiuo laiku meno srityje, maža yra 
pavadinti dekadansu; tai tiesiog bet kurio dailiojo meno 
neigimas. „,Modernusis menas,— sako N. Berdiajevas,— 
vis labiau užsiangažuoja Renesanso gale, šitame žmogaus 
ir gamtos lyčių sunykime. Tai barbariškų lyčių išsiverži- 
mas, barbariškų garsų ir judesių sąspyris. Šito meno di- 
namizmas yra praradęs kosmiškąjį ritmą“ (0. c„ p. 55). 
Bet sykiu su šituo kosmiškuoju ritmu, kuris yra sveikos 
estetikos pagrindas, modernusis menas yra praradęs taip 
pat psichinę ir dorinę sveikatą; šituo atžvilgiu jis tobulai 
atvaizduoja moderniojo žmogaus dvasinį sukrikimą: iš 
tikro, koks kūrėjas, toks ir jo menas. Nususęs kūrėjas, 
nususęs ir menas. Koks skaudus kontrastas su didingu Re- 
nesanso menu! 


d. Unitarinės, totalitarinės ir autoritalyvinės tendenci- 
jos kaipo kontrrevoliucijos žymės. Žmonijos istorija be- 


282 


veik niekados neina tiesia ir ramia linija. Joje visada ży- 
mu tam tikras bangavimas, kur po akcijos eina reakcija, 
kuri savo ruožtu ilgainiui tampa akcija, sulaukianti savo 
reakcijos. Taip kiekviena veikla sutinka savo atoveiką ir 
kiekviena atoveika tampa veikla. 

Jei anksčiau buvo kalbėta apie tiesioginių ir netie- 
sioginių konsekvencijų linkmę, tai dabar galima kalbėti 
apie priešingų reakcijų linkmę, nenorint čia dėl atsargu- 
mo kalbėti apie istorinius dėsnius. Kai viena kuri revoliu- 
cinė linkmė savo fataliame užsilaužime prieina išsigimi- 
mą, neišvengiamai kyla prieš ją priešinga reakcija, ku- 
ria žmogaus dvasia tarsi prieš ligą reaguoja prieš įsigalė- 
jusią negerovę. 

Jei antropocentrinis humanizmas buvo reakcija arba 
net dvasinė revoliucija prieš vidurinių amžių nenorma- 
lias teocentrizmo pasireiškimo lytis, tai prieš jo tiesiogi- 
nes ar netiesiogines konsekvencijas moderniojo išsigimi- 
mo lytyse neišvengiamai turėjo sukilti nauja reakcija, ku- 
ri dabar gali būti pavadinta kontrrevoliucija. Mūsų lai- 
kais kultūrinė dvasinė kontrrevoliucija pasireiškia ne tiek 
savarankiškai, kiek ryšium su politine ir socialine kontr- 
revoliucija, ir todėl ji nėra taip ryški ir galinga kaip pa- 
starosios. Bet vis dėlto galima jau kalbėti apie tai, kad 
tame moderniajame pasaulyje, kuris susiformavo antro- 
pocentrinio humanizmo įtakoje, jau aiškiai jausti kultū- 
rinės dvasinės kontrrevoliucijos žymės. 

Šita kontrrevoliucija nėra dar anaiptol grįžimas prie 
teocentrizmo principų, taip suprantamų, kaip jie gali ir 
turi būti suprasti po naujųjų amžių patyrimų. Ji tėra vien 
reakcija prieš ligą, panašiai kaip karštis yra reakcija prieš 
organizme įsigalėjusį ligos žadintoją. 

Ryšium su kontrrevoliucine banga, kuri eina iš poli- 
tinės, socialinės ir ekonominės kontrrevoliucijos, vis daž- 
niau jaučiamas pasiilgimas vienybės, pilnatvės, harmoni- 
jos, tikros vertybių hierarchijos ir pasitikėjimo verto au- 
toriteto. Žodžiu tariant, pasiilgstama viso to, kas buvo 
prarasta su teocentrine pasaulėžiūra. Šio pasiilgimo atgar- 
siai išeina aikštėn mechaniškai suprantamose unitarinėse, 
totalitarinėse ir autoritatyvinėse tendencijose ir taip pat 
ne visados nuosekliuose, bet aiškiai jau girdimuose pro- 


283 


testuose prieš šeimos pakrikimą, prieš papročių korupci- 
ją, prieš rasinę degeneraciją, prieš spaudos neleistiną pa- 
laidumą, prieš laukines pramogų formas ir t. t. Taip pat 
vis aukščiau imama vertinti religijos reikšmė visuome- 
nės gyvenime. Tegul visose šitose kontrrevoliucinėse ap- 
raiškose ir nėra dar tikro grįžimo prie amžinų teocentriz- 
mo principų; tegul šios apraiškos ir vyksta dar antropo- 
centrinio humanizmo plotmėje ir moderniojo subarbarėji- 
mo lytyse, bet istoriškai jos yra simptomingos ir įrodo 
faktą, kad žmogus negali nurimti atitrūkęs nuo. Absoliuto 
ir amžinųjų tiesų. 


2. Visuomeninė polilinė krizė 


Antropocentrinis humanizmas padarė revoliuciją visų 
pirma idėjų srityje — idėjų, kurios lietė žmogaus ir jo 
gyvenimo supratimą. Bet kiekviena idėjinė . revoliucija, 
liečianti žmogaus ir jo gyvenimo koncepcijas, turi visai 
savaimingos tendencijos plisti į praktinio gyvenimo sri- 
tis ir ruošti taip pat šiose pastarosiose revoliucijų, kurios 
šiaip ar taip yra tos pirmutinės revoliucijos padarai. Štai 
kodėl iš esmės tegalima kalbėti apie vienui vieną antro- 
pocentrinio humanizmo sukeltą revoliuciją. 

Šita viena iš esmės revoliucija ypatingai ryškiai ir su 
tam tikru nuoseklumu pasireiškia visuomeninėje politinė- 
je ir socialinėje ekonominėje srityje. Visuomeninė politi- 
nė revoliucija yra išsivysčiusi iš laisvės įsigeidimo, so- 
Cialinė ekonominė — iš užsimojimo viešpatauti gamtai. Iš 
kokių klaidingų pagrindų šios dvi revoliucijos yra išėju- 
sios ir kokia buvo jų išsivystymo linkmė,— štai klausimai, 
į kuriuos atsakyti tenka tolimesniam dėstyme, 


a. Liberalizmas kaipo šitos krizės pagrindas. Jei pro- 
testantiškoji reforma buvo pirma antropocentrinio huma- 
nizmo sukelta revoliucijos banga, tai antroji revoliucinė 
banga buvo Didžioji prancūzų revoliucija. Pirmoji vyko 
visų pirma dvasinėje religinėje srityje, antroji — visuo- 
meninėje politinėje. Trijuose šitos revoliucijos šūkiuose 
rado sau išraišką trys stambiausieji XIX a. sąjūdžiai; 
liberalizmui rūpi visų pirma laisvė, demokratizmui — Iy- 


284 


gybė, socializmui —brolybė, suprasta darbo žmonių soli- 
darumo prasme. 

Šiuo metu moderniųjų srovių trejetas gyvena gilią 
krizę, o sykiu su jomis ir ta modernioji valstybė, kuri 
buvo susidariusi šitų trijų srovių įtakoje. Paliekant nuc- 
šaliai konkretines laiko ir vietos aplinkybes, kuriose po- 
litinė krizė yra išsivysčiusi, reikia pastebėti, kad benra 
ir todėl tolimesnė šitos krizės priežastis yra tos ideologi- 
jos paklaidos, kuri sukėlė liberalistinio demokratizmo są- 
jūdį. 

Modernioji demokratija įgavo liberalizmo įtakoje gry- 
nai formalinį pobūdį. Formalinė laisvė ir formalinė lygy- 
bė pasidarė dalykais, neturinčiais jokio konkretesnio tu- 
rinio ir neparemtais jokia organiška visuomenės struktūra. 
Kaip humanizmas apskritai, taip ypatingai liberalistinis de- 
mokratizmas remiasi optimistinio skepticizmo koncepciia 
apie žmogų. Jo supratimu, žmogaus prigimtis yra gera. Pa- 
kanka suteikti jai laisvo išsivystymo sąlygas ir neriboja- 
mos mokslo šviesos, kad kultūrinė ir visuomeninė pažen- 
ga eitų vis sparčiau šviesos ir laimės keliais. 

Bet sykiu šito optimizmo pagrinde glūdi gilus skepti- 
cizmas. Mokslinė šviesa, kuria beveik religiškai liberaliz- 
mo yra tikima, toli gražu nėra jo grindžiama viena nełygs- 
tamąja tiesa. Todėl, turint galvoje liberalisiinę demokra- 
tiją, galima sutikti su N. Berdiajevu, kad „ji stengiasi or- 
ganizuoti visuomenę politiniu atžvilgiu, tarsi nebūtų Tie- 
sos", kad „tai esminė grynosios demokratijos hipotezė“ 
ir „kad tik čia glūdi pirmapradė demokratijos idėjos klai- 
da" (0. €., p. 245). 

Formalinis, optimistinis ir sykiu skeptiškas modernio- 
sios demokratijos pobūdis ėjo kaip tik ta jos išsivystymo 
linkme, kuri turėjo neišvengiamai privesti prie krizės, uł- 
silaužti bolševikų revoliucijoje ir susilaukti kontrrovaliu- 
cijos. Šitoje eigoje turėjo rasti praktinį įvertinimą tasai 
racionalistinis optimizmas, kuris buvo judinamoji dvasia 
prancūzų revoliucijoje. 


b. Demokratizmas, radikalizmas, elatizmas ir socialit- 
mas kaipo krizinio išsivystymo tarpsniai. Visų pirma ten- 
ka konstatuoti, kad kiekvienas skepticizmas ir reliatyvit- 


RI 


mas, persimetęs į valstybinės valdžios psichologiją, yra 
valstybinio režimo bevališkumo ir bejėgiškumo pagrindas, 
Tokį pagrindą ir patiesė modernioje valstybėje dokirina- 
linis liberalizmas. Nors tos valstybės išsivystymo kelias ir 
buvo gana komplikuotas, bet vis dėlto liberalizmo jai 
įdiegtos idėjos fataliai sprendė apie jos likimą. 

Liberalizmo ydingumas sykiu buvo ir moderniosios de- 
mokratijos ydingumu, nes, kaip sako G. de Reynoldas, „li- 
beralizmas ir demokratija yra sykiu gimusiu: jis yra dva- 
sia, ji — forma" (o. Cc, p. 135). Modernioji demokratija 
perėmė iš doktrinalinio liberalizmo pagrindinius jo princi- 
pus, dėdama tik svorio centrą į lygybės klausimą. Ji pasi- 
tiki taip pat, kaip liberalizmas, gimtuoju žmogaus geru- 
mu ir todėl tiki laimingais laisvės gaviniais; ji deda viltį 
į neribojamai žengiantį į priekį progresą ir todėl stengiasi 
į jo vagą įtraukti plačiąsias mases. Ji pasitiki mokslo švie- 
sa ir stengiasi padaryti jį visuotinai privalomą. 

Tiesa, moderniosios demokratijos pasitikėjimas žmo- 
giškąja prigimtimi, progresu ir mokslu turi savo pagrin- 
du skepticizmą atžvilgiu į dvasinį pasaulį ir laicizmą atž- 
vilgiu į religinę organizaciją. Ji todėl vienu tik savo gy- 
vavimo faktu skleidė visuomenėje pozityvizmą ir sekulia- 
rizaciją. Šita linkmė ypač išeina aikštėn tame demokrati- 
jos išsivystymo tarpsnyje, kurį charakterizuoja radikaliz- 
mas. į 

Radikalizmas ypač pasireiškia sulig tuo momentu, kai 
demokratinės masės ima tramdyti individualines laisves ir 
kai sykiu su tuo atsiranda aiški linkmė į etatizmą, 
t. y. į valstybinės iniciatyvos vyravimą visuomenės gyve- 
nime. Iš čia tolimesnis išsivystymas veda jau tiesioginiu 
būdu į socializmą. G. de Reynoldas šitaip suglaudžia mo- 
derniosios valstybės išsivystymo tarpsnius nuo prancūzų 
revoliucijos laikų: „Kaip demokratija, — sako jisai — bu- 
vo vidurinis terminas tarp liberalizmo ir radikalizmo, taip 
lygiai šisai tapo viduriniu terminų tarp demokratijos ir 
socializmo. Jis pastūmė demokratiją į socializmą per eta- 
tizmo tarpsnį. Bet etatizmas prarijo demokratiją, kaip kad 
šioji yra prarijusi liberalizmą, pirm negu jis pats bus so- 
cializmo prarytas“ (o. c., p. 149). 

Galima abejoti, ar tikslu šitame valstybinio išsivysty- 


286 


mo vyksme tik vieną tarpsnį vadinti demokratijos vardu, 
bet, šiaip ar taip, tikra yra tai, kad valstybinis absoliutiz- 
mas, pasireiškiąs etatizme ir socializme, neišvengiamai 
naikina demokratijos pagrindus. Apskritai moderniojoje 
demokratijoje aiškiai pastebimas kažkoks fatalus vyksmas 
į susinaikinimą. Atsitinka tai todėl, kad šita demokratija 
išriedėjo iš prancūzų revoliucijos, sugriovusios organiiką 
visuomenės sąrangą ir jos vietoje nesudariusios kitos or- 
ganinės sąrangos, kurioje individas nesijaustų bejėgiškai 
izoliuotas savo santykiuose su valstybe. 

"Šitas neorganinis ir grynai formalinis moderniosios de- 
mokratijos pobūdis yra priežastis to, kad demokratija ne- 
ištesėjo savo užsimojimų ir atnešė priešingų jiems vaisių. 
Ji nerealizavo visuomenėje nei tikros laisvės, nei tikros 
lygybės, nors atpalaidavo žemiausius visuomenės elemen- 
tus ir suniveliavo žmogiškąsias individualybes. Po to ten- 
ka laikyti visai suprantamu tą moderniosios demokratijos 
užsilaužimą, kuris yra įvykęs bolševikiškoje revoliucijoje 
ir kuris iš tikrųjų yra fatalus moderniosios demokratijos 
išsivystymo linkmei. 


c. Liberalinės demokratijos išsigimimas į savo priešgi- 
nybę (bolševizmo diktatūra). G. de Reynoldas vadina bol- 
ševizmą integraline revoliucija ir mato jame fatalią kon- 
sekvenciją tos linkmės, kuri pirmą kartą taip galingai 
buvo pasireiškusi prancūzų revoliucijoje. „Modernioji re- 
voliucija,— sako jisai, — kartoju, viena ir vienintelė revo- 
liucija, kuri nuo Kenesanso laikų atpalaiduodavo žmogų 
nuo jo dvasinio centro ir palikdavo laisvam žaismui visas 
žmogaus pajėgas, yra radusi du puolimo tašku, kur jinai 
yra užsilaužusi: amerikoniškąją krizę ir rusų revoliuciją. 
Tos dvi datos, 1917 ir 1929 m., turės istorijoje, mano įsiti- 
kinimu, daug daugiau reikšmės kaip 1789 m. Intelektua- 
linis nepasisekimas yra iššaukęs politinį nepasisekimą. Tai 
galo ženklas“ (o. c., p. 205). 

Modernioji civilizacija stengėsi išvystyti laisvės pamė- 
gimą, lygybės reikalavimą, bet sykiu ji ardė tai, kuo lai- 
kosi visuomenės tvarka, būtent: autoritetą, tradicijas, 
drausmę. Todėl rezultate susidarė tasai anarchiškas sto- 
vis, kuriame stiprusis spaudžia silpnąjį, barbaras — kultū- 


287 


ringą žmogų, nevertingas individas — vertingą asmenį 
(plg. ten pat, p. 426). Žodžiu tariant, visuomeninė naujųjų 
laikų linkmė turėjo savyje išsigimimo sėklų, ir kai mūsų 
laikais šitos sėklos yra išbujojusios bolševikiškoje revo- 
liucijoje, šiosios negalima nelaikyti priežastingu ideologi- 
nių moderniosios civilizacijos pagrindų rezultatu. 

Tiesa, šita civilizacija šalia antropologinio humanizmo 
turėjo savo pagrinduose apsčiai ir krikščioniškų pradų, 
kurie labai ilgai atsverdavo jos lėtą išsigimimą ir palaiky- 
davo jos gyvavimą gana aukštame lygyje. Bet nelemta 
sėkla neišvengiamai turėjo pradygti ir duoti savo vaisių. 
Bolševizmas, mažiau ar daugiau įsigalėjęs visuomeninėje 
politinėje srityje, ėmė griauti ne tik laisvės ir lygybės 
pagrindus, kuriuos tiesė demokratija, bet ir tuos teigia- 
muosius pradus, kuriais rėmėsi naujųjų laikų civilizacija. 
Ogi bolševikiškoji proletariato diktatūra, gūna pastoviai 
įsiviešpatavusi Rusijoje, yra kulminacinė apraiška to už- 
silaužimo, kurio pavojus visada yra aktualus modernio- 
sios valstybės revoliucijoje. 


d. Fašistinė ir nacionalsocialistinė diktatūros kaipo 
kontrrevoliucijos apraiškos. Bolševizmo pavojus, aiškiai 
pajustas kaipo grįžimas į barbarišką stovį, kur paneigia- 
mi visi kultūringos visuomenės pagrindai, sužadino mažes- 
nes ar didesnes reakcijas beveik visuose kultūringuose 
kraštuose. Suprantama savaime, kad šitos reakcijos itin 
stipriai pasirodė ten, kur bolševizmo pavojus reiškėsi su 
realiu grasumu. Dviejuose kraštuose modernioji revoliu- 
cija, vykusi visuomenės gelmėse, susilaukė net gaivalin- 
gos kontrrevoliucijos, būtent: Italijoje — fašizmo ir Vo- 
kietijoje — nacionalsocializmo pavidalu. 

Nei fašizmas, nei nacionalsocializmas toli gražu nėra 
grįžimas prie teocentrinės pasaulėžiūros principų; jie abu- 
du tebelieka moderniojo pasaulio nuotaikų įtakoje ir ne- 
sugeba atsipalaiduoti nuo antropocentrinės linkmės; bet 
vis dėlto jų gaivalingose reakcijose prieš naujųjų laikų 
valstybinę santvarką ir visuomenės gyvavimo formas yra 
ne vienas sveikas užsimojimas, nors yra taip pat nelygsta- 
masis smerkimas ir to, kas teigiamo buvo liberalistinės 
formalinės demokratijos tendencijose. 

Fašizmas yra išsyk kontrrevoliucinė reakcija ir prieš 


288 


politinės revoliucijos pradžią, t. y. prieš liberalizmą, ir 
prieš revoliucijos atbaigą, t. y. prieš marksistinį komuniz- 
mą. Bet sykiu jisai yra revoliucija ir prieš tą buržuazinį 
bei kapitalistinį režimą, kuris užpildo tarpą tarp revoliu- 
cijos pradžios ir jos atbaigos. Antiindividualistinis, antili- 
beralistinis, antisocialistinis fašizmo pobūdis verčia jį kelti 
aukštyn autoriteto, hierarchijos, disciplinos ir nacionalinio 
suverenumo principus. Indvidualinės žmogaus laisvės ne- 
randa fašizme savo užtarėjo, bet užtat atskiro individo in- 
teresus turi aprūpinti korporatyvinis režimas, kuriame 
susiderino sindikalizmo ir kapitalizmo principai. Vietoje 
efemerinių individualinių formalinės demokratijos laisvių 
kuriama organinė visuomenės santvarka, kuri savo funk- 
cionavimu turėtų individą globoti ir ginti. | 

Nacionalsocializmas yra analoginė su fašizmu kontr- 
revoliucinė reakcija, tiesa, vokiško tipo, nors ir išsivys- 
čiusio fašizmo įtakoje. Jis, kaip ir fašizmas, griežtai nei- 
gia, iš vienos pusės, liberalinę demokratiją, o iš antros 
pusės — marksistinį komunizmą. Jis taip pat nusistato prin- 
cipialiai prieš buržuazinį kapitalizmo režimą ir prieš in- 
ternacionalizmą, tiek kapitalistinį, tiek komunistinį, ir iš- 
kelia nacionalinį suverenumą su ariškosios rasės dievini- 
mu. Jis, kaip ir fašizmas, lygiai atkakliai kovoja ir su li- 
beralistiniu anarchizmu, ir su komunistinių egalitarizmu ir 
tepripažįsta autoritatyvinį režimą, kuris būtų pajėgus pa- 
laikyti tvirtą valdžią, tvarką ir drausmę. Nacionalsocializ- 
mas eina taip pat organinio visuomenės tvarkymo linkme, 
nors mechanizuojanti militaristinė diktatūra gerokai nu- 
stelbia šitą linkmę. 

Ir fašizmas, ir nacionalsocializmas išpažįsta kraštutinį 
nacionalizmą, kuris savo nelygstamuoju pobūdžiu įgauna 
net religinio kulto žymių. Juose iš dalies taip pasireiškia 
tasai religijos reikalo pajautimas, kuris, nežiūrint savo iš- 
kraipyto turinio, vis dėlto juose yra mažiau ar daugiau 
gyvas. Šiaip jau ir fašistinis, ir nacionalsocialistinis nacio- 
nalizmas turi savyje nemaža antikrikščioniškų ir net pa- 
goniškų pradų. 

Žodžiu tariant, fašizmas ir nacionalsocializmas yra gai- 
valingos ir todėl dažnai aklos kontrrevoliucinės reakcijos 
ne lik prieš moderniąją revoliuciją, kiek ji buvo dabar- 


289 


ties krizių priežastimi, bet ir prieš daugelį moderniojo pa- 
saulio laimėjimų. Todėl nei vienas, nei antras nėra integ- 
ralinės sintezės apraiška. Jie pasiilgsta vienybės ir pilnu- 
tinio žmogaus, bet jų priemonės neįstengia realizuoti nei 
pirmosios, nei antrojo. Jie tam tikrame laipsnyje pasiekia 
savo tikslų, kiek jiems tenka kovoti su komunistiniu bol- 
ševizmu, bet jie nesugeba dar sudaryti sąlygų tikrai poli- 
tinei vienybei ir tam totalizmui, kuris jų yra paskelbtas 
dienos šūkiu. 


3. Socialinė ekonominė krizė 


Antropocentrinis pasaulis buvo užsimojęs ne tik pada- 
ryti žmogų laisvą, bet ir palenkti jam medžiagą ir gamtos 
jėgas. Tuo tarpu medžiagos palenkimas žmogaus viešpa- 
tavimui pasiseka tik tada, kai žmogus pats nusilenkia ir 
susiderina su aukštesniu pasauliu, nes tik iš pasaulio Kū- 
rėjo žmogus gali semti reikiamų jėgų pasauliui valdyti. 
Sulig tuo momentu, kai žmogus ima praktikuoti medžia- 
gos kultą, jis tampa ne medžiagos viešpačiu, bet jos ver- 
gu. Modemusis pasaulis ir yra pasirinkęs šitą klaidingą 
linkmę. 


a. Principialus ekonomizmas kaipo šitos krizės pagrin- 
das. Dabar gyvenama socialinė ekonominė krizė ir turi 
savo ideologiniu pagrindu materialistinį užsimojimą, ku- 
ris persiteikė visai mūsų civilizacijai. Naujųjų laikų kapi- 
talizmas pasistatė sau tikslu materialinę gerovę, ir visa 
jo socialinė ekonominė politika buvo nukreipta į šitą pu- 
sę. Ekonomika pastatyta visuomeninių santykių priešaky- 
je; sykiu radikaliai pamiršta, kad jos pagrindan turi būti 
padėti doriniai principai. Modernusis pasaulis prarado pa- 
jautimą tikrų santykių, kurių turi būti tarp materialinės 
ir dvasinės gyvenimo srities, ir doros ir religijos dalykus 
suvedė prie siauro privatinių dalykų ploto. Šitokis ekono- 
mizmas yra suardęs tikrą žmogiškųjų vertybių hierarchiją 
ir dorinį žmogiškojo gyvenimo vieningumą. 

Ekonomikos atpalaidavimas nuo dvasinės žmogaus gy- 
venimo srities ir jos tikslų iškėlimas į pirmąją eilę sykiu 
atpalaidavo socialinį klausimą nuo dorinių sprendžiamųjų 


290 


principų ir pastatė darbo žmonių likimą į vienintelį prik- 
lausomumą nuo ekonominių interesų. 

Modernusis ekonomizmas yra ne kas kita kaip vienaša- 
liškas žemesnės žmogiškojo gyvenimo srities viešpatavi- 
mas aukštesnėms; yra tai visos civilizacijos pastatymas į 
materialistines vėžes, kurios tikrai civilizacijai yra fataliai 
pragaištingos. 


b. Kapitalizmas, industrializmas ir mašinizmas kaipo 
krizinio išsivystymo tarpsniai. Siekiant materialinės gero- 
vės, galima eiti dviem keliais: arba redukuoti savo reika- 
lus, arba didinti gamybą. Kapitalistinis pasaulis pasirinko 
antrąjį kelią ir tuo pačiu didino ne tik gamybą, bet ir 
žmogaus reikalavimus. Turtai pasidarė kapitalizmui sau 
tikslu, o neribotas, vis smarkesnis jų gaminimas — pagrin- 
diniu uždaviniu. Kaipo turtų lygmuo, pinigas pasidarė vie- 
ninteliai siekiama kapitalizmo vertybe. Visuotinis mamo- 
nizmas yra simptominga kapitalistinio pasaulio apraiška. 

Asmeninė nauda pasidarė kapitalizme tobulai išnaudo- 
jamu varikliu, kuris sugebėjo suteikti žmonijai stebėtinų 
materialinių ir techninių pasaikų. „Objektyvinė kapitaliz- 
mo dvasia,— sako Jacques Maritainas,— yra aktyvinių ir 
randamųjų galių egzaltacijos dvasia, žmogaus dinamizmo 
ir individo iniciatyvos dvasia, bet tai sykiu neturto neapy- 
kantos ir vargšų paniekos dvasia; varguolis tėra vien įran- 
kis, bet ne asmuo. ..— Objektyvinė kapitalizmo dvasia, — 
sakoma toliau,— yra drąsaus ir ryžtingo žemės užkaria- 
vimo dvasia, bet sykiu dvasia visų daiktų pajungimo be 
paliovos augančiai sakralinei gėrybių krūvai" (Du régi- 
me temporel et de la libertė.— Paris.— P. 150—151). 

Industrializmas yra tiesioginė kapitalizmo dvasios iš- 
dava. Jis ekonominę gamybą laiko aukščiausiu visuome- 
nės tikslu ir dargi su ypatingu pasitikėjimu žiūri į didžio- 
sios pramonės viešpatavimą, nes šios pastarosios gamyba 
yra nepaprastai vaisinga. 

Pasitikėjimas didžiąja pramone sykiu yra patobulin- 
tos technikos ir mašinos gerbimas. Kitaip tariant, indust- 
rializmas organiškai yra susijęs su mašinizmu. Su maši- 
nos pagalba žmogus tikėjosi tobuliau apvaldyti gamtą ir 
tapti tikru jos viešpačiu. Bet ir čia, kaip kitose antropo- 
centrinio pasaulio srityse, gavinys yra kitoks, negu tikė- 


291 


josi atsipalaidavęs nuo dvasinio centro žmogus. Mašina 
iš tikro yra įrankis įkinkyti gamtos jėgas į darbą, bet vieš- 
pačiu žmogus tegali čia būti vien tada, jei jis pats netam- 
pa mašinos vergu. 

Tuo tarpu mūsų laikais vis dažniau girdėti balsų, kad 
ne žmogus valdo mašiną, bet mašina — žmogų, nes faktii- 
kos rolės neatitinka nominalinių. Mašina taip išaugo ir 
įsigalėjo civilizuotos žmonijos gyvenime, kad nuo jos pri- 
klauso žymioje dalyje ekonominiai ir socialiniai santykiai 
ir kad stovįs prie jos žmogus ne tiek yra jos valdytojas, 
kiek tarnautojas ir net vergas. 

Reikšminga dargi yra tai, kad mašina, įsiterpusi tarp 
žmogaus ir gamtos, yra suardžiusi jųdviejų tiesioginius ir 
natūralius santykius. Kitaip tariant, mašina yra nugamti- 
nusi žmogų ir padariusi iš jo defeklingą tam tikra prasme 
būtybę. Nestebėtina todėl, kad šiuo metu galima kal- 
bėti apie konfliktą tarp mašinos ir žmogaus sielos. „Ma- 
terialinio progreso, mašinos, technikos, organizacijos per- 
teklius — sako G. de Reynoldas,— gali pražudyti civiliza- 
Ciją. Iš tikrųjų didysis konfliktas, kuris šiuo metu domi- 
nuoja visus kitus ir juos sąlygoja, yra sielos ir mašinos 
koniliktas. Mes esame mašiną tiek išvystę, kad mes ne- 
besame daugiau jos viešpačiai. Žmogiškajai sielai svarbu 
pasirinkti linkmę; kitaip tai bus sudužimas ir galutinis 
sugyvulėjimas“ (0. c., p. 459—460). 

Kapitalistinio režimo gaviniai gali būti tinkamai įver- 
tinti tik jei sugretinsime keletą reikšmingų mūsų laikams 
faktų. Iš vienos pusės, mūsų ekonominis pasaulis kenčia 
nuo hiperprodukcijos taip, kad kartais gamintojai ryžta- 
si sunaikinti dalį gaminių, kad prekių kainos nekristų per 
daug žemai. Argentinoje leidžiama supūti grūdams; Bra- 
zilijoje kava suverčiama į jūrą; kitur manoma naikinti 
medvilnės derlius ir šiaip jau nežinoma, kas daryti su 
prekėmis, kurios neranda pirkėjų vartotojų. O iš kitos pu- 
sės, beveik kiekviename pasaulio kontinente galima ras- 
ti dešimtimis milijonų bedarbių, kurie kenčia badą arba 
tiek teranda pašalpos, kiek yra per daug mirimui ir per 
maža gyvenimui. Ir šitos bedarbių minios, ieškančios dar- 
bo, neranda savo rankoms pritaikymo. Taip stovi priešais 
save perteklius ir badas nerasdami sutaikymo todėl, kad 


292 


užleisia ekonomikos dėsniams valdyti žmonijos gyvenimą. 

Tuo būdu kapitalizmas, einąs mamonizmo, industrializ- 
mo ir mašinizmo linkme, turi neišvengiamai prieiti krizę, 
kurioje griūva jo geriausios svajonės. Tai, kas su jo eko- 
nominiu nepasisekimu ypatingai ryškiai išeina aikštėn, yra 
socialinė krizė. Šioje krizėje įvyksta katastrofiškas kapi- 
talistinės santvarkos užsilaužimas, kuris eina jau socializ- 
mo ir komunizmo linkme, 


c. Kapitalizmo išsigimimas į savo priešginybę (socializ- 
mas, komunizmas). Kapitalizmas, L. Romier žodžiais tariant, 
yra liberalizmo sūnus ir socializmo tėvas. Ir iš tikro kapi- 
talizmas pagimdė socializmą ne tik kontrasto ir reakcijos 
būdu, bet ir savo materialistine dvasia, statančia materia- 
linę gerovę vyriausiu visuomenės tikslu. Ekonomizmas su- 
daro bendrą jų dviejų esmę, kuri socialistų ekonominiame 
materializme apsireiškia su ypatingu ryškumu. Tuo būdu 
materialistinė nuotaika, glūdinti kapitalizme, socializme 
randa daug tobulesnę išraišką. Jei kapitalizmas praktiš- 
kai realizavo materializmą žmogaus gyvenime, tai socia- 
lizmas doktrinaliai pagrindžia materializmą kaipo pasau- 
lėžiūrą, kuri aukštesnius dvasinius dalykus suveda ir iš- 
aiškina žemesniais materialiniais dalykais. Šita prasme 
marksizmas, tasai nuosekliausias socializmas, turi bendrą 
ideologinį pagrindą su buržuaziniu pasauliu, kapitalizmo 
sudarytu. 

Tiesa, kalbant apie bendrą ideologinį socializmo ir ka- 
pitalizmo pagrindą, negalima pamiršti ir jų didelio prie- 
šingumo. Socializmas yra protestas ir reakcija prieš kapi- 
talizmą, nors šis protestas ir reakcija ir įvyksta toje pa- 
čioje materialinės gerovės plotmėje. Jei kapitalizmas ti- 
kisi pasiekti gerovės dėdamas svorio centrą į gamybą, tai 
socializmas, neneigdamas gamybos reikšmingumo, deda 
vis dėlto svorio centrą į gėrybių suskirstymą. Jei impe- 
zialistiniame iš savo pobūdžio kapitalizme nėra teisingu- 
mo pajautimo, tai socializmas gimsta iš pažeisto sociali- 
nio teisingumo jausmo. Šitame fakte glūdi jo galybė ir 
patosas. 

Kapitalizmas sugeba sugyventi su formaline demokra- 
tija, nesudarančia visuomenėje organinės santvarkos ir tik 


293 


vienu pliku savo gyvavimo faktu netobulai ginančia indi- 
vidų reikalus. Tuo tarpu socializmas nėra formalinio po- 
būdžio; jis siekia naujos visuomeninės santvarkos, aiškiai 
numatomos iš savo turinio pusės. Todėl socializmas sun- 
kiai sugyvena su demokratija ir savo nuosekliame išsivys- 
tyme su ja neišvengiamai sueina į konfliktą. Socializmas, 
N. Berdiajevo teigimu, nėra skeptiškas, kaip demokrati- 
ja; jis turi savą tikėjimą ir net pasižymi mesianišku po- 
būdžiu. 

Visa tai, kas socializmą jungia ir skiria su kapitaliz- 
mu, daug ryškiau išeina aikštėn komunizme, kuris yra 
integralinė socializmo forma. Jame su visu griežtumu pa- 
sireiškia tos prigimtos tendencijos, kurios paprastame so- 
cializme glūdi neišvystytu būdu. Komunizmas aiškiai 
kontrastuoja su demokratija; jo idealai neįvykdomi vals- 
tybėje, kurios gyvenimas yra pagrįstas laisvės ir lygybės 
principais. Todėl komunizmas su visu atvirumu skelbia 
proletariato diktatūrą ir autoritatyvinį režimą. Komuniz- 
mas turi kultą žmogaus, kuriam iš likro tinka vardas ho- 
mo oeconomicus 5. Panekonomizmas yra tikriausia komu- 
nizmo pasaulėžiūra. 

Rusiško komunizmo tipas, vadinamas bol'evizmu, bū- 
damas iš dalies realizuotas ir realizuojamas toliau Rusi- 
joje, duoda galimybių spręsti, kaip atrodo visuomenė, pa- 
grįsta ekonominiu materializmu. Rusijos eksperimentas, 
daromas milžinišku mastu, dar nėra baigtas. Vienu kitu 
atžvilgiu jis, be abejo, bus žmonijai labai pamokomas. Bet 
žinant, kad rusiškas bolševizmas yra pagrįstas antropo- 
centrizmu žemiausios rūšies, kurį geriau būtų pavadinus 
zoocentrizmu, negalima abejoti, kad galutiniai jo gaviniai 
bus neigiami. 


d. Nacionalistinis solidarumas ir etatistinis korporatiz- 
mas kaipo kontrrevoliucijos apraiškos. Socializmo ir ko- 
munizmo veržimasis prie valdžios, jų griaujamoji akcija 
visuomenėje sukėlė prieš save lygiai stiprią kontrrevoliu- 
Cinę reakciją iš pusės nacionalistiikai nusistačiusių sąjū- 
džių tokios rūšies kaip fašizmas ir nacionalsocializmas, Jei 
politinėje srityje fašizmas ir nacionalsocializmas su kitais 
panašiais sąjūdžiais yra kontrrevoliucinė reakcija išsyk 
prieš liberalistinę demokratiją ir prieš bolševistinę dikta- 


294 


tūrą, tai socialinėje ekonominėje srityje šie sąjūdžiai yra 
kontrrevoliucinė reakcija išsyk prieš buržuazinį kapitaliz- 
mą ir prieš proletarišką socializmą bei komunizmą. 

Iš kontrrevoliucinių sąjūdžių socialinės ekonominės sri- 
ties fašizmas yra apreiškęs daugiausia iniciatyvos ir kon- 
struktyvinės kūrybos; todėl jis ir duoda toną visiems sa- 
vo giminės sąjūdžiams. Fašizmo originalumas pasireiškia 
socialinėje ekonominėje srityje tuo, kad jis stengiasi su- 
daryti kapitalizmo ir sindikalizmo sintezę korporatizmo 
pavidalu. Fašizmas skelbia organiškąjį klasių solidarumą 
ir savo sindikaline reforma nustato pùsiausvyrą tarp dar- 
bininkų ir darbdavių sindikatų. 

Visa eilė kraštų jau yra pasirinkusi linkmę į korpo- 
ratyvinę santvarką. Ryžtingiausiai šiuo atžvilgiu yra nu- 
sistačiusi Italija. Jos pėdomis seka Vokietija. Ta pačia 
linkme eina Portugalija ir Austrija. Daug kur korporatyvi- 
nė problema yra svarstoma su stipresne ar silpnesne in- 
tencija realizuoti korporatyvinius principus. Šitas korpo- 
ratyvinis sąjūdis yra išaugęs iš realaus pajautimo, kad 
kapitalistinė santvarka yra atgyvenusi savo amžių ir kad 
komunistinis režimas bent šiuo metu nesuteikia patenki- 
namo socialinės ekonominės problemos išsprendimo. 

Korporatyvinė santvarka nėra kažkas visai naujo 
žmonijos istorijoje. Visi viduriniai amžiai buvo gyvenę 
pagal korporatizmo principus ir, reikia pripažinti, džiau- 
gėsi tam tikra, žinoma, lygstamąja socialine santaika. Šių 
laikų korporatizmas reiškia ne grįžimą prie senos soCia- 
linės ekonominės santvarkos, bet grįžimą prie kai kurių 
senų socialinio ekonominio gyvenimo principų. 

Korporatizmas atstato organiškąją visuomenės santvar- 
ką ir stengiasi tuo pačiu ne tik išspręsti socialinę ekono- 
minę problemą, bet dar sustiprinti politinę tvarką, nes ži- 
nomas yra dalykas, kad, kaip sako G. de Reynoldas, „po- 
litinė santvarka tik tame laipsnyje yra gyvinga, kiek ji- 
nai yra įsišaknijusi organiškoje visuomenėje“ (o. C., p. 
285). Fašizmas net pretenduoja, kad jis, panaikinęs forma- 
linę demokratiją, esą sukūręs socialinę ekonominę demo- 
kratiją. 

Per anksti dar yra tarti galutinį sprendimą apie ban- 
dymus realizuoti korporatyvinę santvarką dabartinio vi- 


20—493 295 


suomeninio gyvenimo aplinkybėse. Jo pasisekimas žymio- 
je dalyje priklausys nuo to, kiek šita santvarka sugebės 
organiškai sutapti su nauja dvasia, kuri įstengtų perga- 
lėti materialinės gerovės kultą su jo ekonominio materia- 
lizmo ideologija ir palenktų materialinę gyvenimo sritį 
dvasinės srities reikalavimams. 


4, Intelektualinė ir moralinė anarchija 
kaipo moderniojo žmogaus drama 


Kaip matėme, visa eilė krizių kamuoja mūsų pasau- 
1į. Kitaip tariant, mes gyvename krizių pasaulyje, kuria- 
me miršta, nyksta atgyvenusios savo gyvenimą formos ir 
gimsta, formuojasi naujos, atitinkančios laiko reikalavi- 
mus. Berdiajevas kalba apie Renesanso galą ir spėja atė- 
jimą tokio civilizacijos tipo, kuris daug kuo bus panašus 
į vidurinių amžių tipą. Todėl jis naują žengiantį laikotar- 
pį vadina naujuoju viduramžiu. Berdiajevo teigime, be 
abejo, esama daug tiesos. Tik prognozė dabar negali būti 
labai viltinga. . 

Kai pradžioje mūsų eros sugriuvo antikinis pasaulis, jo 
griuvėsius užplūdo barbarai, kupini gyvingų jėgų ir ne- 
sugadinti yrančios kultūros pelėsių. Be to, anų laikų bar- 
barija tapo naujos dinamiškos krikščionybės veikimo lau- 
kas. Sveika, nesugadinta prigimtis ir energiją žadinanti re- 
ligija suėjo krūvon ir ilgainiui sukūrė vidurinių amžių Ci- 
vilizaciją, kuri, kad ir turėjo savo trūkumų, vis dėlto nėra 
nusipelniusi paniekos ir ignorancijos, jai teikiamų nau- 
jaisiais laikais. 

Mūsų laikais yra labai daug žymių senojo pasaulio su- 
irimo ir puvimo; šiuo atžvilgiu jis gerokai primena anti- 
kinį pasaulį iš III a. mūsų gadynės. Bet nematyti dviejų 
dalykų: nesugadintų, sveikos prigimties barbarų ir pilnų 
entuziazmo ir energijos krikščionybės adeptų. Šių laikų 
barbarai yra dviejų rūšių: tai yra, iš vienos pusės, subar- 
barėję civilizuoti žmonės, o iš antros pusės — sulaukėję 
priespaudoje ir skurde žmonės, kurie dega dabartinės ci- 
vilizacijos ir krikščionybės neapykanta ir griovimo aistro- 
mis. 


296 


Naujasis viduramžis neturi nė tokios perspektyvos, ko- 
kią kad buvo turėjęs atidaręs naujuosius laikus Renesan- 
sas. Į Renesansą ėjo organiškai sukoncentruotas, vienin- 
gas, semiąs dvasiniame pasaulyje jėgas ir kūrybiškai nu- 
sistatęs vidurinių amžių žmogus. Dabar į neaiškią ateitį 
žengia žmogus, apsunkintas naujųjų laikų palikimo; o ši- 
tas palikimas, kad ir labai vertingas vienais atžvilgiais, 
yra vienu kitu atžvilgiu tikrai tragiškas. 

Gili drama kankina dabartinį žmogų ir sudaužo jo gy- 
venimo tikslingą eigą. Atsipalaidavęs nuo religijos, pa- 
neigęs Dievą ir paskelbęs save vyriausiu pasaulio valdo- 
vu, modernusis žmogus, tasai antropocentrinio humanizmo 
išpažintojas, sugriovė tikrą pasaulio hierarchiją, suardė 
tvarką, atpalaidavo žemuosius prigimties gaivalus ir vie- 
toje jų viešpaties tapo klusniu jų vergu. Antropocentriz- 
mas, užuot ugdęs galingą, laisvą, harmoningą žmogų, pa- 
daro žmogų silpnesnį, nelaisvą, pakrikusį. Tai įvyksta to- 
dėl, kad žmogus be Dievo, „jei tik jis padaro visas išva- 
das iš savo neigimo pagal Ivano Karamazovo dialektiką 
(Jei nėra Dievo, nėra nemarumo; jei nėra nemarumo, vis- 
kas leista), neišvengiamai turi pulti žemiau už gyvulį 
(Untertier). Antropocentrizmo adeptai dėl įvairių priežas- 
čių nepadaro galutinių išvadų iš savo ideologinių pagrin- 
dų, ir todėl tiesioginės konsekvencijos nėra visada pakan- 
kamai ryškios, bet vis dėlto bendra antropocentrinė link- 
mė faktiškai šiaip ar taip reiškiasi, ir todėl gavinių nei- 
giamumas yra neabejotinas faktas. 

Beje, didžiausia moderniojo žmogaus drama yra inte- 
lektualinė ir moralinė anarchija, kuri tiesioginiu būdu ky- 
la iš viešpataujančio tiek spekuliacijoje, tiek akcijoje re- 
liatyvizmo. Nustojęs tikėjimo į Dievą, žmogus galų gale 
nustojo pasitikėjimo ir pačiu savimi, be kita ko, savo aukš- 
tesnėmis galiomis. Nuolat ėdamas hiperkritikos ir neigimo 
dvasios, modernusis žmogus pagaliau nustojo pasitikėti 
bet kuria ideologija ir galimomis reformomis. Šitokis teo- 
Tinis ir praktinis skepticizmas pasidarė didžiausia kliūtis 
krizėms pergalėti. 

Dabarties žmogus yra praradęs vertybių hierarchijos 
Pajautimą, ir nepaprastai chaotiškas vertybių sujaukimas 
charakterizuoja mūsų laikus. Modernusis pasaulio trakta- 


297 


vimas nežino nelygstamųjų vertybių, kurios būtų vedamo- 
sios gairės mūsų individualiniame ir visuomeniniame gy- 
venime. O ypatingai nustojo pagarbos visos vertybės, su- 
sijusios su dvasine asmenybės esme. Iš čia nepaprasta 
anarchija dorovėje. Šiais laikais kiekviena gyvenimo sri- 
tis turi savo atskirą dorą, kuri, kaipo viena iš daugelio, 
žinoma, tegali būti reliatyvinio pobūdžio. 

Be to, autonomingas antropocentrinio humanizmo žmo- 
gus yra iš tikrųjų izoliuotas individas. Nutrūkus dvasi- 
niams bendruomenės ryšiams, kurie turi savo šaknis die- 
viškajame pasaulyje, modernioji visuomenė pasijuto be 
organiško pagrindo. Visuomenė pasidarė moderniajam 
žmogui izoliuotų individų daugybė, organiškai nesuverž- 
ta gilesnėmis dvasinėmis sijomis. 

Pagaliau dvasiškai izoliuotas žmogus, atpalaiduotas 
nuo Tiesos, kuri išlaisvina, pasijuto pajungtas materiali- 
nei prigimčiai su tokiu būtinumu, kurio nežinojo kitos 
gadynės. Ekonominiame gyvenime šitas žmogaus pajun- 
gimas medžiagai išėjo mūsų laikais aikštėn su nepaprastu 
aiškumu. Žmogaus vergavimas pinigui ir mašinai yra vie- 
na iš skaudžiausių vergovės rūšių. 

Nepaisymas žmogiškosios asmenybės teisių ir ekono- 
mikos viešpatavimas žmogaus gyvenime, kiek tai plaukia 
iš moderniosios civilizacijos sudarytų aplinkybių, veda pa- 
saulį į dvejopą barbariją; būtent, tėvo Coulet teigimu, 
mūsų civilizacijai gresia, iš vienos pusės, nepermaldauja- 
mas godumas ekonomijos be sielos, iš antros pusės — ti- 
roniškumas autoriteto be kontrolės. 

Visi simptomai kalba už tai, kad mes gyvename ant 
slenksčio dviejų gadynių. Senas pasaulis nueina į praeitį, 
ir sykiu gimsta naujas pasaulis, kurio ypatybės turės pas- 
palvinti ir duoti vardą naujai gadynei. Šitame persilauži- 
mo momente charakteringa dar yra tai, kad vis labiau ima- 
ma pasiilgti religijos. Žmonės, praradę krikščioniškąjį 
tikėjimą, arba atsiverčia prie krikščionybės, arba ieško re- 
ligijos pakaitalo teosofijoje ir šiaip jau okultiniuose moks- 
luose. Tuo apsireiškia, be kita ko, ta nepaprasta nostalgi- 
ja, kuri, Berdiajevo pasakymu, yra apėmusi geriausią žmo- 
nijos dalį (o. c., p. 74). 


298 


Iki šiolei modernusis pasaulis ir jo krizės buvo imami 
be sąryšio su krikščionybe. Tuo tarpu krikščionybė — tai 
visas pasaulis, kuris iš dalies persikerta su moderniuoju 
pasauliu, iš dalies — gyvena savu gyvenimu. Būtų labai 
sunkus darbas susekti šitų dviejų pasaulių santykius viso- 
je jų komplikuotumo platumoje. Toliau tesistengsiu vien 
nušviesti katalikiškosios pasaulėžiūros poziciją dabarties 
krizių akivaizdoje. 


II. Katalikiškoji pasaulėžiūra 
dabarties krizių akivaizdoje 


1. Integralinis 
katalikiškosios pasaulėžiūros pobūdis 


Palyginus su reliatyvizmu, skepticizmu ir intelektuali- 
ne anarchija, kurie įsigalėję užvaldė naujųjų laikų pasau- 
lį, katalikiškoji pasaulėžiūra yra kažkas diametraliai prie- 
šingo. Bet kas yra šita katalikiškoji pasaulėžiūra savo tu- 
riniu?— štai klausimas, kuris nėra taip lengvai atsakomas, 
kaip gali rodytis pirmu pažvelgimu. 


a. Kalalikiškosios pasaulėžiūros supratimas. Nėra nieko 
klaidingesnio kaip katalikiškąja laikyti faktiškąją katali- 
kų pasaulėžiūrą, toje ar kitoje vietoje, tuo ar kitu laiku 
susidariusią ir įsigalėjusią tarp katalikų. Katalikų pasau- 
lėžiūra ir katalikiškoji pasaulėžiūra yra du skirtinu daly- 
ku, kurie toli gražu ne visados ir ne visame plote sutampa. 
Katalikų pasaulėžiūroje, kad ji ir būtų labai netobula ir 
labai menkai išvystyta, visada yra tam tikras dogminis 
branduolys, kuris sykiu yra ir katalikiškosios pasaulėžiū- 
ros branduolys; yra tai pagrindinė tikėjimo doktrina, 
be kurios išpažinimo niekas negali kataliku vadintis. Bet 
išpažįstant katalikiškąją tikėjimo doktriną, galima labai 
netobulai arba net klaidingai išvystyti visą savo pasaulė- 
žiūrą. Todėl, nevadinant dar katalikiškosios pasaulėžiūros 
vardu dogminį Katalikų Bažnyčios mokslą, visiems katali- 
kams privalomą, reikia pripažinti, kad tarp katalikų fak- 
tiškai esti įvairių pasaulėžiūrų. Kokia gi tad prasme gali- 


299 


ma būtų kalbėti apie vieną, vieningą ir vienintelę katali- 
kiškąją pasaulėžiūrą? - 

Katalikiškoji yra pasaulėžiūra, potencialiai glūdinti 
dogminiame Bažnyčios moksle ir kaskart tobuliau išvysto- 
ma pagal vedamąsias šilo mokslo idėjas ryšium su gyve- 
namojo laiko statomomis problemomis. Kiekvienoje ga- 
dynėje tvirčiausi katalikų protai dirba šitą kuriamąjį dar- 
bą ir stengiasi precizuoti katalikiškąją pasaulėžiūrą kaipo 
tam tikrą intelektualinę sistemingą visumą. 

Savaime suprantama, kad šita katalikiškoji pasaulėžiū- 
ra suima į save visą dogminį Bažnyčios mokslą, bet, be 
šito autoritetingo ir visiems katalikams privalomo bran- 
duolio, katalikiškoji pasaulėžiūra turi savyje daugelį da- 
lykų, kurie, nepriklausydami prie dogminės doktrinos, įpa- 
reigoja ne tiek katalikų sąžinę, kiek jų protą. Tai iš tik- 
rųjų reiškia, kad katalikiškoji pasaulėžiūra savo pilnumoje 
nėra suformuluota ir išvystyta visiems katalikams priva- 
lomu būdu. Katalikai tiki, kad tėra vienų viena tiesa, ku- 
rios išvystymas į pilnutinę sistemą suteiktų atsakymų į 
visas problemas, kurių gali pastatyti pasaulis ir gyveni- 
mas, bet sykiu žino, kad šitokia sistema yra idealas, kuris 
tik iš dalies ir netobulai gali būti konkrečiai realizuotas. 
Kitaip tariant, pilnutinė katalikiškoji pasaulėžiūra yra ne 
tiek fakto, kiek pastangų ir siekimų dalykas. 

Taip stovint dalykams, labai svarbu yra katalikams nu- 
simanyti apie tai, kokios yra pagrindinės katalikiškosios 
pasaulėžiūros žymės, koks turi būti katalikų intelektuali- 
nis ir moralinis nusistatymas šitos pasaulėžiūros atžvilgiu 
ir kokios vedamosios idėjos turi vadovauti katalikams 
sprendžiant problemas, susijusias su dabarties krizėmis. 


b. Visuotinis ir sintetinis katalikiškosios pasaulėžiūros 
pobūdis. Katalikiškoji pasaulėžiūra savo šaknimis yra la- 
bai sena, nes, remdamasi sveiku protu, ji suima į save ir 
tas tiesas, kurias žmonija buvo laimėjusi jau gilioje se- 
novėje. Bet sykiu jinai yra visados jauna, nes joje glūdi 
nuolatinio atsinaujinimo pajėgos. 

Šitas katalikiškosios pasaulėžiūros jaunumas turi savo 
pagrindą sintetiniame ir visuomeniniame jos pobūdyje. 
Katalikiškoji pasaulėžiūra, tariant J. Maritaino žodžiais, 
yra „didžiausia tiesos rankiotoja, kokią tik pasaulis yra 


300 


žinojęs“* (Religion et culture.— Paris, 1930.— P. 88). Vie- 
ną kartą laimėjusi kurią tiesą, jinai įglaudžia ją į savo dva- 
sinį lobyną kaipo amžiną idėją, bet sykiu jinai nenustoja 
atodairos laiko dalykams. Todėl ji nėra akla tiesos saugo- 
toja: sulig laiko ypatybėmis jos dvasinis lobynas turi vis 
naujų galimybių turtėti. 


c. Coincidentia oppositorum katalikiškojoje pasaulė- 
žiūroje. Joks ekskliuzyvizmas negali rasti vietos katali- 
kiškojoje pasaulėžiūroje, nes šioji nėra neatjungiamai su- 
sijusi su jokiu laiku, su jokia tauta, su jokia visuomenės 
grupe. Šita prasme jinai yra transcendentinė. Ir sykiu 
kiekvienas vienašališkumas, turįs savyje bent dalelę tie- 
sos, yra organiškai įglaudžiamas į jos universalią sintezę. 
Atskiras tiesas, išbarstytas vienašališkosiose teorijose, ji 
vienija į vieną organingą visumą, kurioje įvyksta, kaip 
buvo anksčiau sakyta, „coincidentia oppositorum“, prie- 
šybių sutapimas. Kitaip tariant, katalikiškojoje pasaulėžiū- 
roje yra įkūnytas sintezės ir vienybės genijus. 

Jeigu reikėtų vienu terminu charakterizuoti katalikiš- 
kąją pasaulėžiūrą, galima būtų pasakyti, kad tai yra tik- 
rai integralinė pasaulėžiūra. Potencialiai ji visada buvo 
pilnutinė, aktualiai ji vis labiau tampa pilnutinė sulig tuo, 
kaip vis naujos jos galimybės realizuojasi katalikų sąmo- 
nėje. Naujos laiko problemos ir ideologinės sunkenybės 
kaip tik duoda progos aktualizuotis naujoms galimybėms. 

Ir šiais laikais, kai visa eilė krizių, kilusių iš klaidin- 
gų ideologinių pagrindų, yra sukėlę naujų aktualių prob- 
lemų, katalikiškoji pasaulėžiūra turi savo dvasiniame lo- 
byne pakankamai tvirtų principų, kurie galėtų padėti ši- 
tas problemas tinkamai išspręsti ir tuo pačiu dar pratur- 
tinti katalikiškąją sąmonę. 


d. Tvirlų idėjų vyravimas katalikiškojoje pasaulėžiū- 
Toje. Užsiminus apie tvirtuosius principus, bus ne pro šalį 
pacitavus L. Ollė-Laprune'o žodžius apie christianizmą 
apskritai. „Christianizmas,— sako jisai savo veikale „Les 
Sources de la paix intellectuelle",— yra, be abejo, švel- 
nus, bet kaip tik todėl, kad jis yra tvirtas: jisai yra kupi- 


* Mano pabraukta.— St. Š. 
301 


nas tvirtų idėjų, tvirtų jausmų; jis reikalauja tvirtų va- 
lių, tvirtų veiksmų: jis moko kentėti ir veikti su tvirtybės 
dvasia, ir apie krikščionį galima būtų pasakyti tai, ką Ti- 
tas Livijus sako apie romėną: ,jo prigimtyje yra patverti 
ir daryti tvirtų dalykų’, Et facere et pati fortia, Romanum 
est“ (Paris, 1920, p. 63). 

Keletą svarbesnių tvirtų katalikiškosios pasaulėžiūros 
principų bus kaip tik pravartu iškelti aikštėn tų krizių 
akivaizdoje, kurios anksčiau buvo nusakytos. 


2. Teigiamosios christianizmo idėjos, 
sudarančios antidotum prieš krizines ideologijas 


Kai klaidingos idėjos-jėgos tiesioginių ir netiesioginių 
konsekvencijų keliu priveda žmoniją prie krizės ir katast- 
rofos, yra progos pasimokyti, kokia buvo tikra išvyksta- 
mojo ideologinio pagrindo vertė. Todėl kiekviena revoliu- 
cija, kiekviena smarkesnė visuomeninė kultūrinė lūžtvė 
turi skaudžiai pamokomosios reikšmės. Bet pirm negu 
katastrofa yra įvykusi, katalikiškosios pasaulėžiūros reiš- 
kėjai sugeba numatyti nelemtą išsivystymo eigą ir turi 
pareigą pastatyti prieš klaidingas idėjas priešingus prin- 
cipus, kurie galėtų atsverti krizinės ideologijos ardomąją 
veikmę. 


a. Žmogus kaipo organiškoji teocentrinės visumos da- 
lis. Imant, pavyzdžiui, mūsų gyvenamas krizes, galima 
susekti, kad katalikiškojoje pasaulėžiūroje visada buvo 
gyvi principai, kurie buvo priešingi koncepcijoms, vedu- 
sioms prie katastrofų. Visų pirma katalikiškoji pasaulė- 
žiūra yra teocentrinio pobūdžio ir todėl niekados negali 
sutarti su antropocentriniu humanizmu, kuris buvo padė- 
tas naujais laikais į kultūrinio dvasinio išsivystymo pag- 
rindą. Pagal katalikiškąją pasaulėžiūrą, žmogus nėra nei 
sau tikslas, nei pasaulio Centras, nei visų daiktų matas, iš 
savęs turįs nelygstamąjį vertingumą. Žmogus yra teocentri- 
nės visumos organiškoji dalis ir iš savo Kūrėjo gauna vi- 
sas savo tobulybes, o iš savęs yra gavęs silpnybes, gim- 
tąja nuodėme sudarytas. Katalikiškoji pasaulėžiūra yra 
optimistinė, kiek žmogus yra dieviškosios malonės objek- 


302 


tas, ir ji yra tam tikrame laipsnyje pesimistinė, kiek žmo- 
gui pasirodo fatalus jo prigimties įsigytas silpnumas. Ka- 
talikiškoji pasaulėžiūra net neatmeta nelygstamai bet ku- 
rio humanizmo: jai visai yra priimtinas integralinis, 
krikščioniškasis, arba teocentrinis, humanizmas, kuris, kaip 
sako J. Maritainas, yra „apvalytas Kristaus krauju“ (Re- 
ligion et culture.— P. 38). Visa žmogaus didybė turi savo 
šaltinį tame fakte, kad jis yra Dievo atvaizdas ir pana- 
šybė. Kaip tik žmogus atsigręžia nuo Dievo ir atitrūksta 
nuo malonės šaltinio, jis ima riedėti žemyn ir ne tik nu- 
stoja žmogiškojo vertingumo, bet dažnai nusmunka net 
žemiau už gyvulį. Gyvenimo harmonija tegali būti išlai- 
kyta vien tada, kai prigimtis yra palenkiama kultūrai ir 
sykiu su pastarąja subordinuojama religijai. Suardymas 
šitos hierarchinės priklausomybės neišvengiamai veda 
žmogų į susiskaldymą, į praradimą harmonijos ir į nete- 
kimą tikros galybės. 

Renesansinio humanizmo užsimojimas buvo prometė- 
jiško pobūdžio; juo žmogus kūrėjas buvo atpalaiduotas 
nuo Dievo ir pastumtas ieškoti kultūros kelyje tobulumo 
ir laimės. Tačiau šitas užsimojimas, nežiūrint savo žmo- 
giškosios didybės, yra iš esmės tragiškas, nes prometėjiš- 
koji žmogaus puikybė neišvengiamai randa savo bausmę 
istoriniame žmonijos išsivystyme. Antropocentrinio huma- 
nizmo istorija jau yra įtikinamai įrodžiusi, kad Prikalta- 
jam Prometėjui tikrąjį išganymą tegali suteikti vien nu- 
kryžiuotasis ir iš numirusiųjų prisikėlęs Kristus. 


b. Nelygstamoji žmogiškosios asmenybės vertė, žmo- 
giškosios prigimties netobulumas ir žmogaus laisvė apsis- 
pręsti pagal savo sąžinę. Kaip buvo savo laiku minėta, 
humanizmas sužadino žmoguje ir išegzaltavo jame du gei- 
dimu — laisvės ir viešpatavimo medžiagai, gamtai. Abudu 
geidimu atitinka žmogaus prigimtį ir yra teisėti. Bet, jei 
moderniosiose aplinkybėse laisvės geidimas reiškiasi vie- 
našališku liberalizmu, vedančiu į anarchiją, ir noras vieš- 
Patauti gamtai — vienašališku materializmu, pajungiančiu 
žmogų medžiagai ir mašinai, katalikiškoji pasaulėžiūra iš- 
kelia aikštėn priešingas koncepcijas, kurios išvengia vie- 
Našališkumo ir pavojingų perdėjimų. 


303 


Christianizmas yra atnešęs pasauliui dvi idėjas, kurios 
paskui buvo padėtos į europiškosios civilizacijos pagrin- 
dą: tai yra asmenybės ir laisvės idėjos. Christianizmas 
paskelbė nelygstamąją žmogiškosios asmenybės vertę, dėl 
kurios ji negali būti paversta priemone kitam žmogui. Ir 
sykiu christianizmas paskelbė žmogaus laisvę apsispręsti 
pagal savo sąžinės balsą. Šituo atžvilgiu jis eina taip toli, 
kad laiko sąžinės balsą žmogui privalomą net tada, kai 
šita sąžinė objektyviai nėra teisinga. Christianizmas pri- 
pažįsta žmogui laisvę sekti savo sąžinės balsu, bet jis ne- 
pripažįsta, kad sąžinė yra laisva ta prasme, kad ji iš savęs 
nustato, kas yra gera ir kas yra bloga. Nei sąžinės indife- 
rentiškumas, nei sąžinės arbitralumas principialiai negali 
būti katalikiškosios pasaulėžiūros pripažintas. Principialiai 
žmogaus sąžinė turi būti dorinio dėsnio išraiška, nors fak- 
tiškai ir gali be kaltės suklysti. . 

Katalikiškoji pasaulėžiūra, nelygstamai pripažindama 
žmogaus laisvę pasekti savo sąžine, kaipo dorinio dėsnio 
reiškėja, iš kitos pusės, nepripažįsta žmogui nelygstamo- 
sios laisvės reikštis visuomenės gyvenime, nes tikroji lais- 
vė toli gražu nėra dar atsipalaidavimas nuo bet kurių 
sąvaržų. Tik neskyrimas tų dviejų dalykų galėjo pagim- 
dyti  kraštutinį liberalizmą, vedantį prie visuomeninės 
anarchijos. į 

Katalikiškoji pasaulėžiūra pripažįsta dieviškąjį visuo- 
meninės valdžios autoriteto šaltinį, bet sykiu teigia, kad ši- 
tas autoritetas iš savo prigimties yra palenktas doriniams 
dėsniams. Jei todėl faktiškoji valdžia prasilenkia su šitų 
dėsnių reikalavimais, ji neišvengiamai praranda savo au- 
toritetą. Tokiu būdu ir žmogaus laisvė, ir visuomeninis 
autoritetas, katalikiškosios pasaulėžiūros supratimu, yra 
sąlygojami dorinių dėsnių išpildymu. Sykiu katalikiškoji 
pasaulėžiūra pažįsta žmogiškosios prigimties netobulumą 
ir todėl jos atžvilgiu visados skelbia atsargumo reikalą. 

Akivaizdoje šitų principų neranda pateisinimo ne tik 
nelygstamasis liberalizmas, bet ir nelygstamasis absoliu- 
tizmas totalitarinių diktatūrų, kurios savo arbitraliuose 
sprendimuose laiko save niekuo neapribotomis, ir net tos 
demokratijos, kurios pretenduoja turėti nelygstamąjį ir 
niekuo neapribotą suverenumą iš tautos malonės. 


304 


Valstybės santvarkos atžvilgiu katalikiškoji pasaulė- 
žiūra skelbia, kad esminis dalykas yra čia ne valdymo 
forma, bet siekimas bendros gerovės ir prisilaikymas do- 
ros ir teisėtumo principų. Kiekviena valdymo forma gali 
būti gera ar bloga pagal tai, kaip ji šituos reikalavimus 
vykdo. 


c. Organinė visuomenės ir valstybės santvarka, atitin- 
kanti netobulą žmogaus prigimtį. Katalikiškoji pasaulė- 
žiūra pripažįsta principialiai lygią žmogiškosios asmeny- 
bės vertę visiems žmonėms, bet sykiu ji rimtai paiso fak- 
tą, kad realiai kiekvienas individas yra skirtingas. Šito 
fakto akivaizdoje katalikiškoji pasaulėžiūra yra linkusi 
principialiai ginti organinę ir hierarchinę visuomenės san- 
tvarką ir, esant visoms kitoms sąlygoms lygioms, laikyti 
geriausia tą valdymo formą, kurioje tobuliausiai suside- 
rina monarchinis, aristokratinis ir demokratinis pradas. 
Žinodama žmogaus prigimties netobulumą, ji nereikalauja 
žmogui visiškos laisvės, o visuomenei — visiškos vieny- 
bės. Jai vis dėlto rūpi, kad organiškoji visuomenės vie- 
nybė laiduotų daugingų dalių įvairumą ir autonomišku- 
mą. 

Modernusis pasaulis nesugebėjo suderinti asmens lais- 
vės ir visuomeninio autoriteto tinkamoje pusiausvyroje, 
ir todėl jis buvo pasmerktas svyruoti tarp anarchijos ir 
despotizmo. Mūsų laikai kaip tik yra liudytojai, kaip de- 
mokratijos plačiosios laisvės, suprastos liberalistine pras- 
me, yra staiga keičiamos diktatūriniu režimu, pagrįstu be- 
veik neribota prievarta. Štai prie ko privedė antropocen- 
trinio humanizmo užsimojimas suteikti žmogui nelygsta- 
mąją laisvę. 


d. Žmogus kaip materialinio pasaulio valdytojas pagal 
dieviškuosius įstatymus. Ne daugiau yra pasisekęs, kaip 
matėme, humanizmo užsimojimas padaryti iš žmogaus tik- 
rą medžiagos ir gamtos valdovą. Socialinė ekonominė vi- 
suomenės sritis priėjo krizių, kurių katastrofiškumas savo 
didumu pralenkė visa, ką žmonija yra patyrusi šioje sri- 
tyje. Tai vėl yra įvykę todėl, kad buvo pamiršti katalikiš- 
kosios pasaulėžiūros principai ir jų vietoje iškelti kiti, 
vienašališkai klaidingi. 

305 


Katalikiškajai pasaulėžiūrai materialinė gerovė tegali 
būti suprantama priemonės, bei ne nelygstamojo tikslo 
prasme. Jai yra svetimas bet kuris praktinis materializmas, 
kuris kokią nors materialinę gėrybę ima žmogaus tikslu, 
Juo labiau ji nesutinka su tuo ekonomizmu, kuris žmo- 
gaus gyvenimo sistemoje pripažįsta primatą ekonominiam 
pradui. Katalikiškoji pasaulėžiūra laiko natūraliniu ir to- 
dėl normaliu dalyku, kad žmogus siekia materialinės ge- 
rovės ir įsigyja turto nuosavybės pagrindais, bet ji visa- 
dos reikalauja materialinių reikalų subordinacijos dvasi- 
niams reikalams; kitaip tariant, ji materialines gėrybes 
leidžia žmogui laikyti priemonėmis, bet ne nepriklauso- 
mais tikslais. 

Buržuazinis miesčioniškumas, kuris, jei ne principia- 
liai, tai bent psichologiškai, pripažįsta primatą ekonomi- 
niam pradui, yra labiau net priešingas katalikiškajai pa- 
saulėžiūrai negu bet kuriai kitai pasaulėžiūrai, nors faktiš- 
kai patys katalikai juo nusideda gana dažnai. 

Katalikiškoji pasaulėžiūra pripažįsta privatinę nuosa- 
vybę kaipo geriausiai tinkančią netobulai žmogaus pri- 
gimčiai turtų valdymo formą, bet sykiu uždeda jai visuo- 
meninių funkcijų, koreguodama individualistinius šitos 
prigimties polinkius. Todėl ji reikalauja ne privatinės nuo- 
savybės panaikinimo, bet organiško jos perivarkymo ir 
jos valdymo, sutariančio su visuomenės reikalais ir su ar- 
timo teisėmis. Čia dar kartą pasireiškia sintetinis šitos pa- 
saulėžiūros pobūdis ir jos sugebėjimas realizuoti teorijo- 
je priešybių harmoniją. 

Kaip matome, kiekvienoje gyvenimo srityje prieš prin- 
cipus, kurie buvo padėti į klaidingo išsivystymo pagrindą 
išvykstamuoju punktu, katalikiškoji pasaulėžiūra sugeba 
pastatyti kitus teigiamus principus, kurie galėtų krizių va- 
landoje eiti išsivadavimo kelrodžiais. Šitų teigiamųjų prin- 
cipų susekimas ir tikslus suformulavimas pareikalautų, 
žinoma, naujo darbo, rimto savo pobūdžiu ir plataus sa- 
vo apimtimi. Šiuo atveju tegalėjau padaryti vien keletą 
bendresnių nurodymų, kurie turėjo ne tiek išsemti tei- 
giamųjų principų klausimą, kiek pateikti keletą pavyz- 
džių. Ogi ta krizių ir katastrofų nuotaika, kurioje dabar 
žmonija gyvena, padaro šituos principus priimtinesnius 
jos sąmonei negu kada nors. Šitų principų šviesoje turė- 


306 


3 vykti civilizuoto pasaulio radikalaus atsinaujinimo dar- 
as. 

„Modernioji civilizacija — sako J. Maritainas,— yra 
labai nudėvėti drabužiai, iš kurių negalima pasiūti naujų; 
tegali būti kalba vien apie visiškąjį, tarsi substancialinį 
jų perdirbimą; apie kultūros principų pakeitimą, nes svar- 
bu pasiekti kokybės vyravimo kiekybei, darbo — pinigui, 
žmogiškojo prado — technikai, išminties — mokslui, bend- 
ros žmogiškųjų asmenų tarnybos — individualiniam užsi- 
geidimui neribojamai pasipelnyti arba etatistiniam neap- 
rėžtos galybės viešpatavimui“ (L'Idėal historique d'une 
nouvelle Chrėtientė // La Vie Intellectuelle— T. XXXIII. — 
P. 225). 


3. Didelis katalikiškosios pasaulėžiūros pajėgumas 
ir ideologinis katalikų silpnumas 


Pavyzdžiai teigiamųjų principų, kurie galėtų ir turėtų 
būti pastatyti prieš krizinės ideologijos principus, galėjo 
jau aiškiai parodyti ideologinį katalikiškosios pasaulėžiū- 
ros pajėgumą. Kurgi glūdi šito pajėgumo šaknys? 


a. Pastovus, bei visada gyvas, amžinas, bet nuolat atsi- 
naujinąs christianizmas kaipo katalikiškosios pasaulėžiūros 
branduolys. Visų pirma tvirtą nepajudinamąjį katali- 
kiškosios pasaulėžiūros: branduolį sudaro dogminė Kata- 
likų Bažnyčios doktrina, kuri yra ne kas kita kaip inte- 
gralinis christianizmas. „Christianizmas,— sako L. Ollé- 
Laprune'as,— nenaikina nieko, bet jis viską apima ir visam 
kam vyrauja. Drauge su christianizmu mes turime vi- 
sus žmogiškojo proto turtus ir dar kažką viršaus. Drauge 
su Christianizmu mes turime visas žmogiškosios sąžinės 
versmes ir dar kažką viršaus. Mes neprarandame nieko iš 
to, kas priklauso žmogui su jo žmogiškąja prigimtimi; mes 
ji turime be priemaišų ir sykiu mes turime dar kažką vir- 
šaus”: (Les Sources de la paix intellectuelle.— Paris, 
1920.— P. 40). Trumpai tariant, christianizme mes turime 
pilnutinę žmogiškąją realybę ir drauge su jąja — pilnutinę 
tiesą. : y 

Be to, christianizme mes randame ypatingą tiesos trak- 


307 


tavimo būdą. „Christianizme,— sako tas pats L. Ollė-Lap- 
rune’as,— tiesa nėra nei kintama, nei nejudoma. Jinai yra 
pastovi ir sykiu gyva. Katalikiškojoje Bažnyčioje, kuri 
viena palaiko integralinį christianizmą, dogminės aptar- 
tys, griežtai tikslios, apsaugoja tiesą nuo fantazijos, nuo 
iliuzijos, nuo klaidos ir tvirtai nustatyta formule turi ne- 
kintamą didybę, autoritetą, į kurį sudūžta visos pastangos. 
Ir tuo pačiu laiku tiesa turi visada aktyvinę galybę, gy- 
vybinį pajėgumą, kuris nuolatai atsinaujina ir drauge su 
savimi atnaujina visa" (ten pat, p. 41). 

Ollė-Laprune'as su ypatingų entuziazmu sugretina du 
faktu: iš vienos pusės, šalia arba anapus christianizmo nė- 
ra nieko pastovaus, tvirto ir nekintamo, o iš antros pu- 
sės — Christianizmas pasižymi niekados neišreiškiama jau- 
natve ir neišsenkama atsinaujinimo galia (ten pat, p. 71). 
Tai yra gyvos tiesos ypatybės, kuri sykiu yra ir amžina, 
ir visados jauna. Šita christianizmo tiesa katalikiškojoje 
pasaulėžiūroje tėra vien gyvingas branduolys, aplink kurį 
susiformuoja integralinio sintetizmo priemcnėmis perife- 
rinės koncepcijos, turinčios atitikti gyvenamo laiko ir vie- 
tos reikalavimus. Šita prasme katalikiškoji pasaulėžiūra 
yra bandymas sutelktinėmis pajėgomis realizuoti konkre- 
tinėse laiko ir vietos aplinkybėse organiškąją specialiųjų 
mokslų, filosofijos ir teologijos sintezę, turinčią savo bran- 
duoliu christianizmo tiesas. 

Įvairiais laikais ir įvairiuose kraštuose su įvairiu atsi- 
dėjimu ir įvairiu sėkmingumu katalikai dirba šitą nieka- 
dos nebaigiamą ir visados pasiliekantį iš dalies pasiryži- 
mų ir užsimojimų srityje darbą. Bet jei potencialinis kata- 
likiškosios pasaulėžiūros pajėgumas yra labai didelis, tai 
faktiškas ideologinis katalikų pajėgumas dažnai esti labai 
menkas, kartais net atvirkščias pirmajam, 


b. Dvasinio lobio pasiturėjimo pavojai. Godefroid Kurt- 
h'as, rašydamas apie senovės dvasinio lobyno atgimimą 
Vakarų Europoje ryšium su Renesansu, pareiškia labai 
reikšmingą idėją, kad kiekvienas lobynas, ar bus jis ma- 
terialinis, ar intelektualinis, teikia pavojų (L'Eglise aux 
tournants de l'histoire). Labai lengva palinkti jį garbinti ir 
branginti dėl jo paties ir pamiršti, kad jis, t. y. tas loby- 
nas, tėra vien priemonė, arba įrankis. Silpnosios dvasios 


308 


apsvaigsta, juo pasiturėdamos, ir nesugeba pakelti nei 
džiaugsmo, kurio jis teikia, nei pareigų, kurių jis uždeda. 

Nors G. Kurth'as savo pasakymą taikė intelektualiam 
ir estetiniam turtui, atėjusiam katalikiškajai Europai nau- 
jų amžių pradžioje, vis dėlto šis pasakymas gali būti pla- 
čiau suprantamas ir taikomas. Katalikiškoji pasaulėžiūra 
yra labai didelis intelektualinis lobynas, kuris ateina ka- 
talikams paveldėjimo keliu iš pirm ėjusių kartų. Nauja 
karta, kuri nėra dalyvavusi šito intelektualinio turto su- 
daryme, dažnai prisiima jį pasyviai, be supratimo viso jo 
gilaus ir plataus turinio ir aktualaus reikšmingumo. Tokie 
žmonės, žinoma, negali šito turto nei tinkamai branginti, 
nei tinkamai jo panaudoti naujiems laimėjimams. Kiti 
brangina jį šykštuoliškai kaipo nepajudinamąjį stabą ir 
pamiršta, kad katalikiškoji pasaulėžiūra nėra kažkas sus- 
tingusio ir negalinčio nei prisitaikyti prie naujų aplin- 
kybių, nei daryti savo išsivystyme naujos pažangos. Jei 
Katalikų Bažnyčia pripažįsta savo dogminės doktrinos išsi- 
vystymą, tai katalikiškosios pasaulėžiūros, suprantamos 
nurodyta anksčiau prasme, išsivystymas, tobulėjimas, pri- 
sitaikymas prie naujų gyvenimo aplinkybių, kaipo tinka- 
mas atsakymas į naujas gyvenimo statomas problemas, 
niekad negali būti apribotas vienais kuriais laimėjimais. 
Šiaip ar taip, katalikai arba tinkamai nebrangina katalikiš- 
kosios pasaulėžiūros, arba neišmintingai ją brangina ne- 
sugebėdami sykiu išnaudoti ir jos amžinumo, ir jos ak- 
tualumo kiekvienam laikui ir kiekvienam kraštui. 


c. Ideologinis katalikų nerangumas moderniųjų krizi- 
nių ideologijų akivaizdoje. Pasiturėjimas integraline pa- 
saulėžiūra be tikrų nuopelnų ir be aktyviosios iniciaty- 
vos išvysto katalikuose tam tikrą intelektualinį nerangumą, 
kuris kliudo jiems savo laiku pasireikšti ideologine kūry- 
ba ir prieš moderniąją vienašališką doktriną pastatyti sa- 
vo integralinę doktriną, prieš laikinį idealą pastatyti am- 
žinąjį idealą, pritaikytą laiko ir vietos aplinkybėms. Jei 
yra suprantama ir natūralu, kad Šv. Sostas neskuba tarti 
savo autoritetingo, kartais dogmiškos reikšmės žodžio, tai 
yra visai nepateisinama, kad katalikai prisilaiko tos pa- 
čios taktikos katalikiškosios pasaulėžiūros periferiniame 


309 


išvystyme ir jos pritaikyme momento reikalams, t. y. jos 
panaudojime aktualiosioms problemoms spręsti. Tuo pa- 
čiu jie užleidžia iniciatyvą krizinėms ideologijoms ir savo 
apsileidimu kaip tik šioms pastarosioms patarnauja. 

„Mums, katalikams, — sako J. Maritainas,— būtų pra- 
vartu atpildyti ilgą laiką, apverktinai prarastą. Kiek da- 
lykų būtų susidėję kitaip, jei, pavyzdžiui, prieš septynias- 
dešimt metų koks nors šv. Tomo mokinys būtų parašęs 
apie kapitalą tokį pat sprendžiamąjį, bet pagrįstą kitais 
principais veikalą, kokį kad yra parašęs Marxas? Deja, 
mūsų principai miega, o klaida budi, veikli ir šauni. Kitur 
mums teko kalbėti apie pasibaisėtiną katalikiškojo pasau- 
lio nesidomėjimą Leono XIII įspėjimais dėl socialinio klau- 
simo” (Religion et culture.— P. 50—51). Tai teikia Mari- 
tainui progą kalbėti apie vaidmenų sukeitimą „pasaulio 
leatre” {theatrum mundi) „Netrūko,— sako jisai, — tokių 
didžiųjų žmonių įspėjimų (dėl socialinės netvarkos), kaip 
visada ištikimo kataliko Ozanamo. arba iškrikusio katali- 
ko Lamennais. Vargšų ir nuskriaustųjų apsauga, teisybės, 
taikos ir laisvės rūpinimas, grumtynės prieš pinigo despo- 
tizmą, prieš kūno ir sielos pavergimą ekonominiams in- 
teresams — štai krikščioniškieji vaidmenys, apleisti ne- 
rangume. Tie, kurie į juos įsikinkė, buvo krikščionio var- 
do priešai" (ten pat, p. 104). Apskritai galima būtų priskai- 
tyti labai daug katalikų neatliktų uždavinių ir apleistų 
sričių. Yra tam, žinoma, ir moralinių priežasčių, bet bene 
pirmojoje vietoje eina katalikų intelektualinis nerangu- 
mas, kuris neleidžia jiems savo laiku pamatyti tikrovę ka- 
talikiškosios pasaulėžiūros šviesoje ir padaryti iš to prak- 
tinio pobūdžio išvadas. 


d. Konservatyvinis katalikų palinkimas istorines lytis 
palaikyti nelygstamosiomis tiesos išraiškomis. Bet ne tik 
intelektualinis nerangumas neleidžia katalikams stovėti 
ideologinėje aukštumoje. Jie pasižymi ne tik sveiku kon- 
servatyvumu, kuris apsaugoja nuo nepateisinamų pavojin- 
gų eksperimentų, bet ir tuo perdėtu konservatizmu, ku- 
ris verčia teikti nelygstamosios vertės įsigalėjusioms gy- 
venime lytims, iš savo esmės laikinėms ir praeinančioms. 
Eidami dvasinės inercijos linkme, katalikai dažnai yra 


310 


linkę dogmalizuoti ir lai, kas nieko bendro su dogmomis 
neturi. Tokiu atveju konservatizmas padaro jiems blogą 
patarnavimą: jis stabdo pažangą, kompromituoja katali- 
kiškąją pasaulėžiūrą ir ruošia jai visai neužsitarnautų 
smūgių. 

L. Ollė-Laprune'as kaltina ignorancija katalikus, pai- 
niojančius Bažnyčią su vietinėmis ir laikinėmis lytimis, 
kuriomis apsivelka visuomenės, bandydamos realizuoti jos 
dvasią šitose lytyse. „Turime suprasti — sako jisai — kad 
joks amžius neapima viso christianizmo, realizuodamas jį 
savo būduose mąstyti, jausti, valioti ir veikti. Nei ketvir- 
tasis šimtmetis, nei tryliktasis, nei septynioliktasis nebuvo 
perdėm krikščioniški... Jei žvelgiama į istoriją, mato- 
ma, kiek drabužių christianizmas yra jau sudėvėjęs nuo 
savo atsiradimo. Kai Romos imperija buvo tapusi krikš- 
čioniška, galima buvo manyti, kad Bažnyčia identifikuoja- 
ma su imperija. Imperija vis dėlto išnyko, o Bažnyčia 
nenustojo gyvavusi, ir ji tapo net gyvenimo pradas, ku- 
ris vadovavo, kartais regimai, kartais neregimai, evo- 
liucijai, iš kur išriedėjo nauja civilizacija. Tryliktajame 
šimtmetyje jos veikalas rodėsi atbaigtu; naujas menas, 
nauja filosofija, literatūrinis sąjūdis, naujas politinis ir 
socialinis stovis, viskas, žodžiu tariant, buvo naujai at- 
kurta, ir visa tai tiek rodėsi susieta su christianizmu, kad 
niekas nebūtų galėjęs manyti, kad visa tai būtų galėję iš- 
nykti neišnykstant pačiam Christianizmui... Kiekviena 
naujovė rodėsi pavojumi ir pražūtimi. Ir vis dėlto vidu- 
riniai amžiai yra praėję. Drabužiai buvo suplėšyti, ir ko- 
kiu skausmingu būdu, ir kokių baisių sukrėtų aplinkybė- 
se! Christianizmas ir toliau patvėrė. Septynioliktasis šimt- 
metis matė spinduliuojantį katalikiškąjį renesansą. Bet jis 
savo ruožtu turėjo savo įpėdinį, kuris buvo paruošęs nau- 
jų pakeitimų, ypatingai gilių" (Les Sources de la paix in- 
tellectuelle.— P. 55—58). 

Šitos evoliucijos esmę L. Ollė-Laprune'as paaiškina ši- 
tokiu būdu: „Iš tikrųjų christianizmas ne gauna, bet duo- 
da: jis neieško drabužių, kurie jam būtų reikalingi, bet 
teikia visuomenėms, kaip ir individams, principą, pagal 
kurį jos formuojasi; tikrai sakant, jis ne prisitaiko prie 
dalykų, bet juos sau priderina, juos gaivindamas ir juos 


21—493 311 


transformuodamas. Tuo būdu jis nuolat kuria. Ir atėjus 
momentui, kai gyvenimas ima eiti kita linkme ir pasigen- 
da naujų lyčių, senosios lytys, ką tik taip galingos, nebe- 
patenkina gyvenimo reikalavimų: gyvybė yra iš jų pasi- 
traukusi. Bet tuomet kas norėtų tame matyti patį christia- 
nizmą, pamiršdamas, kad jis suskanta iš naujo dirbti sa- 
vo darbą; kas sustotų vietoje, prisirištų prie šešėlio be 
būties, garbintų stabą be dorybės“ (ten pat, p. 59). Šiais 
visuotinės naujųjų lyčių lūžtvės laikais katalikams ypač 
pravartu suprasti šitas reikšmingas tiesas. Kiek būtų iš- 
vengta vingiavimo, nereikalingų kovų, energijos eikvoji- 
mo neproduktyviam spyriojimuisi ir kiek galėtų padidėti 
kūrybinės jų pastangos! 


4. Prideramas katalikų nusistatymas 
dabarties krizių alžvilgiu 


Iki šiolei yra paaiškėję trys dalykai: pirma, pasaulis 
kenčia nuo krizinių ideologijų, antra, katalikai pasituri 
pilnutine sintetine pasaulėžiūra, kuri galėtų neutralizuoti 
krizinių ideologijų nelemtą reikšmę, ir trečia, katalikai 
dažnai per daug yra paskendę ideologiniame nerangume 
ir neįstengia parodyti nei pakankamos iniciatyvos, nei pa- 
kankamo kūrybiškumo sprendžiant aktualiąsias gyvenimo 
problemas. Tokiose aplinkybėse labiau negu pravartu kal- 
bėti apie ideologines katalikų pareigas. 


a. Pareiga pažinti visą tiesą ir ją wisur nelygstamai 
palaikyti. Dažniausiai nelaimė yra ne tai, kad žmonės vi- 
sai nemato tiesos, bet tai, kad jos nemato visės ir nėra 
linkę jos palaikyti visomis savo pajėgomis. Tai, kas buvo 
pasakyta apie katalikiškąją pasaulėžiūrą, įrodo, kad kata- 
likai turi pareigą pripažinti visą, arba integralinę, tiesą ir 
ją objektyviai paliudyti savo nusistatymu, darbais, sieki- 
mais. „Tikrai katalikiškas darbas, — sako J. Maritainas,— 
yra visur palaikyti tiesą" (Religion et culture— P. 67). 
Nelygstamasis „objektyvumas yra tikrai katalikiška dory- 
bė, kad ir toli gražu ne visų katalikų praktikuojama. 

Kiek kartų katalikai galėtų nuraminti visuomeninės 
kovos aistras, jei su visu universaliu objektyvumu steng- 


312 


tųsi nušviesti aktualias gyvenimo problemas integralinio 
sintetizmo šviesoje! Kiek galima būtų išvengti nereikalin- 
gų blaškymųsi, ideologinio vingiavimo, mėtymosi iš vie- 
nos kraštutinybės į kitą! Katalikų ideologinė akcija itin 
svarbi būtų ideologinių krizių laikais, kai amžinų idėjų 
branduolys turėtų laiduoti pastovią, viena tiesia linija ei- 
nančią pažangą. Tuo tarpu patys katalikai labai dažnai pa- 
siduoda vienai iš dviejų kraštutinybių: arba sykiu su 
laiko švytuokle blaškosi tarp dienos naujienų, arba, eida- 
mi konservatyvinės inercijos linkme, ideologiškai susting- 
sta drauge su aigyventomis gyvenimo lytimis. 


b. Pareiga atsipalaiduoti nuo ekskliuzyvinių savo vie- 
tos ir laiko prietarų. Katalikai yra savo laiko, savo vietos 
gyvenimo dalyviai. Jie yra organiškai įjungti į aplinkos 
gyvenimą. Bet šitame organiškajame jų susisiejime su ap- 
linkiniu pasauliu dažnai glūdi ir stiprybės, ir silpnybės 
šaltinis. Per savo organiškąjį sąryšį su gyvenimu jie tu- 
rėtų šitą gyvenimą veikti, jį lenkti katalikiškosios pasau- 
lėžiūros kryptimi, jį christianizuoti savo principais, savo 
pavyzdžiu, savo idealais. Tuo tarpu katalikai pernelyg 
dažnai skendi savo rasės, savo tautybės, savo valstybės, 
savo klasės, savo luomo ar profesijos ekskliuzyviniuose 
interesuose, siaurose pažiūrose, prietaruose. Tada jie tam- 
pa nekritiškais savo laiko ir vietos gyvenimo dalyviais ir 
sustingusių gyvenimo lyčių palaikytojais. Ir rasė, ir tau- 
tybė, ir valstybė, ir klasė, ir luomas, ir profesija, ir kiti 
panašūs dalykai turi savo buvimo raciją ir savo prigimti- 
nes teises tinkamoje srityje. Bet visa tai turi būti imama 
organiškajame katalikiškosios pasaulėžiūros sąryšyje ir 
katalikiškojo universalumo šviesoje. 

Iš čia plaukia antra ideologinė katalikų pareiga: pri- 
valu atsipalaiduoti nuo bet kurio ekskliuzyvizmo, nuo bet 
kurios yienašališkos inercijos, nuo bet kurių prietarų, su- 
sijusių su laiko ar vietos aplinkybėmis, Šita pareiga itin 
yra svarbi krizių laikais, kai nedera ekskliuzyviniu prisi- 
rišimu prie kokio nors vienašališkumo kliudyti raciona- 
liam krizės išsisprendimui pagrįstos pažangos linkme. 


c. Reikalas daryti skirtumą tarp amžinų tiesų ir laiki- 
nių jų pasireiškimo lyčių žmogiškojoje visuomenėje. Atsi- 


313 


palaidavus nuo ekskliuzyvinio nusistatymo ir siaurų pa- 
žiūrų, svarbu toliau turėti aiškų žvilgsnį į racionalios, sin- 
tetinės ir nuolatai atsinaujinančios pažangos ypatybes. 
L. Ollė-Laprune'as kalba apie „aplinkybinius drabužius“ 
(vêlement de circonstance), kuriais įvairiose aplinkybėse 
apsivelka krikščioniškosios civilizacijos substancija, o Ma- 
Iitainas kalba apie itin didelį istorinių krizių momentais 
pavojų vienaprasmiškai suprasti amžinuosius principus. 
„Norėdami paneigti ar ginti pastovius, bet analoginius 
žmogiškosios tvarkos principus, — sako jisai, — mes esame 
savaime linkę juos jungti su tam tikra faktiškąja tvarka, 
kuri yra nykstama arba nyksta, arba net kartais yra jau 
seniai išnykusi“ (Du régime temporel et de la libertė.— 
P. 128). Tokiu atveju, to paties autoriaus teigimu, svarbu 
pakilti savo mintimi viršum gyvenamojo laiko, kad gali- 
ma būtų į jį vėl nusileisti ir sykiu prideramai respektuo- 
ti ir tai, kas amžina, ir tai, kas kintama. Katalikams ne- 
valia pamesti iš akių amžinojo prado laiko naudai nei pra- 
rasti realaus laikinių dalykų pajautimo amžinybės nau- 
dai; jiems privalu sugebėti skirti amžinąsias tiesas nuo jų 
laikinių pasireiškimo Jyčių ir šiaip jau nuo dalykų, netu- 
rinčių principinės reikšmės. 

Pagal tai, kaip katalikai nusistato šituo klausimu, ga- 
lima skirti vadinamuosius dešinės, kairės ir centro katali- 
kus. Dešinės katalikai, pasižymį konservatyviniu pobū- 
džiu, yra linkę dogmatizuoti susidariusias gyvenimo ly- 
tis. Prie kiekvienos naujos pažangos jie prieina su 
atsargumu, kuris charakterizuoja naujos dogmos paskel- 
bimą, o į kiekvieną senos gyvenimo lyties pakeitimą yra 
linkę žiūrėti kaipo į eretinį užsimojimą. Bet jie pamiršta, 
kad katalikiškoji pasaulėžiūra toli gražu nėra viena tik 
dogmatika; kad krikščioniškoji civilizacija gali reikštis 
įvairiomis lytimis ir kad sustingimas išgyventose lytyse 
yra didžiausias pavojus katolicizmui. Jei katalikai nesuge- 
ba vaidinti aktualios rolės visose gyvenimo aplinkybėse, 
faktiškai jie išsibraukia iš gyvenimo ir sykių kompromi- 
tuoja katolicizmą, už kurį jie taip nesąmoningai kovoja. 

Kairės katalikai, pasižymį nepastoviu pobūdžiu, per 
daug yra linkę atsižvelgti į laiko reikalavimus ir įsikin- 
kyti į naujas gyvenimo lytis be reikiamo kritiškumo ir 
atsargumo. Tai kita kraštutinybė, kuri gali būti lygiai 


314 


kenksminga katolicizmui kaip ir pirmoji, kai ji kompro- 
mituoja katolicizmo universalumą jo per dideliu pajungi- 
mu laiko reikalams ir vienašališkiems šūkiams. Daugiau- 
sia davinių išvengti vienašališkumo turi tie katalikai, ku- 
riuos pagal jų temperamentą galima būtų pavadinti cen- 
tro katalikais. Tačiau tokiu atveju būtų klaidinga suprasti 
centrą mechaniškai parinkto vidurio prasme. Centrinis nu- 
sistatymas yra nusistatymas į sintetinę pažangą, organiš- 
kai jungiančią amžinuosius principus su laiko reikalavi- 
mais, teigiamąsias tradicijas — su nuolatai gyva pažangos 
iniciatyva. Kiek galėtų laimėti katalikai ir sykiu su jais 
katolicizmas, jei jie iš tikro būtų visada šitaip supranta- 
mo Centro žmonės! 


d. Reikailas integruoti vienašališkas moderniąsias (revo- 
liucijos ir kontrrevoliucijos) idėjas kalalikiškojoje sinte- 
zėje ir apsaugoti tuo būdu laimėtas ir apvalytas dvasines 
vertybes nuo išsigimimo kriziniame išsivysiyme. Pagaliau 
prie katalikų svarbiųjų ideologinių pareigų priklauso mo- 
derniųjų idėjų integravimas katalikiškojoje sintezėje. Ką 
tai reiškia, gerai nusako jau ne kartą minėtasis L. Ollė- 
Laprune'as, kalbėdamas apie Katalikų Bažnyčią. „Tai, — 
sako jisai, — ką Bažnyčia atmeta moderniojoje idėjoje, yra 
tai, kas ją perdeda arba padaro ją klaidingą, arba šiaip 
jau ją tuo ar kitu būdu gadina. Atvirkščiai, tai, kas yra 
idėjoje tikro, ką ji turi savyje gero, teisingo, vaisingo, 
Bažnyčia prisiima arba, tikriau pasakius, Bažnyčia žymiai 
anksčiau prieš šitą moderninį prasiveržimą buvo turėjusi 
savyje sėklos pavidalu“ (o. c., p. 72—73). Tai, kas čia sa- 
koma apie Katalikų Bažnyčią, dar didesniame laipsnyje 
tinka pasakyti apie katalikiškąją pasaulėžiūrą, nes ši pas- 
taroji, turėdama savo branduoliu dogminę Bažnyčios dokt- 
xiną, savo periferinėje sintezėje gali anksčiau ir greičiau 
reaguoti į aktualiąsias laiko problemas. 

Šita prasme reikšmingas yra šis Maritaino teigimas, 
padarytas ryšium su tuo, ko katalikai galėtų pasimokyti 
iš Gandhi'o: „Esminis krikščioniškojo dinamizmo dėsnis yra 
savintis apvalant tai, kas yra pasakyta tiesos bet kuriame 
žmonių gyvenamame kampelyje“ (Du régime etc— 
P. 197) — Jei su panašiu nusistatymu imtume anksčiau 


315 


nusakytuosius krizinio išsivystymo tarpsnius įvairiose gy- 
venimo srityse, tai kiekviename iš jų galėtume rasti tiesos 
dalelę, kurią galima būtų įglausti į plačiąją ir visuotinę 
katalikiškosios pasaulėžiūros sintezę. Šituo atžvilgiu nei re- 
voliucinis, nei kontrrevoliucinis tarpsnis nesudaro išim- 
ties. Joseph Serre'as pasakytų, kad katalikiškajai pasaulė- 
žiūrai priklauso „visos“ idėjos, suprantant jas teigiamąja 
prasme ir ryšium su visomis kitomis teigiamosiomis idė- 
jomis (plg: Juo plačiau, juo prie tiesos arčiau — Kau- 
nas, 1934.— P. 7). 

Sykiu yra labai charakteringa tai, kad moderniųjų idė- 
jų integravimas į katalikiškają sintezę drauge yra am- 
žiams apsūugojimas to, kas jose yra teigiamo ir vaisingo. 
„Mums privalu,— sako Maritainas,— gelbėti tas vertybes 
ir tiesas, kurios yra mūsų amžiaus išsyk ir laimėtos, ir su- 
kompromituotos, — gelbėti kaip tik tuo laiku, kai klaidos, 
kurios jas yra graužusios, yra pastačiusios jas į pražūties 
pavojų“ (L'Idėal historique d'une nouvelle Chrėtientė // 
La Vie Intellectuelle— T. XXXIII.— P. 192). Ir labiausiai 
stebėtina yra čia tai, kad katalikiškoji pasaulėžiūra daž- 
nai ima ginti apvalytas nuo pagoniškų apaugų idėjas, ku- 
rios buvo iškeltos kovoje su katolicizmu kaipo jį griau- 
jančios. Liberalizmas, demokratizmas ir socializmas nema- 
ža iškėlė idėjų, nukreiptų prieš Katalikų Bažnyčią ir turė- 
jusių griauti krikščioniškąją civilizaciją. Dabar, kai šitos 
idėjos savo kriziniame išsivystyme privedė prie priešin- 
gų rezultatų, kuriuose susidarė paneigianti jas santvarka, 
katalikiškoji pasaulėžiūra ir sykiu katalikai uoliausiai gi- 
na tai, kas šitose idėjose yra teisingo. Pakanka imti pa- 
vyzdžiu kad ir asmens laisvę. Katalikiškoji pasaulėžiūra 
gina šitą idėją kitokioje ideologinėje perspektyvoje ir ki- 
tokioje organiškojoje visumoje, kaip kad tai darė sumi- 
nėtieji vienašališkieji sąjūdžiai, bet faktas yra tai, kad ne 
šitie sąjūdžiai, bet katalikiškoji ideologija amžiams apsau- 
goja laimėtą ir sykiu sukompromituotą idėją, nes šitos idė- 
jos branduolys visados buvo gyvas christianizme. 

Nusakytasis moderniųjų idėjų integravimas katalikiš- 
kojoje sintezėje yra iš tikro katalikiškiausias būdas rea- 
guoti į laiko dvasią. Tai, ką čia galima būtų apgailestauti, 
yra tasai sistemingas pavėlavimas, kuriuo katalikai be- 


316 


veik visada nusideda. Psichologiškai tai galima aiškinti 
katalikų palinkimu į konservatyvinį ir atsargų veikimo 
būdą. Bet išaiškinimas nėra dar pateisinimas. Nejaugi 
tam, kad katalikai galėtų integruoti į savo sintezę kurią 
vaisingą idėją, neišvengiamas yra krizinis jos išsivysty- 
mas iki jos išsigimimo į savo priešginybę, kad tik tada 
katalikai galėtų pasinaudoti pamokymu a contrario? Ro- 
dos, būtų ir katalikams, ir visam pasauliui naudingiau, 
kad katalikai reikštų daugiau kūrybinės iniciatyvos ir 
darytų naujų periferinių sintezių savo pasaulėžiūroje an- 
ksčiau, negu krizinės ideologijos priveda pasaulį prie ka- 
tastrofos. Juk už šitas katastrofas neša atsakomybę ir ka- 
talikai jau vien dėl savo apsileidimo. Tai tam tikrame 
laipsnyje katalikų peccaia per omissionem?. Atsipalaida- 
vimas nuo ideologinės inercijos, drąsesnė kūrybinė ini- 
ciatyva ir sintetinis universalumas galėtų radikaliai pa- 
keisti katalikų vaidmenį pasaulyje ir šitam vaidmeniui 
suteikti didelį reikšmingumą. 


Katalikiškosios pasaulėžiūros aktualizavimo 
problema 


Kokia gali būti praktinė išvada iš visų padarytų anks- 
čiau konstatavimų? — Matome, iš vienos pusės, paskendu- 
sį intelektualinėje ir moralinėje anarchijoje modernųjį pa- 
saulį, atkritusį nuo christianizmo tiesos; iš kitos pusės — 
katalikiškosios pasaulėžiūros lobyną, kuriame galima ras- 
ti visa, kas yra reikalinga pasauliui išgelbėti iš ideologinės 
anarchijos. Bet tie, kurie yra šito lobyno valdytojai ir lai- 
kytojai, toli gražu ne visados įstengia šitą kapitalą eksp- 
loatuoti ir dauginti su nauda visai žmonijai. Jie dažnai ar- 
ba per mažai vertina šitą lobyną ideologiniu atžvilgiu ir 
nebrangina jo kaipo priemonės naujiems laimėjimams, ar- 
ba sustingsta šykštuoliškajame savo lobyno saugojime, 
taip pat nemokėdami jo tinkamai panaudoti. Ir vienu, ir 
antru atveju jie prideramai neina apaštalavimo misijos, 
jiems Išganytojo uždėtos. 

Iki naujųjų amžių jie ėjo šitos misijos pareigas per 
daug pasitikėdami išviršinėmis priemonėmis. Kaip tik to- 
dėl susidariusi viduriniais amžiais krikščioniškoji civliza- 


317 


cija suprovokavo antropocentrinio humanizmo reakciją. 
Dabar, kai pasaulio subarbarėjimas yra pasiekęs pasibai- 
sėtino laipsnio, kyla pasaulio rechristianizacijos problema. 
Šitam tikslui senos išviršinės priemonės, kuriomis naudo- 
josi vidurinių amžių krikščioniškoji civilizacija, yra nepri- 
imtinos jau tik todėl, kad jos yra istorijos galutinai pas- 
merktos, nekalbant jau apie jų principinį ydingumą. 

J. Maritainas visai teisingai teigia, kad krikščioniški 
tikslai tik tada tegali būti pasiekti, jei yra viekiama pri- 
deramu krikščionims būdu. Todėl jis kalba apie „priemo- 
nių švarinimą“. Viena iš tokių tikrai krikščioniškų priemo- 
nių pasauliui rechristianizuoti yra katalikiškoji akcija, Šv. 
Tėvo Pijaus XI aptarta kaipo „katalikų pasauliečių daly- 
vavimas hierarchiniame apaštalavime“ (Katalikų Akcija. 
Liet. Kat. Veikimo Centro leidinys. — Kaunas, 1933.— P. 7). 
Šis pasaulinio masto katalikiškasis sąjūdis, puikiai atitin- 
kąs dinaminę laiko dvasią ir nukreiptas prieš visas mo- 
derniojo pasaulio žaizdas, galėtų pakeisti pasaulio veidą, 
jei katalikai tikrai atsidėtų jam su reikiamu uolumu. Deja, 
tokio uolumo katalikai iki šiolei dar nėra parodę, ypač 
pas mus, Lietuvoje. Šiam reikalui katalikams dar gerokai 
trūksta dinaminio aktyvumo, ideologinio susipratimo ir 
kūrybinio nusistatymo. 

Kad katalikiškoji akcija galėtų atsistoti linkamoje auk- 
šiumoje, reikalinga laimėti visą eilę sąlygų ir pirmoje ei- 
lėje — aktualizuoti katalikiškąją pasaulėžiūrą katalikų 
visuomenės sąmonėje ir gyvenime. Tam reikia būtent: pir- 
ma, sudaryti intelektualinių darbininkų elitą, kuris suge- 
bėtų kiekvienu laiku išplėsti katalikiškąją sintezę į ak- 
tualias momento problemas; antra, šitą sintezę išugdyti 
aktyviojoje katalikiškosios visuomenės sąmonėje; trečia, 
šitą sąmonę padaryti spinduliuojančią laisvo apaštalavimo 
priemonėmis į visą pasaulį, kad šis galėtų laimėti taiką, 
rimtį ir tvarką. Kaip to pasiekti — štai nauja problema, 
kurią turėtų išspręsti katalikiškoji pedagogika, kiek ji su- 
sirūpintų žmonių paruošimu katalikiškajai akcijai. 


318 


KATALIKIŠKOSIOS PASAULĖŽIŪROS 
REIKŠMĖ LIETUVOS ATEIČIAI* 


Savitarpinis gyvenimo ir 
ideologijos veikimasis 


Filosofiškai linkę mąstyti žmonės dažnai statosi klau- 
simą, ar sąmonė apsprendžia gyvenimą, ar gyvenimas są- 
monę, vadinasi, ar mintis nustato, tvarko, valdo gyveni- 
mą, ar gyvenimas pajungia mintį pagal tai, koks jis yra. 
Kitaip dar tariant, tą patį klausimą galima dar formuluo- 
ti šitaip: ar idėja formuoja gyvenimą, ar gyvenimas for- 
muoja idėją? 

Pagal prileidžiamą čia alternatyvą buvo suteikiami du 
kraštutiniai atsakymai: vienų įsitikinimu, idėja formuoja 
gyvenimą, kitų — gyvenimas formuoja idėją. Šitos dvi 
kraštutinės pažiūros, kurios gali būti pavadintos ideokra- 
tija ir zookratija, neišsemia viso faktiškos padėties sudė- 
tingumo. Ir ideokratija, pagal kurią gyvenimą gali ir turi 
valdyti abstraktinė, t. y. atsieta mintis, ir zookratija, pagal 
kurią mintis yra savaimingas gyvybinių vyksmų refleksas, 
arba atliepas, išreiškia tik vieną tiesos dalį, — tiesos, kuri 
yra daug sudėtingesnė negu šios dvi kraštutinės ir viena- 
šališkos kryptys. 

Žmogaus minties istorija suteikia daug davinių ir už 
tai, kad mintis bent tam tikrame laipsnyje valdo gyveni- 
mą, ir už tai, kad gyvenimas turi didelės įtakos minties su- 
siformavimui. Gyvenimas ir mintis yra nuolatinio veiki- 
mosi būvyje ir todėl vienas kitą sąlygoja ir vienas kitą 
formuoja. Toks savitarpinis gyvenimo ir minties priklauso- 
mumas paprastai padaro tai, kad nei gyvenimas, nei min- 
tis negali būti tobuli. Gyvenimas, tik iš dalies idėjos vei- 


* Paskaita, skaityta 1938.IV.28 Katalikų universitetui remti drau- 
gijos suorganizuotuose kursuose „Apie ideologinę Lietuvos praeitį, 
dabartį ir ateitį".— St. Š. 


319 


kiamas, nėra tobulas gyvenimas, ir mintis, iracionalių 
gyvenimo gaivalų veikiama, nėra tobula tiesos reiškėja. 

Gyvenimo ir minties veikimasis tik tada tegali laiduoti 
pilną tiesą, kai gyvenimas yra tobulos tiesos įsikūnijimo. 
išraiška ir kai mintis nustoja savo abstraktyvumo, o gy- 
venimas savo iracionalumo. Mums, katalikams, toks to- 
bulas gyvenimo ir minties susiderinimas yra įvykęs Dievo 
Sūnaus įsikūnijime, t. y. Jėzaus Kristaus asmenyje, kuris: 
yra apie save pasakęs: „Aš esu Kelias, Tiesa ir Gyveni- 
mas“. Kristaus asmenyje nėra jokio priešingumo tarp gy- 
venimo ir minties: Jame gyvenimas yra minties aidas ir 
mintis gyvenimo žiedas. Dieviškasis žodis, Logos, Tiesos 
reiškėjas, tobulai valdo Kristaus gyvenimą, ir todėl, kal- 
bant šiuo atveju apie gyvenimo ir minties veikimąsi, rei-- 
kia pripažinti tai, kas gali būti pavadinta logokratijos var- 
du. 

Logokratija suderina tobuloje sintezėje ideokratijos ir 
zookratijos kraštutinybes ir sykiu naikina minties abstrak- 
tyvumą ir gyvenimo iracionalumą. Principe visa krikščio- 
niškoji pasaulėžiūra, ir visų pirma katalikiškoji pasaulė- 
žiūra, yra logokratijos išraiška. Pagal šitą pasaulėžiūrą 
mintis yra atspindys tos amžinos tiesos, kuri yra kiekvie- 
nos esybės, kiekvieno gyvio pirmavaizdis. Gyvenime or- 
ganiškai reiškiasi ta pati tiesa, kuri logiškai pasireiškia 
minties pavidalu. Čia jau gyvenimo ir minties veikimasis 
yra ir gyvenimo, ir minties tobulumo sąlyga. Be kita ko, 
gyvenimo ir minties solidarumas padaro mintį, arba idė- 
ją, ypatingai sėkmingą gyvenimo vyksme. Logokralija yra 
realus dieviškosios idėjos viešpatavimas pasauly je. 


I. Katalikiškosios pasaulėžiūros 
esmė ir pobūdis 


Konkretinė logokratijos išraiška yra katalikiškoji pa- 
saulėžiūra, kuri nėra nei atsietos minties padaras, nei fak- 
tiško gyvenimo refleksas, arba atliepas. Katalikiškosios 
pasaulėžiūros esminis ir amžinas branduolys yra dogmi- 
nė christianizmo doktrina, kurios centre stovi dieviškojo 
Žodžio, atseit nelygstamosios Tiesos, įsikūnijimas. Čia nė- 
ra tos prarajos, kuri paprastai skiria atsietą mintį ir rea- 


320 


lų gyvenimą, nes čia gyvenimas pasidarė tikras ir tiesa — 
gyvenimiška. 

Dogminis katalikiškosios doktrinos branduolys toli gra- 
žu nėra dar visa katalikiškoji pasaulėžiūra, kuri, telkda- 
masi apie vieną dieviškąjį centrą, plinta koncentriniais 
ratais į plačiąją periferiją. Kiekvienam kalalikui privaju 
išpažinti dogminė Katalikiškosios Bažnyčios doktrina, ku- 
ri yra suformuluota katalikiškajame katekizme. Bet išpa- 
žinti katekizmo tiesas ir turėti kaialikiškąją pasaulėžiūrą 
yra du skirtingi dalykai. Pirmasis dalykas yra pareiga, ant- 
rasis uždavinys. 

Atskiras katalikas gali nuoširdžiai išpažinti katalikiš- 
kąjį katekizmą ir sykiu gali nesugebėti susidaryti arba tik 
pasisavinti katalikiškosios pasaulėžiūros. Katalikiškoji pa- 
saulėžiūra suima į save dogminį Bažnyčios mokslą, kaipo 
savo branduolį, kuris yra jai vienybės pradas ir linkmės 
rodyklė. Bet į ją gali taip pat įeiti sudedamaisiais pradme- 
nimis bet kurie dalykai, kurie neprieštarauja dogminiam 
branduoliui. Šitie dalykai, nebūdami patys iš savęs speci- 
Tiškai katalikiški, tampa tokie vien ryšium su organiškąja 
visuma, kurioj vienybės centru yra apreikštoji doktrina. 

Principialiai tegalima prileisti vienos tik katalikiško- 
sios pasaulėžiūros buvimą. Jei neklaidingas dogminis jos 
branduolys yra vienų vienas; jei nuosekliai protaujant 
bendros vedamosios idėjos gali vesti viena tik tikra link- 
me, tai būtų klaidinga manyti, kad katalikiškųjų pasaulė- 
žiūrų gali būti daugiau negu viena. Bet faktiškai netobu- 
las nuoseklumas gali nuvesti katalikus įvairiais keliais, 
kai jų yra daromi vedamųjų idėjų pritaikymai konkre- 
tesnių pasaulėžiūros klausimų sprendimui. 

Tarp katalikų teologų nėra visiško sutarimo daugelio 
:specialesnių teologinių problemų sprendime bei aiškini- 
me. Dar mažiau sutarimo yra tarp katalikų filosofų filo- 
sofijos dalykuose. Jei kalbėti apie katalikiškąją teologiją 
ne tik galima, bet ir privalu, tai kalbėti apie katalikiškąją 
filosofiją tegalima vien su labai apytikriu tikslumu. Visai 
tiksliai galima kalbėti ne apie katalikiškąją, bet apie ne- 
.antikatalikiškąją filosofiją. Katalikiškoji ir neantikatalikiš- 
koji filosofija, savaime suprantama, nėra tas pats dalykas. 

Dar su mažesniu tikslumu galima kalbėti apie katalikiš- 


321 


kuosius specialiuosius mokslus. Nėra katalikiškosios isto- 
rijos, fiziologijos, biologijos ir t. t., bet yra neantikatali- 
kiškoji istorija ir antikatalikiškoji istorija, neantikatalikiš- 
koji fiziologija ir antikatalikiškoji fiziologija, neantikata- 
likiškoji biologija ir antikatalikiškoji biologija ir t. t. 

Katalikams yra savaime aišku, kad antikatalikiškoji 
istorija, antikatalikiškoji fiziologija, antikatalikiškoji bio- 
logija ir t. t. yra klaidingos bent dėl dviejų priežasčių, bū- 
tent: pirma, todėl, kad jos išeina iš savo kompetencijos 
ribų, nes kitaip jos negalėtų prieštarauti religijos daly- 
kams, ir antra, todėl, kad jos prieštarauja apreikštajai tie- 
sai, kuri yra, katalikų įsitikinimu, teisinga. 

Kai tuo pačiu laiku reikalaujama, kad istorija, fiziolo- 
gija, biologija ir t. t. būtų neantikatalikiškos, tai toks rei- 
kalavimas anaiptol nereiškia, kad jos verčiamos kokia 
nors prasme skelbti katalikiškąsias doktrinas: faktiškai iš 
jų tik reikalaujama neišeiti iš savo kompetencijos ribų 
ir kaip tik todėl neskelbti įžeidžiančių katalikiškąjį tikėji- 
mą dalykų. 

Jei kiekvienam katalikui yra privalomas dogminio 
Bažnyčios mokslo išpažinimas, tai vis dėlto nėra vienos 
katalikiškosios pasaulėžiūros, oficialiai ir ištisai pilnai su- 
formuluotos ir katalikams privalomos išpažinti. Kitaip ta- 
riant, nėra pilnos, smulkmenose atbaigtos religinės pasau- 
lėžiūros, kuri būtų privaloma katalikams visose savo da- 
lyse ir dalelėse, nors pagrindiniai dogminiai religinės pa- 
saulėžiūros pradai privalomi visiems katalikams. Nėra 
katalikiškosios filosofijos, kuri būtų privaloma katalikams 
ištisai visu savo filosofiniu turiniu, nors Bažnyčia karštai 
rekomenduoja tomistinę filosofiją, kaipo tinkamiausią ka- 
talikams. Nėra griežtai ištisai nustatytos visuomeninės ka- 
talikiškosios pasaulėžiūros, nors yra autoritetinga sociali- 
nė Bažnyčios doktrina, kuri stengiasi išspręsti socialinį 
klausimą krikščioniškosios etikos ir socialinio teisingumo 
linkme. Panašiai yra ir kitose pasaulio ir gyvenimo pro- 
blemose, kurios gali turėti reikalo su religijos ar doros 
dalykais. . 

Žodžiu tariant, katalikiškoji pasaulėžiūra turi atsiremti 
į dogminį Bažnyčios branduolį ir suderinti su juo visas 
savo, kad ir labiausiai periferines, dalis. Šitame derinimo 


322 


darbe galima skirti tris laipsnius: pirmajame laipsnyje pri- 
valomas išpažinimas dogminės tiesos tokios, kaip ji Baž- 
nyčios yra autoritetingai paskelbta katalikų tikėjimui; 
antrajame laipsnyje privaloma ypatinga atodaira į auto- 
ritetingus bažnytinės vadovybės pamokymus (enciklikos, 
ganytojiški raštai tikintiesiems), liečiančius religijos ir 
doros dalykus; trečiajame laipsnyje paliekama kiekvie- 
nam laisvė abejinguose religijai ir dorai dalykuose, arba 
tuose religijos ir doros dalykuose, kurie nėra Bažnyčios 
sprendžiamai nustatyti. Jei antrajame laipsnyje kiekvie- 
nam katalikui yra pozityvus uždavinys suderinti savo pa- 
saulėžiūrą su Bažnyčios doktrina, tai trečiajame laipsnyje 
yra jam neigiamasis uždavinys savo pasaulėžiūrą apsau- 
goti nuo prieštaravimo šitai doktrinai. 

Visai atbaigta ir konkretizuota visose savo smulkme- 
nose katalikiškoji pasaulėžiūra yra vienos individualinės 
sąmonės dalykas. Bet savo sudedamosiomis dalimis kiek- 
viena katalikiškoji pasaulėžiūra yra sutelktinio darbo pa- 
daras, kurio sudaryme dalyvauja labai įvairūs veiksniai. 
Šv. Dvasia, kuri savo pagalba veikdina dogminį bažny- 
tinės doktrinos išsivystymą; aukštoji Bažnyčios vadovybė, 
kuri budi ir vadovauja katalikiškosios doktrinos formula- 
vimui ir skelbimui; gyva tikinčiųjų bendruomenė, kuri 
sudaro terpę dogminiam išsivystymui tarpti; nenutrūks- 
tamoji eilė Bažnyčios tėvų, mokytojų ir šiaip teologų, ku- 
rie katalikiškąją doktriną aiškina, įrodinėja ir išvysto 
sistemingomis mokslo priemonėmis; ir nesuskaitoma ka- 
talikų filosofų ir mokslininkų specialistų daugybė, kurie 
dirba filosofijos ir specialiųjų mokslų darbą, stengdamiesi 
jį suderinti su amžinąja tiesa,— štai pagrindiniai katalikiš- 
kosios pasaulėžiūros kuriamieji veiksniai. 

Galima sakyti, visos tautos ir visi amžiai dalyvauja ka- 
talikiškosios pasaulėžiūros kūryboje. Šitas pasakymas yra 
tikras ne tik ta apytikre prasme, kad didesnė kultūringųjų 
tautų dalis yra dalyvavusi katalikiškosios pasaulėžiūros 
kūryboje ir kad žmonija nežino jokios kitos gyvos pasau- 
lėžiūros, kuri taip ilgai būtų valdžiusi masinę žmonių min- 
tį, bet ir ta prasme, kad kiekvieno amžiaus ir kiekvienos 
tautos tiesa gali būti suimta į katalikiškąją pasaulėžiūrą, 
nes ši yra didžiausioji tiesos rankiotoja, kaip ją yra pava- 
dinęs J. Maritainas. 


323 


Bet ne tik savo susidarymo būdu katalikiškoji pasaulė- 
žiūra yra universali, arba visuotinė. Jinai yra visuotinė ir 
savo turiniu, nes joks ekskliuzyvizmas, joks vienašališku- 
mas negali būti jai savas. Faktiškoji katalikų pasaulėžiūra 
ne kartą istorijoje prisiimdavo ekskliuzyvinių vienašališ- 
kų idėjų, bet tai buvo žmonių nenuoseklumo apraiškos, 
bet ne katalikiškosios pasaulėžiūros žymės, nes iš esmės. 
ši pastaroji yra visuotinė. 

Taigi, remiantis tuo, kas aukščiau išdėstyta, galima pa- 
sakyti, kad katalikiškoji yra pasaulėžiūra, kuri turi cent- 
ziniu savo branduoliu dogminį Katalikiškosios Bažnyčios: 
mokslą, kuri remiasi filosofija, pozityviai sutariančia su ši- 
tuo branduoliu, ir kuri apima specialiąsias pažintis, neprieš- 
taraujančias nei dogminėms, nei filosofinėms tiesoms. Savo 
forma, arba lytimi, kalalikiškoji pasaulėžiūra gali būti visai 
atbaigta arba konkretizuota vien individualinėje atskiro 
žmogaus sąmonėje; bet savo turiniu jinai yra universali, 
arba visuotinė, ir ta prasme, kad ji yra visų amžių ir visų 
tautų padaras, ir ta prasme, kad jai svetimas bet kuris. 
ekskliuzyvizmas, ir ta prasme, kad ji apima visas žmo- 
gaus dvasios problemas ir sprendžia jas būdu, atitinkan- 
čiu bendrąją žmonių prigimtį. Pagaliau katalikiškoji pa- 
saulėžiūra pasižymi tuo, kad eina logokratijos linkme, L. y.. 
kad jos tiesa savyje yra gyva, gyvenimiška ir gyvastingu, 
tvarkanti gyvenimą pagal jo išvidinius amžinus dėsnius. 
Žodžiu tariant, katalikiškojoje pasaulėžiūroje gyvenimą ir 
tiesą turi jungti organiškoji vienybė, sėkminga ir tiesai 
pažinti, ir gyvenimui tobulinti pagal tiesą. 

Nusakius katalikiškosios pasaulėžiūros esmę ir pobūdį, 
tenka nustatyti bendrąją jos reikšmę ir specialiai jos reikš- 
mę Lietuvos ateičiai. 


II. Vienijamoji katalikiškosios 
pasaulėžiūros reikšmė 


Visų pirma katalikiškoji pasaulėžiūra turi nepaprastą 
galią vienyti žmones. Jei apskritai bendri įsitikinimai yra. 
tarp žmonių vienybės veiksnys, tai išpažinimas bendrų. 
dogmų, kurios yra dieviškai apreikštosios tiesos, turi di- 
džiausią galią jungti žmones. Krikščioniškojo tikėjimo at- 


324 


veju su žmogiškąja bendrų įsitikinimų reikšme susitelkia 
dar dorinė tikėjimo, kaipo dieviškosios dorybės, reikšmė. 
Bendras tikėjimo išpažinimas yra čia ypatingo solidarumo 
pagrindas. 

Savo tikėjimu kiekvienas katalikas įsijungia į kelių 
šimtų milijonų gyvųjų žmonių bendruomenę ir į dar gau- 
:sesnę mirusiųjų žmonių bendruomenę. Tai, galima sakyti, 
didžiausia pasaulyje pasaulėžiūrinė vienybė. Jei galima 
"pasaulyje rasti gausesnių ideologinių grupių, tai joms 
"trūksta ar griežto tikslumo, ar tiesos pažinimo antgamti- 
nės organizacijos, ar nenutrūkstamo dogminio išsivystymo, 
kuris jungia tolimą praeitį su dabartimi. 

Dogminis katalikiškosios doktrinos branduolys suima 
į save pagrindines tiesas, kurios atidengia žmonėms giliau- 
:sias paslaptis apie Dievą, pasaulį ir žmogų ir įprasmina 
"žmogaus gyvenimą, veikimą ir kūrybą. Šitos tiesos nurodo 
žmogui giliausias priežastis ir paskutinius tikslus ir nusta- 
to jį bendra gyvenimiška linkme. Jos yra gyvastingos sa- 
"vo turiniu ir žadina žmoguje pasitikėjimą gyvenimu ir vei- 
kimu ir viltį geresnei ateičiai. 

Įsijungimas į tokią pasaulėžiūrinę vienybę ne tik ats- 
kiram žmogui, bet ir visai tautai yra didelis laimėjimas, nes 
tokiu atveju žmogus ar tauta tampa didelės solidarios 
bendruomenės nariu ir ima naudotis šitos bendruomenės 
laimėtais dvasiniais turtais, visuotinai reikšmingais ir gi- 
liai gyvastingais. Tautos,  pavėlavusios įsijungti į šitą 
bendruomenę, yra praradusios daug brangaus laiko savo 
kultūriniam išsivystymui ir yra net susilpnėjusios grynai 
tautiniu atžvilgiu. Kaip tik tokį nuostolį teko turėti lietu- 
vių tautai, įsijungusiai į krikščionių bendruomenę žymiai 
vėliau už savo kaimynus. Ji buvo atsilikusi savo kultūri- 
niame išsivystyme nuo savo kaimynų ir tuo momentu, kai 
"priėmė katalikiškąją tikybą, ji atsidūrė nepatogioje padė- 
tyje, palyginant su savo kaimynais, kurie jau buvo gero- 
kai pažengę visuotinai reikšmingoje kultūroje ir labiau 
tautiškai sustiprėję. 

Tuo tarpu lietuvių tauta, užsisklendusi savo tautiniame 
"tikėjime ir nepalaikydama gyvesnių dvasinių ryšių su pla- 
Čiuoju krikščioniškuoju pasauliu, ne tik buvo išjungta iš 
Pasaulinės bendruomenės, bet ir neišsivystė tautine savo 


325 


individualybe. Lietuvių tautos pavyzdys labai reikšmingai 
liudija, kad tauta, nebendraujanti su kitomis tautomis vi- 
suotinai reikšmingos kultūros plotmėje, negali normaliai 
išsivystyti ir tautiškai sustiprėti. Siaurų nacionalistų sie- 
kimas tautinio ekskliuzyvistinio individualizmo yra blo- 
gas patarnavimas savo tautai, nes jis kaip tik susilpnina 
tautinę individualybę, neleisdamas jai išsivystyti plačiuo- 
ju pasauliniu mastu. 

Kai sykiu su tikyba tauta pasisavina katalikiškąją pa- 
saulėžiūrą, įvyksta savotiškas asimiliacijos vyksmas, ku- 
riame tauta įsigyja visuotinai reikšmingų pradų, o pati 
Pasaulėžiūra — tautinio bendradarbiavimo. Drauge su vi- 
suotinai reikšmingu turiniu tautos individualybė turtėja ir 
bręsta. Iš kitos pusės, pati pasaulėžiūra iš kiekvienos ją 
prisiėmusios tautos gauna progos išgauti savo universali- 
niam lobynui tai, kas atitinka tos tautos dvasinį pašauki- 
mą. Universali pasaulėžiūra, kaip ir tikyba, plisdama iš 
pradžios duoda, o paskui gauna. O tauta, įsijungianti į vi- 
suotinę ideologinę bendruomenę, iš pradžių gauna, o pas- 
kui duoda. 

Pavėlavusi įsijungti į visuotinę ideologinę bendruo- 
menę, lietuvių tauta ilgai nesinaudojo šituo universaliza- 
cijos ir nacionalizacijos vyksmu ir todėl, kaip sakyta, daug 
nustojo laiko ir turtų savo kultūriniame išsivystyme. Jei 
kartais teigiama, kad lietuvių tauta yra praradusi savo tau- 
tinę individualybę sykiu su krikščionybės priėmimu, tai 
šis teigimas nėra teisingas ta prasme, kad tartum krikš- 
čioniškoji pasaulėžiūra denacionalizuoja tautas. Iš tikrųjų 
lietuvių tauta ryšium su krikščionybės priėmimu yra nu- 
stojusi iš dalies savo tautinės individualybės, bet tai atėjo 
ne iš krikščioniškosios pasaulėžiūros esmės, bet todėl, kad 
krikščionybė įėjo į Lietuvą drauge su slavų tautomis, anks- 
čiau priėmusiomis krikščionybę ir šitos krikščionybės įta- 
koje jau labiau tautiškai sustiprėjusiomis ir lietuvių tautą. 
toli pralenkusiomis savo tautiniu susipratimų, 

Tokia buvo anksčiau, praeityje, reikšmė įsijungimo į 
visuotinę ideologinę bendruomenę ir tokia ji yra ir dabar 
ypač po prasidėjusio XIX a. pabaigoje religinio renesanso. 

Istorija yra pakankamai iškalbingai įrodžiusi, kad pri- 
ėmimas krikščionybės tautoms visada reiškė įsijungimą į 


326 


visuotinai reikšmingą civilizaciją. Panašiai užėmimas ir iš- 
laikymas krikščionybės pasaulyje kuriamosios pozicijos 
visada reiškia ir reikš kultūrinį nusistatymą ir produkty- 
vinę dvasinę kūrybą. Lietuvių tautai, pavėlavusiai ne tik 
priimti krikščionybę, bet ir tautiškai atgimti, ypač svarbu 
eiti šituo trumpiausiu ir sėkmingiausiu keliu į visuotinai 
reikšmingą kultūrą. Kiti keliai ilgesni, mažiau produkty- 
vūs ir abejotini savo vertingumu, 


lll. Intelektualinė katalikiškosios 
pasaulėžiūros reikšmė 


Savaime suprantama, kad katalikiškosios pasaulėžiūros 
reikšmė būdingiausiai išeina aikštėn intelektualinėje sri- 
tyje. Tai įvyksta visų pirma todėl, kad ji reikalauja rea- 
lybės pajautimo, proto disciplinos, sistemos ir metodo. Vi- 
sais šitais atžvilgiais katalikiškoji pasaulėžiūra turi savo 
trunkančių per amžius tradicijų, kurios, perkeltos į naują 
aplinką, trumpu laiku neša gerų vaisių. 

Ryšium su religiniu renesansu yra taip pat pagyvėjęs 
pasaulėžiūrinis darbas ir katalikų pasaulyje. Mūsų viso- 
keriopų krizių ir chaotinių klajojimų laikais dogminė ka- 
talikybės doktrina tampa tvirtu inkaru audrų sūkuryje. 
Katalikų filosofija, kultivuojama ilgus amžius ir nesuskai- 
tomos žmonių eilės, tampa viltingiausia mokslinės pasau- 
lėžiūros atrama, Katalikų mokslas, būdamas faktiškai ne- 
antikatalikiškas mokslas, filosofijos saugojamas nuo ati- 
trūkimo nuo realinio pagrindo ir sveiko proto, vis labiau 
auga savo svoriu moksliniame pasaulyje. Tokiose aplin- 
kybėse tautos įsijungimas į visuotinę ideologinę bendruo- 
menę sykiu reiškia įsijungimą į šitą milžinišką intelektua- 
linį darbą ir naudojimąsi šito darbo vaisiais. 

Dirbamo katalikiškosios pasaulėžiūros įtakoje intelek- 
tualinio darbo ypatybė yra visų pirma ta, kad jis organiš- 
kai jungia tikėjimą ir žinojimą. Jei, iš vienos pusės, tikė- 
jimo tvarka negali būti apsaugota be proto tvarkos ap- 
saugojimo, tai, iš antros pusės, ir proto tvarka tik tada 
yra tikrai respektuojama, kai tikėjimas lieka nepajudina- 
mas, Šitas savitarpinis tikėjimo ir žinojimo pasitarnavimas 
labai aiškiai pastebimas iš katalikų teologijos ir filosofi- 


22—493 327 


jos santykiavimo. Katalikų teologija niekada nebūtų ga- 
Žėjusi pasiekti tokio tobulumo, kuris jai yra būdingas, be 
filosofijos pagalbos; bet iš kitos pusės, katalikų filosofija 
niekados nebūtų galėjusi pasiekti savo laimėjimų be tos 
proto apsaugos, kurią visada teikė katalikiškoji tikėjimo 
doktrina, 

Vatikano Santaryba su klasišku tikslumu ir aiškumu 
principialiai yra suformulavusi tuos tikėjimo ir proto santy- 
kius, kurie faktiškai yra pasireiškę sėkmingame katalikų 
teologijos ir filosofijos bendradarbiavime. „Kad tikėjimas 
ir pralenkia protą, — skelbia Santaryba,— vis dėlto nieka- 
dos negali būti jokio tikro nesutarimo tarp tikėjimo ir pro- 
to, nes tas pats Dievas, kuris apreiškia paslaptis ir teikia 
tikėjimo, yra įdiegęs žmogaus dvasiai proto šviesą, juk 
Dievas negali pats save neigti, ir tiesa negali niekuomet 
prieštarauti tiesai. O tariamoji šitokio prieštaravimo regi- 
mybė dažniausiai kyla iš to, kad arba tikėjimo dogmos 
nebuvo suprastos ir nusakytos pagal Bažnyčios dvasią, ar- 
ba prasimanytos nuomonės buvo laikomos pagrįstais pro- 
to sprendimais... Tikėjimas ir protas ne tik niekados ne- 
gali sau prieštarauti, bet dar teikia vienas antram savitar- 
pinės pagalbos, nes tiesus protas įrodo tikėjimo pagrindus 
ir šio šviesa nušviestas išvysto dieviškųjų dalykų mokslą; 
tuo tarpu tikėjimas išvaduoja protą iš klaidų ir nuo jų sau- 
goja; be to, jį praturtina įvairiopomis pažintimis“ (Consti- 
tulio dogmatica de fide catholica.— Cap. IV). Ir iš tikro 
niekam dar nepasisekė įrodyti, kad tarp vienos kurios ge- 
rai suprastos apreikštosios tiesos, iš vienos pusės, ir tiks- 
liai patikrintos mokslo išdavos, iš antros pusės, kada nors 
būtų buvę nors mažiausio prieštaravimo. 

Dėl šitokio santykiavimo tarp tikėjimo ir proto, arba 
net tarp tikėjimo ir žinojimo, katalikiškojoje pasaulėžiū- 
roje susidaro organiškoji harmonija tarp teologijos, filoso- 
fijos ir specialiųjų mokslų. Jei kuriame dalyke filosofija 
ima prieštarauti teologijai, ši pastaroji turi pirmosios atž- 
vilgiu įspėjamosios teisės, t. y. ji gali įspėti filosofiją, kad 
ji šitame dalyke galėjusi prieiti klaidingą išvadą. Tada fi- 
losofijai susidaro išmintingumo priedermė patikrinti tą 
išvadą išvidinėmis savo mokslo priemonėmis. Tačiau teo- 


328 


logija negali filosofijai primesti pozityviu būdu jokios 
tiesos. 

Iš kitos pusės, filosofija turi įspėjamosios teisės specia- 
liųjų mokslų atžvilgiu. Jei kurio specialiojo mokslo išva- 
da prieštarauja filosofijos principams, ši pastaroji turi tei- 
sę įspėti specialųjį mokslą apie galimą klaidą ir tuo pačiu. 
paraginti jį išvidinėmis savo priemonėmis patikrinti išva- 
dos teisingumą. Bet ir čia filosofija neturi teisės primesti 
specialiajam mokslui kurią nors tiesą, t. y. pareikalauti iš 
jo kurios nors pozityvios tiesos pripažinimo. 

Tuo būdu katalikiškosios pasaulėžiūros įtakoje susida- 
ro organiškoji vienybė tarp teologijos, filosofijos ir spe- 
cialiųjų mokslų. Kiekvienai iš šitų disciplinų pripažįsia- 
mas skirtingas pobūdis ir respektuojamas kiekvienos iš jų 
mokslinis autonomingumas. Šitas įvairių mokslinių discip- 
linų santykiavimas išreiškiamas lotynišku posakiu distin- 
ctio propter concordiam (skyrimas, arba skirtumo dary- 
mas, sutartinės dėlei). Jei horizontaline linkme katalikiš- 
koji pasaulėžiūra pasižymi universalumu, tai dabar tenka 
pridėti, kad vertikaline linkme ji pasižymi pilnutine har- 
monija, arba darna. 

Šitos dvi katalikiškosios pasaulėžiūros ypatybės pada- 
ro tai, kad intelektualinis katalikų darbas dabartinės kul- 
tūros aplinkybėse pasidarė ypatingai produktyvus. Vis la- 
biau ryškėja faktas, kad katalikiškajai pasaulėžiūrai kles- 
tėti ir plisti kliudo ne šviesa, bet tamsa ir kad švietimas. 
yra būtina priemonė jai suprasti, pasisavinti ir plėsti. Jei 
paimsime tokius kultūringus kraštus, kaip Prancūziją, 
Olandiją ar net Jungtines Amerikos Valstijas, kur susipra- 
tę katalikai sudaro stiprią mažumą, tai pamatysime, kad 
visur intelektualiniame ir apskritai kultūriniame ir dvasi- 
niame gyvenime katalikai vaidina daug didesnį vaidmenį, 
negu to reikalautų jų proporcionalus svoris. 

Turėjome progos įsitikinti ir Lietuvoje, ką sugeba pa- 
siekti katalikiškoji pasaulėžiūra. Lietuva savo Universite- 
te teturi tik vieną fakultetą, kuris prisilaiko katalikiško- 
sios pasaulėžiūros ir jos dvasioje auklėja jaunuomenę. Per 
15 metų šitas fakultetas yra paruošęs tiek naujų mokslinių 
pajėgų, kiek kiti fakultetai proporCionaliai nėra įstengę 
Paruošti. Per tą laiką jis yra išleidęs į visuomenės gyveni- 


329 


mą tiek intelektualinių pajėgų, kūrybiškai nusistačiusių, 
moksliškai susipratusių, realiai ir pozityviai sugebančių 
dirbti kultūrinį darbą, kad visuomenė aiškiai pajuto sėk- 
mingą fakulteto darbą. Vieni konstatavo tai su pasitenki- 
nimu, bet kiti, katalikškosios pasaulėžiūros priešai, su bai- 
me ir susirūpinimu. 

Šiaip ar taip, katalikiškojo fakulteto pavyzdys parodė, 
ką įstengia pasiekti intelektualinio ir šiaip kultūrinio ir 
dvasinio gyvenimo srityje katalikiškoji pasaulėžiūra, jei 
tik ji randa tinkamesnių sąlygų reikštis ir stiprėti. Iš čia 
galima jau spręsti, kokios didelės reikšmės gali turėti ka- 
talikiškoji pasaulėžiūra Lietuvos ateičiai. Ji įjungia Lietu- 
vą į universalinę ideologinę bendruomenę, derina visas in- 
telektualinio gyvenimo sritis, kūrybiškai nuteikia, suges- 
tionuoja realinį ir pozityvinį nusistatymą mokslo srityje 
ir apsaugoja nuo bergždžių klajojimų nedrausmingos min- 
ties ir išbujojusios fantazijos klampynėse. Žodžiu tariant, 
katalikiškoji pasaulėžiūra veda tiesiausiu keliu į visuoti- 
nai reikšmingą intelektualinę kultūrą. 


IV. Moralinė katalikiškosios 
pasaulėžiūros reikšmė 


Kai kalbama apie moralinę katalikiškosios pasaulėžiū- 
ros reikšmę, reikia žinoti, kad pasaulėžiūros terminas gali 
būti vartojamas platesne ir siauresne prasme. Platesne 
prasme pasaulėžiūra reiškia visumą pažiūrų į pasaulį ir į 
gyvenimą. Siauresne prasme pasaulėžiūra reiškia tik pa- 
žiūras į pasaulį. Bet tada ją reikia papildyti gyvenžiūra, 
norint apimti pasaulio ir gyvenimo visumą. 

Iki šiolei pasaulėžiūros žodis buvo vartotas platesne 
prasme; būtent, juo norėta apimti ir pažiūras į pasaulį, ir 
pažiūras į gyvenimą. Kai dabar tenka specialiai kalbėti 
apie moralinę katalikiškosios pasaulėžiūros reikšmę, turi- 
ma galvoje visų pirma visumą pažiūrų į gyvenimą, arba, 
specialiau tariant, turima galvoje gyvenžiūrą. 

Skiriant plačiai suprantamą pasaulėžiūrą į siaurai su- 
prantamą pasaulėžiūrą ir gyvenžiūrą, reikia visų pirma 
pasakyti, kad pasaulėžiūra yra teorinio, gyvenžiūra — 
praktinio pobūdžio. Kitas jųdviejų skirtumas yra tas, kad 


330 


ne tiek pasaulėžiūra priklauso nuo gyvenžiūros, kiek gy- 
venžiūra nuo pasaulėžiūros. 

„ Katalikiškoji gyvenžiūra pasižymi giliu principialumu 
šalia to realumo, kuris jai yra būdingas gyvenimo faktų 
konstatavime ir vertinime, Ji neužmerkia akių prieš žmo- 
gaus netobulumą ir silpnumą ir sykiu principialiai reikč- 
minguose dalykuose ji nedaro kompromisų vardan šitų 
žmogaus savybių. Kartais net katalikiškoji gyvenžiūra yra 
linkusi aukoti atskiro individo laimę ir net gyvybę vardan 
principo, kuris iš savo esmės yra gyvenimiškas ir gyvas- 
tingas visai žmonijai. 

Pavyzdžiui, katalikiškoji gyvenžiūra principialiai tei- 
gia santuokos nesuardomybę ir nepripažįsta jokių aplin- 
kybių, kurios leistų vieną kartą įvykusią santuoką panai- 
kinti. Ne kartą šita santuokos nesuardomybė atskiriems 
žmonėms sudaro dramas ar dėl to, kad jie turi gyventi su 
nepakenčiamais žmonėmis, ar dėl to, kad jie negali susi- 
tuokti su mylimais žmonėmis. Pasitaiko, kad panašios dra- 
mos esti labai skaudžios ir sunkios, ir vis dėlto katalikiš- 
koji gyvenžiūra neabejodama bekompromisiškai skelbia 
nesuardomybės principo nelygstamumą, privalomą vi- 
siems šios gyvenžiūros išpažintojams. 

Panašiai yra ir su principu, reikalaujančiu nelygstamai 
respektuoti negimusią gyvybę. Katalikiškoji gyvenžiūra 
jokiu atveju nepripažįsta aborto ir laiko jį žmogžudybe. 
Joks tikslas negali pateisinti šitos žmogžudybės, nes ne- 
kalta negimusi gyvybė negali būti užpuoliko rolėje. Taip 
atsakoma tiems, kurie norėtų matyti mediciniškajame 
aborte teisėto apsigynimo atsitikimą. Juk žinomas yra da- 
lykas, kad katalikiškoji gyvenžiūra, principialiai priimda- 
ma įsakymą „neužmušk“, drauge pripažįsta žmogaus už- 
mušimą moraliai pateisinamą teisėto apsigynimo stovyje. 

Nelygstamasis negimusios gyvybės respektavimo prin- 
Cipas atskirais atvejais gali rodytis labai skaudus, tiesiog 
žiaurus, ir vis dėlto tai yra nepalaužiamas principas, ku- 
riam aukojama kartais motinos ir net drauge kūdikio gy- 
vybė, nes geras principas yra laikomas brangesniu dalykų 
negu atskirų individų gerovė ir net gyvybė. Ir šiuo atveju 
Matome analoginį katalikiškosios pasaulėžiūros nusistaty- 
mą, kaip ir santuokos nesuardomybės klausimu. 


331 


Teisingas geras principas yra nepalaužiamas ne tik to- 
dėl, kad jis yra teisingas ir geras. Jis sykiu yra ir gyveni- 
miškas, ir gyvastingas, kitaip tariant, naudingas žmonijos 
gyvenime, žiūrint į jį iš plačios universalinės perspekty- 
vos. Susituokusių išsiskyrimai ir abortai, būdami vieną 
kartą legalizuoti, ardo pačius visuomenės pagrindus, de- 
moralizuoja šeimos gyvenimą, šitą žmonijos egzistencijos 
pagrindą, ir galutinai veda visuomenes ir tautas prie išsi- 
gimimo ir moralinio supuvimo. Jei tiesa yra gyvastinga, 
tai klaida yra mari; štai kodėl teisingas principas ne lik 
teoriškai, bet ir praktiškai turi būti respektuojamas. 

Iš čia jau matyti, kad katalikiškoji gyvenžiūra yra do- 
rovės veiksnys, kuris saugoja visuomenę ir tautą nuo iš- 
sigimimo, nuo patvirkimo ir nuo dorinio supuvimo, tuo 
tarpu kai klaidingos dorinės ideologijos veda tiesioginiu 
keliu į krizes ir katastrofas. Kai prie to prisideda bažny- 
tinė organizacija, kuri turi labai sėkmingų priemonių do- 
ziškai auklėti žmones pagal krikščioniškosios pasaulėžiū- 
ros principus, šitos pasaulėžiūros dorinė reikšmė gyveni- 
me pasidaro ypatingai didelė. 

Kaip ir visame pasaulyje, taip ir Lietuvoje katalikiško- 
ji pasaulėžiūra įgauna ypatingo aktualumo mūsų laikais. 
Po išgyventų katastrofų, karo ir revoliucijos, dabartinis 
pasaulis yra praradęs dorinę pusiausvyrą ir labai lengvai 
palinksta į dorinį palaidumą ir net cinizmą. Dorinės pu- 
siausvyros stoka pasireiškia ir pas mus Lietuvoje, kur po- 
kariniame laikotarpyje susidarė palankios sąlygos dori- 
niam smukimui. Pergyventos audros išjudino iš pagrindų 
krikščioniškas mūsų tautos tradicijas. Liaudyje pastebi- 
mas vis dažniau atitolimas nuo religijos ir religinės do- 
tos. Inteligentijoje, nors, absoliučiai imant dalyką, ir di- 
dėja tikinčiųjų skaičius, vis dėlto susidaro taip pat gau- 
sios indiferentų grupės, kuriems krikščioniškoji etika pa- 
sidaro svetima. 

Apskritai mūsų jaunoji inteligentija, susiformavusi 
naujose atstatytos lietuvių valstybės aplinkybėse, savo di- 
delėje daugumoje nėra linkusi pasekti krikščioniškosios 
etikos principų. Noras gerai pagyventi, aukštesnių inte- 
resų stoka, praktiškas materializmas, reikalavimas sau iš- 
taigingų gyvenimo sąlygų, beprincipiškas nusistatymas į 


332 


svarbesnius visuomenės reikalus dažnai yra būdinga nau- 
jojo tipo inteligentams. Būtų dar pusė bėdos, jei tuo ir ap- 
siribotų dorinis jų silpnumas. Visos suminėtos jų ypaty- 
bės tėra vien ta atmosfera, tas klimatas, kuriame bręsta 
ištvirkimas ir ruošiasi išsigimimas. Vis dažniau išeina aikš- 
tėn, kad tarp vadinamųjų mūsų inteligentų esti tokių išt- 
virkavimų ir orgijų scenų, kurios gali lygintis su didžiųjų 
kultūriškai ir doriškai supuvusių centrų papročiais. Tada 
paaiškėja, kad nemaža naujų inieligentinių mūsų pajėgų, 
nesuskubusių tikrai pražydėti, sunyksta, dorinio kirmino 
pakirstos. 

Tokiose aplinkybėse tikras išganymas tegali ateiti vien 
su katalikiškąja religija, kuri drauge su tvirtais principais 
neša su savimi ir priemones doriniam tvirtumui įsigyti. 
Bet visų pirma yra reikalingas sveikų tvirtų krikščioniš- 
kosios etikos principų supratimas, su jais sugyvenimas ir 
jų laikymasis. Katalikiškoji pasaulėžiūra turi savo pagrin- 
dą tautinėse mūsų tradicijose; reikia tik atgaivinti mūsų. 
visuomenėje jos dorinių principų teorinį ir praktinį res- 
pektavimą. Be šito mūsų visuomenė niekados nebus mo- 
raliai sveika ir kultūriškai galinga. 


Katalikiškosios pasaulėžiūros supratimo ir 
ugdymo svarbiausios priemonės 


Kaip matėme, visa, kas buvo pasakyta apie principia- 
lią katalikiškosios pasaulėžiūros reikšmę, gali būti taiko- 
ma ir lietuvių tautos dabarčiai ir ateičiai. Lietuvių tautos 
įsijungimas į universalinę ideologinę bendruomenę, apsi- 
saugojimas nuo ideologinių klaidų, ruošiančių gyvenimo 
krizių, išlaikymas fizinės, dorinės ir dvasinės sveikatos 
priklauso nuo katalikiškosios pasaulėžiūros įsigyvenimo 
lietuvių tautoje. Bet čia kaip tik gali kilti klausimas apie 
tai, nuo ko labiausiai priklauso katalikiškosios pasaulė- 
žiūros formavimasis ir plitimas visuomenėje. Tą klausimą 
ir tenka, kad ir labai trumpai, paliesti einant į pabaigą. 

Svarbiausieji katalikiškosios pasaulėžiūros formavimo 
ir platinimo veiksniai yra teologai, filosofai ir mokslinin- 
kai specialistai. Visos šitos intelektualinių darbininkų ka- 


333 


tegorijos yra reikalingos pasaulėžiūriniam darbui. Teolo- 
gai dirba visų pirma tikėjimo doktrinos srityje, nusižiū- 
rėję į tą dogminį katalikiškosios pasaulėžiūros branduolį, 
į kurį gravituoja visa pasaulėžiūros sistema su tolimiau- 
siomis periferijomis. Filosofai stengiasi sudaryti tvirtą pro- 
to discipliną ir su jos pagalba kuria mokslinę pasaulėžiū- 
rą, neprieštaraujančią tikėjimo doktrinai. Mokslininkai 
specialistai kuria neantikatalikiškus specialiuosius moks- 
lus, galinčius įeiti sudedamosiomis dalimis į plačiausiai 
suprantamą katalikiškąją pasaulėžiūrą, harmoningai deri- 
nančią tikėjimo doktriną, filosofiją ir specialiuosius moks- 
lus. 

Jei kuriame krašte teologai neturi gyvų doktrinalinių 
interesų ir pasyviai nekūrybiškai  užsilaiko teologinių 
problemų atžvilgiu, tai tenai pačiame pasaulėžiūrinio vi- 
suomenės darbo centre bus didelis trūkumas, kurio nie- 
kas kitas negalės atpildyti. Jei kur trūksta filosofų, su- 
gebančių kurti filosofijos sistemą ir gyvai traktuoti filoso- 
fijos problemą ir filosofijos darbą, ten bus jausti mokslinių 
pasaulėžiūros pagrindų silpnumas ir protinės disciplinos 
stoka. Jei kur trūksta mokslininkų specialistų, kurie suge- 
bėtų kultivuoti atskirus mokslus neantikatalikiškoje dva- 
sioje, ten teologinis ir filosofinis pasaulėžiūrinis darbas 
žymia dalimi bus neutralizuojamas antikatalikiškai nusi- 
stačiusių mokslininkų pastangomis. Tik ten, kur teologai, 
filosofai ir mokslininkai specialistai dirba solidariai ir gy- 
vai kūrybinį pasaulėžiūros darbą, galima tikėtis, kad ka- 
talikiškoji pasaulėžiūra turės palankių sąlygų formuotis 
ir klestėti. Ten šitos trys intelektualinių darbininkų kate- 
gorijos bendromis pajėgomis sugebės pasisavinti katali- 
kiškąją pasaulėžiūrą, kaip ji yra susiformavusi savo uni- 
versalinėje evoliucijoje, ir pritaikyti ją prie gyvenamo 
krašto ir tautos aplinkybių. 

Bet dar per maža, kad katalikiškoji pasaulėžiūra kles- 
tėtų tik intelektualinių darbininkų tarpe. Reikia, kad ji 
spinduliuotų į visą katalikų visuomenę ir ją veiktų inte- 
lektualiai, moraliai ir religiškai. Čia nemaža gali padaryti 
privatinis populiarizacijos darbas, pasaulėžiūriškai susi- 
pratusi šeima ir mokanti Bažnyčia. Bet visos šitų veiksnių 


334 


pastangos bus visada nepakankamos, jei prie jų neprisi- 
dės mokykla, nuosekliai vedama pagal pasaulėžiūrinius 
principus. Galima net griežtai teigti, kad katalikiškoji pa- 
saulėžiūra negali normaliai gyvuoti katalikų samonėje be 
katalikiškosios mokyklos. Katalikų visuomenė turi šitą 
tiesą gerai suprasti ir padaryti iš jos privalomų išvadų mo- 
kyklų tvarkymo klausime. Tokia yra paskutinė praktinė 
išvada iš šios grynai teorinės paskaitos. 


GYVOSIOS DVASIOS REIKALU 


1. Liūdna lietuvių katalikų padėtis. Paskutiniais 
laikais Lietuvos katalikai labiau negu kada mors 
jaučia savo padėties nenormalumą. Apie tai rašo- 
ma ir gal dar daugiau kalbama, Žinoma, tai nenormaliai 
padėčiai yra įvairių priežasčių: išvidinių, glūdinčių pa- 
Čiuose katalikuose, ir išviršinių, išeinančių iš katalikų gy- 
venimo ir veikimo ribų. Dažniausiai neigiamieji veiksniai 
tik tiek teįstengia turėti įtakos katalikų padėčiai, kiek ran- 
da sau atramos pačių katalikų ssilpnybėse. Bene taip bus 
ir pas mus, Lietuvoje, kur katalikai toli gražu nestovi dar 
savo religinių idealų aukštumoje. 

Lietuvos katalikai retai kada yra integraliniais katali- 
kais, it. y. tokiais, kurie yra doktrinaliai susipratę, akty- 
viai nusistatę ir kūrybiškai nusiteikę religinių tikslų bei 
uždavinių atžvilgiu. Lietuvos katalikai nėra tikrai persi- 
sunkę religine dvasia: jiems trūksta religinio entuziazmo, 
užsidegimo, tvinto pasiryžimo, pasiaukojimo. Inercija, pa- 
syvumas, iniciatyvos stoka, kurie apskritai apibūdina lie- 
tuvių visuomenę, reiškiasi taip pat ir lietuvių katalikų gy- 
venime religijos atžvilgiu. Mažas religinis susipratimas, 
praktinis nenuoseklumas religijos dalykuose, beveik vi- 
siškas neatsparumas religiją ardantiems veiksniams, nesu- 
gebėjimas parodyti bent kiek gyvesnės iniciatyvos prakti- 
niuose religinio gyvenimo klausimuose yra beveik visuo- 
tinės lietuvių katalikų žymės. 


2. Gyvosios dvasios stoka.— Tai, kas yra būdinga lietu- 
viams katalikams, gali būti išreikšta vienu posakiu — gy- 
vosios dvasios stoka. Net žmogiškąja tik prasme gyvoji 
dvasia gaivina pergyvenimus, pripildo širdis entuziazmu, 


336 


nuteikia tiesos siekimui, paragina prie veiklumo, įgalina 
kūrybai. O ką gi besakyti apie gyvąją dvasią, kuri Šv. 
Dvasios įžiebiama, gaivinama, dauginama? Juk katalikai 
kaip tik tokios dvasios turi siekti religiniu savo gyvenimu, 
stengdamiesi laimėti dieviškąją malonę. 

Katalikas be gyvosios dvasios yra negyvas katalikas, 
apsnūdęs religinėje inercijoje ir nesipriešinime blogiui, 
sustingęs raidės garbinime, paskendęs gyvenimo pilkumo- 
je, nesugebąs ginti savo tikybos ir parodyti iniciatyvos 
kovoje. „Be dvasios, be širdies — griaučiai, ne žmo- 
nės“, — visai teisingai sako poetas apie tokią žmonių rūšį. 

Ta aplinkybė, kad katalikų masėje šitokių tariamųjų 
katalikų svoris daug kartų persveria susipratusių, veiklių 
ir sumanių katalikų reikšmę, yra pagrindinė visų katali- 
kiškosios visuomenės nepasisekimų priežastis. Katalikai 
yra per daug paslankūs kaltinti kitus dėl savo nepasise- 
kimų ir sykiu labai mažai nusimano, kiek čia sveria jų 
pačių netobulybės, silpnybės ir ydos. Tuo tarpu galų ga- 
le katalikai labiausiai kenčia nuo to, kad jie patys nėra 
gyvosios dvasios katalikai, doktrinaliai susipratę, akty- 
viai nusistatę ir kūrybiškai nusiteikę. 


3. Pačių katalikų kaltingumo laipsnis. Už dabartinę ka- 
talikų padėtį Lietuvoje kuo mažiausiai 50 nuošimčių kal- 
tės atitenka patiems katalikams, o iš šitų nuošimčių žymi 
dalis — jų vadams, nes kokie vadai, tokia ir kariuomenė. 
Tuo tarpu lietuvių katalikų visuomenėje dažniausiai ne ka- 
riuomenė rikiuojasi pagal vadus, bet vadai pagal kariuo- 
menę. Tokiose aplinkybėse netenka stebėtis, kad palan- 
kios galimybės liko neišnaudotos, kad svarbios pozicijos 
be pasipriešinimo užleistos indiferentams ir religijos prie- 
šams, kad vyriausiu katalikų taktikos principu pasidarė 
bendras visai Lietuvos visuomenei pasyvumo šūkis „pa- 
matysime, kas toliau". O visa tai yra įvykę todėl, kad pla- 
čiojoje katalikų visuomenėje doktrina įgijo raidišką po- 
būdį, akcija tapo fikcija, kūrybinė iniciatyva — bergždžia 
svajonė. 


4, Pasitikėjimas išganinga organizacijos galia kaipo 
Pavojinga iliuzija gyvenamosiose aplinkybėse. Šitoje liūd- 
noje padėtyje viena iliuzija pasidarė itin pavojinga, bū- 


337 


tent pasitikėjimas išganinga organizacijos galia. Būtų di- 
delė klaida neigti reikšmę organizacijos kaipo tokios. Or- 
ganizacija daug kartų padidina atskirų narių galimybes, 
bet tik tada, kai jinai yra gyva, kai jos nariai yra gyvo- 
sios dvasios žmonės. Organizacija be gyvosios dvasios yra 
negyva, yra griaučiai, kuriuose nėra kraujo apytakos. O 
tuo tarpu kiek tokių griaučių radosi katalikų organizaci- 
niame gyvenime! 

Paprastai organizacija verta tiek, kiek verti jos nariai, 
bet organizuoti žmonės įstengia laimėti daugiau negu tie 
patys žmonės, veikią kiekvienas skyrium. Normaliose są- 
lygose yra tad racionalu pasitikėti organizacija, bet sykiu 
svarbu nepamiršti, kad jos tikra reikšmė glūdi vertinguo- 
se jos narių nusiteikimuose. Kitaip tariant, organizacijos 
galybė priklauso nuo narių „sielos organizacijos. Organi- 
zacija yra gyva ir galinga savo narių sielos ypatybėmis. 
Šitas organizacijos sėkmingumo priklausomumas nuo in- 
dividualinių jos narių ypatybių pas mus kaip Lik labai daž- 
nai pamirštamas. 

Realiai yra svarbūs dalykai ir organizacija, ir jos narių 
nusiteikimai, bet kai organizacija yra virtusi negyvais 
griaučiais, narių gyvosios dvasios klausimas pasidaro pir- 
maeilės svarbos, nes tik tokia dvasia galėtų įdiegti orga- 
nizacijai gyvybės dvelkimą. Mums, katalikams, ne tiek 
reikia naujų organizacijų, kiek gyvosios dvasios, suge- 
bančios gaivinti esančias organizacijas. 


5. Reikalas ugdyti gyvąją dvasią katalikų visuomenėje. 
Iš to, kas pasakyta, viena išvada savaime peršasi: reikia 
sistemingai ugdyti gyvąją dvasią katalikų visuomenėje. 
Tam yra reikalinga plati programa, toli siekianti į katali- 
kų visuomenės gelmes, apimanti visą jos gyvenimą ir ap- 
skaičiuota ilgesniam laikui. Katalikų visuomenės perauklė- 
jimas nėra trumpo laiko dalykas. Tam reikalingos ilgos 
pastangos, patvariai ir planingai vykdomos įvairiose vi- 
suomeninio katalikų gyvenimo srityse. Gyvoji dvasia, jei 
jos nėra, nepagelbės mums nei šiandien, nei rytoj. Reikia 
iš pradžios ją laimėti ir tik paskui galima bus ja pasinau- 
doti. 

Atsiras nemaža katalikų, kurie pasakys, kad šios ilgos 
ir sunkios pastangos neveda tiesioginiu būdu į mūsų pa- 


338 


dėties pagerinimą, kad organizacinėmis priemonėmis ši- 
tas pagerinimas gali būti greičiau ir tikriau laimėtas. Kaip 
sakyta, būtų neišmintinga užginčyti organizacinių prie- 
monių reikšmingumą, bet jos vienos, be igyvosios dvasios, 
yra tuščia fikcija, kuria pasitikėti yra pavojinga iliuzija. 
Pasidavus šitai iliuzijai galima likti ir be organizacijos, ir 
be gyvosios dvasios. 


6. Programos apmatai. Klausimas, kaip ugdyti gyvąją 
dvasią katalikų visuomenėje, gali būti statomas labai pla- 
čiai. Čia bus pravartu numatyti vien svarbesnius punktus. 

a. Visų pirma svarbu susirūpinti, kad kunigų semina- 
trijų auklėjimo darbas ir nuolaika būtų pagrįsti gyvosios 
dvasios metodais. Tik tokiu atveju išėję iš seminarijų ku- 
nigai bus įgavę nusiteikimų, kurie leis jiems savo religine 
veikla skleisti gyvąją dvasią tarp katalikų. 

b. Tiek pat svarbu katalikų jaunuomenę auklėti pagal 
gyvosios dvasios metodus ir joje išvystyti tuos nusiteiki- 
mus, kurių trūksta dabartinei katalikų visuomenei. Šituo 
atžvilgiu daug galėtų padaryti mokyklų kapelionai, tinka- 
mai suprantą savo uždavinį. 

c. Ne mažiau svarbu sukelti plačiojoje kalalikų visuo- 
menėje gyvosios dvasios sąjūdį, kuris galėtų išjudinti rei- 
kiama linkme suaugusius katalikus ir žadinti juose dokt- 
rinalinį susipratimą, religinį aktyvumą ir religinę inicia- 
tyvą. 

d. Religinis sąjūdis, turįs melodologinį pagrindą, ne- 
galėtų ilgai ir sėkmingai gyvuoti be savo organo. Jei ne- 
gali būti tvirto spaudos organo be tam tikro sąjūdžio vi- 
suomenėje, tai, iš antros pusės, negali būti patvaraus ir 
sąmoningo sąjūdžio be savo organo. 

Apie kiekvieną uždavinį bus ne pro šalį padarius ke- 
letą paaiškinamųjų pastabų. 


7. Kunigų seminarijų auklėjimo sistemos ir nuotaikos 
persunkimas gyvąja dvasia. Viešpataujanti kunigų semi- 
narijos dvasia turi didelės reikšmės būsimųjų kunigų su- 
siformavimui. Kokia yra ta dvasia, tokie bus ir kunigai; 
o kokie bus kunigai, nuo to priklausys žymioje dalyje ir 
katalikų visuomenės religinis gyvenimas. Tuo būdu dva- 
siškijos ruošimas ir formavimas yra pirmutinis veiksnys, 


339 


galįs suvaidinti didelę rolę katalikų visuomenės perauklė- 
„jime. Tai yra tiek aiškus dalykas, kad nėra reikalo jo įro- 
dinėti. 

Daug sunkesnis yra dalykas nustatyti būdus ir prie- 
mones, su kurių pagalba galėtų įvykti kunigų seminarijų 
darbo patobulinimas ir sureformavimas gyvosios dvasios 
linkme. Dalykas tiek yra subtilus ir opus, kad šitoje sri- 
tyje greita pažanga yra sunkiau tikėtina negu kitose nuro- 
dytose srityse. Per didelis pasitikėjimas šitos srities grei- 
ta reforma gyvosios dvasios auklėjimą galėtų užtęsti tik- 
rai neribotam laikui. 


8. Gyvosios dvasios metodas katalikų jaunuomenės 
auklėjime. Daug lengvesnis būtų katalikų jaunuomenės re- 
liginio auklėjimo atrėmimas į gyvosios dvasios metodus, 
nes tai priklausytų visų pirma nuo mokyklų kapelionų 
teorinio susipratimo ir praktinio sugebėjimo. Čia pažanga 
galbūt lengviausiai būtų pasiekiama. Mokyklų kapelionų 
susiorganizavimas ir sutelktinis darbas galėtų čia labai 
gerai patarnauti. Kunigų kapelionų suvažiavimai, konfe- 
rencijos, studijos turėtų nustatyti metodus ir priemones 
gyvajai dvasiai ugdyti katalikų jaunuomenėje. 

Dvi idėjos itin turėtų paaiškėti kunigams kapelionams, 
kaipo turinčios sprendžiamosios reikšmės tolimesniam nu- 
sistatymui. 

Pirma, privalu gerai įsisąmoninti ir padaryti išvadų iš 
to, kad tikybos mokymas, arba siaurai suprantama kate- 
chezė, toli gražu nesudaro dar religinio auklėjimo. Religi- 
nis auklėjimas, be pratinimo pamaldumui, kuris sudaro jo 
bendrą pagrindą, turi lygiai siekti doktrinalinio susiprati- 
mo, religinio aktyvumo ir religinio kūrybiškumo (inicia- 
tyvos). Katalikiškoji doktrina, akcija ir kūryba, pagrįstos 
tikro pamaldumo dvasia, sudaro pagrindinius religinio au- 
klėjimo tikslus pagal teorinę, praktinę ir estetinę gyveni- 
mo srilį. Tik tada, kai religinis auklėjimas formuoja jau- 
nuomenę visais šitais atžvilgiais, galima kalbėti apie inte- 
gralinį auklėjimą, arba apie plačiai suprantamą, pilnuti- 
nę, katechezę. Šiaip ar taip, mokyklų kapelionai turi būti 
ne tik tikybos mokytojai, bet ir pilnutinio religinio auklė- 
jimo vykdytojai. 


340 


Antra, svarbu tinkamai suprasti tą faktą, kad visi nau- 
ji religinio auklėjimo metodai, pagrįsti pozityviais mo- 
derniosios pedagogikos laimėjimais, eina kaip tik gyvo- 
sios dvasios linkme. Ir pavaizdavimas, ir gyvenimiška 
apercepcija, ir pergyvenimas, ir vertingumas, ir veiklu- 
mas, būdami taikomi religiniam auklėjimui, yra gyvosios 
dvasios principai. Nusimanymas apie šitą faktą ir sugebė- 
jimas pagal šituos principus tvarkyti religinio auklėjimo 
darbą turėtų žymiai padidinti šito darbo sėkmingumą. O 
kas svarbiausia, jis pasidarytų lengvas todėl, kad atitiktų 
gyvuosius jaunuomenės pamėgimus ir sutiktų joje paslan- 
kų pritarimą. 

Taigi religinio auklėjimo integralumas ir jo realizavi- 
mas pagal gyvosios dvasios principus turėtų būti kardi- 
nalinės kunigų kapelionų darbo idėjos. 


9. Gyvosios dvasios sąjūdis. Naujos kunigų kartos, 
auklėjamos gyvosios dvasios nuotaikoje, ir katalikų jau- 
nuomenė, formuojama pagal gyvosios dvasios metodus, 
galėtų jau lemti geresnę ateitį katalikų visuomenei. Bet ir 
dabartinės katalikų plačiosios visuomenės negalima būtų 
palikti dabartiniame jos stovyje. Joje turėtų būli sukeltas 
naujas sąjūdis, kuris, nebūdamas nauja organizacija ša- 
lia kitų jau esamų, galėtų veikti katalikus gyvosios dva- 
sios prasme. 

Iš kitos pusės, šitas sąjūdis negalėtų būti tik atsitikti- 
nis dalykas. Jis, žinoma, neapsieitų be minimalinių orga- 
nizacinių priemonių, nors ir nebūtų organizacija tikra to 
žodžio prasme. Sąjūdžių likimas būna įvairus: sąjūdis stip- 
rėdamas gali vis labiau konkretizuotis ir virsti organiza- 
cija, bet gali taip pat atlikti savo laiko uždavinį ir užleisti 
vietą kitam aktualesniam iš eilės sąjūdžiui. Koks būtų gy- 
vosios dvasios sąjūdžio likimas, žinoma, dabar nieko ne- 
galima pasakyti. Svarbiausia, kad jis atsirastų ir atliktų 
taip dabar svarbų katalikų visuomenės gaivinimo užda- 
vinį. 

Gyvosios dvasios sąjūdyje galėtų ir net turėtų akty- 
viai ir energingai pasireikšti aukštųjų mokyklų jaunuo- 
menė, kuri, kaipo iš prigimties linkusi žavėtis naujomis 
idėjomis ir gyvais idealais, potencialiai turi savyje dau- 
giausia gyvosios dvasios. Akademinė jaunuomenė leng- 


341 


viausiai galėtų pasisavinti gyvosios dvasios principus ir 
pasidaryti karščiausia jų vykdytoja gyvenime. 

Savaime suprantama, gyvosios dvasios sąjūdis negalė- 
tų apsieiti be tam tikros idėjinės vadovybės, kuri turėtų jį 
inspiruoti, normuoti, raginti ir gaivinti. Bet tai jau prak- 
tinis ateities klausimas. 


10. Religinis gyvosios dvasios organas. Šiuo metu svar- 
biau yra numatyti principialų reikalą turėti specialų savo 
organą. Toks organas galėtų atsirasti tada, kai gyvosios 
dvasios sąjūdis sutelktų aplink save tam tikrą grupę žmo- 
nių ir kai šitie žmonės būtų jau susigyvenę su gyvosios 
dvasios idėja ir išsiaiškinę sąjūdžio pagrindinius uždavi- 
nius, priemones ir metodus. 

Dabar šituo klausimu galima teigti vien kelis bendrus 
dalykus. Pirma, toks organas būtų būtinas, jei sąjūdis no- 
rėtų tikrai gyvuoti. Antra, jis turėtų būti vedamas pagal 
naujus religinės pedagogikos metodus. Trečia, jis tegalė- 
tų atsirasti vien tada, kai būtų pasiruošęs jam įsteigti ir 
vesti tam tikras kolektyvas. 

Kartais tenka girdėti, kad religinis sąjūdis galėtų gy- 
vuoti ir be savo specialaus organo, gaudamas vietos pasi- 
reikšti periodinėje katalikų spaudoje. Tačiau tuo būdu 
joks sąjūdis ir juo labiau religinis sąjūdis negalėtų įgyti 
nei kondensuotos išraiškos, nei didesnės įtampos. Sąjū- 
džio straipsniai paskęstų dienos klausimų pilkumoje, ne- 
pagautų skaitytojų dėmesio ir nesudarytų reikiamos nuo- 
taikos. 

Gyvosios dvasios sąjūdžio organas turėtų sudaryti nau- 
ją religinio laikraščio tipą, skiriamą visai apsišvietusiai 
Lietuvos katalikų visuomenei ir šiaip apsišvietusiems žmo- 
nėms, ieškantiems religijos tiesų. Jis turėtų būti skiriamas 
integraliniam religiniam susipratimui, aktyviniam nusi- 
statymui ir kūrybiniam užsimojimui žadinti ir būti tolimas 
nuo davatkiško pamaldumo, nuo sauso šabloniško religi- 
nių dalykų traktavimo ir nuo negyvenimiško neaktualaus 
religinių temų parinkimo. Savaime suprantama, kad visa 
tai tegalima pasiekti vien naudojantis naujais religinės pe- 
dagogikos laimėjimais, kurie eina gyvosios dvasios link- 
me. 


342 


Bet pirm negu tai galėtų įvykti, vadovaujamieji gyvo- 
sios dvasios sąjūdžio elementai turėtų susigyventi tarp 
savęs ir sykiu įsigilinti į gyvosios dvasios uždavinius, prie- 
mones ir metodus. Laikraštis, kuris gautų uždavinį įdo- 
miai ir gyvai pateikti skaitytojams katalikiškąją doktri- 
ną, sėkmingai skatinti jų religinį aktyvumą ir žadinti 
religinę jų iniciatyvą, atsidurtų iš pat pradžios prieš dide- 
les sunkenybes. Norint gi jas įveikti, reikėtų nemaža pa- 
siruošti, gerokai padirbėti ir, kas svarbiausia, pasiryžti išt- 
verti lig galo. Tik gyvosios dvasios pusėtinas įsigalėjimas 
katalikų šviesuomenėje galėtų sudaryti sąlygas, reikalin- 
gas šitam svarbiam uždaviniui ištesėti. 

Galimas dalykas, kad gyvosios dvasios organo atsira- 
dimas pareikalautų katalikų spaudos pertvarkymo ir su- 
konsolidavimo vienu kitu atžvilgiu. Bet plačiau apie tai 
šiuo metu dar per anksti kalbėti. 


11. Keli sąjūdžio principai. Kiekvienas sąjūdis gali 
įvairiai išsivystyti pagal tai, kokiais vedamaisiais princi- 
pais bus jis pagrįstas. Todėl pravartu iš pat pradžios aiš- 
kiai nustatyti pagrindinius principus ir gyvosios dvasios 
sąjūdžiui. Juk nuo to priklausys jo stilius ir idėjinis ver- 
tingumas. į 


a. Universalumas.— Visų pirma, gyvosios dvasios sąjū- 
dis turi būti universalinio pobūdžio. Bet kuris partišku- 
mas, bet kuris grupiškumas jam turi būti svetimas. Kiek- 
vienas katalikas, pritariąs gyvosios dvasios idėjai, turi 
turėti galimybę įsijungti į sąjūdį nepriklausomai nuo to, 
kokios yra jo politinės, visuomeninės ir šiaip srovinės pa- 
žiūros. Kitaip tariant, gyvosios dvasios sąjūdis turėtų būti 
principialiai universalus katalikams, nes kiekvienas kata- 
likas yra pašauktas būti gyvosios dvasios žmogumi. 

Tačiau gyvosios dvasios sąjūdžio universalumas anaip- 
tol dar nereiškia totalumo. Tai, kas yra reikalinga kiek- 
vienam katalikui, dar nėra visa, kas jam reikalinga. Gy- 
voji dvasia nėra dar universalinė priemonė nuo visų blo- 
gybių, kurios kamuoja katalikus; todėl gyvosios dvasios 
sąjūdis dar neatpalaiduotų katalikų nuo reikalo organi- 
Zuotis ir veikti kitais būdais. Be kita ko, jis neturėtų būti 


23—493 343 


suprastas kaip katalikiškosios akcijos konkurentas: jis tu- 
rėtų ją gaivinti, bet ne ją atstoti. 


b. Pozityvumas. Antras gyvosios dvasios sąjūdžio prin- 
cipas turėtų būti pozityvumas. Katalikų gyvenime bei vei- 
kime yra nemaža neigiamybių, kurios yra pagrindinė ka- 
talikų nepasisekimų ir nelaimių priežastis. Toms katalikų 
neigiamybėms galima paskelbti kovą ir pradėti kruciatą 
savo tarpe. Bet toks metodas veda į savitarpinį katalikų 
susikivirčijimą ir anarchiją. Daug sėkmingesnis yra pozi- 
tyvaus darbo metodas, neliečiąs pabaltintų grabų ir palie- 
kas duobkasiams laidoti savo numirėlius. Ne keliant by- 
las, bet kuriamai statant galima tikrai reformuoti katalikų 
gyvenimą, psichologiją ir akciją. Kaip fiziniame pasauly- 
je saulė yra geriausia natūrali dezinfekcija, panašiai dori- 
niame pasaulyje pozityvus darbas, kūrybinė nuotaika ir 
gyvas aukštųjų idealų spinduliavimas sėkmingiausiai įvei- 
kia dorinius pelėsius. Taigi pozityvumas turėtų būti antras 
vedamasis gyvosios dvasios sąjūdžio principas. 

Universalumas ir pozityvumas yra metodo principai. 
Šalia jų turinio principais galėtų eiti krikščioniškasis hu- 
manizmas ir Šv. Dvasios kultas: Krikščioniškasis humaniz- 
mas galėtų suteikti linkmę, sprendžiant aktualias gyve- 
nimo problemas, Šv. Dvasios kultas gaivintų pagrindinį 
gyvosios dvasios šaltinį. 


c. Krikščioniškasis humanizmas. Kardinalinė modemnio- 
sios civilizacijos klaida buvo ta, kad ji ieškojo tikro žmo- 
giškumo laicizme ir sekuliarizacijoje. Bet, atpalaiduodama 
žmogiškumą nuo dieviškojo prado, toji civilizacija pastū- 
mė žmogų į gyvuliškumą. Katalikiškoji pasaulėžiūra tik- 
rąjį žmogiškumą randa krikščioniškajame ideale, kuris 
žmogiškąją prigimtį patobulina dieviškuoju pradu. Tiesa, 
krikščioniškasis idealas ne visados buvo katalikų supran- 
tamas gyvenimiškai, bet, šiaip ar taip, teocentrinis huma- 
nizmas yra vienintelė teisinga tikrojo žmogiškumo kon- 
cepcija. 

Kai mūsų laikais katalikiškoji akcija skelbia pasaulio 
rechristianizacijos reikalą ir kai, be kita ko, socialinė prob- 
lema katalikų sprendžiama tikrojo žmogiškumo linkme, 
krikščioniškasis humanizmas geriausiai atsako laiko dva- 


344 


sios aspiracijoms. Kaip tik ryšium su krikščioniškojo hu- 
manizmo laimėjimais katalikų autoritetas moderniajame 
pasaulyje vis labiau auga ir žada katalikams reikšmingų 
laimėjimų. 

Gyvosios dvasios sąjūdis negalėtų neįsijungti į šitą 
ideologinį katalikų judėjimą, organiškai susijusį su kata- 
likiškosios akcijos idėja. Jis turėtų pasisavinti jo turinį ir 
savo realias pastangas taikyti katalikiškosios akcijos gai- 
vinimui. 

d. Šv. Dvasios kultas. Pagaliau būtų labai svarbu nu- 
statyti principialų sąryšį tarp gyvosios dvasios sąjūdžio ir 
bažnytinio Šv. Dvasios kulto. Tas faktas, kad šitas kultas 
bažnytiniame gyvenime iki šiolei neranda didesnio išsi- 
vystymo ir nesukelia nuoširdesnio pamaldumo galbūt yra 
priežastingai susijęs su gyvosios dvasios stoka katalikų 
psichikoje. Mums dargi reikšminga yra tai, kad savo mal- 
daknygėse mes jau neberandame Šv. Dvasios litanijos. 

Gyvosios dvasios sąjūdis būtų tiesiog neįmanomas be 
nuoširdesnio, gilesnio ir uolesnio Šv. Dvasios kulto. Jis 
turėtų su ypatingu pamaldumu platinti šitą kultą ir net lai- 
kyti Sekminių pirmąją dieną savo specialiąja švente. Žo- 
džiu tariant, Šv. Dvasios kultas turėtų būti kardinalinis 
gyvosios dvasios sąjūdžio principas, nes tik su Šv. Dva- 
sios pagalba šitas sąjūdis galėtų įgyti tikrą linkmę ir tikrą 
vertingumą. 

Taigi tikrojo žmogiškumo realizavimas pagal Kristaus 
pavyzdį ir Šv. Dvasios šaukimasis ir jos dovanų ugdymas 
kalalikuose turėtų sudaryti esminį gyvosios dvasios sąjū- 
džio turinį. 


„GYVOJI DVASIA" 


Į mano straipsnį „Gyvosios dvasios reikalu“ (Tiesos ke- 
lias, Nr. 2) keliais atvejais atsiliepė gerb. kun. dr. 
J. Stobrys (žr. Tiesos kelias, Nr. 3 ir 4), nepajudindamas 
tačiau dalyko iš esmės. Stoką atsiliepimų apie pa- 
čią dalykų esmę iš dalies galima aiškinti tuo, kad gyvosios 
dvasios klausimas buvo iškeltas labai bendrai ir nebuvo 
nurodytas joks konkretinis uždavinys, kuriuo galėtų pra- 
sidėti gyvosios dvasios sąjūdis. Šį kartą kaip tik ketu pa- 
sisakyti, kokiu darbu, mano supratimu, toks sąjūdis galė- 
tų pasireikšti iš pat pradžios. 

Jau aną kartą buvo mano nurodyta, kad gyvosios dva- 
sios sąjūdžiui, jei toks norėtų gerai gyvuoti, būtų reika- 
lingas grynai religinis organas, kuris turėtų būti vedamas 
pagal naujus religinės pedagogikos metodus. Bet jo atsi- 
radimas buvo pastatytas į priklausomybę nuo susidary- 
mo tam tikro kolektyvo, kuris įstengtų ne tik tokį organą 
įsteigti, bet ir pastoviai jį vesti. Pereidamas mintimi esa- 
mas dabar katalikų visuomenėje pajėgas, nesu tikras, ar 
jau šiuo metu toks organas galėtų atsirasti. Užtat jėgų su- 
telkimas ir išbandymas galėtų įvykti, pasiryžus iš pra- 
džios išleisti atskirą gyvosios dvasios pradžiaraštį, pava- 
dintą „Gyvoji dvasia". 

Projektuojamas čia pradžiaraštis galėtų susidaryti iš 
atskirų straipsnių, įvairių žmonių parašytų. Jame reikėtų 
tik išlaikyti vieną vedamąją liniją, bendrą nuotaiką ir ben- 
drą gyvosios dvasios metodą problemų nušvietime ir da- 
lykų dėstyme. Kadaise rusų tikinčiųjų inteligentų grupė 
buvo išleidusi įdomų ir reikšmingą rinkinį, pavadintą „Ve- 
chi“ (Gairės). Gyvosios dvasios pradžiaraštis galėtų būti 


346 


panašiu rinkiniu, nušviečiančiu naujas katalikiškojo gyve- 
nimo gaires. 

Įvairiuose kraštuose katalikų gyvenime pastebima ne- 
maža naujų apraiškų, liudijančių apie atgimimą katalikuo- 
se kūrybinės iniciatyvos, naujos minties, drąsių užsimoji- 
mų, aktyvinio nusistatymo, plačių perspektyvų, žodžiu 
tariant, viso to, kas gali būti pavadinta vienu gyvosios dva- 
sios terminu. Suimti viename rinkinyje svarbiausius daly- 
kus iš tokio gyvosios dvasios reiškimosi ir pateikti juos 
Lietuvos katalikų visuomenei ryšium su gyvosios dvasios 
klausimais būtų pirmas žingsnis gyvosios dvasios sąjūdžio 
susidaryme. Lietuvos katalikų mintis gautų pirmą paragi- 
nimą ir sykiu vertingą maistą savo dvasios darbui. Sykiu 
ji įsijungtų į dvasinį kultūringų katalikiškųjų tautų gy- 
venimą, o tai neišvengiamai turėtų rasti atgarsių ir Lietu- 
vos katalikų visuomenėje. 

Kaipo pavyzdį, kaip galėtų atrodyti gyvosios dvasios 
sąjūdžio pradžiaraštis „Gyvoji dvasia“, drįstu pasiūlyti jo 
eventualinį turinį, kuris galėtų eiti to dalyko svarstymo 
baze, būtent: 


I. Pagrindai: l 
„ Šv. Dvasios kultas. 
„ Evangeliškoji dvasia. 
„Religinis pergyvenimas. 
„ Krikščioniškasis humanizmas, 


PO0ONH- 


I. Doktrina: 


. Doktrinalinių interesų svarba. 
„ Katalikiškosios doktrinos pasisavinimo rei- 
y kalas. 

7. Tikėjimo dogmos ir protinis veiklumas. 


III. Akcija: 


8. Aktyvusis religingumas. 

9. Liturginis aktyvumas. 

10. Katalikiškosios akcijos aktualumas. 
11. Gyvoji parapija. . 
12. Katalikai ir organizacijos. 

13. Katalikų kovos ir pozityvusis darbas. 


347 


14. Žosizmo pasisekimo paslaptis. 
15. Socialinio katolicizmo pašaukimas. 


IV. Kūryba: 

16. Religinė iniciatyva. 

17. Naujasis krikščioniškosios civilizacijos ide- 
alas. 

18. Kūrybinis katalikų pašaukimas moksle. 

19, Kūrybinis katalikų pašaukimas mene. 

20. Kūrybinis katalikų pašaukimas dailiojoje li- 
teratūroje. 


V. Ugdymas: 


21. Katalikiškosios pedagogikos vertingumas. 

22. Gyvosios dvasios metodas religiniame auk- 
lėjime. 

23. Gyvoji dvasia ir jaunuomenė, 


VI. Kritika: 


24. Brandas ir Deus caritatis '. 

25. Apologetinis pradas Dostojevskio „Broliuo- 
se Karamazovuose“. 

26. Prometėjizmas Mickevičiaus „Improvizaci- 
joje“. 


Bendra straipsnių autorių 
susipratimo bazė 


1. Gyvoji dvasia nėra kokia nors nauja doktrina; tai 
tik naujas metodas religijos dalykų traktavime ir katalikų 
visuomenės auklėjime religiniam pašaukimui moderniaja- 
me pasaulyje. 

2. Gyvosios dvasios metodas turi savyje susintetinti vi- 
sus svarbiausius naujosios pedagogikos laimėjimus ir pri- 
taikyti juos visų pirma religijos sričiai. 

3. Gyvosios dvasios metodo pagrindiniai principai yra: 
pirma, gyvumas, antra, vaizdingumas, trečia, gyvenimiš- 
kumas, ketvirta, nuoširdus pergyvenimas, penkta, veiklu- 
mas, šešta, sugestyvus vertingumas. 


348 


4. Tobuliausias ir sėkmingiausias gyvosios dvasios me- 
todo pritaikymas randamas Evangelijoje, kur visi suminė- 
tieji principai realizuoti būdu, nepasiekiamu vienoms tik 
žmogiškoms pajėgoms. 

5. Gyvosios dvasios metodas suponuoja Šv. Dvasios pa- 
galbą ir stengiasi sudaryti sėkmingiausias sąlygas šitai pa- 
galbai sėkmingai reikštis. 

6. „Gyvoji dvasia“ turėtų būti pirmas bandymas pri- 
taikyti gyvosios dvasios metodą reikalui sužadinti gyvesnį 
religinį sąjūdį Lietuvos katalikų visuomenėje. 

7. Tam reikalui „Gyvoji dvasia“ turėtų iškelti aikštėn 
svarbiausias naujas religinio katalikų gyvenimo apraiškas, 
pasireiškusias kituose kraštuose, ir padaryti tai pagal gy- 
vosios dvasios metodo reikalavimus. 

8. „Gyvoji dvasia" turėtų apimti visas svarbiąsias dva- 
sinio gyvenimo sritis ir suteikti Lietuvos katalikams nau- 
jų gyvų idėjų, reikalingų doktrinaliai teisingai, aktyvinei 
ir kūrybinei orientacijai. 

„Gyvosios dvasios“ pradžiaraščiui suredaguoti ir išleis- 
ti turėtų būti sudaryta redakcinė komisija iš dvasiškių ir 
pasauliškių. Ji galutinai turėtų sudaryti rinkinio planą ir 
pasirinkti straipsnių autorius. Jos darbui būtų naudinga 
susilaukti kritiškų nurodymų, patarimų ir naujų pasiūly- 
mų. Lauksime, kada gyvoji dvasia ims gyviau reikštis mū- 
sų katalikų visuomenėje. 


DEGANČIOS ŠIRDYS, VIENYKITĖS! 


Sunku būtų gyvosios dvasios sąjūdžiui rasti tinkamesnį 
šūkį už šitą, aukščiau išrašytąjį, kurį iškėlė aikštėn gerb. 
kun. V. K. Taškūnas savo reikšmingame ir simpatiškame 
straipsnyje „Kristaus ugnies ir Jo nesandoros!" (žr. Tie- 
sos kelias, 1938, Nr. 5, p. 354—361). Šituo konstatavimu 
faktiškai atsakau į straipsnio autoriaus klausimą, „argi iš 
tiesų užteks (gyvosios dvasios sąjūdžiui. — St. Š.) sistemin- 
gumo ir naujų metodų, nors jie ir eitų „gyvosios dvasios 
linkme" (p. 359). Žinoma, neužteks. Gal net mano kartus 
patyrimas labiau negu daugelio kitų žmonių tai paliudija. 
Tiek mano sumanymų, planų, vajų, sistemų pasiliko bal- 
su, šaukiančiu dykumoje, kad, keldamas aikštėn gyvosios 
dvasios sąjūdžio klausimą, maniau sau: na, tai jau bus 
paskutinis mano bandymas. Savo pajėgomis visai nepasi- 
tikėjau ir nepasitikiu, nes, matyti, visų mano nepasiseki- 
mų pagrindinė priežastis glūdi manyje pačiame, nors ji ir 
ne vienintelė. Gal čia kaltas kun. Taškūno minimas dėsnis 
nemo dat quod non habet!, o gal ir kita kokia priežastis — 
kitiems tai geriau matyti negu man pačiam. 

Šiaip ar taip, kartus mano patyrimas atėmė iš manęs 
beveik visiškai pasitikėjimą savo sumanymų pasisekimu. 
Liko tik maža pasitikėjimo kibirkštėlė: juk spiritus flat 
ubi vult 2. O gal šitą kartą gyvosios dvasios idėja bus ta 
laiminga kibirkštis, kuri įžiebs liepsną širdyse, kur pateks 
gal visai atsitiktinai. Ar krikščionijos istorija nėra puikus 
įrodymas fakto, kad dvasios reikaluose kartais menkos 
priemonės kuria didelių dalykų. Žinoma, deganti širdis 
lengviausiai uždega kitas širdis. Planai, metodai, sistemos 
patys per save nieko nesukuria, jokios liepsnos neišpučia 
iš negyvos širdies. Bet, visoms kitoms sąlygoms esant ly- 


350 


gioms, planingumas, metodingumas, sistemingumas yra 
didesnio pasisekimo sąlygos. Jei nedidelę liepsnelę pūsi- 
me planingai, metodingai, sistemingai, tai bus iš jos di- 
desnė nauda, negu kad su ja elgtumėmės chaotiškai ir ne- 
tikslingai. 

Neabejotina, kad „visų pirma, tie, kurių širdis jau 
liepsnoja, turi sueiti į glaudesnę pažintį“ (p. 360). Susišau- 
kimas, susisiekimas, susižinojimas yra būtinai reikalingi, 
kad mažos liepsnelės galėtų susiburti į didelę liepsną ant 
švento Lietuvos aukuro. Bendromis pajėgomis, savitarpi- 
niais paskatinimais, kaitinančiu susilietimu dvasios jėgos 
stiprėja, auga, daugėja. Todėl be galo malonu patirti, kad 
„jau yra tokių, kurių širdyse Palaiminimų ugnis dega“ 
(p. 360). Šituo atžvilgiu kun, Taškūno atsiliepimas buvo 
man didelė paguoda ir padrąsinimas. Drąsiau galima gy- 
venti ir viltingiau žiūrėti į ateitį, gaunant panašių atsilie- 
pimų. 

Puikių žodžių yra prirašęs kun. Taškūnas apie krikš- 
čioniškąją širdies agną. Jie man visai priimtini, bet, pasi- 
duodamas savo metodologinio sistemingumo palinkimui 
(mat esu, šiaip ar taip, vienas iš decem millia paedagogo- 
rum), norėčiau eiti dar toliau ir kalbėti apie širdies kul- 
tūrą, nes ši taip yra artima gyvajai dvasiai. Visada apgai- 
lestauju ir tai net per savo paskaitas nurodau, kad mums, 
lietuviams, be galo trūksta širdies kultūros. Iš čia kyla 
mūsų nerangumas, nepaslankumas, idealizmo ir entuziaz- 
mo stoka. Juk kas yra širdis, ne fiziologiškai, bei mora- 
liai suprantama, 'kaip ne nuteikta į idealą jausia (Ge- 
müt)? Tai visų pirma emocionalinis nusiteikimas kilniųjų 
idealų meilei. Tai stipriausias valios variklis, palanki pa- 
žinimo terpė, natūralus gyvosios dvasios klimatas. Išauklė- 
ta širdis pasižymi pozityviu, ne sentimentalių jausmingu- 
mu, doriniu pastovumu, nesavanaudiškumu, paslankumu į 
doriškai suprantamą meilę ir entuziazmą. Tegul tokia šir- 
dies kultūra praplis tarp mūsų žmonių, ir gyvoji dvasia 
plačiai liepsnos žmonių širdyse. Manau, kad ir kun. Taškū- 
nas ne ką kita turėjo galvoje, rašydamas apie širdies agną. 

Bet, kalbant apie širdį ir jausmus, svarbu išvengti pa- 
laido, nesuvaldyto, nepajungto emocionalumo. Emociona- 
lumas anaiptol nėra dar gyvoji dvasia. Ekspansyvus san- 


351 


gvinikas gali būti negyvos dvasios žmogus, o užsidaręs 
savyje flegmatikas gyvos dvasios. Panašiai, gyvai pasi- 
reiškiąs žmogus gali būti negyvos dvasios, o sausai ir at- 
sajai pasireiškiąs žmogus — gyvos dvasios. Kas iš tikrų- 
jų yra šita gyvoji dvasia? 

Atsakydamas sausa formule, pasakyčiau: gyvoji dva- 
sia yra pastovi dvasinė vidaus įtampa, nukreipta į idea- 
lo siekimą. Tai yra tasai vidaus degimas, kuris, tarsi evan- 
geliškasis žibintas, nušviečia pastovia šviesa vidaus gyve- 
nimą. Tai altoriaus žiburėlis, kuris niekados nenustoja ty- 
liai liepsnojęs. Kaipo dorinė vidaus įtampa, gyvoji dvasia 
yra apčiuopiamai nepatiriama tiesioginiu būdu, bet ji pas- 
tebimai reiškiasi per žmogaus veiksmus ir poelgius viso- 
se gyvenimo srityse. Todėl gyvoji dvasia nėra tik religi- 
nio, bet ir pasaulinio gyvenimo veiksnys. Ji gali įvairiau- 
siai reikštis pagal žmogaus fizines, psichines ir dvasines 
ypatybes, nors ir turi bendrų visiems savo reiškėjams sa- 
vybių. 

Gyvoji dvasia yra plati, veikli, pažangi, kūrybiška, 
nuolat atsinaujinanti. Gyvoji dvasia nesuderinama su in- 
diferentizmu, nors nebūtina domėtis visu kuo; su pasyvu- 
mu, nors nėra būtino reikalo reikštis gaivalinga išvir- 
šine veikla; su nepastovumu, nors būtų klaidinga at- 
sisakyti nuo nuolatinės pažangos. Žodžiu tariant, dažnai 
paradoksali yra šita gyvoji dvasia, lygiai kaip dažnai tra- 
giškas yra jos kovotojų likimas, Tai kun. Taškūnas) vi- 
sai teisingai yra pastebėjęs. Gyvoji dvasia negali nekovo- 
ti su negyvąja dvasia, o tai reikalauja pasmerkti pabaltin- 
tus grabus ir duobkasius, kurių yra tiek daug ir tiek ga- 
lingų. Tačiau nenusiminkime! Juk ateitis su gyvybe! 

Dar apie vieną dalyką, kuriuo mane yra paakinęs gar- 
bingasis vysk. Pr. Būčys, būtent, apie organiškąjį gyvo- 
sios dvasios sąryšį su dorove. Jei gyvoji dvasia yra pas- 
tovi dvasinė vidaus įtampa, nukreipta į idealo siekimą, 
tai savaime aišku, kad jinai yra funkcionalinėje priklau- 
somybėje nuo idealo. Doros dalykuose ji yra tasai gyvas 
dorinis jausmas, kuris taip yra meklaidingas gyvenimo at- 
sitikimuose. Tai, kitaip tariant, jautri sąžinė, saistomai ir 
sėkmingai vadovaujanti žmogų gyvenimo audrose. Nėra 


352 


nė mažiausios abejonės, kad gyvosios dvasios sąjūdis iš 
pagrindų būtų Lietuvai dorinio atgimimo sąjūdis *. 


Kun. Taškūnas visai teisingai saugojasi skirstyti „žmo- 
nes į statiškai gerus ir statiškai blogus — baltas Dievo sta- 
tulas ir juodas velnio statulas“ (p. 355). Jo smerkiamas 
suprastintas žiūrėjimas į dorovės problemą yra, žinoma, 
negyvosios dvasios apraiška. Gyvoji dvasia reikalauja ne 
tik tiesios, nuoseklios visada dinamiškos doros, bet ir gy- 
vo dorovės problemos traktavimo. Prieinant prie jos su 
įprastu šabloniškumu, žinoma, negalima sukelti tikrai sėk- 
mingo dorinio Lietuvos atgimimo. 

Pagaliau apie kai kuriuos praktinius klausimus. Perio- 
dinis leidinys, iš tikro, bus ateityje gyvosios dvasios są- 
jūdžiui būtinas, bet tuo tarpu, mano įsitikinimu, galima 
būtų pasitenkinti vienkartiniu pradžiaraščiu, kaip tai bu- 
vo mano nusakyta „Tiesos kelio" 5 numeryje. Užtat visai 
sutinku, galbūt pirmą kartą savo praktikoje, kad šiuo at- 
veju „vengtina iš anksto numatyti visas galimas darbo 
programos smulkmenas“ (360 p). Mano nuomone, visai 
pravartu palikti daugiau iniciatyvos pačiai gyvajai dva- 
siai, juo labiau kad galutinėje sąskaitoje ji atsišaukia ne 
į ką kitą, kaip tik į pačią Šventąją Dvasią. Reikia tikėtis, 
kad jos intervencija galėtų būti sėkmingesnė kaip neto- 
bulos žmogiškos pradininkų pastangos. 


* Ryšium su padaryta man gerb. vysk. Būčio sugestija, manau, 
kad tame pradžiaraštyje, kuris mano buvo siūlytas „Tiesos kelio“ 5 
numeryje, būtų reikalinga sudaryti dar vieną skyrių „Dorovė“ ir 
įglausti jį tarp „Kūrybos“ ir „Ugdymo“. Eventualiai jis galėtų šitaip 
atrodyti: 

V. Dorovė: 
21. Gyvoji dvasia ir dora. 
22. Visuomenės dorovės pagrindai. 
23. Dorovės problema Lietuvoje. 

Savaime suprantama, tolimesnė numeracija turėtų atitinkamai pa- 
sikeisti.— St. Š. 


353 


JAUNUOMENĖ IR 
GYVOJI DVASIA* 


Bendras fizinio ir dvasinio 
gyvenimo palyginimas 


Žmogaus fizinis gyvenimas yra panašus į nukirstą kū- 
gi. Jaunatvėje žmogus kyla į viršų vienu šito kūgio šonu. 
Pilno subrendimo amžiuje, vadinasi, pilnatvėje, jis vyk- 
sta plokštakalnio lyguma. Pagaliau senatvėje jis rieda į 
pakalnę priešingu kūgio šonu. Taigi fizinis žmogaus gy- 
venimas eina laužyta linija, kuri iš pradžios kyla į viršų, 
paškui eina vienoje aukštumoje ir pagaliau krinta į apa- 
čią. 

Žmogaus gyvenimas būtų be galo liūdnas ir beviltiš- 
kas, jei šita laužytoji linija būtų vienintelis jo simbolis. 
Laimei, šalia fizinio yra dvasinis gyvenimas, kuris gali ei- 
ti įvairiomis linkmėmis ir net nuolatai ir nenutrūkstamai 
kilti į viršų. Normali dvasinio gyvenimo linkmė yra ta, 
kuri eina jaunatvės kūginiu šonu ir nuolat kyla tiesia li- 
nija taip, kad senatvėje žmogus jaučiasi taip aukštai, kad 
įstengia sykiu matyti jaunatvės, pilnatvės ir senatvės kū- 
gio šonus. Jis tada yra tikras išminčius, nes jo gyvenimas 
buvo ne kas kita kaip žemėje pradėtoji amžinybė. 

Deja, toli gražu ne visados dvasinis žmogaus gyveni- 
mas yra nuolatinis kilimas į kalną, į viršūnes. Dažnai, la- 
bai dažnai ir jis yra laužyta linija, einanti vieną kartą į 
viršų, kitą kartą — į apačią, kartais net — neaiškios link- 
mės zigzagu, su puolimais ir atsivertimais. Apskritai lau- 


* Yra tai platesnis išsivystymas pranešimo, padaryto Lietuvių katali- 
kų studentų ateitininkų sąjungos konferencijoje 1938.X.22 ir išspausdinto 
„Studentų dienų“ 13(26) numeryje. Nors pranešimas buvo skiriamas 
akademinei jaunuomenei, tačiau, autoriaus įsitikinimu, jis galėtų turėti 
platesnės reikšmės, kaipo gyvosios dvasios sąjūdžio apraiška Lietuvoje. 
Keliamas jame reikalas realizuoti gyvąją dvasią dvasinėje jaunatvėje 
turėtų būti artimas visai mūsų visuomenei— St. Š. 


354 


žyta fizinio gyvenimo linija su kažkokiu sunkiai nugali- 
mu fatalumu lenkia apačion ir dvasinio gyvenimo liniją, 
ir reikalingas yra ypatingas svaftis, su kurio pagalba dva- 
sinis gyvenimas galėtų nuolatai kilti į viršų, nepasiduoda- 
mas smukimo inerCijai. Šitas svartis ir yra gyvoji dvasia. 


I. Gyvoji dvasia ir jaunatvė 


1. Jaunatvės dvasia kaipo gyvoji dvasia.— Jaunaltvė 
yra natūralus gyvosios dvasios amžius. Jai šita dangaus 
dovana ateina dažniausiai be jokių pastangų. Ji turi tik 
nusitverti šito dvasinio gyvenimo keltuvo ir su jo pagal- 
ba pasileisti kylamąja gyvenimo linkme. Jaunatvė turi sa- 
vo nuotaiką, savo polinkius, savo pomėgius, savo veikse- 
ną, savo logiką, žodžiu tariant, savo dvasią. Jaunatvė yra 
gyva, pilna idealizmo; lengvai užsidega, giliai jaučia, jau- 
triai reaguoja; yra judri ir energinga; mėgsta, kas yra 
nauja, nepaprasta; užjaučia svetimus vargus, yra linkusi 
į pasiaukojimą; turi subtilų dorinį jausmą ir gražių daly- 
kų pamėgimą. Trumpai tariant, jaunaivė iš savo esmės 
pasižymi gyvąja dvasia. 

Tačiau tai yra tik viena medalio pusė. Iš kitos pusės, 
jaunatvė yra apsisprendimo amžius, kuriame gali pasi- 
reikšti ne tik gyvoji dvasia, bet ir realūs pavojai, smukdą 
žmogų į gyvenimo apačią. Jaunatvėje šalia idealinių po- 
linkių reiškiasi taip pat brutalūs instinktai. Kartais jų bal- 
sas aidi jaunoje sieloje taip pat galingai, kaip ir idealūs 
garsai. Jaunatvė yra amžius, kuriame Gėris ir Blogis ypa- 
tingai intensyviai grumiasi dėl jaunuolio sielos. Šitoje ko- 
voje kiekvienas jaunuolis ir kiekviena jaunuolė yra pa- 
šaukti stoti Gėrio pusėje ir apsispręsti gyvosios dvasios 
linkme. 

Taigi jaunatvė nėra dar būtinu būdu gyvosios dvasios 
amžius, nors natūralu ir normalu, kad ji būtų tos dvasios 
reiškėja. Tikra jaunatvės dvasia yra gyvoji dvasia, nors 
jaunatvė gali nueiti ir dvasinės mirties linkme. Jaunatvėje 
gyvai jaučiamas idealas ir lengvai rikiuojamasi į jo tar- 
nybą. Ji pripildo sielą dvasinio džiaugsmo ir stumia į pa- 
siaukojimą. Jaunaivės dvasia yra ne kas kita kaip sielos 


355 


degimas idealo akivaizdoje, ir ne kas kita yra ir gyvoji 
dvasia. 


2. Gyvoji dvasia kaipo dvasinė jaunaivė. Tačiau, kaip 
jau buvo pažymėta, ne kiekviena jaunatvė yra tokio tei- 
igiamo turinio. Jaunatvė tik tada įgauna tikrą vertę ir do- 
rinį turinį, jei iš prigimties dovanos ji tampa apsisprendi- 
mo darbu, dvasiniu laimėjimu. Kitaip tariant, prigimtinė 
jaunaivė turi būti paversta dvasine jaunatve. Žmogus tik 
tada įstengia eiti nuolatai kylančiąja dvasinio gyvenimo 
linkme, kai sugeba įsigyti ir pastoviai savyje palaikyti 
dvasios jaunaivę. Lengviausiai tai pasiekiama tuo atve- 
ju, kai dvasinės jaunatvės reikalui yra panaudojama pri- 
gimties jaunatvė: reikia tik psichofizinę prigimties dova- 
ną paversti dvasiniu laimėjimu ir pastoviai apsaugoti jį 
visam savo gyvenimui. A 

Iš tikrųjų dvasinė jaunatvė yra ne kas kita kaip gy- 
voji dvasia. Jei jaunatvė apskritai pasižymi psichologiš- 
kai suprantama gyvąja dvasia, tai dvasinė jaunatvė pasi- 
žymi dvasiškai suprantama gyvąja dvasia. Dabar gyvoji 
dvasia yra jau ne tiek jauno temperamento, kiek dorinio 
apsisprendimo dalykas. Todėl, kai sakoma, kad jaunatvės 
dvasia turi virsti dvasine jaunatve, turima visų pirma gal- 
voje psichologinių jaunatvės ypatybių transformacija į 
dvasines dorines ypatybes. Jaunatvės dvasia yra gyvoji 
dvasia visų pirma psichologine prasme. Dvasinė jaunatvė 
yra gyvoji dvasia visų pirma dvasine dorine prasme. Jau- 
natvė gauna dovanai pirmąją ir turi savo apsisprendimo 
pastangomis laimėti antrąją. Jaunatvės dvasia nuleikia į 
dvasinę jaunalvę, bet šios negali laimėti be darbo ir pa- 
stangų. 


3. Reikalas konservuoti jaunatvės dvasią dvasinėje 
jaunystėje. Galima sakyti, svarbiausias žmogaus auklėji- 
mosi ir lavinimosi uždavinys yra jaunatvės dvasią paver- 
sti saviugdos priemonėmis dvasine jaunatve. Jei žmogus 
šito uždavinio savo jaunatvėje neišpildo, niekas jau jam 
negalės atpildyti to didžiausio nuostolio, kuris iš to susi- 
daro. Jaunatvei yra duotos galimybės, kurios nepasikar- 
toja vėlesniame gyvenime, ir todėl taip dažnai tenka gir- 
dėti apgailestavimą dėl praleistų progų. Dažnas juk kal- 


356 


ba šiais žedžiais: „Jei būčiau vėl jaunas ir turėčiau savo 
patyrimą, kiek galėčiau atitaisyti savo klaidų ir išnaudo- 
ti geriausių progų“.— Kodėl tad jauniems nepasinaudoti 
vyresnių žmonių patyrimais? Juk jie vadovaujasi ne pa- 
vydu, bet geriausiais pageidavimais, iš kurių svarbiausias 
yra pageidavimas gerai panaudoti jaunatvę. 

Žinomas yra dalykas, kad jaunatvė nenuteikia žiūrėti 
į ateiti ir jos akimis spręsti dabartį. Jaunatvė gyvena da- 
bartine diena, ji nelabai rūpinasi, kas bus rytoj. Jaunat- 
vei iš tikro pakanka šiai dienai savo rūpesčių. Bet vienas 
dalykas yra sirgti rytojaus rūpesčiais, ir kitas dalykas yra 
spręsti savo elgimosi ir veikimo liniją rytojaus perspekty- 
vomis. Juk giliai žiūrint į dalyką, reikia pripažinti, kad 
jaunaivė iš tikrųjų dirba ateičiai. Kokia yra jaunatvė, to- 
kia bus ir ateitis. Iš šitos taisyklės maža tėra išimčių. To- 
dėl susirūpinti savo jaunatvės linkme yra ne tik išmintin- 
gumo įsakymas, bet ir tiesioginė pareiga kiekvienai jau- 
nuolei ir kiekvienam jaunuoliui. 

Šitame susirūpinime bene svarbiausias bus reikalas 
konservuoti jaunalvės dvasią dvasinėje jaunatvėje, t. y. 
tai, kas ateina dovanai iš prigimties, apsaugoti ir pakelti 
į aukštesnį laipsnį dvasinėje srityje. Tai yra geriausias 
savo jaunatvės panaudojimas visam gyvenimui — Kas ne- 
degė jaunu idealizmu ir entuziazmu, niekados nebuvo jau- 
nas; o kas šito idealizmo ir entuziazmo nepavertė dorinė- 
mis vertybėmis, veltui pragyveno savo jaunatvę. Jis iš- 
žarstė geriausias dangaus dovanas, pats net nesuprasda- 
mas jų reikšmės. Todėl yra pateisintas noras kiekvieną 
jaunuolę ir kiekvieną jaunuolį iš anksto įspėti žodžiais: 
„Žinokite, kaip reikia geriausiai panaudoti jaunatvę!“ 


4. Jaunalvės idealizmas ir puolimo pavojai — Jaunatvė 
yra visų žmogaus pajėgų pražydėjimas. Tai yra gėlių, bet 
dar ne vaisių amžius. Kad vaisiai būtų gražūs ir sveiki, 
reikia gėles apsaugoti nuo pavojų. Jas gali pakirsti šal- 
na, jas gali pagraužti kirminas. Panašiai yra ir su žmo- 
gaus jaunatve. Ją gali pakirsti šaltas abejingumas idealo 
atžvilgiu; ją gali pagraužti geidulių kirminas. Nuo tų pa- 
vojų gelbsti idealo meilė ir kova su geiduliais, bet svar- 
biausia visų pirma suprasti šituos pavojus ir nusistatyti į 
pasipriešinimą jiems. 


357 


Kaip jau buvo užsiminta, jaunatvė yra apsisprendimo 
amžius. Taip yra todėl, kad jaunatvėje susitinka vienu 
laiku ir gražiausių žmogaus dorinių pajėgų pražydėjimas, 
ir didžiausias jautrumas gyvenimo pagundoms. Jaunatvės 
emocijos yra stiprios ir teigiamąja, ir neigiamąja linkme. 
Jaunuolis stipriai pasiilgsta idealo ir sykiu stipriai jaučia 
pagundas. Todėl jam lengva pasisakyti už idealą, bet taip 
pat nesunku ir pulti pagundos valandą. 

Tikrai apsispręsti reiškia su tvirta meile nusistatyti į 
idealą ir sykiu ryžtis visomis pajėgomis kovoti su geidu- 
liais. Reikia tik leisti sau abejingiau traktuoti idealo da- 
lykus ir parodyti nerangumą kovoje su geiduliais, kad 
žmogus imtų eiti ne kylamąja, bet puolamąja linkme. To- 
dėl tikras apsisprendimas reikalauja didelio protinio ir va- 
linio veiklumo, t. y. idealo sąmoningo supratimo ir prak- 
tinio nusistatymo kovoti dėl jo. 


Tuo tarpu kaip dažnas yra nepakankamas ideologinis 
susipratimas jaunuomenės tarpe ir kaip maža skiriama są- 
moningo darbo šitam reikalui! Panašiai, kaip maža paro- 
doma paslankumo kovoje dėl švenčiausių idealų, kaip daž- 
nai pasiduodama mados inercijai ir įprastinei daugumos 
linkmei! Kad pagundos galėtų būti nugalėtos ir jaunas 
idealizmas galėtų įsiviešpatauti jaunuomenės gyvenime, 
reikia gyvosios dvasios dorine, dvasine, religine prasme, 
Šita prasme gyvoji dvasia yra ne kas kita kaip dvasinė 
jaunatvė. Išnagrinėjus dvasinės jaunatvės ypatybes ir nu- 
stačius priemones jai laimėti, galima bus nusimanyti, kaip 
bus geriausia panaudoti jaunatvę ir užtikrinti gyvajai dva- 
siai viešpatavimą žmogaus gyvenime. | 


II. Dvasinės jaunatvės ypatybės 


1. Idealo meilė.— Gal niekas taip gerai neišreiškia es- 
minio dvasinės jaunatvės turinio, kaip idealo meilė, Meilė 
yra širdies dalykas. Idealo meilė panašiai yra prigimta 
dvasinei jaunatvei, kaip kad erotinė meilė — prigimties 
jaunatvei. Ir kaip skaisčioje jaunatvėje erotinė meilė yra 
gražaus platoniško pobūdžio, panašiai idealo meilė dvasi- 
nėje jaunatvėje yra visada nesuinteresuota ir didžiadvasiš- 
ka. Tačiau idealo meilės palyginimas su erotine jaunatvės 


358 


meile ir konstatavimas, kad tai yra širdies dalykai, dar 
tiksliai neišaiškina, kas yra idealo meilė. 

Kiekviena meilės rūšis įgauna skirtingą pobūdį pagal 
savo objektą, ir tik ryšium su juo išeina aikštėn jos reiški- 
mosi būdas. Kas tad yra idealas, ir kaip reiškiasi jo mei- 
lė? — Šitoje vietoje, žinoma, gali būti klausimas ne apie 
mokslišką šitų dalykų tyrinėjimą, bet apie gyvenimišką 
jų traktavimą. 

Idealas yra nelygstamosios reikšmės idėja-verlybė, ku- 
riai žmogus yra pasiryžęs nesuinteresuotai tarnauti. Svar- 
biausi idealai, vadinami aukštaisiais, yra tiesa, gėris, gro- 
žis ir šventumas. Žemiau už šituos idealus stovi nesuskai- 
toma daugybė lygstamųjų idealų, kuriems žmogus papras- 
tai tarnauja suinteresuotu būdu. Tokie yra, pavyzdžiui, 
sveikata, stiprybė, valdžia, įvairios utilitarinės vertybės ir 
t. t. Aukščiau už visus šituos dviejų kategorijų idealus sto- 
vi visų vyriausias, tikrai absoliutinis idealas, būtent — To- 
buliausioji Esybė, Dievas, kuris yra visų idealų šaltinis ir 
atbaigėjas. Juo mažiau suinteresuotu būdu žmogus tarnau- 
ja šitam Aukščiausiajam Idealui, tuo didesnį atpildą gauna 
iš Jo. 

Žmogus gali neturėti aukštųjų idealų, kuriems tarnau- 
tų nesuinteresuotu būdu; bet tuomet jis turės žemesnių ar 
net žemiausių idealų, kuriems tarnaus suinteresuotu ver- 
gišku būdu. Žmogus, abejingas tiesos, gėrio, grožio, šven- 
tumo idealams, neišvengiamai vergaus geiduliams. Taigi 
turėti aukštąjį idealą reiškia ne tik teoriškai pripažinti jo 
vertę, bet ir jam nesuinteresuotai tarnauti. Žmogus, kuris 
tik žodžiais pripažįsta aukštuosius idealus, bet nėra lin- 
kęs nieko padaryti jų laimėjimui gyvenime, faktiškai jo- 
kių aukštųjų idealų neturi. Jo idealai yra negyvi: tai tuš- 
ti garsai be realaus turinio. Idealų pripažinimas turi būti 
organiškai susijęs su jų branginimu, su atsidėjimu jiems, 
su jų realizavimu, žodžiu tariant, turi būti susijęs su veiks- 
minga ir išdavia meile. 

Idealo meilė iš tikrųjų yra ne kas kita kaip pastovus 
jo laikymas savo dvasioje ir nesuinteresuotas tarnavimas 
jo naudai. Tai geidimas jo laimėjimo, nuoširdus jam atsi- 
dėjimas, entuziastiškas jo gerbimas, nenuilstama kova ir 
didžiadvasiškas aukojimasis dėl jo. Kai doriškai supran- 
tama širdis visomis savo pajėgomis linksta į idealą, juo 


24—493 359 


gyvena ir jame randa pasimėgimą, galima kalbėti apie 
idealo meilę. 

Suprantama savaime, kiek reikia idealinio jautrumo 
šitai idealo meilei; bet kas daugiau už jaunatvę turi šito 
jautrumo iš savo prigimties? Kaip todėl svarbu neprarasti 
šito jautrumo, šito širdingo nusiteikimo, kai jis ateina, 
kaip sakyta, dovanai! Vis geriau pažinti idealą ir vis tvir- 
čiau įsijungti į jo tarnybą, — štai jaunuolių pareigos pa- 
keliui į dvasinę jaunatvę. 


2. Dorinis jautrumas. Antra dvasinės jaunatvės ypaty- 
bė yra dorinis jautrumas. Jau idealo meilė neleidžia žmo- 
gui būti abejingam tiesos, gėrio, grožio, šventumo daly- 
kams, nes abejingumas aukštoms vertybėms negali būti 
suderintas su širdies kilnumu ir jautrumu. Tačiau dorinis 
jautrumas turi specialią vietą tame bendrame kilnios šir- 
dies jautrume, kuris pagrindžia idealo meilę. Dorinis jau- 
irumas yra ypatingas akstinas dorinei pažangai. Žmogus, 
nejautrus mokslo ir meno dalykams, gali dar aukštai sto- 
vėti doros dalykuose. Bet be dorinio jautrumo žmogus 
negali pakilti kiek aukščiau dorovėje. Dorinis jautrumas 
yra pagrindas tam doriniam jausmui, kuris visai intuily- 
viai vadovauja žmogaus sąžinei. 

Dorinis jautrumas yra organiškai susijęs su jaunatvės 
dvasia. Jaunuomenė iš savo prigimties pasižymi jautrumu 
doros dalykams. Dažnai net ji palinksta dėl šito jautrumo 
į skrupulingumą, kai jai trūksta pakankamo pažinimo do- 
rinio dėsnio ir tikrovės. Gyvenimo realizmas, doriniai 
kompromisai, įprastiniai prasilenkimai su savo sąžine at- 
bukina dorinį jausmą ir šiaip dorinį jautrumą ir padaro 
žmonės nepaslankius dorinei pažangai. Tuo tarpu dorinis 
jautrumas padeda matyti savo trūkumus ir ydas, verčia 
sielotis įvykstančiomis pasaulyje neteisybėmis ir neduoda 
nurimti patiriant negerovę savyje ar aplinkoje, 

Visomis šitomis dorinėmis ypatybėmis pasižymi dva- 
sinė jaunatvė, kuri yra nuolatinės dorinės pažangos veiks- 
nys. Todėl yra svarbu, kad tas dorinis jautrumas, kuris 
jaunuomenei ateina iš prigimties, taip sakant, iš dorinio 
temperamento, neatbuktų abejingame apsileidime, pasy- 
viame nepaslankume, kompromisuose ir puolimuose. Ypač 
reikia saugotis pirmutinio dorinio smukimo, kuris pap- 


360 


rastai yra pradžia inercingo riedėjimo žemyn į dorinį pa- 
krikimą. Didelis dalykas yra apsaugoti dorinį jaunatvės 
jautrumą, kuris, tarsi pagrindinis kapitalas, visada galės 
būti našus doriniame gyvenime, 

Žinoma, dvasinei jaunatvei nepakanka tik to dorinio 
jautrumo, kuris ateina jaunatvei iš jos prigimties. Rei- 
kia, kad šitas jautrumas pasidarytų sąmoningas, t. y. pa- 
grįstas dorinio dėsnio žinojimu ir įprastinės sąžinės sank- 
cionuojamas. Tam reikalingas tam tikras dorinis darbas, 
kuris paragintų prigimties kapitalą procentuoti. Kaip gra- 
žu, kai prigimties kapitalas yra išmintingai panaudojamas, 
ir kaip liūdna, kai jis bergždžiai yra išžarstomas su lengva- 
pėdišku neapdairumu. O tuo tarpu kiek yra tokio neapdai- 
rumo apraiškų jaunuomenės gyvenime. 


3. Protinis gyvumas. Trečia dvasinės jaunatvės ypaty- 
bė yra protinis gyvumas. Sakoma, kad žmogus yra protin- 
gas gyvūnas; jam prigimta ir privalu vadovautis protu sa- 
vo gyvenime ir veikime. Ir šiaip ar taip, blogai ar gerai 
kiekvienas žmogus vadovaujasi protu. Bet dvasinė jau- 
natvė kelia protui didesnius reikalavimus negu paprastas 
visų dienų gyvenimas. Dvasinė jaunatvė pasižymi gyvu 
protu: ji domisi daug kuo ir nori žinoti gerai. Jaunuome- 
nė taip pat gyvai ir plačiai domisi pasauliu ir gyvenimu. 
Ji geidžia viską matyti, viską girdėti; ji nori žinoti, kodėl, 
kaip ir kam viskas yra ir vyksta. Ji džiaugiasi, kai mato 
gerą ir gražų dalyką; ji liūdi, kai susiduria su blogais da- 
lykais, ir statosi klausimą, kaip galima būtų blogybę pa- 
šalinti, kokių priemonių reikėtų tam griebtis, ką privalu 
jos vietoje sukurti. Žodžiu tariant, jaunuomenė su įdomu- 
mu stebi pasaulį ir gyvenimą, nori žinoti racionalius jų 
pagrindus ir iniciatyviškai tiria jų tobulinimo priemones. 

Kitaip tariant, jaunatvė yra linkusi domėtis, žinoti ir 
kurti. Tai yra gyvenimo faktas. Juo remiasi taip pat ir 
dvasinės jaunatvės koncepcija. Dvasiškai jaunas žmogus 
negali nesidomėti pasauliu ir gyvenimu, negali nenorėti 
pažinti jų pagrindų, negali neieškoti priemonių kūrybi- 
niam tikrovės tobulinimui. Žmogaus protas kartais gali 
būti mažai pajėgus, bet tai dar nereiškia jo negyvumo. 
Ir atvirkščiai, didžiai pajėgus protas kartais gali būti ne- 
panaudojama pajėga tingios dvasios žmoguje. Protinis gy- 


361 


vumas priklauso nuo žmogaus dvasinio nusistatymo ir nė- 
ra būtinoje proporcijoje su protiniu pajėgumu. Žinoma, 
jei protas yra pajėgus, tai ir jo gyvumas bus atitinkamai 
vaisingesnis. Tačiau svarbiausia, kad žmogus būtų paslan- 
kus naudotis savo protu, juo dirbti, juo kurti. Gyvosios 
dvasios žmogus, kaip ir jaunuolis, intensyviai domisi tie- 
sa ir tikrenybe, siekia pažinti priežastis ir tikslus, inicia- 
tyviškai nusistato kiekvienu klausimu, kurį kelia pasau- 
lis ir gyvenimas. Be šitų protinių ypatybių negalima taip 
pat kalbėti apie dvasinę jaunatvę. 

Skirtumas tarp prigimties jaunatvės ir dvasinės jau- 
nalvės ir čia glūdi tobulumo laipsnyje. Dvasinė jaunatvė 
gyvai domisi pasauliu ir gyvenimu ir geidžia juos pažin- 
ti ne dėl gyvo jaunatvės temperamento, bet dėl gilesnių 
žmogiškosios dvasios reikalavimų, — dvasios, kuri turi rei- 
kalo plisti pažinimu. Juk jau Aristotelis yra pasakęs, kad 
siela pažinimu tampa visu kuo. Panašiai dvasinės jaunat- 
vės kūrybinė iniciatyva nėra savaiminga jaunatvės atovei- 
ka patiriamoms pasaulio ir gyvenimo netobulybėms, bet 
patyrimu ir darbu pagrįstas dvasinis reikalas. Šiaip ar taip 
ir šiuo atveju tasai protinis gyvumas, kuris yra prigimtas 
jaunuomenei, yra vertinga pradžia dvasinei jaunatvei. Rei- 
kia tik jį toliau kultivuoti ir darbu kelti į aukštesnį dva- 
sinį laipsnį. 


4. Pasiryžimas nuolatai tobulintis. Esame jau susekę, 
kad dvasinė jaunatvė pasižymi idealo meile, doriniu jau- 
trumu ir protingu gyvumu. Kas turi visas tris šias ypaty- 
bes, pasižymės ir ketvirta, iš jų plaukiančia, būtent — pa- 
siryžimų nuolatai tobulintis. Idealo meilė nurodo žmogui, 
kur jis turi eiti. Dorinis jautrumas skatina jį tobulintis. 
Protinis gyvumas padeda jam vertinamai spręsti save ir 
susirasti priemonių tobulinimosi darbui. Sunku manyti, kad 
visi šitie daviniai nesudarytų pasiryžimo pastoviai tobu- 
lintis. 

Jaunuomenė apskritai yra reformatoriškai nusiteikusi. 
Ji yra jautri tam, kas yra negera pasaulyje ir pačiame 
žmoguje, ir tiki, kad reikia tik geros valios, kad viskas 
galėtų būti pakeista į gerą pusę. Ji mažai vertina, arba 
net visai nevertina susidariusių tradicijų ir sunkiai pa- 
kenčia gyvenimo šabloną. Kas nauja ir ypatinga, kas lai- 


362 


mima nauja kūryba, patraukia jos dėmesį ir sužadina jos 
entuziazmą. Esant jautrumui taip pat ir savo netobulybėms, 
jaunuomenėje gyvas yra noras ir pasiryžimas tobulintis ir 
tobulinti pasaulį. 

Vyresniame amžiuje šitas pasiryžimas dažnai susilpsta 
ir net visai išnyksta, kai yra jau patirta, kaip sunkus yra 
pažangos kelias, kiek apsivylimų ir skausmų jis savyje 
slepia. Bet kas nesuklumpa tarp šitų sunkenybių, nenusi- 
vilia nepasisekimais ir nenustoja impeto į tobulėjimą, ta- 
me gyva yra dvasia, nes jis yra dvasiškai jaunas. Tad pa- 
laikyti dvasioje jaunatvės gerus pasiryžimus, juos sustip- 
rinti gilesniu principų įsisąmoninimu ir realaus gyveni- 
mo pažinimu ir niekados neatsisakyti nuo tobulinimosi ir 
tobulinimo kelio yra vienas iš svarbiausių jaunuomenės 
auklėjimosi uždavinių. Ir čia prigimties ir temperamento 
jaunatvė turi virsti nuolatai trunkančia, darbu ir pastan- 
gomis laimėta dvasine jaunatve. - 


5. Optimizmas. Pagaliau pasiryžimas nuolatai tobulin- 
tis reikalauja, kaipo būtinos sąlygos, dorinio optimizmo, 
kuris yra iš eilės jau penkta dvasinės jaunatvės ypatybė. 
Kad galima būtų tikrai mylėti idealą ir nuolatai eiti tobu- 
linimosi keliu, reikia tikėti, kad dorinis gėris šiaip ar taip 
galutinėje sąskaitoje gali ir turi laimėti. Nesvarbu, kad 
materialinėje tvarkoje dažnai laimi blogis; nesvarbu, kad 
geriausi sumanymai dažnai, labai dažnai, niekais nueina 
gyvenimo kovoje; nesvarbu, kad žmogus dažnai neranda 
laimės šioje žemėje. Svarbu, kad žmogus niekados nenu- 
stotų tikėjęs dorinio dėsnio nelygstamumu; svarbu, kad 
jis nepaabejotų apvaizdingu pasaulio suivarkymu, kuris 
po gyvenimo kovos, žemiškos tragedijos ir kryžiaus kan- 
čių žada Prisikėlimą ir Amžinąjį Laimėjimą. 

Jaunuomenė yra optimistiškai nusiteikusi iš savo pri- 
gimties, iš savo pobūdžio. Tiesa, ji kartais net nenusimano 
pakankamai apie gyvenimo tragizmą ir rausvomis spalvo- 
mis vaizduojasi savo ateitį ir gyvenimo eigą. Laimingas ir 
nerūpestingas yra šitas optimistiškas amžius, bet jei jame 
nebus doriškai užsigrūdinta, pirma gyvenimo audra gali 
išblaškyti jo rausvas svajones ir paskandinti jį beviltiška- 
me pesimizme. Kad galima būtų tvirtai pasitikėti savo as- 
mens pažanga, reikia jau jaunatvėje savo patyrimu ir dar- 


363 


bu pasiekti dorinių laimėjimų. Juk optimizmas negali sti- 
prėti pralaimėjimų nuotaikoje. Kad galima būtų kantriai 
ir be apsivylimų pakelti gyvenimo smūgius ir visa tai, kas 
pasaulyje vyksta neteisingo ir blogo, reikia pažinti gilia 
kentėjimo prasmę. Juk tas, kas šitos dorinės prasmės ne- 
įstengia suvokti ir prisiimti kentėjimą su intencija kiloti 
drauge su Kristumi išganomąjį kryžių, tas niekados nega- 
lės išlaikyti optimistinės dvasinės rimties žiaurioj gyveni- 
mo kovoj. Tuo tarpu praradus šitoje kovoje dorinį opti- 
mizmą, pralaimima ir pati kova. 

Ir vėl naujas uždavinys jaunuomenės auklėjimuisi: 
privalu pagilinti ir sustiprinti tą jaunatvės optimizmą, ku- 
ris dvasinėje jaunatvėje turi tapti doriniu optimizmu, pa- 
gristu dorinio dėsnio supratimu ir gyvenimo pažinimu. 
Kitaip tariant, temperamento optimizmas turi virsti dori- 
nio nusistatymo optimizmu. Reikia dėkoti dangui už jau- 
matvės dovaną, bet sykiu reikia už ją atsidėkoti doriniu 
darbu ir išganingomis pastangomis. Kas ateina dykai, ne- 
turi pražūti veltui. Tai būtų didžiausias nedėkingumas To, 
Kuris teikia jaunatvės dovanas, atžvilgiu. 


III. Priemonės dvasinei jaunatvei 
laimėti 


1. Domėjimasis dvasinėmis vertybėmis. Dvasinės jau- 
natvės nagrinėjimas davė mums galimybės ne tik įžvelgti 
jos ypatybes, bet ir iškelti aikštėn svarbiausius jaunuo- 
menės saviugdos uždavinius. Bendras šitos saviugdos už- 
davinys yra jaunatvės dovanų panaudojimas dvasinės jau- 
natvės laimėjimui. Pagal atskiras dvasinės jaunatvės ypa- 
tybes jis susiskirsto į visą eilę specialesnių uždavinių. Bū- 
tent, reikia, pirma, sustiprinti idealo meilę, antra, išlaikyti 
dorinį jautrumą, trečia, išvystyti protinį gyvumą, ketvirta, 
aktyviai įsijungti į nuolatinio tobulinimosi darbą ir, penk- 
ta, įsigyti nepalaužiamą dorinį optimizmą. 

Uždaviniai nustatyti; dabar savaime kyla klausimas, 
kaip juos galima geriausiai realizuoti. Kitaip tariant, kyla 
vykdomųjų priemonių klausimas. Kokiame kelyje šitos 
priemonės turi būti ieškomos, štai klausimas, kurį turime 
dabar išspręsti. 


364 


Idealas mylimas todėl, kad jis yra vertingas, kaipo tam 
tikra dvasinė gėrybė. Tiesa, gėris, grožis, šventumas yra 
mums aukštieji idealai dėl savo reikšmingos vertės mūsų 
dvasiai. Jais gyvendami mes dvasiškai turtėjame, pakyla- 
me nuo žemiškos pilkumos ir einame amžinybės linkme. 
Nesugadinta, natūrali jaunatvė savaime linksta į idealo 
meilę. Svarbu tik šitą meilę išlaikyti ir sustiprinti dviem 
priemonėmis: idealo pažinimu ir atsidėjimu jam. 

Kas iš jaunuolių nėra linkęs pažinti tiesą, geisti gėrio, 
džiaugtis grožiu, susižavėti šventumu! Tai jau labai gera 
pradžia, reikia tik nesustoti šitoje pradžioje. Ryžkimės są- 
moningai palaikyti šituos aukštuosius interesus, arba do- 
mesius. Neleiskime jiems sumenkėti atsitiktinėje gyvenimo 
eigoje. Eikime ten, kur šitie domesiai randa paraginimo ir 
patenkinimo. Jaunai sielai juk taip yra lengva eiti šita 
džiaugsmo ir aukšto dvasinio pasitenkinimo linkme. Są- 
moningai ieškokime tiesos, atsidėkime geriems darbams, 
džiaukimės menu, siekime šventumo gyvenime religijos 
priemonėmis, 

Taigi visų pirma palaikykime savo sieloje tuos intere- 
sus, kurie mums ateina drauge su jaunatve. Tai nėra sun- 
ku. Sunkiau yra aukštiesiems idealams atsidėti su visu 
pastovumu, nuoseklumu, pilnumu. Į gyvenimą šalia aukš- 
tujų motyvų įsiveržia paprastai ir žemesnių polinkių ir 
interesų, kurie anuos interesus stengiasi nustelbti arba 
mažų mažiausiai nustumti į antrą sceną. Gyvenime yra 
neišvengiama įvairių interesų kova; todėl yra būtina, kad 
šitoje kovoje mes aiškiai stotume gerojoje pusėje ir su 
atsidėjimu nuosekliai kovotume dėl aukštųjų interesų ir 
tuo pačiu dėl aukštųjų idealų. Čia svarbu, kad iš pat pra- 
džios neleistume gyventi mumyse dviem priešingiems idea- 
lams: teigiamam ir neigiamam. Tobulai pažinę tikrąjį idea- 
lą, lengviau įstengsime išlaikyti nuoseklią liniją. 

Taigi tegul mūsų jaunieji interesai padeda mums pažin- 
ti aukštuosius gyvenimo idealus ir palaiko mumyse pasi- 
ryžimą jiems realiai tarnauti. To mes ir galime pasiekti 
pastoviai domėdamiesi dvasinėmis vertybėmis ir dėdami 
šituos interesus į savo pasiryžimų pagrindą. Žinomas juk 
yra dalykas, kad prisirišimas prie dvasinės vertybės yra 
stipriausias svartis mūsų valiai. Tad rūpinkimės, kad šis 
prisirišimas būtų pastovus ir tvirtas. Tegul žydi kilnūs jau- 


365 


natvės interesai ir iš jų išauga tvirti mūsų sielos nusitei- 
kimai! 


2. Išlaikymas jaunosios širdies skaistumo.— Palaikymas 
savyje dvasinių interesų ir gyvenimas dvasinėmis verty- 
bėmis bus sėkmingiausi tada, kai sykiu bus saugomas jau- 
nosios širdies skaistumas. Šitas saugojimas yra bendra 
vykdomoji priemonė dvasinei jaunatvei laimėti. Bet savo 
ruožtu galima kelti klausimą, kaip arba kokiomis priemo- 
nėmis šitas širdies skaistumas gali būti išsaugotas. Supran- 
tamą savaime, kad čia reikalingos dorinio auklėjimosi prie- 
monės, kurios išvysto dorinį atsparumą ir sykiu didina do- 
rinį aktyvumą. 

Jauname amžiuje turi didelės patraukiamosios galios 
ne tik bendri idealiniai užsimojimai ir kova dėl teisingų 
idėjų, bet ir tokie naujovės dalykai, kurie nenusipelno su- 
sižavėjimo ir paramos. Šituo atžvilgiu yra labai reikšmin- 
ga, kad mūsų laikais brutaliausi politiniai šūkiai ir žiau- 
riausios priemonės sutinka didžiausią pritarimą visų pir- 
ma jaunuomenės tarpe. Moderniosios diktatūros, ieškoda- 
mos sau adeptų visų pirma jaunuomenės tarpe, dažnai 
egzaltuoja idealinius jaunatvės polinkius, bet sykiu nu- 
kreipia juos linkme, neturinčia nieko bendra su tikrais 
idealais. Naujovės žava ir dinamizmo agna tokiu atveju 
pridengia jaunuomenei amžinąsias vertybes, ir ji tada ima 
tapatinti naujovę su idealu. 

Iš to matyti, kaip atsargiai reikia vertinti kiekvieną 
naujovę ir kaip reikia kontroliuoti savo jaunus užsidegi- 
mus. Patyrimo faktas yra tai, kad jaunosios širdies skaistu- 
mo negalima išsaugoti be kovos su gyvenimo inercija, 
kuri lygiai pasireiškia ir senovės šablone, ir naujovės ma- 
doje. Jaunuolis, kuris nėra lygiai sukilęs prieš vieną ir 
prieš antrą, negalės nueiti amžinąja gyvenimo linkme. Jis 
pasiduos senoviškam ar naujoviškam snobizmui ir paskan- 
dins savo jauną dvasią dvasinėje vergovėje, iš kurios ne- 
galės išeiti su skaisčia siela. 

Taip pat svarbu apsisaugoti nuo pirmo dorinio puoli- 
mo, nes po kiekvieno puolimo naujas puolimas tampa vis 
lengvesnis. Juk jaunatvė, kaip sakyta, ne tik teikia dova- 
nų, bet ir sudaro pagundų. Šitoje apsisprendimo kovoje 
jaunuomenė turi visas galimybes išeiti garbinga laimėto- 


366 


ja, nes jaunatvė prieš pagundas pastato taip pat laimėji- 
mo priemones. Jau vienas tik domėjimasis ir gyvenimas 
dvasinėmis vertybėmis palengvina jaunosios širdies skais- 
tumo išlaikymą. Jaunuoliškas idealizmas ir paslankumas 
į entuziazmą yra kaip tik tos priemonės, kurios gali būti 
sėkmingai panaudotos kovoje prieš pagundas dėl dorinio 
skaistumo. Svarbu, tik, kad šitos priemonės nebūtų pa- 
naudotos apgaulingiems idealams, kurie po gražia savo 
išore slepia nesusipratimą ir dorinę perversiją. 


3. Dalyvavimas auklėjimosi ir lavinimosi rateliuose. 
Ypatybės, kurios yra būdingos dvasinei jaunatvei, gali 
būti įgyjamos ir sustiprinamos auklėjimosi ir lavinimosi 
rateliuose. Pas mus jaunuomenės organizacijos per daug 
energijos skiria posėdžiavimams ir administracinėms funk- 
cijoms ir per maža kreipia dėmesio tiesioginio auklėjimo- 
si ir lavinimosi darbui. Tuo tarpu, kaip rodo, sakysime, 
Prancūzijos ir Belgijos patyrimas, auklėjimosi ir lavinimosi 
rateliai gali turėti labai didelės reikšmės tvirtam dvasi- 
niam jaunuomenės susiformavimui. Žinomas, pavyzdžiui, 
didelis žosizmo pasisekimas; o juk žosistai susiformuoja ir 
įgauna didelio dvasinio pajėgumo visų pirma auklėjimo- 
si ir lavinimosi rateliuose. 

Plačiausiai suprantamą žosistų ratelių programą išreiš- 
kia trys žodžiai: voir, juger, agir — matyti, spręsti, veikti. 
Savo rateliuose žosistai įpranta matyti tikrovę tokią, ko- 
kia ji yra. Kitaip tariant, jie įgyja čia realaus patyrimo. 
Paskui jie įpranta spręsti, t. y. kritiškai vertinti tikrovę, 
kurią jie yra jau patyrę. Pagaliau, patyrę ir įvertinę tik- 
rovę, jie sudaro realią ir įvykdomą veikimo programą, ku- 
rią su visu atsidėjimu ryžtasi vykdyti. Tuo būdu žosistų 
akcijai yra būdingi: tikras patyrimas, teisus sprendimas 
ir agnus veikimas. Nenuostabu, kad jų akcijos vaisiai yra 
tiesiog stebuklingi. Kodėl mums nepasimokyti žosistų pa- 
tyrimais ir nepasekti jų studijų ir veikimo metodais! 

Žosistų sąjūdyje viešpatauja jaunoji dvasia ir galingo 
idealizmo užsimojimai. Realus gyvenimo pažinimas čia 
puikiausiai sugyvena su nepalaužiamu doriniu optimizmu. 
Čia būtent yra tai, kas yra būdinga dvasinei jaunatvei. Ne- 
gali tad būti abejonių, kad tos priemonės, kurios žosistų 


367 


sąjūdyje yra davusios tokių gerų išdavų, negalėtų patar- 
nauti ir tada, kai būtų norima jomis pasinaudoti dvasinės 
jaunatvės reikalui, kitaip tariant, dvasiniam jaunuomenės 
susiformavimui. 

Tiesa, auklėjimosi ir lavinimosi rateliai reikalauja pa- 
tyrusių vadų, kurių mūsų tarpe taip yra maža. Bet šita 
kliūtis gali ir turi būti pergalėta. Jaunuomenė gali tuoj 
imti domėtis ir teirautis tuo patyrimu, kurio yra įsigijusi 
prancūzų ir belgų jaunuomenė: o jos vyresnieji vadai turi 
tuoj susirūpinti sistemingu vadų paruošimu. Auklėjimosi 
ir lavinimosi ratelių sutvarkymas pagal prancūzų cercles 
d'etudes ir équipes sociales faktiškai yra ne tik dvasinio 
jaunuomenės formavimosi, bet ir specialesnių visuomeni- 
nių ir socialinių uždavinių reikalas. Laikas jau rimtai juo 
susidomėti ir siekti realizavimo. 


4. Įsigyvenimas į evangeliškąją religijos dvasią. — Ne- 
abejotinai sėkmingiausia dvasinės jaunatvės priemonė yra 
religija, arba net, tiksliau tariant, religijos priemonės. Patį 
Dievą mistikai vadina amžinąja jaunatve. Jis yra nekin- 
tamas ir, būdamas absoliučiai tobulas, yra nesenstąs. To- 
dėl ir amžinatvė yra tikriausia jaunatvė. Ji yra amžinas 
visų dvasios pajėgų žydėjimas. Galima todėl pasakyti, kad 
religija, kuri siekia galutinėje sąskaitoje amžinų vertybių, 
siekia taip pat dvasinės jaunatvės. 

Ir iš tikro, kas aukščiausias religijos idealas, t. y. Die- 
vas, kaip ne pirmutinis visų aukštųjų idealų šaltinis ir vy- 
riausias tikslas? Todėl Dievo meilė yra aukščiausio idealo 
meilė, kuri yra pakelta į svarbiausią dorybę. Sykiu religija 
reikalauja iš žmogaus ir visų kitų dvasinės jaunatvės ypa- 
tybių: ir dorinio jautrumo, būtino religinėms pareigoms 
pildyti; ir protinio gyvumo, reikalingo religinėms tiesoms 
suprasti; ir pasiryžimo nuolatai tobulintis norint religijos 
tikslą laimėti; ir dorinio optimizmo, privalomo kovoje dėl 
religinių idealų. Galima sakyti, religija verčia žmogų siekti 
dvasinės jaunatvės, kuri yra pradžia religijos siekiamos 
amžinosios jaunatvės. 

Po to suprantama savaime religijos reikšmė dvasinei 
jaunatvei laimėti. Beveik visos religinio gyvenimo prie- 
monės šiaip ar taip palaiko dvasinės jaunatvės nuotaiką ir 
teikia būdų jai laimėti. Religinė mistika, askezė, liturgija, 


368 


sakramentai, tarnaudami amžiniesiems tikslams, sykiu tar- 
nauja ir dvasinei jaunatvei. Taigi apskritai religija su savo 
priemonėmis yra stipriausias dvasinės jaunatvės veiksnys. 
Todėl visos religijos priemonės tinka dvasinės jaunatvės 
reikalui. 

Be to, krikščioniškojoje religijoje yra ypatingai ryški 
dvasinės jaunatvės apraiška. Tai yra Evangelija su jos gy- 
vąja dvasia. Pakanka paimti šitą šventąją knygą į rankas 
ir paskaityti joje vieną kitą posmą, kad gyvosios dvasios 
dvelkimas apsuptų mūsų sielą. Čia mes randame visas 
dvasinės jaunatvės ypatybes, iškeltas aikštėn tokiu stebė- 
tinu iškalbingumu, tokiu dievišku paprastumu, kad pasinė- 
rimas į evangeliškąją nuotaiką jaunina mūsų dvasią ir tei- 
kia jai atsparumo. Kodėl] nesinaudoti sąmoningai ir tikslin- 
gai šita taip sėkminga priemone dvasinei jaunatvei gai- 
vinti? Juk čia rasime ne tik šitos dvasios šaltinius, bet ir 
pastovesnį jos pagrindimą. 

Apskritai jaunuomenė yra labai jautri evangeliškajai 
dvasiai, kuri taip gerai derinasi su jaunatvės dvasia. Pap- 
rastai žmonės, sendami ir smukdami į gyvenimo realizmą, 
nuo evangeliškosios dvasios tolsta ir sykiu tampa nejautrūs 
doriniams religijos įsakymams. Labai svarbu, kad evange- 
liškoji jaunuomenės nuotaika būtų nuolatai stiprinama ir 
rastų pastovų pagrindą dvasinėje jaunatvėje. Savo auklė- 
jimosi ir lavinimosi rateliuose jaunuomenė turėtų skaity- 
ti ir studijuoti Evangeliją, kad ši pasidarytų tikra jos dva- 
sinio gyvenimo vadovė. Kaip būtų gražu, jei evangeliš- 
kasis žibintas tikrai šviestų jaunuomenės auklėjimosi ir la- 
vinimosi darbui. 

5. Įsijungimas į gyvosios dvasios sąjūdį. Pagaliau nuro- 
dysiu dar vieną galimą priemonę dvasinei jaunatvei ugdy- 
ti. Tiesa, ji dar pasilieka daugiausia būsimųjų galimybių 
srityje. Lietuvoje yra kilusi gyvosios dvasios sąjūdžio idė- 
ja. „Tiesos kelias" yra įdėjęs eilę straipsnių apie gyvąją 
dvasią ir jai stiprinti sąjūdį. Sąjūdžio idėja nėra dar išėju- 
si į platesnę visuomenę. Pati idėja bręsta palyginti nedi- 
delio būrelio tarpe. Jei ji ilgainiui taps idėja-pajėga, kuri 
įstengia plisti visuomenėje ir gaivinti žmonių sielas, ji ga- 
lės būti reikšminga dvasinės jaunatvės reiškėja. Kaip ga- 

369 


lėjome pastebėti, dvasinė jaunalvė yra ne kas kita kaip 
pastoviai realizuota žmogaus sieloje gyvoji dvasia. 

Kaip visai Lietuvos visuomenei, taip lygiai ir katali- 
kams trūksta gyvosios dvasios, ir iš čia kyla dorinis silp- 
numas ir šiaip gyvenimiškas nerangumas. Gyvosios dva- 
sios sąjūdis turėtų gaivinti dvasinę jaunaitvę lietuvių vi- 
suomenėje. Jis turėtų atsiremti į jaunuomenės idealizmą, 
šitą idealizmą išplėsti ir sustiprinti, kad naujosios visuo- 
menės kartos neturėtų trūkumų, kurie fataliai atsiliepia 
dabartinės visuomenės gyvenimui ir veikimui. Su jaunuo- 
menės pagalba šitas sąjūdis turėtų eiti ten, kur galima 
dar gaivinti sustingusios dvasios žmones. 

Įsijungti į gyvosios dvasios sąjūdį ir dirbti jo linkme 
reikšių jaunuomenei eiti savo prigimtąja linkme ir stiprėti 
dorine veikla. Todėl mūsų jaunuomenei būtų pravartu su- 
sidomėti gyvosios dvasios sąjūdžiu ir į jį įsijungti, nes 
šitas įsijungimas yra viena iš priemonių dirbti dvasinės 
jaunatvės naudai. Pirmoj eilėj turėtų eiti susipažinimas su 
to klausimo straipsniais, pasirodžiusiais mūsų spaudoje. 
Paskui labai didelės reikšmės galėtų turėti įsigilinimas į 
Šv. Dvasios dovanų doktriną, taip mažai pažįstamą ir sy- 
kiu taip reikšmingą gyvosios dvasios sąjūdžiui. Jaunuolės 
ir jaunuoliai turi būti pirmūnai gyvosios dvasios sąjūdyje, 
kuris turėtų dvasinę jaunatvę pastoviai realizuoti žmonių 
sielose. Štai uždavinys ir sykiu priemonė, verti jaunuo- 
menės dėmesio. . 


Baigiamosios pastabos 


Aukščiau nusakyta, kokiomis priemonėmis prigimties 
jaunatvė turėtų būti paversta dvasine jaunatve. Uždavi- 
nys svarbus visam gyvenimui; darbas rimtas ir nelengvas. 
Bet jo pradžia nėra sunki, nes ji glūdi pačios jaunosios pri- 
gimties polinkiuose. Ir reikia todėl pradėti nuo lengvesnių 
dalykų. 

Visų pirma apsaugokime savo jaunąją nuotaiką: būki- 
me linksmi ir džiaugsmingi. Niūri ir pesimistinė nuotaika 
nesiderina su jaunatvės esme. Tegul slegia mus vargai, te- 
gul pasaulyje siaučia audros, o mes neišsižadėkime mums 


370 


įgimto linksmumo ir džiaugsmingumo, nes nuo to priklau- 
so ir mūsų dorinis optimizmas. 

Be pramogų jaunuomenės linksmumas ir džiaugsmingu- 
mas neapsieina. Bet rūpinkimės, kad mūsų pramogos būtų 
doros ir padorios, nes kitaip lengvai galime prarasti jau- 
nosios širdies skaistumą. 

Akademinis darbas, kuris yra mūsų tiesioginė pareiga, 
turi būti mums dvasinių vertybių dirva. Nebijokime jo 
sunkenybių. Tegul jis būna mums darbo ir valios mokyk- 
la ir sykiu dvasinių vertybių versmė. 

Organizacinis gyvenimas bei veikimas tegul mums 
būna vertingas šaltinis bendrų pastangų ir entuziastiškų 
užsidegimų auklėjimosi ir lavinimosi darbe. 

Žodžiu tariant, visa tai, kas pripildo visas mūsų dienas, 
turi būti panaudota apvaizdingomis progomis mūsų dori- 
niam dvasiniam augimui, brendimui. O kas svarbiausia, 
būkime iš tikro jauni ir savo jaunatvės dovanose raskime 
atramą dvasinei jaunatvei, kad mūsų gyvenimas taptų 
pradėta ant žemės amžinybe. 


BŪKIME GYVOSIOS DVASIOS ŽMONĖS! 


Sekminės yra dvasios šventė. Jei gyvosios dvasios są- 
jūdžiui yra lemta išsiplėsti ir sustiprėti, tai Sekminės turi 
būti jo specialiai švenčiamos. Todėl per šitą šventę labiau 
negu kada nors pravartu mąstyti ir svarstyti gyvosios dva- 
sios reikalus. Juk per Sekmines krikščionijos apaštalai 
buvo įdvasinti ypatingu būdu; juk su tuo įvykiu yra susi- 
jęs katalikiškosios Bažnyčios persunkimas žemėje Šv. Dva- 
sios dovanomis; juk su juo taip pat turi būti siejamas kiek- 
vienas gyvesnis dvasios sąjūdis, nes kiekviena gyvosios 
dvasios apraiška galutinėje sąskaitoje yra Šv. Dvasios do- 
vana. 

Pabaltintas, arba padabintas, grabas yra visai norma- 
lus dalykas, kaip lygiai yra: normali ir garbinga duobkasio 
profesija. Bet paversti simboliais doriniame pasaulyje, ši- 
tie dalykai tampa negyvos dvasios reiškėjais. Pabaltintas 
grabas yra simbolis fariziejiškai hipokrizijai, kurioje, ne- 
žiūrint klaidinančios regimybės, dvasinis dorinis turinys 
yra negyvas, arba supuvęs. Duobkasys yra simbolis žmo- 
gui, kuris pakasa į žemę, t. y. laidoja dvasios dalykus, iš 
esmės visada gyvus ir pilnus dorinės reikšmės. 

Gyvosios dvasios žmogus yra kažkas visai priešingo 
šitiems liūdniems simboliams. Padėjęs ranką ant arklo, jis 
neatsigręžia atgal; jis nepakasa į žemę geriausių žmonijos 
idealų; jis nepridengia veidmainiškais šarvais supuvusio 
turinio. Jis yra tasai, kuris nuolat dega tarsi evangeliška- 
sis žibintas. Jame visada gyva ta dvasinė vidaus įtampa, 
kuri stumia jį idealo link, nes jis yra panašus į nuolatinį 
žiburį, įžiebtą idealo akivaizdoje. Jo šviesa gali mirkčioti, 
gali keistis savo įtampa ir net išgyventi pavojingų krizių, 


372 


bet, kol ji šviečia, dvasia yra gyva. Toks yra gyvosios 
dvasios simbolis. 

Iš esmės gyvoji dvasia yra trunkanti dvasinė įtampa 
idealo siekime. Jos priešybė yra abejingumas idealo atž- 
vilgiu. Tarp šitų dviejų kraštutinybių yra begalės skirty- 
bių, kurios mažiau ar daugiau prisiartina prie vienos kat- 
ros iš jųdviejų. Pagal tai, ar žmonės labiau artėja 
prie vienos, ar antros kraštutinybės, juos galima skirstyti 
į gyvos ir negyvos dvasios žmones. Žinoma, bus ir tokių 
aiškiai neišreikštų žmonių, kurių negalima priskirti su vi- 
su tikrumu prie vieno ar prie antro tipo. Tai tačiau ne- 
kliudo kalbėti apie dviejų pagrindinių tipų skirtingumą. 
Gyvos dvasios žmogus ir negyvos dvasios žmogus — štai 
du priešai, kurie stovi viens prieš antrą net tada, kai jie 
regimai jokios kovos neveda. Bet koks tarp jų skirtumas! 

Nueikite į paprastą susirinkimą ir susidomėkite, kaip 
svarstomi nauji projektai. Tuoj galėsite atskirti gyvos dva- 
sios žmogų nuo negyvos dvasios žmogaus. Iškilus naujam 
projektui pastarasis susirūpins visų pirma, ką galima ši- 
tam projektui prikišti ir kaip galima jį nuversti. Pirmasis 
rūpinsis visų pirma patirti, kas projekte yra gero ir kaip 
jį galima būtų dar labiau patobulinti. Anas vaidina duob- 
kasio vaidmenį, šis — statytojo. 

Panašiai galima patirti žmonių tipų skirtingumą ir gerų 
idėjų realizavime. Negyvos dvasios žmogus užsisklendžia 
savo abejingume ir skepticizmu pateisina savo neveiklu- 
mą. Jis daugiausia nusideda per apsileidimą. Gyvos dva- 
sios žmogus aktyviai nusistato ir, jei neįstengia dėl kokios 
nors priežasties nieko ypatingo padaryti, tai bent savo pri- 
tarimu ir entuziazmu palaiko tą dvasinį klimatą, kuris yra 
reikalingas pasisekimui. Jis gali klysti ir nusidėti, bet daž- 
niausiai tai nebus peccata per omissionem (apsileidimo 
nuodėmės). Žinoma, realiame gyvenime santykiai yra daug 
sudėtingesni ir tipai daug gausesni, kad tai, kas pasakyta, 
išsemtų visą tikrovę. Bet ir suprastinta schema turi visada 
tam tikrą reikšmę. 

Gal niekur taip ryškiai neišeina aikštėn skirtumas tarp 
gyvos ir negyvos dvasios kaip religiniame gyvenime. Vi- 
sa Evangelija yra persunkta gyvosios dvasios, kuri religi- 
joje ir yra ne kas kita kaip evangeliškoji dvasia. Jinai 


373 


yra aktyvi ir drąsi, nuoširdi ir tiesi, jungianti dorinį idea- 
lizmą su gyvenimo realizmu, visada kilni, bekompromisiš- 
ka principialiuose dalykuose ir atlaidi žmonių silpnybėms, 
džiaugsminga ir sykiu rimta, svetima bet kuriam snobiz- 
mui ir nepakenčianti fariziejizmo. Žodžiu tariant, tai pa- 
ties Dievažmogio dvasia. Tai gyvosios dvasios idealas, 
kuris žmonių niekados negalės būti visiškai pasiektas, nors 
ir yra siekiamas ypač Bažnyčios šventųjų. 

Bet kaip šita evangeliškoji dvasia yra sunkiai palaiko- 
ma katalikų masėse! Kaip greit kasdieninė religinė prak- 
tika praranda savo dvasinę įtampą! Kaip lengvai religi- 
niai principai nustoja savo sėkmingumo! Kaip fataliai 
masinis katalikų gyvenimas smunka pagal gyvenimiškos 
inercijos dėsnius į kasdieninę pilkumą ir į žemą lygį! Kaip 
sunkiai katalikų veikla pakyla prie įdvasinto entuziazmo! 
Tokia yra tikrovė; jos negalima nematyti ir nepaisyti. Bet 
ją patiriant, negalima nesiklausti, kas darytina, kad šitos 
tikrovės tragizmas nebūtų taip fatalus. 

Katalikų Bažnyčia turi pakankamai aiškų šito tragizmo 
supratimą ir randa pakankamai sėkmingų priemonių ko- 
vai su juo savo moralinėje ir pastoralinėje teologijoje, as- 
ketikoje, religinėje pedagogikoje ir kitose disciplinose, 
amžiais krovusiose turtingą bažnytinį patyrimą. Bet šalia 
šitos oficialios bažnytinės veiklos reikalinga yra taip pat 
laisva katalikiškosios visuomenės veikla, kuri visuome- 
ninėje plotmėje padėtų Bažnyčiai siekti savo uždavinių 
dar sėkmingiau ir intensyviau. Tokia yra katalikiškoji ak- 
cija, kuri atsirado katalikiškosiose visuomenėse kuo tin- 
kamiausiu laiku ir kuo geriausiu būdu atitinka laiko dvasią 
ir bendrą jos linkmę į aktyvizmą. 

Tačiau kad katalikiškoji akcija būtų veikli kaipo orga- 
nizacija, reikia jai tam tikros nuotaikos, tam tikros dva- 
sios, sakysime, net tam tikro klimato, kuris ją galėtų gai- 
vinti ir sudaryti jai reikiamų sąlygų išsivystyti. Reikia, 
kad per ikatalikiškąją visuomenę pereitų tam tikras gyvo- 
sios dvasios dvelkimas, kuris atgaivintų stipriausius asme- 
nis, sutelktų juos į vieną idėjinį susidraugavimą, suburtų 
juos viename entuziastiškame užsidegime. Štai pagrindi- 
nis gyvosios dvasios sąjūdžio uždavinys. 

Kilni idėja nedažnai įstengia pagauti plačiąsias mases, 


374 


jas išjudinti ir pastumti į atitinkamą veiklą. Reikia, kad iš 
pradžios ji suburtų aplink save rinktinius elementus, ku- 
rie, susigyvenę ir susitelkę, galėtų paskui eiti į mases. Pa- 
našiai gali būti ir su gyvosios dvasios idėja. Reikia, kad iš 
pradžios ją suprastų ir su ja susigyventų tie, kurie turi 
jau savyje bent tam tikrą gyvosios dvasios raugą. Susi- 
žinoję per spaudą tarp savęs ir suėję į glaudesnius santy- 
kius, jie galėtų gaivinti gyvąją dvasią savo tarpe, išvysty- 
ti plačiau gyvosios dvasios koncepciją ir surasti priemonių 
ir metodų gyvajai dvasiai skleisti plačiojoje visuomenėje. 

Nuotaika, kuri valdo atskirus asmenis, turi pasidaryti 
sąjūdžio pagrindu. Sąjūdis, jei jis bus naudingas ir gyvas- 
tingas, gali kartais pasireikšti kokiu nors organizacijos 
pavidalu. Bet tai ateities dalykas, apie kurį dabar sunku 
būtų ką nors tikro pasakyti. Šiuo metu svarbu susižinoti 
gyvosios dvasios žmonėms, išsiaiškinti gyvosios dvasios 
koncepciją ir surasti priemonių jai skleisti katalikų visuo- 
menėje. 

Kun. V. K. Taškūnas yra jau metęs viešumon gyvosios 
dvasios šūkį: „„Degančios širdys, vienykitės!" (Tiesos ke- 
lias.— 1938.— Nr. 5.— P. 360), neturėdamas net intencijos 
šūkio formuluoti pačiam sąjūdžiui. Bet, susidarius kontak- 
tui vien tik per spaudą, užsidegimas didėja abipusiškai ir 
pagauna net tuos, kurie atsitiktinai patenka į sąjūdžio 
srovę. 2 

Šių metų Sekminių šventės yra pirmos, kurios išgirs 
naują gyvosios dvasios šūkį. Kaip būtų džiugu, jei visa 
katalikų visuomenė vienu plačiu užsimojimu susitelktų 
viename šauksme: Ateiki, Šv. Dvasia, pripildyk mūsų šir- 
dis šventąja ugnimi ir nuteik mūsų valią į dvasinio atgi- 
mimo veiklą! * 


* Norintiems arčiau susipažinti su gyvosios dvasios idėja ir brėkš- 
tančiu gyvosios dvasios sąjūdžiu patartina paskaityti straipsnius, pasi- 
Todžiusius „Tiesos kelio“ skyriuje „Miscellanea“ ir liečiančius šituos 
dalykus specialiu būdu: 1938 m. Nr, 2 „Gyvosios dvasios reikalu“, 
Nr. 5 „Kristaus ugnies ir Jo nesandoros!" ir „Gyvoji Dvasia“, Nr. 6 
„Gyvosios dvasios veikla“, „Degančios širdys, vienykitės!“ ir „Gyvosios 
dvasios beieškant“ .— St. Š. 


25—493 375 


Į LIETUVOS KATALIKŲ VISUOMENĘ 


Pernai suėjo 550 metų nuo to momento, kai Didysis 
Lietuvos kunigaikštis Jogaila ėmė christianizuoti (1387 m.) 
Lietuvą. Šiemet per Sekmines visoje Lietuvoje ir gegužės 
29 dieną Kaune specialiai minima šita reikšminga Lietuvai 
sukaktis. Šia proga svarbu įsisąmoninti ne tik Lietuvos kri- 
kšto reikšmę, bet ir tuos uždavinius, kurie susidaro katali- 
kų visuomenei mūsų laikais naujosiomis christianizacijos 
aplinkybėmis. 

Jei šiuo metu atžvalgiai žiūrima į Lietuvos istoriją, ten- 
ka gailėtis, kad lietuvių tauta priėmė krikščionybę labai 
vėlai, būtent viduramžiams einant į galą. O kadangi vi- 
duramžiais krikščioniškoji civilizacija buvo vienintelė eu- 
ropinė civilizacija, tai Lietuva, pavėlavusi įsijungti į krikš- 
čionijos pasaulį, neturėjo savo religinio ir kultūrinio 
viduramžio. Tai, galima sakyti, buvo didžiausia religinė, 
kultūrinė ir tautinė lietuvių tautos nelaimė ta prasme, kad 
visos kitos istorinės jos nelaimės yra organiškai susijusios 
su šita pagrindine nelaime. 

Lietuvos kaimynai slavai ištisais keturiais šimtmečiais 
anksčiau įsijungė į krikščionijos pasaulį: būtent, lenkai 
priėmė krikščionybę 966 m. iš Vakarų, rusai — 988 m. iš 
Rytų. Viduramžiais drauge su krikščionybe ėjo ir europiš- 
koji kultūra, visuotinai reikšminga pagal anuos laikus. Ji 
nešė su savimi ne tik tautos evangelizaciją ir bažnytinę 
organizaciją, bet ir švietimą, meną, mokslą, literatūrą. Tau- 
ta, priėmusi krikštą, įsijungdavo ne tik į religinę univer- 
salinę bendruomenę, kuri buvo Bažnyčia, bet ir į europiš- 
kąją civilizaciją, kuri buvo tada krikščioniškoji civilizaci- 
ja. Todėl tuo laiku, kai lietuvių tauta skendėjo ištisus šimt- 
mečius pagonybėje, jos kaimynai slavai stiprėjo dvasiškai 


376 


ir kartu tautiškai krikščioniškosios Bažnyčios ir krikščio- 
niškosios civilizacijos įtakoje. 

Suprantama savaime, kokia turėjo susidaryti dvasinių 
ir kultūrinių jėgų nelygybė, kai lietuvių tauta ėmė savin- 
tis krikščionybę iš vieno slaviško savo kaimyno. Nelygus 
dvasinis ir tautinis išsivystymas negalėjo neišeiti į lietu- 
vių tautos nenaudą. O kai prisidėjo prie to politinis, so- 
Cialinis ir kultūrinis lietuvių artėjimas su lenkais, nelygy- 
bė pasidarė tiesiog katastrofiška, 

Dabar dažnas istoriškai nesusipratęs ar tendencingas 
žmogus yra linkęs kaltinti krikščionybę lietuvių tautos nu- 
asmeninimu ir nutautinimu. Tai iš tikrųjų nelemtas nesusi- 
pratimas. Iš esmės krikščionybė ne tik nėra nutautimo 
veiksnys, bet dar yra stipri atrama tautinei kultūrai todėl, 
kad suteikia šiai universalinio turinio ir stengiasi prabilti 
į kiekvieną tautą jai tinkamai. Ne krikščionybė buvo kal- 
ta, kad lietuvių tauta tautiškai suskilo savo viduje ir žy- 
miai nustojo savo tautinės individualybės, bet jos labai 
vėlyvas įsijungimas į krikščionijos pasaulį, jos kultūrinis 
ir tautinis atsilikimas, palyginti su jos kaimynais, ir politi- 
nis susipainiojimas santykiuose su lenkais. Ir vėl, reikia 
pasakyti, niekas nebūtų galėjęs čia turėti lemiamos reikš- 
mės, jei ne šitas nelemtas, tiesiog neatgailėtinas, pavėla- 
vimas priimti krikščionybę. 

Bet net nežiūrint į tas vėlesnes lietuvių: tautos nelai- 
mes, kurios priklausė nuo aplinkybių, esmiškai nesusiju- 
sių su krikščionybės priėmimu, Lietuvos krikštas, toks, 
kaip jis buvo įvykdytas, buvo, kaip įtikinamai įrodinėja 
kai kurie mūsų istorikai, geriausia išeitis iš susidariusios 
XIV a. pabaigoje padėties. Priėmimas krikščionybės iš Ka- 
talikų Bažnyčios, bet ne iš Rytų Bažnyčios, išgelbėjo lie- 
tuvių tautą du kartus nuo surusėjimo, kuris būtų galėjęs 
ateiti vieną kartą neilgai trukus po krikšto priėmimo ir 
antrą kartą — XIX a. antrojoje pusėje, kai prasidėjo Mu- 
ravijovo politinės ir kultūrinės prievartos politika. Ir vie- 
nu, ir antru atveju tik katalikybė, susitelkusi su lietuvių 
tautos interesais, išgelbėjo tautą nuo mirtino pavojaus. 
Pirmą kartą per daug lietuvių valstybė buvo palinkusi į 
rusiškąją kultūrą ir valstybiškumą, antrą kartą per mažas 
buvo tautinis ir kultūrinis lietuvių tautos atsparumas, kad 


377 


lietuvių tauta būtų galėjusi išeiti iš kovos galutinai nepar- 
blokšta be katalikybės pagalbos, kuri kovoje prieš stačia- 
tikybę turėjo remtis taip pat ir tautiniu momentu. 

Taip pat buvo didelė laimė, kad lietuvių tauta išvengė 
katalikybės priėmimo iš teutonų ordinų, nes šitiems klas- 
tingiems ir veidmainiškiems krikščionybės platintojams 
Lietuvos christianizacija iš tikrųjų reiškė lietuvių tautos 
eksterminaciją. Jei lietuvių tauta būtų buvusi priversta 
priimti krikščionybę iš ordinų malonės, iš lietuvių tautos 
dabar maža daugiau tebūtų likę kaip iš prūsų tautelės. 

Be abejo, nepatogus buvo lietuvių tautai krikščiony- 
bės priėmimas ir iš lenkų, bet tas nepatogumas pagal isto- 
rines aplinkybes buvo mažesnis už kitas galimybės, o svar- 
biausia, jis tikrai paaiškėjo vien tada, kai lietuvių ir lenkų 
santykiai susikomplikavo politiškai, socialiai, kultūriškai. 
Jei dėl šitos priežasties ir taip pat dėl to, kad.lietuvių 
tauta buvo pavėlavusi priimti krikščionybę ir kultūriškai 
bei tautiškai atsilikusi, palyginti su lenkais, Katalikų Baž- 
nyčia ir nedavė tautinei lietuvių kultūrai, ką būtų galėju- 
si duoti kitomis aplinkybėmis, vis dėlto katalikybė ir jos 
darbininkai padėjo pagrindą tautinei lietuvių kultūrai ir 
tuo padarė vėliau galimą lietuvių tautos atgimimą. 

Reikšminga yra visų pirma tai, kad Lietuvos didieji ku- 
nigaikščiai, Jogaila ir Vytautas, kurie su savo valdiniais 
paprastai susižinodavo svetimomis kalbomis, bet ne lietu- 
vių kalba, Lietuvos christianizacijos metu pratarė betar- 
piškai į lietuvių tautą jos gimtąja kalba. Tai buvo pirmas 
pasireiškimas to bendro Katalikų Bažnyčios visada prakti- 
kuojamo dėsnio, kad pastoracija, pamokslai ir kitos chris- 
tianizacijos priemonės teikiami yra tautiškai individualiniu 
būdu. 

Vėliau, XV—XVIII a., dėl tos pačios priežasties išaugo 
religinė literatūra lietuvių kalba, kuriai kurti ir tobulinti 
nasidarbavo, tarp daugelio kitų rašytojų, tokie žymūs Baž- 
nyčios atstovai, kaip kan. M. Daukša, vysk. Giedraitis, jė- 
zuitas K. Sirvydas. Jei šitie katalikai patriotai nebūtų su- 
kūrę XVI—XVII a. religinės literatūros ir ištobulinę rašo- 
mosios lietuvių kalbos, kažin ar lietuvių atgimimas XIX a. 
būtų buvęs galimas. Tegul Bažnyčios žmonės istorinėje 
Lietuvoje nėra padarę to, ką jie būtų galėję padaryti pa- 


378 


lankesnėmis politinėmis, socialinėmis, kultūrinėmis ir tau- 
tinėmis sąlygomis, vis dėlto lieka faktas, kad tarp jų buvo 
ir tokių, kurie turi neįkainojamų nuopelnų lietuvių tauti- 
nei kultūrai ir tautiniam atgimimui, 

Kalbant apie Lietuvos krikšto išdavas, negalima nepa- 
minėti dorinio jo reikšmingumo. Jei lietuvių tauta ir ypač 
liaudis moraliai sveika ir kultūriškai pajėgi, tai didžiausias 
dėl to nuopelnas priklauso Katalikų Bažnyčiai ir jos dar- 
bininkams. Krikščioniškoji dora, ypač tokia, kaip jinai su- 
prantama ir saugojama Katalikų Bažnyčios, yra didelis 
teigiamasis veiksnys tautų gyvenime. Lietuvių šeima, kuri 
visada buvo tvirta atrama religiniam, kultūriniam ir tau- 
tiniam gyvenimui, sėmė tvirtų principų ir nusiteikimų iš 
krikščioniškosios etikos ir katalikiškųjų bažnytinių tradi- 
cijų. Tuo būdu šita dorinio ir tautinio gyvenimo ląstelė 
nepalaužiamai atsilaikė prieš visas valstybinio ir visuo- 
meninio gyvenimo audras. 

Tiesa, gyvenimo audros nėra nurimusios, ir priešingi 
Katalikų Bažnyčiai gaivalai nesiliauna puolę pačių jos pa- 
grindų, tiek kitur, tiek Lietuvoje. Ne tik Bažnyčia, bet ir 
visas kultūringas pasaulis yra atsidūręs didžiausių kata- 
strofų pavojuje. Iš kraštutinių visuomenės sparnų, iš kai- 
rės ir iš dešinės yra sukilę pagoniški gaivalai ir, tartum 
senovės barbarai, graso išardyti drauge su Bažnyčia pačius 
civilizuoto gyvenimo pagrindus. Ir vėl, kaip ir vidur- 
amžiais, krikščioniškoji civilizacija yra pašaukta tapti vie- 
nintele tikrai europine civilizacija. 

Katalikų Bažnyčiai vėl kyla christianizacijos, arba, tik- 
riau sakant, rechristianizacijos uždavinys. Kadaise krikš- 
čionybė plito labiau išoriniu būdu, dabar jinai vadinama- 
jame kultūringame pasaulyje tegali plisti visų pirma vi- 
diniu būdu. Svarbu grąžinti Kristų į pačius gyvenimo pag- 
rindus: į šeimą, kuri paskutiniais laikais pairo laisvosios 
minties įtakoje; į profesiją, kuri nustojo savo dorinio po- 
būdžio kapitalistinės santvarkos aplinkybėmis; į visuo- 
menę, kuri pasidarė chaotiškų gaivalų sąspyris ir yra blaš- 
koma nuolatinių kovų; į valstybę, kuri, tapusi idololatri- 
jos objektu, nustojo tikrų santykių su dieviškuoju pasau- 
liu. 

Kaip prieš 550 metų, taip ir dabar christianizacijos rei- 


379 


kalas yra lygiai aktualus, nors jo linkmė ir tenkinimo bū- 
dai yra radikaliai pasikeitę. Tautos christianizacija nieka- 
dos nesibaigia. Drauge su religinio gyvenimo dinamika 
jinai keičia savo lytis pagal istorines aplinkybes, bet nie- 
kados nepasidaro nebereikalinga. Suprasti tai ir įsijungti 
į religinio tobulėjimo darbą lietuvių katalikų visuomenei 
yra aktualus uždavinys, kuriuo faktiškai tęsiamas Lietuvos 
krikšto darbas. 

Šitame nuolatinio atsinaujinimo ir nuolatinio bangavi- 
mo vyksme katalikams labai lengva prarasti dinaminį nu- 
sistatymą ir sustingti pasyvume ir abejingume. Tada chris- 
tianizacijos ir rechristianizacijos darbas pasidaro nesėk- 
mingas ir užleidžia vietą kitam, priešingam, dechristianiza- 
cijos darbui, kurio sėkmingumas visada yra atvirkščioje 
proporcijoje su pirmojo darbo sėkmingumu. Įgyti tad ne- 
palaužiamo dinaminio nusistatymo christianizacijos darbe 
ir šitą darbą dirbti su visu atsidėjimu yra du pagrindiniai 
uždaviniai, kurie turėtų tęsti Lietuvos krikšto darbą. Su- 
sirūpinti šituo reikalu ir ryžtis įsikinkyti į christianiza- 
cijos akciją kaip tik pravartu minint Lietuvos krikštą: jei 
jis buvo Lietuvai visais atžvilgiais reikšmingas įvykis, tai 
ne mažiau svarbu jį tęsti christianizacijos darbu mūsų gy- 
venamomis aplinkybėmis; ir jei Lietuvai brangiai atsiėjo 
krikšto priėmimas, tai ne mažiau brangiai gali jai atsieiti 
ir katalikų apsileidimas visuomenės christianizacijos darbe. 
Kol nevėlu dar, katalikams reikia gyvai sukrusti. Taigi 
visus katalikus kviečiame į katalikiškąjį christianizacijos 
ir rechristianizacijos darbą. 


ASMENINIS TOBULINIMASIS, 
KAIPO KIEKVIENOS PAŽANGOS 
PRADŽIA* 


Katalikybės pastovus garbingumas ir 
katalikų pasitaikąs negarbingumas 


Klausimo pastatymas. Žinomas rusų filosofas Nikolajus 
Berdiajevas, karštas ir įsitikinęs krikščionis, yra parašęs 
brošiūrą „Apie krikščionybės garbingumą ir apie krikš- 
čionių negarbingumą“. Šitokis dviejų glaudžiai susijusių 
dalykų priešingas vertinimas gali kai kam pasirodyti pa- 
radoksalus, bet jis yra labai reikšmingas mūsų laikais. 
Ypač katalikams pridera susirūpinti klausimų, ar jų ver- 
tingumas atitinka tą katalikybės garbingumą, kuris juos 
įpareigoja nuolatiniam tobulinimuisi. Ar kartais nėra pa- 
grindo pastatyti priešais katalikybės garbingumą ir ka- 
talikų negarbingumą? Juk iš Katalikų Bažnyčios priešų, 
ir ne tik iš priešų, neretai galima girdėti, kad patys kata- 
likai yra didžiausias priekaištas katalikybei. 

Vienas yra dalykas, ar toks klausimo statymas yra tei- 
singas, ir kitas yra dalykas visai neginčytinas faktas, kad 
iš šalies labai dažnai Katalikų Bažnyčia ir katalikybė aps- 
kritai yra vertinama pagal dorinę katalikų vertę. Kai žmo- 
nės mato katalikų veidmainiškumą, kai patiria, kad tarp 
jų doktrinos ir veikimo yra aiškaus nesutarimo; kai paste- 
bi ne tik jų nedorumą, bet ir nekultūringumą,— labai len- 
gva, nes visai žmogiška, padaryti išvadą, kad katalikybė 
teverta tiek, kiek verti jos išpažintojai. 

Logiškai išvada visai klaidinga, bet psichologiškai jinai 
yra visai realus faktas, už kurį atsakomybę neša ne tiek 
tie, kas klysta, kiek tie, kas yra klaidos proga, būtent — 
katalikai, žmonių papiktintojai. Katalikus dažnai galima 
DM LrSS L žtS IS Ori LZ 24 ru 


* Yra tai referatas, paskaitytas su sutrumpinimais 1938.XII.13 per 
K. V. C. Studijų dienas Kaune.— St. Š. 


381 


girdėti smerkiant netikinčius ar kitaip kaip galvojančius 
žmones, bet jiems retai kyla mintis, kad tai, kas smerkia- 
ma, iš dalies yra jų pačių kaltė. 

Lietuvoje nekokia yra katalikų padėtis, ir daug iš jų 
skundžiasi katalikų priešų klastomis bei kenksmais; bet 
maža kas turi aiškų supratimą, kad pirmutiniai ir didžiau- 
si tos padėties kaltininkai yra patys katalikai. Iš tikrųjų 
katalikų priešai yra stiprūs katalikų silpnybėmis. Įsivaiz- 
duokime Lietuvos katalikus aiškiai susipratusius, aktyviai 
nusistačiusius, nuosekliai veikiančius savo doktrinos ir 
etikos dvasioje, žodžiu tariant, esančius tikrais katalikais, 
ar tokiu atveju katalikų padėtis Lietuvoje galėtų būti to- 
kia apverktina, kokia kad jinai yra dabar? Katalikų skai- 
čius Lietuvoje yra realus laidas, kad padėtis turėtų būti 
visai kitokia, būtent — daug palankesnė katalikams. Tuo 
tarpu ką mes darome? Skaičiuojame savo priešus; už vis- 
ką jiems verčiame kaltę ir nejaučiame reikalo savo pajė- 
gomis pataisyti savo padėtyje to, ką mes galime padaryti 
ir kuo mes turime pradėti dvasinį savo atgimimą. 

Mūsų nusistatyme yra geroka fariziejizmo dozė, kuri 
neleidžia mums matyti paprastos tiesos, kad tikra kiekvie- 
nos pažangos pradžia glūdi asmeniniame tobulinimesi. Be 
šito įsitikrinimo ir be atitinkamo nusistatymo į asmeninį 
tobulinimąsi mes negalime išeiti iš susidariusios padėties. 
Gali mūsų naudai pasikeisti mažiau ar daugiau išviršinės 
viešojo gyvenimo aplinkybės, bet tai dar nereikš, kad bus 
pasikeitusi pagrindinė katalikų visuomenės gyvenimo link- 
mė. Turime pažiūrėti į padėties šaknis ir nuo jų pradėti 
taisymo darbą. 


I Asmenybės turinys, 
kaipo pastovus žmogiškojo veikimo 
pagrindas ! 


(Teorinis tezės pagrindimas) 


Žmogaus veiksmų priklausomumas nuo jo esmės. Ma- 
no tezė, skelbianti, kad kiekvienos žmogiškosios pažangos 
pradžia glūdi asmeniniame tobulinimesi, turi savo pagrindą 
tiek kasdieniniame gyvenimo patyrime, tiek giliausiose 


382 


mokslo tiesose. Žinoma, turiu čia galvoje žmogiškąją pa- 
žangą gerąja linkme. Gamtoje vykstančioms įvairioms evo- 
liucijoms kalbamoji tezė, žinoma, negali būti taikoma. 

Jau Evangelijoje yra iškelta aikštėn tiesa, kad žmogus 
pažįstamas pagal savo darbus, panašiai kaip medis pažįsta- 
mas pagal savo vaisius. Tai reiškia, kad koks yra žmogus, 
toks yra ir jo veikimas. Juo vertingesnis žmogus, juo ver- 
tingesni jo darbai. Ne žodžiai apibūdina žmogaus esmę, 
bet jo veikimo, jo darbų vertingumas. 

Apibendrinant šitą gyvenimišką faktą, galima pasaky- 
ti, kad asmenybės turinys yra pastovus žmogiškojo veiki- 
mo pagrindas, kuris išeina aikštėn su žmogaus darbais. 
Šita tiesa filosofijos abstrakčiai formuluojama žodžiais: 
operūri seguitus esse, vadinasi: veiksena seka būsena, t. y. 
koks yra buvimo būdas, toks yra ir veikimo būdas. Kiek- 
viena būtybė veikia sau prigimtu būdu. Vienaip veikia 
gyvulys, kitaip veikia žmogus; vienaip veikia laukinis, ki- 
taip veikia kultūringas žmogus; vienaip veikia doras, ki- 
taip veikia nedoras žmogus. Žodžiu tariant, koks yra žmo- 
gus, toks yra ir jo veikimas. Su šita tiesa yra organiškai 
susijusi kita artima tiesa, skelbianti, kad, norint pagerinti 
veikimą, reikia pagerinti patį veikėją. Taigi, koks veikė- 
jas, toks ir veikimas; norint veikimą pagerinti, reikia vei- 
kėją patobulinti. 

Dailiosios kūrybos priklausomumas nuo menininko kū- 
Iėjo įkvėpimo. Šitos paprastos, bet sykiu ir reikšmingos 
tiesos randa patvirtinimą įvairiose gyvenimo ir veikimo 
srityse. Pavyzdžiui, dailiosios kūrybos srityje menininko 
asmenybės vaidmuo labai yra reikšmingas kūrybai. Meni- 
ninkas tam tikrų gabumų gauna iš įgimties; be įgimtų ga- 
bumų negali būti menininko. Bet visa jo kūrybinė vertė 
ir pažanga priklausys nuo jo asmenybės išsivystymo ir to- 
bulėjimo. Paslaptinga įkvėpimo apraiška yra ne kas kita 
kaip išsiveržimas iš asmenybės gelmių to, kas sudaro joje 
esmiškiausią ir tobuliausią turinį. 

Vykdomojo veikimo priklausomumas nuo veikėjo no- 
rėjimo. Panašiai vykdomojoje sumanymų tvarkoje veikimo 
pradžia glūdi norėjime, kuris kyla iš asmenybės gelmių. 
Giliausias asmens apsisprendimas reiškiasi visų pirma no- 
Tėjimu; šiuo pastaruoju remiasi pasiryžimas, kuris yra pa- 


383 


grindas vykdymui. Ir čia vykdomoji veikimo linija eina iš 
asmenybės turinio, kuris visų pirma pasireiškia norėjimu, 
paskui — pasiryžimu, pagaliau — vykdymu. Žmogus nori 
to, kas geriausiai atitinka jo esmę, ryžtasi savo norą vyk- 
dyti pagal savo idealų turinį ir vykdo savo pasiryžimą pa- 
gal savo valios tvirtumą. 

Pažinimo priklausomumas nuo pažintojo išsilavinimo. 
Panaši analogija randama ir pažinimo tvarkoje. Intelektua- 
linis asmenybės turinys turi savo pagrindą jos išsilavinime. 
Pagal išsilavinimą asmuo sugeba pažinti aukštesnes ar že- 
mesnes tiesas. Jis taip pat sprendžia apie tai, kiek žmogus 
įstengia daryti praktinių pritaikymų iš savo pažinimo. Ki- 
taip tariant, intelektualinis išsilavinimas yra sudedamoji 
asmenybės žymė, kuri sprendžia apie jos pažinimo galimy- 
bes. Juo didesnis yra žmogaus išsilavinimas, juo daugiau 
ir juo aukštesnių tiesų, tiek teorinių, tiek praktinių, jis su- 
geba pažinti. 

Taigi dailiosios kūrybos, vykdomojo veikimo ir pažini- 
mo vertingumas ir galimybės priklauso galutinėje sąskai- 
toje nuo asmenybės turinio, nuo jos patyrimo, norėjimo, iš- 
silavinimo, nekalbant jau apie tai, kad įgimti gabumai yra 
tasai prigimtas pagrindas, ant kurio vyksta asmenybės iš- 
sivystymas. 


Kultūrinio veikimo priklausomumas nuo žmogaus kul- 
tūrinio nusiteikimo. Buvo trumpai panagrinėtos trys kul- 
tūros sritys: pažinimas, praktinis veikimas ir dailioji kūry- 
ba, arba teorinis, praktinis ir estetinis kultūrinio gyvenimo 
ruožas. Visur pasirodė, kad asmenybės turinys yra pasto- 
vus žmogiškojo veikimo pagrindas ir jo sėkmingumo sąly- 
ga. Apibendrinant šitą tiesą kultūriniam gyvenimui, reikia 
konstatuoti, kad kultūrinio gyvenimo pagrindas glūdi kul- 
tūriniame asmens nusiteikime, Šitas kultūrinis nusiteikimas 
yra ne kas kita kaip žmogaus kultūriniai pamėgimai, pa- 
linkimai, sugebėjimai, žodžiu tariant, visa tai, kas yra jam 
būdinga kultūriniu atžvilgiu. Ir štai kokie yra asmens kul- 
tūriniai nusiteikimai, tokie bus ir jo kultūriniai veiksmai. 
Kitaip tariant, kultūrinis veikimas yra kultūrinio nusiteiki- 
mo pasireiškimas. Bet čia dar nesibaigia kultūrinio reiški- 
mosi linija: pagal tai, koks yra kultūrinis veikimas, tokios 
bus ir kultūrinės išdavos. Taigi iš kultūrinio asmenybės 


384 


nusiteikimo kyla kultūrinis veikimas, iš šio pastarojo — 
kultūrinis rezultatas, arba išdava. | 

Mažai kultūringas žmogus turi silpnų kultūrinių nusi- 
teikimų; jo kultūrinis veikimas yra netobulas, o šito vei- 
kimo išdavos — primityvios. Atvirkščiai, | aukštos kultū- 
ros žmogus turi subtilių kultūrinių nusiteikimų; atitinkamai 
jo veikimas reiškiasi daug tobuliau, o šito veikimo išda- 
vos yra tikrai reikšmingos ir vertingos. 

Tai, kas čia pasakyta apie kultūrinę gyvenimo sritį, ly- 
giai galioja tiek prigimtiniam, tiek religiniam gyvenimui, 
su tuo nebent skirtumu, kad teigiama čia tiesa ne tiek ryš- 
kiai išeina aikštėn prigimtiniame, kiek religiniame gyveni- 
mai yra labai glaudžiai tarp savęs susiję ir čia asmenybės 
turinys labiau negu kur kitur sprendžia apie religinio vei- 
kimo ir jo išdavų vertę. 

Panašūs iš paviršiaus religiniai aktai gali būti daromi 
lygiagrečiai dviejų asmenų, iš kurių vienas gyvena giliu 
religiniu vidaus gyvenimu, o antras tesitenkina šabloniš- 
kai pergyvenamų veiksmų formomis. Atsiejant tuos aktus 
nuo susijusios su jais dieviškosios malonės, jų grynai žmo- 
giškoji veikmė bus labai įvairi. Ten, kur religinis aktas 
nėra pagrįstas gilesniu pergyvenimu ir apskritai vertinges- 
niu asmenybės turiniu, negalima kalbėti apie pedagoginę 
ir tuo pačiu apaštališką jo reikšmę. Čia pagrindinės reikš- 
mės turės ta pedagoginė tiesa, kad auklėtojas veikia savo 
auklėtinį ne tiek tuo, ką jis skelbia savo lūpomis, kiek tuo, 
kas jis yra iš savo esmės. Šita pedagoginė tiesa dar kartą 
patvirtina teigimą, kad asmenybės turinys yra pastovus 
žmogiškojo veikimo pagrindas, kuris sprendžia apie to 
veikimo vertingumą ir sėkmingumą. 


II. Žmogiškojo veikimo tobulėjimas 
sulig asmeniniu tobulinimusi 
(Praktinis tezės pagrindimas) 


| „Organizacijų pažanga ryšium su jų narių aktyvumo di- 
dėjimu. Iš to, kas buvo iki šiolei pasakyta, galėjo paaiškė- 


385 


ti, kad, norint veikimą pagerinti, reikia patį veikėją pato- 
bulinti. Tai reiškia, kad bet kurioje žmogiškojo veikimo 
srityje pažanga priklauso nuo veikiančio asmens tobulėji- 
mo. Ugdymu galima žmogų tobulinti, bet tik tiek, kiek jis 
pats tam padeda savo ugdymusi. Todėl paprastai veikian- 
čio asmens tobulėjimas yra ne kas kita kaip jo paties to- 
bulinimasis. Tobulinti žmogų gali tam tikra prasme ir tam 
tikru laipsniu taip pat gyvenimo aplinkybės ir kiti žmo- 
nės, bet tai bus tikras žmogaus tobulėjimas tik tada, kai 
čia turės taip pat vietos jo paties norimas tobulinimasis. 

Mūsų visuomenės gyvenimas teikia mums pakankamai 
pavyzdžių, rodančių, kad bet kurios srities pažanga pri- 
klauso nuo veikiančių joje asmenų tobulėjimo. Sakysime, 
yra mūsų visuomenėje visokių organizacijų. Turime jų pa- 
kankamai ir mes, katalikai. Vienos organizacijos gyvuoja 
ir veikia geriau, kitos — menkiau. Bet apskritai jų veiki- 
mas yra nepakankamai sėkmingas. Didžiausia mūsų orga- 
nizacijų narių dauguma pasilieka pasyvi; labai nepaslan- 
kiai atlieka savo pareigas; mažai yra įsisąmoninę savo Or- 
ganizacijų tikslus ir uždavinius; žodžiu tariant, neparodo 
organizacijų gyvenime nei pakankamo veiklumo, nei pa- 
kankamo uolumo. Gera, jei organizacijoje atsiranda vie- 
nas kitas uolesnis ir atsidėjęs jos reikalams narys. Tokie 
nariai neduoda organizacijai visai sunykti; bet tokių ats- 
kirų narių toli gražu nepakanka, kad organizacija gerai 
gyvuotų ir sėkmingai veiktų. 

Šitie veiklieji ir atsidėję organizacijos reikalams na- 
riai gali sudaryti jai gerą statutą; tiksliai suformuluoti jos 
ideologiją; gali kartkartėmis išjudinti kuriam įškilmin- 
gam momentui ir narių daugumą, bet organizacija negalės 
stovėti aukštumoje tol, kol narių visetas skendės principi- 
niame abejingume ir kasdieniniame nerangume, Kad or- 
ganizacija tikrai gyvuotų, reikia, kad jos nariai būtų gyvi 
nariai, o ne slegiąs jos gyvenimą balastas. Be asmeninio 
narių išsitobulinimo negali būti ir tobulesnės organizacijos, 
nes organizacija yra gyva savo narių asmenyse ir tobu- 
lėja ryšium su jų tobulinimusi. 

Ši bendra tiesa tampa vis reikšmingesnė sulig tuo, kaip 
organizacijos įgauna vis rimtesnį pobūdį ir aukštesnių 
uždavinių. To, ko pakanka žemesnio tipo organizacijos. 


386 


nariams, nepakanka aukštesnio tipo organizacijos nariams. 
Ko pakanka eilinei katalikų organizacijai, nepakanka ka- 
talikiškosios akcijos organizacijai, kuri realizuoja aukštes- 
nį religinės akcijos tipą. 

Kalalikiškosios akcijos tobulėjimas ryšium su kalalikų 
susipraiimo ir nusisiaiymo brendimu. Katalikiškoji akcija, 
kaip yra šv. Tėvo Pijaus XI autoritetingai paaiškinta, yra 
pasauliškių katalikų dalyvavimas bažnytinės hierarchijos 
apaštalavimo darbe. Ji yra viena labai reikšminga rūšis 
plačiai suprantamos religinės akcijos, kuri apima ir re- 
ligini vidaus darbą, nukreiptą į asmeninį tobulinimąsi, ir 
darbą religinės bendruomenės viduje, ir darbą už šitos 
bendruomenės ribų. Išviršinė religinė akcija tegali būti 
sėkminga vien tada, jei sykiu yra dirbamas vidaus darbas, 
nukreiptas į asmeninį tobulinimąsi. Štai kodėl šv. Tėvas 
skiria taip pat katalikiškojoje akcijoje du momentu: susi- 
formavimo darbą ir apaštalavimo akciją. 

Katalikiškoji akcija ir tuo pačiu apaštalavimo darbas 
yra kiekvieno kataliko pareiga, ir todėl labai aktualus yra 
klausimas, kokiomis sąlygomis šita pareiga gali būti sėk- 
mingiausiai atliekama, Visa tai, kas yra reikalinga iš na- 
Tių organizacijoms apskritai, yra reikalinga ir katalikiško- 
sios akcijos nariams. Bet, be to, katalikiškajai akcijai yra 
reikalinga dar tai, kas yra būtina apaštalavimo darbui. Ši- 
to reikalavimo akivaizdoje išeina aikštėn didelis katalikų 
daugumos nepasiruošimas savo apaštališkajam pašauki- 
mui. 

Apaštalavimo pažanga ryšium su pačių apašialautojų 
dorinių tobulėjimu. Apskritai pas katalikus yra labai silp- 
nas supratimas tiesos, kad norint žmones apaštališkai vei- 
kti, reikia iš pradžios turėti apaštališkų ypatybių, kitaip 
tariant, reikia iš pradžios tinkamai būti, kad galima būtų 
atitinkamai veikti. Nuo katalikų dorinio stovio žymia da- 
limi priklauso, kiek gali būti laimėta sielų Katalikų Baž- 
nyčiai. Katalikų dorinis nevalyvumas yra viena iš didžiau- 
sių kliūčių geros valios žmonėms prisijungti prie Bažny- 
čios. Katalikų ydos ne tik ginkluoja Bažnyčios priešus, 
bet atstumia nuo Bažnyčios ir tuos žmones, kurie nuošir- 
džiai ieško religijos. Istorinės katalikų klaidos ir ydos per 
ištisus šimtmečius gamino Bažnyčiai priešų, kuriems da- 


387 


bar Bažnyčios idėja yra susijusi su katalikų ydų ir nusi- 
žengimų grandine. Buvusių kadaise katalikiškųjų tautų 
minios dega dabar neapykanta Katalikų Bažnyčiai visų 
pirma todėl, kad jos gyvena dar gyvu katalikų apsileidi- 
mo, nevalyvumo, ydingumo atminimu. 

Šituo atžvilgiu didžiausias kaltinimas katalikams yra 
tas, kad jie nebuvo ir dažnai nėra tuo, ką skelbia jų 1ū- 
pos. „Christianizmas yra meilės religija, — sako M. Berdia- 
jevas,— bet apie jį žmonės sprendžia pagal krikščionių 
pagiežą ir neapykantą. Christianizmas yra laisvės religija, 
bet apie jį žmonės sprendžia pagal prievartos aktus, kurių 
krikščionys yra pridarę istorijoje. Krikščionys kompromi- 
tuoja savo tikėjimą ir yra spąstai silpniesiems... Blogi 
krikščionys pridengia christianizmą... Krikščionys yra 
papiktinimas žmonėms, norintiems grįžti prie krikščioniš- 
ko tikėjimo. Sprendžiama apie christianizmą pagal krikš- 
čionis“ (De la Dignitė du Christianisme et de VIndignitė 
des Chrėtiens.— P. 10—11). Tai, kas čia Berdiajevo sako- 
ma apie krikščionis apskritai, su tuo pačiu tikrumo laips- 
niu galima pasakyti apie blogus katalikus. Ne veltui to- 
dėl sakoma, kad Katalikų Bažnyčia turi ne tik išorės, bet 
ir vidaus priešų. Sakoma net ne be pagrindo, kad skau- 
džiausieji smūgiai Bažnyčiai yra tie, kurie teikiami jai ne 
iš šalies, bet iš jos pačios vaikų (žr. La Vie Intellectuelle.— 
T. LI. — Nr. 3.— P. 357). 

Bažnyčiose vidaus priešai ypatingai apsunkina ir kom- 
promituoja apaštališkąjį jos darbą. Štai kodėl Pfliegleris, 
pastoralinės teologijos profesorius Vienos universitete, lai- 
ko nevykusia taktika kovoti išviršine akcija su pagoniz- 
mu pas kitus, užmerkiant akis prieš pagonizmą, kuris vieš- 
patauja mūsų tarpe. Ir šiaip jau, sako jisai, „per mūsų 
nuosavo gyvenimo nedorumą tegali tapti tikru pavojumi 
išviršinio nedorumo puolimas“ (Le Vrai Chrėtien et face 
du monde rėel.— P. 21). 

Piliegleris labai primygtinai pabrėžia, kad apaštalavi- 
mo darbe labiau negu kur kitur agere seguitur esse, t. y., 
kad akcija yra atitinkama būties išdava, ir kad todėl jokia 
akcija negali atstoti pačios būties. Todėl skelbiama tiesa 
neveikia dar pati per save; reikia, kad jos nešėjas, jos 
skelbėjas, būtų ja persisunkęs, nes „tiesos ir dvasinės rea- 


388 


lybės tik tokiu laipsniu įstengia veikti žmones, kokiu jos 
yra gyvųjų žmonių atstovaujamos“ (ten pat, p. 94). To- 
kių gyvos dvasios žmonių stoka mūsų tarpe padaro tai, 
kad apaštališkoji katalikiškosios akcijos reikšmė yra la- 
bai menka. Tai, matyti, davė progą Pfliegleriui konstatuo- 
ti šį dalyką: „Kas rimtai yra susirūpinęs religiniu apaštala- 
vimu tarp tų, kurie gyvena šalia Bažnyčios, greit bus pas- 
tebėjęs, kad pirma kliūtis jų atsivertimui gana dažnai atei- 
na iš mūsų pačių, iš krikščionių“ (ten pat, p. 22). 

Taigi apaštalavimo darbe asmeninio tobulinimosi rei- 
kalas yra ryškesnis negu kitoje kurioje akcijoje. Jei čia, 
iš vienos pusės, nuo asmeninio tobulumo priklauso katali- 
kiškosios akcijos sėkmingumas, tai asmeninis netobulumas 
duoda čia itin liūdnų išdavų, nes netesėtas pažadas nieka- 
dos nedovanojamas, o apgauta meilė virsta neapykanta 
(plg. La Vie Intellectuelie.— T. LI.— Nr. 3.— P. 335—336). 

Kovos priemonių švarėjimas ryšium su asmeninio gar- 
bingumo didėjimu. Ryšium su klausimu apie asmeninio 
tobulinimosi reikalą bus ne pro šalį pažymėti, kad kovos 
priemonės tobulėja tik sulig asmeninio garbingumo didė- 
jimu. Mums, katalikams, itin yra svarbu kovos priemonių 
klausimą tinkamai suprasti, nes jis yra labai glaudžiai su- 
sijęs su apaštalavimo pašaukimu. Prancūzų žinomas filo- 
sofas ir publicistas J. Maritainas yra iškėlęs priemonių 
purifikacijos, apvalymo, klausimą, įrodinėdamas, kad au- 
kštųjų krikščioniškųjų tikslų negalima pasiekti be grynų 
priemonių. Šita paprasta tiesa retai yra pagerbiama idėji- 
nėse kovose ir būtent todėl, kad jos pritaikymas reikalau- 
ja savęs kontroliavimo ir asmeninio tobulinimosi. Tuo 
tarpu kam kam, bet krikščioniškosios etikos išpažintojams 
šitą tiesą pridera praktiškai respektuoti. 

Krikščioniškoji religija ragina žmogų statyti sau griež- 
tų reikalavimų, o kitiems būti atlaidžiam. Tuo tarpu kaip 
dažnai praktikoje pasirodo visai priešingas nusistatymas! 
Kitiems mes esame griežti, sau — atlaidūs. Pagrindinė prie- 
žastis čia ta, kad mes nestovime savo religijos aukštumo- 
je. Piliegleris visai teisingai konstatuoja, kad krikščionių 
pasaulinės akcijos silpnumas glūdi tame kontraste, kurio 
yra tarp mūsų principų ir jų vykdymo (o. cC., p. 20). 
Pavyzdžiui, mes su įsitikinimu skelbiame Evangelijos pa- 


389 


RITA 


laiminimą tiems, kurie persekiojami dėl teisybės, bet mes 
širstame ir piktžodžiaujame savo persekiotojams (plg. ten 
pat, p. 32—33). Arba kaip mes esame subjektyvūs savo 
priešų kritikoje, kaip dažnai perdedame, vertindami jų 
žygius ir interpretuodami jų intencijas! Tinkamą tokių 
krikščionių įvertinimą duoda tas pats Piliegleris: „Krikščio- 
nis, — sako jisai, — kuris įsivaizduoja, kad jis galėtų turė- 
ti kitokią pareigą kaip tarnauti tiesai ir teisybei; kuris isi- 
vaizduoja, kad jis galėtų ginti savo tikėjimą priemonė- 
mis, sąmoningai prieiingomis tiesumui,— toks krikščionis 
teturi iškreiptą tikėjimą. Jis pamiršta, kad Dievo ir žmo- 
nių akivaizdoje nėra geresnio būdo išpažinti tiesai, kaip 
visiškas tiesakalbiškumas" (ten pat, p: 56). 

Negalima nepripažinti, kad kovos nuotaikoje dažnai yra 
labai sunku išsilaikyti garbingų priemonių aukštumoje, 
bet tas faktas kaip tik geriausiai įrodo, kad priemonių šva- 
rinimo reikalui yra būtinas asmeninis tobulinimasis. O tai 
ir svarbu šiuo atveju pabrėžti. Žodžiu tariant, kur tik paž- 
velgsime į žmogiškojo veikimo ypatybes, visur patiriame, 
kad jo tobulumas priklauso nuo veikiančio asmens tobuli- 
nimosi. Bus dar pravartu mesti akį į visuomeninio valsty- 
binio gyvenimo bei veikimo sritį ir paklausti savęs, ar 
ir Čia galioja tas pats akcijos tobulėjimo priklausomumas 
nuo asmeninio tobulinimosi. 

Visuomenės gyvenimo pažanga ryšium su jos narių vi- 
suomeninių auklėjimusi. Žinomas yra visuomenės santvar- 
kos priklausomumas nuo jos narių visuomeninio subrendi- 
mo. Jei žmonių kultūrinis stovis yra žemas, jei visuomeni- 
niai jų nusiteikimai yra silpni, jei visuomeninis jų susipra- 
timas yra menkas, jei individualistiniai ir egoistiniai jų po- 
linkiai nėra švelninami bendros gerovės sumetimų, jei jie 
nesugeba realiai suderinti tvarkos ir laisvės reikalavimų, 
jei laisvės reikalas jų yra suprantamas kaipo reikalavi- 
mas atsipalaiduoti nuo bet kurių visuomeninių pareigų bei 
sąvaržų,— tokiu atveju visuomenėje negali susidaryti au- 
kštesnė santvarka, o jei ji atsitiktinai susidaro, tai yra 
blogesnių individų piktnaudžiaujama su skriauda kilnes- 
niesiems individams. Todėl ir valstybinei santvarkai pasi- 
lieka teisingas, kaipo bendroji taisyklė, posakis „kokia 
tauta, tokia ir valdžia", nors laikinai ir atsitiktinai gali 


390 


būti atsilenkimų nuo šitos taisyklės. Svarbiausia čia yra 
tai, kad visuomeninė santvarka yra funkcinėje priklauso- 
mybėje nuo visuomenės narių dorinio, visuomeninio, kul- 
tūrinio stovio ir kad, norint patobulinti ją, reikia sykiu to- 
bulinti pačius visuomenės narius. 

Valstybinio režimo tobulėjimas ryšium su valdytojų 
taurėjimu. Valstybinės gi santvarkos tobulumas priklauso 
ne tik nuo piliečių visuomeninio valstybinio susipratimo 
bei subrendimo, bet ir nuo valdžios vykdytojų dorinio, vi- 
suomeninio, valstybinio ir kultūrinio vertingumo. Valdan- 
čioji grupė valstybėje savo ypatybėmis gali būti žemesnė 
už visą visuomenę, gali būti kartais net aukštesnė už jąją, 
bet apskritai kokia visuomenė, tokia ir valdančioji jos gru- 
pė. Tiesa, valdymo funkcijos sudaro valdytojams nema- 
ža dorinių pavojų ir pagundų, prieš kurias palyginti ne- 
dažnai jie sugeba atsilaikyti. 

Valdyme labai lengva nuslysti nuo bendrosios gerovės 
kelio ir pasiduoti savo ir savo artimiausios grupės intere- 
sų linkmei. Valdytojai, kaipo žmonės, nėra laisvi nuo indi- 
vidualistinio egoizmo polinkių ir todėl, jei nekontroliuoja 
savęs ir nekovoja su savo egoistiniais polinkiais, neišven- 
giamai patenka į koniliktą su visuomenės ir valstybės 
reikalais. Tai parodo, kaip yra gyvas asmeninio tobulini- 
mosi reikalas valdančiajai visuomenės grupei, ir kiek nuo 
to priklauso tinkamas valdžios funkcijos vykdymas visuo- 
menėje ir valstybėje. Žodžiu tariant, visuomenės ir valsty- 
binės santvarkos tobulumas priklauso ne tik nuo visuome- 
nės narių ir piliečių, bet ir nuo valdytojų arba valdančio- 
sios grupės asmeninio tobulinimosi. Ir šita sritis nesudaro 
išimties iš bendros taisyklės, kad asmeninis tobulinimasis 
yra kiekvienos žmogiškosios pažangos pradžia. 


III. Prideramas nusistatymas 
į asmeninio tobulinimosi reikalą 


Fariziejizmas, kaipo atsipalaidavimas nuo asmeninio 
tobulinimosi reikalo. Negali būti abejonės, kad asmeninis 
tobulinimasis visur ir visiems yra privalomas. Tobulintis 
reikalauja pažangos įstatymas, ir niekas negali jaustis lai- 
svas nuo šitos pareigos. Tiesa, ne visi žmonės turi vieno- 


26—493 391 


dą šitos pareigos pajautimą bei supratimą. Yra žmonių, ku- 
rie faktiškai nejaučia reikalo tobulintis, nes jų sąžinė nėra 
pakankamai gyva. Bet yra taip pat žmonių, kurie nepripa- 
žįsta sau reikalo tobulintis, nes jie jau džiaugiasi savo to- 
bulumu. Tai fariziejai. 

Visiems yra žinomas šv. Luko evangelijos pasakojimas 
apie du žmones, atėjusius į bažnyčią melstis. Vienas buvo 
fariziejus, antras — muitininkas; vienas dėkojo Dievui už 
tai, kad jis nėra toks kaip kiti žmonės, pilni ydų ir nusi- 
dėjimų; antras nusižeminęs mušėsi į krūtinę ir maldavo iš 
Dievo pasigailėjimo. Vienas nuėjo į namus nuteisintas, o 
antras ne; tik dabar eilė buvo jau pasikeitusi: kas save 
aukštino, buvo nuteistas pažeminimui; kas save žemino, 
buvo nuteistas paaukštinimui. 

Šitame evangeliškajame pasakojime yra reikšminga tai, 
kad fariziejus drauge su savo gerais darbais priskyrė Die- 
vo malonei ir savo išdidumą bei puikybę, tuo tarpu atgai- 
laująs nusidėjėlis pats sau skyrė visą atsakomybę už savo 
pasielgimus. Pirmasis psichologiškai ir moraliai atsipalai- 
davo nuo asmeninio tobulinimosi reikalo; antrasis realiai 
atsistojo į tokio tobulinimosi kelią. Fariziejus pasidarė iš- 
didaus užkietėjusio nusidėjėlio simbolis, o atgailaujantis 
nusidėjėlis — pageidaujamu Bažnyčios nariu. Pirmasis yra 
Bažnyčioje tikras vidaus priešas; antrasis yra tas, kurį 
Bažnyčia yra pašaukta džiaugsmingai priimti kaipo savo 
sūnų palaidūną. Pirmasis Bažnyčią kompromituoja, antra- 
sis iškelia aikštėn tikrąjį jos pašaukimą mūsų nuodėmin- 
game pasaulyje, 

Evangelijoje galima pastebėti, kad tasai Kristus, kuris 
tiek yra žmonėms kantrus ir atlaidus, prieš puikybę suky- 
la su visu griežtumu. „Puikybė,— sako Leclercgas,— tai 
fariziejai, susižavėję savimi; tai tie, kurie patys skelbia- 
si grynais, kurie dedasi Dievo bičiuliais“ (La Vie Intellec- 
tuelie.— T. LVIH.— Nr. 2— P. 156). 

Savo nusistatymu fariziejai paneigia Bažnyčios reika- 
lingumą, o savo veiksmais atstumia nuo jos silpnesnius 
žmones; tuo tarpu atgailaujantis nusidėjėlis, sustojęs baž- 
nyčioje kukliai ir atokiai, liudija apie tikrąjį Bažnyčios 
vaidmenį. Kovojanti žemėje Bažnyčia nėra tobulų žmo- 
nių bendruomenė. Ji yra, kaip sakoma, ne užsisklendusi, 


392 


bet atvira draugija, kur gali įeiti kiekvienas žmogus, tiek 
doras, tiek nuodėmingas, nes juos visus Bažnyčia pašauk- 
ta vesti tobulinimosi keliu į dangaus karalystę. 

„Bažnyčios tikslas žemėje, — sako tas pats Leclercgas,— 
yra sudoroti ko didžiausią sielų skaičių dangui. Būdama 
draugija ant žemės mūsų tarpe, regimoji Bažnyčia su savo 
hierarchija, su savo kultu, su savo disciplina tėra vien 
būtina priemonė, reikalinga Evangelijai skleisti tarp žmo- 
nių ir išrinktiesiems doroti į Dievo būstus, bet vien tik 
priemonė.— Tikslas — tai patys išrinktieji; ir laimėjimas 
matuojamas jųjų skaičiumi ir šventumu.— Tuo laipsniu, 
kiek Bažnyčia yra gryna, ji laimi geros valios sielas; ji 
paveikia visus tuos, kurie yra linkę būti paveikiami. O 
mes dirbame Bažnyčios grynumui, patys visų pirma apsi- 
valydami.— .. Bažnyčia laimi sielas dangui; nuo mūsų 
priklauso, ar ji laimės jų daugiau, ar mažiau“ (ten pat, 
p. 165—166). 

Šie žodžiai duoda mums, katalikams, suprasti, kiek yra 
didelė, tiesiog baisi, mūsų atsakomybė žmonių pasaulyje. 
Kiekvieną dieną savo darbais ir pasielgimais vienų gali- 
me nepatraukti prie Bažnyčios, kitus galime atstumti nuo 
jos, ir tas faktas, kad mums netenka Lietuvoje pastebėti 
dažnesnių ir žymesnių atsivertimų, yra geriausias įrody- 
mas, kad mes nestovime savo religijos aukštumoje. Ir čia 
daugiausia kaltas plačiai suprantamas fariziejizmas: juk 
kiekvieną kartą, kai mes parodome abejingumą asmeni- 
niam tobulinimuisi; kiekvieną kartą, kai mūsų darbai prieš- 
tarauja mūsų principams; kiekvieną kartą, kai mūsų prie- 
monės nesutaria su kilniausiais mūsų religijos idealais — 
mes turime plačiai suprantamo fariziejizmo apraišką, nes 
kiekvieną kartą yra prieštaravimo tarp to, ką skelbia mū- 
sų lūpos, ir to, kas mes iš tikrųjų esame. 

Fariziejizmas yra aiškiai klaidingas nusistatymas į as- 
meninio tobulinimosi reikalą. Šalia jo yra du netobuli savo 
nepilnumu nusistatymai šituo klausimu. Bet čia jau klau- 
simas komplikuojasi santykiavimu tarp vidinio asmens 
tobulinimosi ir išviršinių šito tobulinimosi sąlygų. Sa- 
vaime suprantama, asmeninis tobulinimasis yra visų 
pirma vidaus darbas, kuris labiausiai priklauso nuo 
paties asmens. Bet iš kitos pusės, asmens išsivysty- 


393 


mas, gyvenimas, veikimas ir pagaliau tobulinimasis 
priklauso taip pat nuo aplinkos, nuo visuomeninio ir 
kultūrinio gyvenimo stovio, nuo oficialinio religijos trak- 
tavimo, nuo Bažnyčios padėties visuomenėje ir valstybėje. 
Ypač didelės reikšmės turi viešosios sąlygos, sudaromos 
Bažnyčiai jos pašaukimui realizuoti. Juk ji kaip tik pa- 
šaukta žmones vesti tobulinimosi keliu. — Ir štai vieni 
žmonės yra labiau linkę vertinti išviršines asmeninio to- 
bulinimosi sąlygas už patį šitą tobulinimąsi; o kiti, atvirkš- 
čiai, yra linkę vertinti visų pirma asmeninį tobulinimąsi, 
nesirūpindami pakankamai išviršinėmis šito tobulinimosi 
sąlygomis. Pirmuosius galima būtų pavadinti eksterioris- 
tais, antruosius — interioristais. Atitinkami vienašališki 
nusistatymai galėtų būti pavadinti eksteriorizmu ir inte- 
riorizmu. 

Eksteriorizmas, kaip didesnis vertinimas viešųjų asme- 
ninio tobulinimosi salygų negu palies šito tobulinimosi. 
Žmonės, linkę visų pirma vertinti išviršines asmeninio to- 
bulinimosi sąlygas, t. y. eksterioristai, daugiau pasitiki ši- 
tomis sąlygomis negu pačiu asmeninio tobulinimosi darbu. 
Jie paprastai yra visuomeninio pobūdžio žmonės ir nusi- 
teikę kovoti dėl teisingesnės visuomenės ir valstybės sant- 
varkos. Bet kadangi asmeninio tobulinimosi momentas yra 
pas juos antroje eilėje, tai savo kovose jie dažnai paro- 
do priemonių atžvilgiu nepakankamą skrupulingumą. 
Jiems tarsi būtų prigimtas toks pasakymas: duokite mums 
iš pradžios tinkamas asmeninio tobulinimosi sąlygas, 0 pas- 
kui mes pačiu šituo tobulinimusi susirūpinsime. Todėl, jei 
asmeninio tobulinimosi darbas yra nepakankamai uoliai 
dirbamas, jie tai pateisina tinkamų sąlygų nebuvimu. Tuo 
tarpu jie nepakankamai atsižvelgia į tai, kad tobulinimosi 
darbas mažesniu ar didesniu laipsniu yra galimas visokio- 
mis gyvenimo ir veikimo aplinkybėmis. Žodžiu tariant, 
eksterioristai gali daug padaryti išviršinių tobulinimosi 
sąlygų laimėjimui, bet jie aiškiai per maža padaro pačiam 
tobulinimuisi. 

Interiorizmas, kaipo vienašališkas asmeninio tobulini- 
mosi vertinimas be susirūpinimo viešosiomis jo realizavi- 
mo sąlygomis. Priešingą poziciją užima žmonės, linkę di- 
džiai vertinti patį asmeninį tobulinimąsi, pakankamai ne- 


394 


sirūpindami išviršinėmis šito tobulinimosi sąlygomis. Tai 
yra interioristai. Jie paprastai nėra visuomenės veikėjai 
ir kovotojai dėl geresnės ir teisingesnės visuomeninės ir 
valstybinės santvarkos. Šituo klausimu dažniausiai jie lai- 
kosi jei ne oportunistiškai, tai bent abejingai. Jie yra lin- 
kę į atsijusį nuo visuomeninio gyvenimo tobulumo idealą 
ir silpnai reiškiasi katalikiškojoje akcijoje. Jie nemaža 
padaro asmeninio pietizmo dalykuose, bet nepadaro iš jo 
nuoseklių išvadų visuomeniniam gyvenimui. 

Dvi nusakytosios kategorijos žmonių, skirtingos savo 
nusistatymu į asmeninį tobulinimąsi, gana aiškiai skiriasi 
savo tipais ir dažnai net kovoja tarp savęs. Ir vieno, ir ki- 
to tipo žmonių yra ir pas mus Lietuvoje katalikų tarpe. Jų 
akcijos linkmės nesutampa, nors dažnai papildo viena kitą. 
Kai šitų tipų vienašališkumas yra per daug ryškus, ekste- 
rioristas prisiartina prie fariziejaus, interioristas — prie pa- 
prasto bigoto, mūsiškai tariant, prie davatkos. 

Prideramas sintetinis nusistatymas į asmeninį tobulini- 
mąsi. Visai normalus ir todėl prideramas nusistatymas į 
asmeninį tobulinimąsi yra tas, kuris yra griežtai priešin- 
gas fariziejizmui ir sykiu derina savyje tai, kas yra teigia- 
mo eksteriorizme ir interiorizme,— kuris, kitaip tariant, 
yra sintetinio pobūdžio. Žmogus, prideramai nusistatęs į 
asmeninį tobulinimąsi, visų pirma turėtų pripažinti visuo- 
tinį asmeninio tobulinimosi reikalingumą ir laikyti jį pri- 
valomu ir sau, ir visiems kitiems žmonėms be padėties ir 
tobulumo laipsnių skirtumo. Bet jis neturėtų būti abejingas 
ir išviršinėms sąlygoms, nuo kurių priklauso asmeninio - 
tobulinimosi sėkmingumas. Maža to; jis turėtų būti pasiry- 
žęs dėl šių sąlygų kovoti, kiek tai yra naudinga ir būtina. 
Toks žmogus, griežtai atsiseparavęs nuo fariziejizmo, turė- 
tų sutaikyti eksterioristą su interioristu, parodęs, kad nėra 
reikalo nei kovoti dėl išviršinių asmeninio tobulinimosi są- 
lygų, dėl jų pačių, nei užsisklęsti asmeniniame tobulini- 
mesi ir tuo pačiu aprėžti viešas šito tobulinimosi galimy- 
bes. 


Katalikų valorizacija asmeniniu tobulinimusi 


Asmeninio tobulinimosi klausimo svarstymas turėjo 
parodyti, kad šitas tobulinimasis yra gyvas reikalas visur 


395 


ten, kur yra reikalinga žmogiškoji pažanga. Savo šitą pra- 
nešimą norėčiau dabar baigti viena išvada, turinčia ypa- 
+tingos reikšmės katalikams. 

Prancūzų žurnale „La Vie Intellectuelle” Christianus yra 
pasakęs, kad krikščionių pasaulio nuodėmės turėtų iš lė- 
to užmušti Bažnyčią, bet Dvasia nuolatai patveria, ir be 
paliovos šitos nuodėmės yra atperkamos nežinomomis kan- 
čiomis ir tylia meile, ir kad kūrybinė Dievo galybė, kuri 
gaivina Bažnyčią, kiekvieną kartą padeda jai išsigelbėti 
reikiamu būdu (žr. T. LI, Nr. 3, p. 324). Ir iš tikro, jokia 
tiktai žmogiška institucija nebūtų galėjusi išsilaikyti Baž- 
nyčios vietoje per du tūkstančius metų ir išeiti iš nesuskai- 
tomų bandymų iš esmės nepaliesta, 

Tiesa, savo išviršiniu pasireiškimu, arba savo išviršine 
išvaizda, žmogiškoji Bažnyčios pusė yra žymiai pasikeitusi. 
Pavyzdžiui, Leclercgas pastebi, kad „niekados katalikų ti- 
kėjimas nebuvo praplitęs tarp tiekos tautų, kaip kad mūsų 
laikais, bet užtat perdėm katalikiškos tautos yra kaip ir 
išnykusios" (La Vie Intellectuelle— T. LVII.— Nr. 2— 
P. 169—170). Ypač yra pasikeitęs moralinis Bažnyčios vei- 
das. H. Guilleminas, kuris duoda tiesiog šiurpų katalikų 
istorinių nusidėjimų vaizdą, konstatuoja, kad nuo dešim- 
ties ir daugiau šimtmečių Bažnyčia niekados nebuvo taip 
gryna savo nariais, savo darbais, savo tikėjimu, kaip kad 
mūsų laikais. „,Centralizuota, drausminga, nepriklausoma, 
be kita ko, neturtinga ir visiškai atsidėjusi savo antgam- 
tinei misijai, Bažnyčia, — sako jis — šiuo metu teikia pa- 
sauliui pavyzdingą garbingumo ir taurios pajėgos vaizdą“ 
(La Vie Intellectuelle.— T. LI.— Nr. 3.— P. 356). 

Tą pat konstatuoja ir Maritainas, teigdamas, kad jau 
nuo pusės šimtmečio eina religijos srityje apsivalymo ir 
stiprėjimo vyksmas, ir kad mūsų laikais religinė dvasia iš- 
sivaduoja iš svetimos priklausomybės ir tampa grynesnė 
(D. Auvergne. Regards Catholigues sur le monde.— P. 40). 
Šita pozityvi pažanga katalikų gyvenime, be abejo, padarė 
tai, kad moralinis Bažnyčios autoritetas kultūringame pa- 
saulyje yra žymiai paaugęs, ypač po to, kai Bažnyčia aiš- 
kiai pasireiškė teisingumo, laisvės ir žmogiškosios asme- 
nybės gynėja kovoje su moderniąja civilizuota barbarija. 

Bet, deja, katalikams dar toli nuo to, ko iš jų reikalauja 


396 


jų krikščioniškasis idealas. Jie savo mase nėra dar tikri 
katalikai, kurie sugebėtų gyventi, Maritaino žodžiu ta- 
riant, pilnutine krikščionybe. Jie dar nesupranta, kad kata- 
likams reikia tik tapti tikrais katalikais, kad pasaulyje 
įvyktų revoliucija. Kun. Doncoeuras, kuris neseniai pri- 
minė šitą Clemenceau pasakymą, labai sugestyviai iškelia 
katalikų valorizacijos klausimą (žr. D. Auvergne— Re- 
gards Catholiques sur le monde.— P. 146). „Ne frankma- 
sonerija ir ne komunizmas yra katalikams pavojingi, — sa~ 
ko jisai. — Visas klausimas yra tas, ar katalikai sugeba gy- 
venti savo katalikiškąjį tikėjimą. Jei jie to nesugeba, nei 
įstatymo globa, nei žandarų pagalba nieko jiems nepa- 
dės" (ten pat, p. 145). 

Taigi kardinalinis katalikams klausimas yra valorizaci- 
jos klausimas, t. y. kaip galima būtų tapti pilnaverčiais 
katalikais. Bendras atsakymas į jį yra labai lengvas: rei- 
kia eiti asmeninio tobulinimosi keliu ir sudaryti tam pa- 
lankių viešų aplinkybių. Bet, kad šitas kelias būtų tikrai 
sėkmingas, reikia turėti gyvąją dvasią, kuri nuolatai ra- 
gintų mus eiti šituo keliu. Tai stipraus dvasinio gyvenimo 
problema. Mūsų asmeninis tobulinimasis bus tikrai sėkmin- 
gas, jei jis bus atremtas į stiprų dvasinį gyvenimą. O kad 
galėtume sustiprinti savyje dvasinį gyvenimą, turime 
bendromis pajėgomis susirūpinti gyvosios dvasios reika- 
lu. Gyvosios dvasios problema jau svarstoma; ją bandoma 
spręsti, bet išspręsti ją pasiseks tik tada, jei plačioji kata- 
likų visuomenė nuoširdžiai jąja susirūpins. 


KATALIKŲ VIENYBĖS ŠVENTĖ 


1. Vienybės šaltinis | 


Sekminės yra Šv. Dvasios šventė; kartu jos yra taip 
pat meilės ir vienybės šventė. Per Sekmines Šv. Dvasia 
apsireiškė apaštalams, kaipo dieviškoji galybė, kuri pri- 
pildė jų širdis tikėjimo liepsnos, sustiprino jų valios ryž- 
tingumą ir susiejo juos ir visus tikinčiuosius pastoviais 
dvasiniais vienybės ryšiais. Iš tikrųjų tai buvo regimo- 
sios Kristaus Bažnyčios įsteigimo momentas. Kristus, jos 
siela, įgavo žemėje sutelktinį kūną. 

Mes, katalikai, tikime, kad žemiškoji Bažnyčia yra vie- 
na ir vieninga, kaip kad yra viena ir vieninga jos siela 
Kristaus asmenyje. Mistinis Kristaus kūnas savo esmėje 
negali būti suskirstytas ir nevieningas. Bet Bažnyčia sy- 
kiu turi savo žmogiškąją pusę, kuri nėra tobula ir kurio- 
je žmogus gali pasireikšti su visomis savo netobulybė- 
mis, silpnybėmis, ydomis. Įeidamas į Bažnyčią savo giliau- 
sia dvasine esme ir naudodamasis jos geradara, žmogus vis 
dėlto pasilieka nuodėmingas žemiškoje Bažnyčios perife- 
Iijoje. 

Toks jungimasis Bažnyčioje tobulos dieviškosios es- 
mės ir netobulos žmogiškosios prigimties tik per nesusi- 
pratimą gali rodytis žmonėms keistas ir būti jiems papikti- 
nimo proga. Bažnyčia nebūtų reikalinga, jei visi žmonės 
būtų tobuli; ir ji būtų nedovanotinai pavydi Dievo malo- 
nės atžvilgiu, jei joje nebūtų vietos atgailaujantiems nu- 
sidėjėliams ir netobuliems žmonėms. Ji kaip tik yra įsteig- 
ta žmonėms vesti prie Dievo ir jiems teikti tobulinimosi 
priemonių. 

Sekminių dieną, K. Adamo teigimu, Šv. Dvasios apsi- 
reiškime ryškiai išėjo aikštėn dvi žymės: universalumas 
(katalikiškumas) ir griežta vienybė. Apdovanoti kalbų ste- 


398 


buklu apaštalai tarsi įėjo į visos žmonijos dvasinę vaidyk- 
lą. Bet sykiu reikšminga yra tai, kad tas stebuklas įvyko 
gyvojoje tikinčiųjų bendruomenėje, kurioje viešpatavo 
meilės vienybė. Šv. Dvasia, sako paminėtasis autorius, tei- 
kia savo dovanų gausą gyvojoje bendruomenėje ir per ją, 
per meilės vienybę pilnatvėje. 

Meilės šventė, sako E. Hello, yra kalbų dovanos šven- 
tė. Dovana kalbėti į žmones yra meilės dovana. Protas 
pasirenka žodžius, bet meilė įdiegia juos į širdį. Ji verčia 
kalbėti, ji taip pat leidžia suprasti. Kas nemyli, tas skiria. 
Kas gyvena ir myli, las yra susijęs ir susieja. Iš šitų Hello 
posakių matyti, kad meilė yra labai svarbus pagrindas dva- 
siniam bendravimui vienybėje, 

Sekminių diena parodė, kad Bažnyčios tikinčiųjų vie- 
nybės šaltinis yra Šv. Dvasia, o jos aktyvinis pradas — 
meilė, kuri turi savo pagrindą toje pačioje Šv. Dvasioje. 


2. Dvi skirtingos vienybės 


Reikia tačiau skirti dvi vienybes: Bažnyčios vienybę ir 
katalikų vienybę, kaip kad skirtinos yra Katalikų Bažny- 
čia ir katalikų visuomenė. Apskritai katalikybė ir katali- 
kai yra du dalykai, toli gražu nevienodi savo vertingumų. 
Niekados nesugriaunama ir visada reali mistinė Bažnyčios 
vienybė dar nelaiduoja katalikams visuomeninės vienybės, 
kuri tegali būti laimėta dorinėmis tobulinimosi pastango- 
mis. 

Bažnyčios vienybė yra intensyvinė vienybė, pasireiš- 
kianti bendra religine doktrina, šventųjų bendravimu ir li- 
turginiu kultu. Visuomeninė katalikų vienybė turi jau la- 
biau ekstensyvinį pobūdį ir yra pagrįsta katalikiškosios 
vienybės pajautimu, religiniu solidarumu ir savitarpiška 
apykanta. Pastaroji vienybė yra jau vienybė įvairovėje, 
kuri gali būti apibūdinama kaipo complexio oppositorum 
(priešybių derinys). 

Savaime suprantama, kad mistinė Bažnyčios ir visuo- 
meninė katalikų vienybė yra tarp savęs glaudžiai susiju- 
sios su tuo skirtumu, kad pirmoji nepriklauso nuo antro- 
sios, tuo tarpu antroji remiasi pirmąja ir turi ją privalomu 


399 


sau pavyzdžiu. Pirmoji yra dieviškojo pobūdžio, antroji tu- 
ri savyje visas žmogiškojo netobulumo žymes. 

Katalikų pasaulis yra labai įvairus savo sudėtimi. Baž- 
nyčia nėra uždara bendruomenė ir jos durys yra plačiai 
atdaros visiems, kas nori prie jos prisidėti. Mistiškai pri- 
klauso jai net kai kas iš tų, kurie neturi apie šitą priklau- 
somumą jokio supratimo. Tačiau kai kalbama apie katali- 
kų pasaulį, turima galvoje katalikus, sąmoningai priklau- 
sančius prie Bažnyčios. Ir štai nežiūrint šito priklausomu- 
mo, kuris įpareigoja katalikus prie tam tikros doktrinos, 
prie dorinės gyvenimo tvarkos ir liturginio kulto, tarp ka- 
talikų galima pastebėti didžiausią įvairumą. Ogi šitame 
įvairume pasiekti visuomeninės vienybės yra labai sunkus 
dalykas. 


3, Įvairialytis katalikų pasaulis 


Visų pirma katalikų įvairumas pasireiškia dorinėje sri- 
tyje: tarp jų yra ir atgailaujančių nusidėjėlių, ir užkietė- 
jusių fariziejų, ir doriškai tobulėjančių, ir net šventų žmo- 
nių, jau šioje žemėje apreiškiančių amžinosios garbės žy- 
mes. Jiems visiems galima būtų lengvai pasiekti dorinę 
vienybę, jei tarp jų nebūtų fariziejų, atsipalaidavusių nuo 
dorinės pažangos ir išdidžiai smerkiančių visus kitus žmo- 
nes. Fariziejai mažiausiai turi meilės kitiems ir dėl to yra 
stipriausias vienybės ardomasis veiksnys. 

Bet šalia šito dorinio skirtingumo tarp katalikų yra dar 
nemažas susiskirstymas pagal, jei taip galima pasakyti, 
dvasinį temperamentą. 

Tėvas jėzuitas Emonetas kadaise yra suskirstęs katali- 
kus pagal dvi pagrindines sroves, kurios gyvenime labai 
aiškiai pasireiškia ir tarp savęs ne kartą atkakliai kovoja: 
yra tai dešinės ir kairės katalikai. Nors šitas katalikų su- 
siskirstymas buvo taikomas visų pirma Prancūzijai ir bu- 
vo kvalifikuojamas pagal atsitiktinę politinę žymę, vis dėl- 
to jis apskritai yra katalikams labai reikšmingas ir sykiu 
pamokomas. 

Dešinės katalikai vertina visų pirma tradiciją, autorite- 
tą, drausmę, tvarką. Jie yra konservatoriai savo pobūdžiu. 
Ortodoksija jų suprantama tradicinės statikos prasme. Jie 


400 


vertina tradicinį intelektualizmą ir jaučia didelę simpatiją 
klasicizmui. Jie atkakliai laikosi bažnytinės raidės ir yra 
linkę ginti visų pirma legalinę gyvenimo pusę, pagal po- 
sakį: Quid mores sine legibus! (Ko verti papročiai be įsta- 
tymų!). 

Kairės katalikai brangina visų pirma Kristaus laisvę, 
pažangą, asmeninę iniciatyvą. Savo pobūdžiu jie yra pa- 
žangininkai evoliucionistai. Prieš statinę ortodoksiją jie 
stato dinaminį uolumą. Jie vertina emocionalinį intuity- 
vizmą ir turi daugiau simpatijos romantizmui. Prieš baž- 
nytinę raidę jie stato gyvenimišką realybę ir yra linkę 
branginti gyvus dorovės papročius labiau už įstatymų 
formalizmą, pagal posakį: Quid leges sine moribus! (Ko 
verti įstatymai be dorinių papročių!). 

Aišku savaime, kad ir dešinės, ir kairės kaialikai yra 
vienašališkos linkmės ir todėl ir pirmieji, ir antrieji turi 
savo teigiamybių šalia iškrypimo pavojų. Šitie pagrindi- 
niai katalikų tipai savotiškai susipina ir komplikuojasi 
įvairialytėje tikrovėje ryšium su dorine jų verte, su palin- 
kimu į sibaritizmą ar heroizmą, su pamėgimu katalikiško- 
sios ramybės ar katalikiškosios akcijos, su didesniu verti- 
nimu vidaus tobulinimosi darbo ar visuomeninių tobulini- 
mosi sąlygų ir t. t. Tuo būdu pagrindiniai katalikų tipai 
susiskirsto į daugybę smulkesnių ir todėl konkretesnių ti- 
P4. 


4. Priešybių kova ir sintezė 


Kaip matome, katalikų pasaulyje yra didelis tipų įvai- 
Tumas, kuris neleidžia lengvai susidaryti visuomeninei jų 
vienybei, nes priešingi tipai yra linkę tarp savęs kovoti. 
Akivaizdoje šito fakto reikia net konstatuoti tą įtampos 
dėsnį, kurį A. Rademacheris laiko normaliu stoviu priešy- 
bių kovoje. Žmogaus ir žmonijos gyvenime priešybių kova 
yra gyvenimiškas dėsnis, be kurio negalėtų būti nei pažan- 
gos, nei vienybės. Jei nebūtų įtampos stovio tarp priešy- 
bių, gyvenime viešpaiautų abejingumas, stagnacija ir pa- 
galiau dekompozicija. Tuo tarpu priešybių kovoje kiekvie- 
na priešybė ryškėja tiek savo teigiamąja, tiek neigiamąja 
puse ir taip tarsi ruošiasi įeiti sudedamąja dalimi į plates- 


401 


nę sintezę, kuri, suėmusi į save visas priešybių teigiamy- 
bes, įgautų integralinį pobūdį. 

Sintezė — tai vienybė, o katalikybė yra integralinė sin- 
tezė, kur sutampa krūvon visos priešybės (coincidenlia 
oppositorum). Katalikams pakanka turėti tikrąjį šitos uni- 
versalinės sintezės pajautimą bei supratimą, kad juose sa- 
vaime atsirastų vienybės jausmas, kuris galėtų juos visus 
jungti į plačiąją tikinčiųjų bendruomenę. Deja, šitas sin- 
tezės pajautimas ne visiems katalikams yra savas, ir todėl 
ne visuose juose yra tas realus vienybės pagrindas, kuris 
reikalingas visų katalikų vienybei susidaryti ir klestėti. 

Paskutiniais laikais pas mus aktualus pasidarė klausi- 
mas apie katalikų susiskirstymą į siauros ir plačios dvasios 
katalikus. Šis susiskirstymas yra gyvenimiškai labai rea- 
lus, o iš principo — labai reikšmingas. Kiekvienas vienasa- 
liškas katalikų tipas yra siaurai suprantamos katalikybės 
atstovas ir, atvirkščiai, kiekvienas plačiai suprantamos ka- 
talikybės atstovas mažiau ar daugiau prisiartina prie inte- 
gralinio kataliko. 

Integralinis katalikas yra sintetinio pobūdžio, nes, kaip 
sakyta, katalikybė yra integralinė sintezė, universali savo 
turiniu ir pilnutinė išvystomų pajėgų atžvilgiu. Siaurumas 
yra vienašališkumas, platumas — sintetinė pilnatvė. Gerai 
suprasta katalikybė tegali būti vien plati, nors žmogaus pa- 
linkimas į vienašališkumą tiesiog nenugalimai lenkia ir ka- 
talikus į tokį ar kitokį siaurumą. 


5. Vienybei reikalingos sąlygos 


Galėjo jau paaiškėti, kad viena katalikų vienybės są- 
lyga yra katalikiškosios, arba universaliosios, sintezės pa- 
jautimas bei supratimas. Kita reikalinga katalikų vienybei 
sąlyga yra didžiadvasiška tolerancija, arba apykanta, ki- 
taip mManantiems ar nusiteikusiems katalikams. Jei, iš vie- 
nos pusės, įtampos stovis tarp priešybių yra visai supran- 
tamas ir net pateisinamas pažangos sumetimais, tai, iš kitos 
pusės, šis įtampos stovis neturi virsti neapykanta. Deja, 
priešybių kovoje katalikai ne kartą peržengia privalomos 
tolerancijos ribas ir pasirodo savitarpinėse kovose žiaurūs 
kitaip manantiems. 


402 


Nesutarimas tarp katalikų auga dar labiau tada, kai 
oficialūs Bažnyčios atstovai, nustodami būti integralinės 
katalikybės gynėjai ir saugotojai, palinksta savo simpati- 
jomis į vieną ar kitą vienašališką katalikų srovę, žinoma, 
ne doktriniškai, bet gyvenimiškai suprantamą. Ir čia, kaip 
ir pilietinės vienybės atveju, pavyzdys turi eiti iš viršaus, 
nes kitaip įtampos dėsnis, normalus kovoje tarp atskirų 
priešybių, atsigręžia visu savo aštrumu prieš bažnytinę 
hierarchiją, kuri visada turi būti taikos, vienybės ir sin- 
tezės reiškėja. 

Katalikiškosios tolerancijos supratimas rado sau tinka- 
mą išraišką šiuose šv. Augustino žodžiuose; „In necessariis 
unitas, in dubiis libertas, in omnibus caritas” (Būtinuose 
dalykuose vienybė, abejotinuose — laisvė, visuose — mei- 
lė). Tai reiškia, kad bažnytinės doktrinos ir drausmės da- 
lykuose, kurie yra tiksliai nustatyti kompetentingo baž- 
nytinio autoriteto, turi viešpatauti sutarimas ir vienybė. 
Užtat dalykuose, kurie nėra taip ar kitaip Bažnyčios iš- 
spręsti, kiekvienam paliekama laisvė juos spręsti pagal sa- 
vo nusimanymą. Bet visur, ir ypač ginčų atvejais, priva- 
loma meilės dvasia, didžiausias palankumas ir saugojima- 
sis nuo nepagrįstų kaltinimų ir įtarimų. Kaip aiškus princi- 
pas ir kaip tolima nuo jo tikrovė! 

Priešybių kova tikriausiai niekados nesiliaus žemiško- 
siomis katalikų gyvenimo aplinkybėmis. Bet šita kova ne- 
turėtų sugriauti meilės jų širdyse. Taikingumas ir vienybė 
yra galimi, nežiūrint šitos kovos ir įvairių įvairiausių skir- 
tybių. Reikia tik, kad katalikų širdyse neužgestų tasai gi- 
liausias solidarumo jausmas, kuris turi savo pagrindu mis- 
tinę Bažnyčios vienybę, visada realią ir niekados nesu- 
griaujamą. Kitaip tariant, visuomeninė katalikų vienybė 
turi formuotis pagal mistinę Bažnyčios vienybę ir joje sem- 
tis priemonių savo stiprėjimui, tarpimui. 


6. Intencijos Sekminėms 


Visa, kas buvo iki šiolei pasakyta, taikoma Sekminių 
šventei, nes Sekminės yra dvasios, meilės, vienybės šven- 
tė. Dvasia jungia, meilė vienija; dvasia ir meilė kuria vie- 
nybę. Bet kad dvasia įstengtų jungti, ji turi būti gyva; kad 


403 


meilė vienytų, ji turi būti nuoširdi. Taip bent yra psicho- 
logiškai. Teologiškai ir žmonių gyvoji dvasia, ir jų meilė, 
ir jų vienybė turi savo šaltinį Šv. Dvasioje, kurios garbei 
skiriama Sekminių šventė. 

Šv. Dvasios kultas pas mus, kaip ir daug kur kitur, nė- 
ra tiek gyvas ir intensyviai pergyvenamas kaip kai kurie 
kiti kultai. Tuo tarpu mūsų laikais Šv. Dvasios kultas būtų 
aktualus daugeliu atžvilgių ir ypač todėl, kad jis duotų 
progos medituoti gyvosios dvasios, meilės ir vienybės idė- 
jas. Šį kartą Šv. Dvasios šventė davė progos pasvarstyti 
katalikų vienybės klausimą. Į galą bus ne pro šalį suglau- 
sti susijusius su tuo klausimu pageidavimus, kurie galėtų 
eiti šių Sekminių intencijomis. 

Melskimės ir stenkimės, kad katalikų vienybė būtų tik- 
ras ir ryškus bažnytinės vienybės atvaizdas; kad tai būtų 
turtinga vienybė daugingoje įvairovėje, kur nebūtų su- 
varžyta niekieno laisvė ir kur jokia dvasinė dovana ne- 
būtų pasmerkia sunykimui. 

Melskimės ir stenkimės, kad neišvengiamoje šioje že- 
mėje priešybių kovoje katalikai neprarastų plačiosios apy- 
kantos vieni kitiems ir mistinės savo vienybės pajautimo; 
kad meilė būtų jiems gyvenimo dėsnis, tvirtesnis už bet 
kurį kitą dėsnį. 

Melskimės ir stenkimės, kad oficialieji Bažnyčios ats- 
tovai būtų gyvas bažnytinės vienybės ir integralinės sin- 
tezės pavyzdys; kad jie būtų tikri Šv. Dvasios reiškėjai ir 
Jos įkvėpimų vykdytojai. 

Melskimės ir stenkimės, kad visi mes būtume gyvosios 
dvasios katalikai ir kad tuo būtume Šv. Dvasios įkvėpimo 
įrankiai. 

Taigi oremus et laboremus! Nepakanka tik melstis ar- 
ba tik stengtis. Nevalia skirti gyvenimo ir Bažnyčios: rei- 
kia gyvenimą neštis į Bažnyčią ir Bažnyčią — į gyvenimą. 
Tik tada mūsų gyvenimas tegalės pasidaryti tobulesnis ir 
mūsų vienybė tikresnė ir tvirtesnė. 


POLITIKA 


KRIKŠČIONIŠKOSIOS POLITIKOS 
BENDRIJA 


I 


1. KPB, būdama katalikų organizacija, rūpinasi krikš- 
čioniškosios politikos reikalais visose gyvenimo srityse. 

2. Krikščioniškoji politika yra, formaliai tariant, toksai 
elgimosi būdas visuomenės dalykuose, koksai pridera ir to- 
dėl priverstinas yra katalikui, kaipo Kristaus pasekėjui. 

3. Krikščioniškosios politikos krypsnius nustato bendri 
krikščioniškojo visuomeniškumo idealai, būtent: politiška- 
jame valstybių gyvenime — Kristaus laisvė, socialiame 
žmonių gyvenime — Kristaus teisybė ir tautų sugyveni- 
me — Kristaus meilė, ir todėl krikščioniškoji politika te- 
gal būt vykinama vien visiškoje su krikščioniškąja etika 
santaikoje. 

4. Vykinamas krikščioniškosios politikos visuomenišku- 
mas tėra tik priruošiamas laiptas prie aukštesnės rūšies vi- 
suomeniškumo, kursai privalus yra vien Kristaus Bažnyčiai, 
Todėl krikščioniškieji politikai visuomet atmena, jog galu- 
tinis jų tikslas pasiekiamas gale istoriškojo proceso „ant 
naujos žemės“ ir „po nauju daugumu“, Bažnyčiai pergalė- 
jus piktojo stiprybę. 


II 


1. KPB, užsimezgusi Fribūro lietuvių kuopelėje, statosi 
sau artimiausiuoju tikslu išdirbti remiantis nurodytais aukš- 
čiau bendrais principais teoretiškąją bei praktiškąją pro- 
gramas krikščioniškajai katalikų politikai vykinti Lietu- 
voje. 

2. Vienkart su šiuomi KPB pradeda krikščioniškosios 
politikos darbą sulig laiko reikalavimų, kuriam tikslui 


27—493 407 


susispietę Bendrijos nariai įsteigėjai duoda pasižadėjimo 
žodį laikytis šių organizuoto veikimo pamatų: 

a) Kiekvienas Bendrijos narys nustoja moralinės teisės 
vesti savarankiškai politiką visuomenės dalykuose ir gal 
laisvai šiuose dalykuose pasielgti ne anksčiau kaip forma- 
liai Bendrijai pranešęs apie savo iš jos išstojimą. 

b) Susitvarkiusi viduje Bendrija papildo teoretiškosios 
bei  praktiškosios programų stoką bendrojo pasitarimo 
keliu. 

c) Visi klausimai rišami pasitarimuose dauguma balsų, 
o balsams pasidalinus į dvi lygi dali, persveria pasitarimo 
vedėjo balsas. 

d) Dėdama savo darbų priešakin rūpinimąsi šiame svar- 
biame visuotinosios istorijos momente Lietuva, kaipo ka- 
talikiškąja tauta, KPB stengsis išdirbti tvirtą organizaciją 
praktiškojo veikimo bėgyje ir greta su gaminimu plačios 
programos. 


III 


1. Užsimezgant Bendrijai, vidujinis jos susitvarkymas 
įvyksta sulig faktiškųjų tarp narių įsteigėjų santykių. Pri- 
brendus gi teoretiškajai bei praktiškajai programoms, 
Bendrija pasirinks sau galutinąją susiorganizavimo formą 
naujame kontituciniame susirinkime. 

2. Pirminis Bendrijos susitvarkymas viduje priimamas 
pradžiai toks: 

a) Bendrija paskiria du lygiateisiu lyderiu, reprezen- 
tuojančiu ją viešame veikime ir šiaip jau susinešimuose 
su trečiaisiais asmenimis. Kiekvienas lyderis tur savo vei- 
kimo sritį, kurioje reprezentuoja Bendriją pats vienas, ir 
tik reikalui esant ir Bendrijai pavedus reprezentuoja ją 
abudu lyderiu. Vienas kitam lyderiai nepriklauso. Tokiais 
lyderiais renkami V. ir P. 

b) Tvarkai prižiūrėti viduje, pasitarimams šaukti bei 
vesti, nutartųjų dalykų pildymui prižiūrėti renkamas vy- 
riausiasis tvarkdarys, neturįs tačiau teisės reprezentuoti 
Bendriją viešai be tam tikro jos nutarimo. Tvarkdarys gal 
sušaukti susirinkimą bet kuriuo laiku, rasdamas tai reika- 
lingu pats ar pritardamas pasiūlymui nors vieno nario 


408 


įsteigėjo; be to, jis tur sušaukti susirinkimą bent dviem 
nariam to pareikalavus. Tvarkdariu renkamas S. 

c) Raštinės dalykams atlikti ir lygiai vesti reikalui 
esant pinigų sąskaitų renkamas sekretorius-iždininkas. Jis 
kartu su vienu iš lyderių pasirašo visuose Bendrijos lei- 
džiamuose laiškuose ir šiaip jau dokumentuose, prižiūrėda- 
mas, kad nutarimai būtų pildomi griežtai sulig jų prasmės. 
Sekretoriumi renkamas D. 

d) Pagaliau Bendrija renka juriskonsultą, kuris seka 
juridiškąją Bendrijos veikimo pusę ir tvarko jos nutari- 
mus į teoretiškąją bei praktiškąją programas; be to, ju- 
riskonsultas padeda, reikalui esant, sekretoriui-iždininkui. 
Juriskonsultu renkamas Š. ! 

Pavieniais atvejais kiekvienas iš narių įsteigėjų gal 
būt įgaliotas reprezentuoti Bendriją viešame gyvenime ir 
apskritai pildyti pareigas, neminimas šiame statute, nes 
šiaip jau jis papildomas bet kuriuo laiku dauguma balsų. 

e) Nariai įsteigėjai sudaro kartu Bendrijos valdybą, 
ogi naujiems nariams atsiradus, kurie tegal būt priimti tik 
vienbalsiai, Valdyba nustato jų priedermes bei teises, 
atitinkamai papildžius šitąjį statutą. 


KRIKŠČIONIŠKOJI POLITIKA IR 
GYVENAMOJI VALANDA* 


I. Katalikiškosios sąmonės krizė ir 
krikščioniškosios politikos problema 


Nepaprastais laikais teko ir dar- tebetenka mums gy- 
venti. Visas tariamasis kultūringas pasaulis, karo ir. re- 
voliucijos sukrėstas, radosi nustumtas. nuo senų savo 
pamatų. Dabartinis jo stovis, arba, tikriau tariant, 
viešpataujanti jame suirutė, tur priežasčių praeityje ir 
neabejojant pagamins išdavų ateityje. Nenorėčiau čia 
tyrinėti šitos išvidinės šių dienų įvykių logikos. Man 
tik iš pat pradžios svarbu pabrėžti, jog juose mūsų 
kiekvienas noroms ar nenoroms, savo veikimu ar savo 
apsileidimu atlieka atsakingą vaidmenį. Vienas dalykas 
čia tikras: kad ir nuplausime savo rankas, nuplauti 
savo sąžinės prieš istorijos teismą nebeįstengsime, nes 
nepaprasti laikai gamina nepaprastų priedermių. Ir 
jei tai tinka pasakyt apie mūsų kiekvieną skyrium, juo 
labiau tai pritinka įvertinant katalikų veikimą apskritai. 

Kalbant apie politinį ir socialinį katalikų veikimą, 
reik visų pirma nesusipratimams išvengti tinkamai skir- 
ti du dalyku: Katalikų Bažnyčia ir katalikų visuomenė, 
nes katalikai ir katalikiškoji Bažnyčia toli gražu nėra 
tas pat. Mums, katalikams, netenka kritikuoti katalikiško- 
ji Bažnyčia, lygiai taip pat, kaip nedera kritikuoti Šv. 
Dvasios apreiškimas. Neklaidinga ir šventa mūsų Bažny- 
čia yra mums iš karto tikruma ir idealas, nes ji iš es- 
mės yra dievybės apsireiškimo sritis: čia Tiesos Žodis 
tampa kūnas; prigimtosios būtybės sueina vienybėn šven- 
iųjų bendravime; materialinio gyvenimo lytys keičiamos 
Dieviškosios Išminties idėjų prasme. 


* Yra tai referatas, autoriaus skaitytas 1921 m, sausio 4 d. Pir- 
majame lietuvių katalikų kongrese Kaune.— St. Š. 


410 


Visai kas kita yra katalikų visuomenė: tai visų pir- 
ma prigimtoji žmogaus gyvenimo sritis. Lyginant ją su 
dieviškuoju Kristaus idealu, bemaž neklystama sakant: 
ji yra lygiai netobula kaip ir visas mūsų pasaulis. Čia tik- 
ruma ir idealas nesutampa realion vienybėn, nes katali- 
kų visuomenei Kristaus mokslo pradmens tebelieka aukš- 
tesnė norma idėjos srityje. Tobulinimosi vyksmas pažįs- 
ta čia gerai žmogiškosios prievolės dramą: idealas — 
aukštas, pajėgos — silpnos, o vaisiai — mažiau nekaip 
vidutiniai. 

Ne pro šalį bus paėmus pavyzdžiui katalikų vaidme- 
nis didžiajam pasaulio kare. Iš paviršiaus sprendžiant, 
rodos, katalikai iš jo bus išėję gana sklandžiai. Bet pasi- 
knisę katalikiškosios sąžinės gelmėse, rasime ten karo pa- 
gamintą gilios dramos mezgalą— Ir tik apsimąstykime, 

Kyla karas — katalikai nėra pasiruošę jokiu tvirtu nu- 
sistatymu jo pasitikti. Katalikai maža tepadaro, kad ne- 
leistų pasauliui kariauti, o karui prasidėjus nieko neįstengia 
padaryti, kad pagreitintų taikos įvykdymą. Karas ei- 
na — katalikų milijonai griebiasi ginklo: katalikai vokie- 
čiai skerdžia katalikus belgus ir prancūzus; katalikai ita- 
lai skerdžia katalikus austrus, atvirkščiai, ir taip toliau. 
Kiekviena katalikų sekcija tikisi turinti savo tiesą; jų nė 
viena negalvoja apie vienatinę visuotinę tikrai katalikiš- 
kają Tiesą, kuri draug yra tikras Kelias ir tikras Gyveni- 
mas. Tuo tarpu savosios tiesos gynime katalikai bijo pasi- 
rodyt esą mažiau patriotai nekaip tieji, kurie atvirai išsi- 
žadėjo krikščionių vardo. 

Vėliau, taiką nustatant, katalikai, kurie bažnytinio gy- 
venimo srityje sueina šventųjų bendravime, neranda 
krikščioniškosios normos visuotinajai santaikai. Savo ka- 
ringų žygių akivaizdoje jie nepajėgia statyt aukšto idealo 
ir paremt jo balso savo vidaus pasiryžimu. Jų balsas, ne- 
pasitikįs pats savimi, pradingsta visuotinėje suirutėje ir 
nevalioja net priversti pasaulio klausytis. Tuo tarpu vie- 
nas kultūrinio individualizmo atstovas — to individualiz- 
mo, kuris yra sukėlęs didįjį karą, — įstengia platesnės idė- 
jos obalsiu paraginti pasaulį valandėlei susimąstyti. Tie- 
sa, jo balsas veikiai pražuvo nugalėjimo svaigulyje, bet 
jo pavyzdys parodė, kuo galėtų būti katalikų balsas, įei 
jis būtų buvęs Visuotinosios Tiesos skelbėju. 

áli 


Taip, šita Tiesa reiktų paremti veiksmu; šitai Tiesai 
reiktų suteikti pažymėjimus, o šituo pažymėjimu gal bū- 
tų buvęs Kryžiaus Žygis. Bet kas dabar išrodys, kad ka- 
talikai, kurių esama tiek ir tiek milijonų, užuot skerdę 
kits kitus, nebūtų galėję nustatyti pasaulyje visuotinosios 
taikos, jei būt buvę pasiryžę iš paskutiniųjų gint ir poli- 
tikoj vykdyt aukštuosius Kristaus mokslo pradmenis? Juk 
katalikai milijonais dalyvavo kare; juk katalikai išeikvo- 
jo begales jėgų karingiems žygiams, išliejo ištisas savo 
ir savo priešininkų kraujo upes — ir visa tai šio pasaulio 
kunigaikščio naudai! Kas gi dabar žino, kokis būtų pa- 
saulyje stovis, jei katalikai tiek pat darbo būtų padėję 
tam pasauliui sutvarkyti krikščioniškais principais. 

Suprantu, jog paliečiu čia sritį, kur tikslus išskaitymas 
negalimas, kur apsileidimas tampa netobulumu, prievo- 
lė — patarimu, Bet vis dėlto mūsų sąžinė neprivalo nurim- 
ti, ypač jei imsime krikščionybės šviesoje lyginti save su 
taisiais, kurie nesisako esą krikščionys: ne jų tiesa darys 
tuomet priekaištų mūsų sąžinei, bet mūsų pačių idealas. 
Socialistai buvo pasiryžę užgniaužti karą pačioje jo pra- 
džioje, bet, nustoję fronto vienybės ir apakę jautuliais, 
kuriuos sužadino vietos ir momento aplinkybės, neįstengė 
to padaryti. Mes, katalikai, nebuvom sąmoningai pasiry- 
žę to daryti, tuo tarpu kažin ar nebūtum galėję to pada- 
ryti, jei būtum buvę tikrai pasiryžę. Dabar mes žinome, 
jog šitoje visuotinėje priežasčių ir išdavų painiavoj visi, 
kas savo veikimu, o kas savo apsileidimu, kalti už kiek- 
vieną, ir kiekvienas kaltas už visus; ir, atėjus valandai, 
kada reik atitaisyti žmonijos nusižengimai ir paruošti ke- 
lias pastoviai taikai, mums nedera prieš istorijos teismą, 
draug su Evangelijos fariziejum, sakytis nesant panašiems 
į pasaulio muitininkus. Mes privalome, draug su Evange- 
lijos muitininku, pult ant kelių ir, mušdamies krūtinėn, 
tiesiai tarti: „Viešpatie, atleisk mums mūsų apsileidimus; 
apšviesk mūsų dvasią ir pakelk mūsų širdis!" 

Tik su šitokiu moraliniu nusistatymu mes tegalim iš- 
eiti sustiprinti iš gyvenamosios krizės. 

Taip, katalikiškosios sąžinės drama, apie kurią nedaug 
viešai tekalbama, bet kuri aiškiai nujaučiama katalikų 
nusiteikime, pagamino jau socialinės jų pasaulėžvalgos 
krizę. Toji krizė iš pagrindo yra politinio ir socialinio 


412 


katalikų nusistatymo revizija amžinųjų Kristaus mokslo 
tiesų šviesoje. Gailėtinas katalikų vaidmuo pasaulyje di- 
džiojo karo metu lyg pirštu parodė, pirma, jog katalikams 
nevalia pasilikti pasyviems didžiuosiuose politinio ir so- 
Cialinio gyvenimo įvykiuose, ir, antra, jog katalikams pri- 
valu turėti viena ir visuotinė politika, suderinta su viena- 
tine krikščioniškąja etika ir visiems katalikams lygiai pri- 
valoma. Katalikų gyvenimas į šituodu reikalu jau suskubo 
atsiliepti, ir mes matome, iš vienos pusės, kad katalikų 
akcija ir draug vaidmuo politikoje, paaiškėjus karo išda- 
voms, žymiai padidėjo; o iš antros pusės, kad visuose 
politinio ir socialinio gyvenimo baruose katalikų ieškoma 
naujų kelių. Ar imsime Italiją, ar Austriją, ar Belgiją, ar 
Vokietiją, ar Prancūziją, ar net mūsų Lietuvą — visur ka- 
talikų sąmonėje, lygiai su veikimo įtampa, eina tas pats 
socialinių vertenybių perkainojimas. Visa tai reiškia, jog 
pats gyvenimas yra pastatęs su nauju, net didesniu ne- 
kaip kitąkart, aštrumu krikščioniškosios politikos prob- 
lemą. 

Šita problema yra per daug plati, kad drįsčiau ją spręs- 
ti čia visa platuma. Nurodydamas gyvenamųjų įvykių 
prasmę krikščionybės šviesoje tenorėčiau paskatinti kata- 
likus veikėjus su visu sąmoningumu statyt ir sprandyti 
krikščioniškosios politikos problemą praktikos tikslams. 
Jei, be to, man pačiam pasisektų tinkamai ji pastatyti, lai- 
kyčiau savo uždavinį atliktu, nes tinkamai pastatyti prob- 
lema reiškia žymiai prisiartinti prie jos išsprendimo. Tai- 
gi kas yra šitos problemos esmė? 

'"Katalikams savaime numanu, jog visas jų gyvenimas, 
tiek individualinis, tiek ir sutelktinis, tur vaduotis krikš- 
čioniškosios etikos normomis. Šiuo atžvilgiu politika neda- 
ro išimties: katalikų politika, ar ji taikoma prie tarptauti- 
nės srities, ar prie politinio valstybės gyvenimo, ar prie 
socialinių santykių, — visada tur būt pagrįsta amži- 
nais Kristaus mokslo principais. Katalikiškajai sąžinei, ne- 
atbukusiai į gyvenimo realizmą ir neapakintai klaidingos 
socialinės filosofijos sofizmų, savaime aišku, jog išlaikyti 
politikoje krikščioniškosios etikos principai ne tik galima, 
bet ir griežtai privalu. Kitas dalykas, kiek tai yra lengva 
ar sunku, bet, šiaip ar taip, krikščioniškoji politika, kuri 
vienintelė tedera katalikams, privalo vykdyti visame su- 


413 


telktinio gyvenimo. plote krikščioniškosios visuomenės 
idealą. į 

Paminėtas čia sutelktinio gyvenimo plotas yra viena 
sritis to prigimtojo žmonijos gyvenimo, kuris, būdamas 
netobulas, netelpa šventosios Bažnyčios ribose, kur tikru- 
ma ir idealas sutampa realioje vienybėje. Šitoje prigimto- 
jo mūsų gyvenimo srityje idealas tik užduotas vykdyti. 
Prie jo galima nuolatos artintis besitobulinant, bet jo ne- 
galima visai pasiekti prigimtose mūsų gyvenimo ribose, 
Todėl, statant krikščioniškosios politikos problemą, priva- 
lu: 1) nustatyti krikščioniškosios visuomenės idealas, 2) 
įvertint jo šviesoje tikruma ir 3) susekti pamatinės sąly- 
gos idealui vykdyti tikrumoje. 


II. Krikščioniškosios visuomenės 
i idealas 


Kurs tad yra krikščioniškosios visuomenės idealas? 
Kad tinkamai atsakytum į šitą klausimą, reik atsiminti 
krikščionybės idealas apskritai, nes krikščioniškosios vi- 
suomenės idealas tėra tik šito pritaikymas prie sutelkti- 
nio žmonijos gyvenimo srities. Šita aplinkybė verčia mane 
trumpai nupasakoti, atitinkančia reikalą schema, krikš- 
čionybės idealą ir jo vykdymo būdą. 

Visų pirma reik žinoti, jog krikščionybės idealas nė- 
ra atotrauka, ty. abstraktyvinė idėja, atitrauktinai paga- 
minta prigimtuoju žmogaus protu. Šituo idealu yra die- 
viškoji tikruma, arba pats gyvasis Dievas, kuriame tarps- 
ta buities pilnatis. Pasiekti idealas prigimtajai būtybei 
reiškia susijungti tobuloje vienybėje su pirmykštę savo 
norma, su savo pirmavaizdžiu, kuriuo yra visai reali ku- 
riamoji Dievo idėja. Šitokis tobulas tikrumos ir idealo 
sutapimas įvyksta Bažnyčioje ir per Bažnyčią. Tai darosi 
aišku nuosakiai išplėtojus pagrindinę krikščionybės tiesą. 

Dievažmogio Kristaus asmuo įsikūnijimo paslaptyje 
sutapdė į visai realią ir tobulą vienybę žmogybės prigim- 
tį su dievybės esme, vadinama analoginiu būdu taip pat 
dieviškąja prigimtimi. Atpirkimu, perkeitimu, iš numiru- 
sių prikėlimu ir dangun žengimu Kristaus kūnas, arba, 
tiksliau tariant, fizinė ir psichinė. žmogybės prigimtis, yra 


414 


įvesdinta į naują, viršprigimtinę buvimo sritį. Čia įvyko 
pilnutinis Dievo kūrinio sutapimas su tąja Dieviškosios Iš- 
minties idėja, kuri buvo jam pirmavaizdžiu. Kadangi, krikš- 
čioniškuoju supratimu, Deus est idea sui, kas lygu pasa- 
kius, jog Dievo idėja yra pats Dievas, tai aišku, kad Kris- 
taus asmenyje įvyko tobula kūrinio ir Kūrėjo vienybė. 
Nėr ko ir sakyti, kad šita vienybė yra tobulas sukurtos 
būtybės stovis: ji, buvusi konkretine prigimtojo pasau- 
lio dalimi, sutampa dabar su visuotinuoju dieviškuoju 
idealu ir įgauna atitinkančių šitą pastarąjį ypatybių. Žo- 
džiu sakant, tikruma ir idealas Kristaus asmenyje visai 
nesiskiria. | 

Eikim logingai toliau.— Kristaus įsikūnijimas, kaip ži- 
nome, tapo pagrindas, ant kurio yra pastatyta šv. Bažny- 
čia. Būdama visuotinė, lygiai kaip perkeistas pagal visuo- 
tinąją dieviškąją idėją Kristaus kūnas, ji yra toji buvimo 
tvarka, kur individualinis Kristaus žygis virsta visuoti- 
nuoju, žmonijai laisvai savinantis Atpirkimo vaisius. To- 
dėl tai, kas įvyko individualiai su žmogiškąja Kristaus pri- 
gimtimi, privalo įvykti visuotinai su žmonija, o per ją ir 
su visu pasauliu, Bažnyčios nuopelnais, Ir iš tikro, Bažny- 
čios gyvenimas iš esmės yra ne kas kita kaip dieviškojo 
Įsikūnijimo plėtimasis erdvėje ir laike, kitaip tariant, pri- 
gimtosios tikrumos ir dieviškojo idealo jungimasis vieny- 
bėje, Kuriomis priemonėmis tai pasiekiama? 

Tris žmogaus prigimties apraiškas atitinka trys teolo- 
ginės dorybės: protą — tikėjimas, valią — meilė, jausmą — 
viltis. Trys teologinės dorybės gamina bažnytiniame gy- 
venime tris atitinkamas veikimo sritis: dogmų išpažinimą, 
šventųjų bendravimą ir sakramentinę praktiką. Tikėjimo 
žygiu Bažnyčia yra neklaidinga skelbėja tos amžinosios 
Tiesos, kuri yra Dievo Žodis ir kuri, būdama Dievo Žodis, 
yra pats Dievas. Tai nustatymas Idealo. Vilties žygiu 
Bažnyčia vykdo prigimtajame pasaulyje sakramentų veiks- 
mą. Tai tikruma keliama prie idealo. Galop meilės žygiu, 
kuris yra susivienijimo veiksnys, Bažnyčia suteikia žmo- 
nijai, o per ją ir prigimtajam pasauliui, tikrąją vienybę 
ir jungia vienybėje tikrumą ir idealą. Tikėjimu išpažįsta- 
mos dogmos; viltimi gaivinama sakramentalinė praktika; 


415 


meile grindžiamas šventųjų bendravimas. Štai bažnytinio 
gyvenimo schema. 

Bažnytiniam gyvenime aktingas veiksnys yra Dievo 
malonė, reiškimosi lytis — stebuklas. Bet tai, kas pripil- 
do paprastą mūsų gyvenimą, yra pati mūsų prigimtis. 
Mistinė Bažnyčios esmė neprieinama mūsų pojūčiams; o 
tai, kas regimai mums apsireiškia kaipo bažnytinė organi- 
zacija, yra prigimtoji atrama malonės veiksmui. Iš žmo- 
gaus pusės malonė reikalauja aktingumo: ji reikalauja, 
kad žmogus visuose gyvenimo baruose suderintų savo vei- 
kimą su galutinuoju idealu. Kokiomis tad lytimis reiškia- 
si šitas žmogaus veikimas prigimtojo gyvenimo ribose? 

Prigimtis, kultūra ir religija — štai laiptai, kuriais ky- 
la žmogus prie idealo. Prigimtis yra žmogaus veikimo 
pamatas, kultūra — priemonė, religija arba jos idealas — 
tikslas. Tai subjektinga žmogaus veikimo pusė. Ją atitin- 
ka objektyvacija, arba, lietuviškai tariant,— įsidaiktini- 
mas. Prigimtis objektingai reiškiasi gamtoje, kultūra — ci- 
vilizacijoje, religija — Bažnyčioje. Visos žmogaus veikimo 
sritys privalo būt atitinkamai derinamos galutinojo idealo 
linkui. Tik tuomet gamtos, civilizacijos ir Bažnyčios veiks- 
niai tegal sutartingai reikštis žmogaus gyvenime. 

Šita sutartinė tegalima vien todėl, kad prigimties tiks- 
lingumas, nors netobulai ir ne visai tiksliai, vis dėlto 
atvaizdina viršprigimtinę tvarką, kurios paveikslu ji yra 
pagaminta. Kultūros priemonėmis žmogus pajėgia susekti 
prigimties tikslingumą, paskui — nustatyt jai aukštesnę 
normą idealiniu savo proto matu ir kultivuoti ją, kaip ši- 
tos normos reikalauja. Bet kultūros priemonėmis žmogus 
nepajėgia pasiekti viršprigimtinės santvarkos. Vien religi- 
ja tesiekia ją ir todėl tik jinai tegal patiekti kultūriniam 
žmogaus veikimui aukščiausią normą ir aukščiausią idea- 
lą. Religija suteikia naują prasmę prigimčiai ir naują 
reikšmę — kultūrai. Religijos įdvasinta kultūra. tašo pri- 
gimtį ir ruošia ją tarnauti malonės tikslams. 

Kiekvieną žmogaus prigimties galią atitinka atskira 
kultūrinio veikimo sritis: protą — žinija, valią — visuome- 
nė, jausmą — menas. Savo ruožtu malonės valstybėje Ži- 
niją atitinka dogmų išpažinimas, visuomenę — šventųjų 


416 


bendravimas, meną — sakramentalinė praktika. Šitame su- 
statyme pigu pastebėti, jog prigimtyje, kultūroje ir religi- 
joje eina gretimais kylamuoju krypsniu teorinis, prakti- 
nis ir estetinis veikimas. Praktinis veikimas, kuris prigim- 
ties srityje remiasi valia ir kuris kultūros srityje sutelktinai 
vykdomas visuomenės priemonėmis, religijoje tesiekia 
galutinąjį tikslą, kuriuo yra, sutelktiniame žmonijos gy- 
venime, šventųjų bendravimas. 

Šventųjų bendruomenė — štai krikščioniškosios visuo- 
menės idealas. Ką tai reiškia? Šventųjų bendruomenė yra 
viršprigimtinė, ir todėl — normali ir tobula, lytis, kuria 
jungiasi žmonija Bažnyčios gelmėse. Tai tobulas organiz- 
mas, mistingas Kristaus kūnas, kur dievybė eina veikia- 
muoju vienybės pradmeniu; kartu tai tobula individų vie- 
nybė vienatinėje Kristaus dievybėje. Čia asmens galių vi- 
setas randa laisvą ir pilnutinį savo išsiplėtojimą visų na- 
rių klestėjime. Čia individo ir bendruomenės sutartinė 
randa sau tobulą išraišką, nes individualizmas ir universa- 
lizmas sutampa tobulos visuomenės pamate. Viršprigimti- 
nės meilės žygiu laisvė ir lygybė įgauna čia aukštesnę 
prasmę visuotinojo solidarumo šviesoje. Kiekvienas indi- 
vidas čia laisvai apsisprendžia visuotinojo gėrio linkui ir 
todėl savo laisve netveria jokių ribų kitiems individams. 
Antra vertus, kiekvienas individas, visai nepakartojamas 
dėl savo individualumo, naudojasi čia žmogiškosios savo 
rūšies lygybe, kuri reiškiasi tuo, kad visi kartu ir kiek- 
vienas skyrium randa savo laimės patenkinimą visiems ly- 
giai pilname pasiturėjime dievybe. Žodžiu sakant, čia lais- 
vė neardo lygybės ir lygybė nevaržo laisvės, nes solidaru- 
mas, kuris glūdi šventųjų bendruomenės pagrinde, yra 
ta tobula harmonija, kuri nuo amžių žėri nesudrumsta 
šviesa kuriamajame Dieviškosios Išminties pirmavaizdyje. 

Kai katalikas, kartodamas „Credo“, sako: „tikiu šven- 
tųjų bendravimą“, jis ne tik pripažįsta tobulos visuome- 
nės idealo realumą, bet dargi tvirtina, jog šitas idealas 
sutampa su tikruma viršprigimtinėje Bažnyčios srityje. Ši- 
toje srityje idealas vykdomas bažnytinio gyvenimo prie- 
monėmis; bet atlieka dar prigimtoji sritis, kur idealas sie- 
kiamas kultūros priemonėmis. Kadangi viršprigimtinė tvar- 
ka yra idealas prigimtajai tvarkai, tai veikimas prigimtojo 
gyvenimo srityje privalo vykdyti ruošiamąjį vaidmenį 


417 


viršprigimtinio idealo linkui. Mes žinome, jog pasiekti 
idealo prigimtosios tvarkos ribose negalima, nes idealas, 
būdamas tobulybė, yra absoliutinis arba beribis. Tą pačią 
valandą, kai absoliutinis idealas tampa įvykdytas tikru- 
moje, šita pastaroji pereina iš prigimtosios srities į virš- 
prigimtinę. Iš to savaime seka išvada, jog prigimtojo buvi- 
mo srityje mūsų gyvenimas niekada nėra tobulas, ir jog 
todėl mums privalu nuolatos vykti tobulinimosi keliu 
idealo linkui. Šitoje eigoje netobuli vyksniai tiek tetur 
vertės, kiek jie prisiartina prie idealo. Jei nukrypstama 
nuo tobulinimosi kelio ar net stovima vietoj, prigimtasis 
žmogaus gyvenimas nustoja aukštesnės savo reikšmės, o 
kartu su ja ir tikrosios savo prasmės. 

Po šitų prirengiamųjų samprotavimų grįžkim prie 
krikščioniškosios politikos. Dabar nesunku jau padaryt 
išvada, jog pritaikyti krikščionybės idealas prie visuome- 
ninio žmonijos gyvenimo ir vykdyt jis prigimtoje gyve- 
nimo srityje kultūros priemonėmis, bet religijos princi- 
pais ir tikslais sudaro krikščioniškosios politikos uždavi- 
nį. Turėdamas galvoje šventųjų bendruomenės idealą, po- 
litikas krikščionis privalo stengtis kelti visuomenę į tokį 
stovį, kur viešpatautų laisvė ir lygybė pilnoje individua- 
linių pastangų solidarybėje, kur kiekvienas individas ras- 
tų pilnutinį ir laisvą savo galių išplėtojimą visuotinėje 
visuomenės sutartinėje. 

Šitos galutinojo religijos tikslo linkmės politikui krikš- 
čioniui nevalia nė valandėlei pamest iš akių, ar auklėjant 
žmogaus prigimtį, ar organizuojant visuomenę kultūros 
priemonėmis, nes religija, kuria jis privalo vaduotis, yra 
viso žmogaus gyvenimo jungimas vienu dieviškuoju prad- 
meniu. Artimiausieji politiko krikščionio tikslai visuome- 
nės srityje dažnai gal būti vienodi su nekrikščionių tiks- 
lais, bet tai, kas skiria pirmuosius nuo pastarųjų, bus vi- 
sada tasai religinis krikščioniškosios politikos motyvas, 
kuris ir čia stengiasi jungti hierarchijos laiptais prigimtį, 
kultūrą ir religiją. Politikas krikščionis, pavyzdžiui, vyk- 
dys visuomeninėje žmonijos pažangoje visuotinąjį jos su- 
sidraugavimą laisvės ir lygybės principais ir tai jis darys 
būtent todėl, kad aukščiausias žmonijos gyvenimo laiptas 
yra katalikiškoji Bažnyčia, kuri ne tik iš vardo, bet ir iš 


418 


viršprigimtinio savo pagrindo yra visuotinasis žmonijos 
sudėjimas šventųjų bendravimo pavidalu. 

Asmuo tur krikščioniui nelygstamosios vertės ne dėl 
savo prigimties ypatybių, bet todėl, kad šita prigimtis yra 
absoliutinio turinio nešėja. Antra vertus, visuomenė tur 
krikščionio akyse ne vien utilitarinės reikšmės: jam ji at- 
vaizdina tą metafizinę žmonijos vienybę, kuri viršprigim- 
tinėje tvarkoje randa sau nelygstamąją išraišką. Todėl 
politikas krikščionis auklės asmens prigimtį taip, kad ji 
atitiktų viršprigimtinės visuomenės tikslus, ir kultūrinės 
visuomenės įstaigas taip, kad jos atitiktų asmens reikalus. 
Visa tai gal būt puikiai sutaikoma krikščioniškoje politi- 
koje todėl, kad krikščionybė tiesia lygų metafizinį pamatą 
ir asmeniui, ir visuomenei ir vienu žygiu iškelia juodu į 
absoliutinių vertenybių eilę. Krikščionybė savo pasaulė- 
žvalgoje suveda į organingą sintezę individualizmą ir uni- 
versalizmą, nes krikščioniškajame ideale pilnutinis visų 
individualybių klestėjimas be mažiausio jų apribojimo pa- 
grįstas yra susijungimu su vienatine ir absoliutinė die- 
vybės esme. 

Ir iš tikro, jei imsime Kristaus mokslą ir ištirsime jame 
asmens ir visuomenės santykių problemą, tai pamatysime, 
kad joks kitas mokslas nepajėgtų, be baimės prieštarauti 
pats sau, taip nuosakiai vienu laiku skelbti griežto indivi- 
dualizmo ir griežto universalizmo principų. Bet ar galėtų 
daryti kitaip mokslas, kuris vadina žmones Dievo sūnu- 
mis ir įsako jiems sudaryti vienybę, panašią į tąją, kuri 
viešpatauja Dievo Trejybėje? Čia suderinimas daugybės 
vienybėje tiek yra tobulas, jog, būdamas absoliutinis, sie- 
kia paslapties ribų. . 

Nustatyti krikščioniškosios politikos teorijoje tobulos 
visuomenės idealas nėra sunkiausias dalykas. Tikrai sa- 
kant, tasai idealas glūdi ištisai krikščionybės moksle. To- 
dėl katalikų susitarimas šitoje krikščioniškosios politikos 
dalyje nėra sunkus. Šitam susitarimui jie gal rasti pakan- 
kamai pamato neklaidingame B
Internet Archive Audio

Featured

Top

Images

Featured

Top

Software

Featured

Top

Texts

Featured

Top

Video

Featured

Top

Mobile Apps

Browser Extensions

Archive-It Subscription

Save Page Now

Full text of "Stasys Šalkauskis. Rinktinė"

See other formats
